Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (96)
prispi̇̀rginti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
spi̇̀rginti (-yti K), -ina, -ino K caus. spirgti.
1. tr. R51,334, MŽ68,447, N, K, Rtr, Š, NdŽ, Eig, KlvrŽ, Kair kepinti, čirškinti, skrudinti: Spirgintus taukus įliet SD439. Taukus tirpyk, o spirgus, kresnas spi̇̀rgink J. Tuoj stuba pakvipo spirginama mėsa ir kitais skaniais valgiais LTR(Šil). Cit, neverk, motka lašinius spi̇̀rgina, bus spirginių, duos ir tau Lp. [Mėsą] spirgino liepos geldose ubladžių kakaliūse S.Dauk. Jei kurs kanapių neturėjo, sėmenus spi̇̀rgino Krt. Kumet an petelnės spi̇̀rgini žirnius ar pupas, reik maišyti, ka nesudegtų Vkš. Ka duktė pjausto spi̇̀rgydama cibulius, aš turiu bėgt lauk Gr. Kepta pečiuj … aba spirgyta skauradoj Ch3Moz2(turinys).
| prk.: Normantas, klimpdamas į pitpilniausias laimes, visados jautėsi tik jų spirginamas, ne laiminamas Vaižg. Apmokėti dalį spi̇̀rginančių (skubiai grąžintinų) skolų NdŽ.
| refl. tr. K, Š, Ser.
ǁ uždaryti, pariebinti (su spirgais): Spi̇̀rgina buljoną lašiniais Grv.
2. labai smarkiai šildyti, kaitinti, deginti: Saulė spi̇̀rgina Lp. Saulė vis labiau pradeda spirginti P.Cvir.
ǁ refl. Š, NdŽ degintis, kaitintis: Vyriškis spirginosi saulėje rš.
3. labai smarkiai šalti, spiginti: Šaltis spi̇̀rgina, net ausys raitosi DŽ. Šaltis spi̇̀rgina, kad net tvoros pokši Dkk. Ot žiema, kad be kokio atdvasčiaus spi̇̀rgina kelinta nedėlė! Vkš. Tai šąla, tai spi̇̀rgina! Mrj. Vakar daug labiau spi̇̀rgino kaip šiandie Vad. Šaltis spi̇̀rgina, net žvanga An.
ǁ tr. labai šaldyti: Naktimis, pragiedrėjus dangui, šaltis spirgino jau bepradėjusius skleistis žiedus ir jaunus krūmų, beržų ir liepų lapelius V.Myk-Put. Nūnai didžiulis šaltis, ausis labai spi̇̀rgina Nč.
4. tr., intr. varstyti įdėmiu, skvarbiu žvilgsniu: Spi̇̀rginti juodomis akutėmis NdŽ. Virvėmis suvystytas žmogus piktomis akimis spirgino nugalėtojus sp.
5. smarkiai mušti, pliekti: Botagu kam per šonus spi̇̀rginti NdŽ.
6. intr. šnek. smarkiai šaudyti, tratinti: Iš kulkosvaidžio spi̇̀rginti DŽ1. Vokiečiam bloga: anglai spi̇̀rgina, rusai spi̇̀rgina Gs.
7. tankiai, karščiuojantis šnekėti: Nespi̇̀rgink nespi̇̀rgink – mes tavo šneką seniai žinom Ds.
8. intr. šnek. smarkiai, garsiai griežti: Labai spi̇̀rgina radija, užsuk Btg. Spi̇̀rgina su klernetoms Šts.
9. intr. šnek. drąsiai sakyti, rėžti į akis: Ot, kad spi̇̀rginau, tai spi̇̀rginau – tegu žino, koks yra iš tikrųjų! Brs.
10. tr. šnek. nekantraujant raginti, skubinti: Spi̇̀rgina tę jis, kad kap greičiau nuejus Vlk.
11. greitai eiti.
◊ aki̇̀s spi̇̀rginti
1. NdŽ, Nj gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvęsi su žmonėm?! Aki̇̀s spirgys kožnam žingsny Skr. Ko čia spi̇̀rgini aki̇̀s? Gal rublį skolingas?! Rgv. Anąsyk ji ma[n] aki̇̀s spi̇̀rgino Snt.
2. gėdytis: Reikės aki̇̀s spi̇̀rginti Plk.
į aki̇̀s spi̇̀rginti NdŽ, Ps stačiai, nesivaržant sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spi̇̀rginti į aki̇̀s?! Užv.
apspi̇̀rginti tr. kiek apkepinti, apskrudinti: Pirmiausia produktai apspirginami su trupučiu riebalų rš. Bematant ant stalo atsirado ropučių, apspirgytų lašiniais Db.
atspi̇̀rginti tr.
1. M, Ser, Š, KŽ pabaigti spirginti, iščirškinti.
2. prk. sunkiai atnešti, atvilkti: Atspi̇̀rgina maišą Ad.
3. Ss apdainuoti pamigusį piemenį Sekminių rytą vadinant jį spirgučiu.
įspi̇̀rginti
1. tr. Rtr, KŽ įdėti spirgintų lašinių: Gera būtų tyrė, tik reikia ben kiek lašinių įspi̇̀rginti Š.
2. smarkiai pašalti, įspiginti.
išspi̇̀rginti tr.
1. Q59, K, Š, L, LL267,293, Rtr, Ser, DŽ1 iškepti, iščirškinti: Jau išspi̇̀rginau visus lašinius, nebliko J. Supjaustytas kubiukais pyragas užpilamas išspirgintais lašiniais rš.
| refl. Š, Rtr.
2. prk. labai smarkiai įkaitinti: Saulės išspi̇̀rgintos paupio smiltys NdŽ.
3. šnek. nesivaržant, tiesiai pasakyti, išrėžti: Jis man daugiau nemeluos: aš jo melus žmonių akyse jam išspi̇̀rginau Lg.
◊ káilį išspi̇̀rginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nė iš šio, nė iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu KlK10,45(Jnš).
nuspi̇̀rginti tr. Š
1. Ser, KŽ iškepti, iščirškinti.
2. prk. sudeginti, supleškinti: Triobas nuspi̇̀rgins [kareiviai] Ėr.
3. Gž prk. smarkiai nušaldyti: Speigas ausis nuspi̇̀rgino Lk. Ar nenuspi̇̀rgino ausų važiuojant tokį kelią be ausinių? Krsn.
4. šnek. smarkiai apmušti, apdaužyti: Kad nuspi̇̀rgino, tai nuspi̇̀rgino – kaip sviestu patepė Ukm.
paspi̇̀rginti
1. tr. LL154,169,198, Š, Ser, DŽ1, NdŽ, Lt kiek spirginti, čirškinti: Sėmenis liuob paspirgins petelnė[je], sukriuš sukriuš, liuobam su bulve baksnoti i valgyti Krt. Iš sėklų kanapių paspi̇̀rgindavo Kv. Paspi̇̀rginau kanapius druskai (grūdiniui), gali susipilti į grūstuvį ir grūsti Vkš. Kita šeimininkė dar paspi̇̀rgina spirgučių su cibuliais Sk. Seliutė paspi̇̀rgino lašinių pusiauryčiam LTR(Kp). Paspi̇̀rgyk spirgiukų da Jd.
| refl. tr. K, NdŽ: Kartais čia pat pasispirgindavo priešpiečiams lašinių su bulvėmis K.Bor. Davė lašinėlių su cibuliais pasispi̇̀rgyt Brž.
ǁ uždaryti, pariebinti: Katilėlin taukai, kad ką reikia paspi̇̀rgintie Dgp.
2. refl. prk. smarkiai pasikaitinti, pasideginti: Pasispirginau atsigulęs saulėje rš.
3. kurį laiką labai smarkiai šalti, spiginti: Kad paspi̇̀rgino šiąnakt, tai paspi̇̀rgino – visos tvoros braškėjo Rk. Varnos pačioj viršūnėj ir prieš vėją atsisukusios. Oi, dar paspirgins V.Bub.
4. tr. šnek. smarkiai pamušti, papliekti: Paspirgink paspirgink jį! Pliek botagu! rš.
5. smarkiai pašaudyti: Iš kulkosvaidžio paspi̇̀rginome priešui DŽ1. Argi ne piktumas, kad lapė kasnakt šliaužioja aplink trobas, o neturim kuo jai paspirgint! Mš. Užsitaisyk šautuvą, kad, šuniui užpuolus, turėtum kuo paspi̇̀rginti Vlkv.
6. pagėdinti, papriekaištauti.
◊ aki̇̀s paspi̇̀rginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! rš.
káilį paspi̇̀rginti primušti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirginti, tai būtų žinojus KlK10,45(Sk).
padùs paspi̇̀rginti įvaryti baimės: Paspirginsime poneliams padus V.Myk-Put.
praspi̇̀rginti tr. kiek išspirginti: Reikėjo praspi̇̀rgyt mėsos Grdž. Išims lašinių, praspi̇̀rgys ir riebuliais apipils Trak. Kokioj blėkoj storesnėj praspi̇̀rgina – spirgučių praspjausto ir sutirpina Dg.
ǁ Pv uždaryti, pagardinti spirgais ar riebalais: Reikia sriubą praspi̇̀rgyt Ndz.
prispi̇̀rginti
1. tr. NdŽ, Ser daug suspirginti: Ana prispi̇̀rgino spirgų pilną skauradą J. Prispi̇̀rgino spirgučių pilną bliūdą ir pastatė an stalo svečiam valgyt Kpč. Gaspadinė rūpinos lašinių šauną taurielių prispirgyt BsPI70.
| refl. tr. DŽ1.
2. tr. prk. smarkiai prikūrenti: Tai prispi̇̀rgino kambarį, nėra kur dėtis iš karščio! Vlkj.
3. smarkiai prikaitinti, prispiginti.
suspi̇̀rginti DŽ1
1. tr. K, NdŽ, Ser sukepinti, sučirškinti: Suspi̇̀rgins kanapius, sugrūs, i su bulbe sūdysi Pp. Tai aš tus lašinius suspi̇̀rginu į smolčių Vdk.
2. tr. prk. sudeginti, supleškinti: Krivi, aš vieną kovos dieną daugiau esu nudėjęs priešų, nei tu jų suspirginai visą savo ilgą amžių V.Krėv. Andai suspirginai Klevonio tvartus rš.
3. labai sudžiovinti.
4. pradėti smarkiai kaitinti.
5. pradėti smarkiai šalti.
6. tr. šnek. smarkiai sumušti, sudaužyti: Nekalbėk, a tai tuoj suspi̇̀rginsiu pakaušį Plv.
7. tiesiai, atvirai pasakyti, išrėžti savo nuomonę.
užspi̇̀rginti
1. tr. NdŽ uždaryti valgį riebalais, įdėti spirgų: Ponų viralas užspi̇̀rgytas ir dar užbaltytas Kpč. Užspi̇̀rgink prėskinį – balinto aš nevalgau Ktk. Bulvių košę valgė kiek užspirginę Vl.
^ Kirviu kruopų neužspirgysi LTR(Srj). Kuo užspirginsi – varlės koja?! LTR(Ukm).
2. tr. paspirginti, pakepinti: Užspi̇̀rgyk [taukų] ir užpilk an tarkės KzR. Šeimininkė užspirgino bulvių su spirgais rš.
3. intr. prk. imti labai kaitinti: Vidurdienį užspi̇̀rgino saulė DŽ1. Saulei užspirginus, žmonės būriais varėsi į paunksmę rš.
4. imti labai šalti: Baisiai užspi̇̀rgino šaltis DŽ1. Ir kovo mėnesį užspi̇̀rgina Mrj.
5. imti smarkiai šaudyti, pyškinti: Mūsų daliniai užspi̇̀rgino priešui DŽ1.
6. tr. šnek. smarkiai užsipulti, nubarti, pagąsdinti: Kad užspi̇̀rgino tas bobas, tai neblerbė daugiau Plv.
7. tr. I.Simon supykinti.
8. refl. užpykti: Rodos, nebuvo už kai užsispi̇̀rgyt Mrk.
9. tr. Brt Sekminių rytą pamigusį piemenį išvadinti spirgučiu: Na, pažiūrėsim, katras katrą užspi̇̀rginsim Dkš.
1. tr. R51,334, MŽ68,447, N, K, Rtr, Š, NdŽ, Eig, KlvrŽ, Kair kepinti, čirškinti, skrudinti: Spirgintus taukus įliet SD439. Taukus tirpyk, o spirgus, kresnas spi̇̀rgink J. Tuoj stuba pakvipo spirginama mėsa ir kitais skaniais valgiais LTR(Šil). Cit, neverk, motka lašinius spi̇̀rgina, bus spirginių, duos ir tau Lp. [Mėsą] spirgino liepos geldose ubladžių kakaliūse S.Dauk. Jei kurs kanapių neturėjo, sėmenus spi̇̀rgino Krt. Kumet an petelnės spi̇̀rgini žirnius ar pupas, reik maišyti, ka nesudegtų Vkš. Ka duktė pjausto spi̇̀rgydama cibulius, aš turiu bėgt lauk Gr. Kepta pečiuj … aba spirgyta skauradoj Ch3Moz2(turinys).
| prk.: Normantas, klimpdamas į pitpilniausias laimes, visados jautėsi tik jų spirginamas, ne laiminamas Vaižg. Apmokėti dalį spi̇̀rginančių (skubiai grąžintinų) skolų NdŽ.
| refl. tr. K, Š, Ser.
ǁ uždaryti, pariebinti (su spirgais): Spi̇̀rgina buljoną lašiniais Grv.
2. labai smarkiai šildyti, kaitinti, deginti: Saulė spi̇̀rgina Lp. Saulė vis labiau pradeda spirginti P.Cvir.
ǁ refl. Š, NdŽ degintis, kaitintis: Vyriškis spirginosi saulėje rš.
3. labai smarkiai šalti, spiginti: Šaltis spi̇̀rgina, net ausys raitosi DŽ. Šaltis spi̇̀rgina, kad net tvoros pokši Dkk. Ot žiema, kad be kokio atdvasčiaus spi̇̀rgina kelinta nedėlė! Vkš. Tai šąla, tai spi̇̀rgina! Mrj. Vakar daug labiau spi̇̀rgino kaip šiandie Vad. Šaltis spi̇̀rgina, net žvanga An.
ǁ tr. labai šaldyti: Naktimis, pragiedrėjus dangui, šaltis spirgino jau bepradėjusius skleistis žiedus ir jaunus krūmų, beržų ir liepų lapelius V.Myk-Put. Nūnai didžiulis šaltis, ausis labai spi̇̀rgina Nč.
4. tr., intr. varstyti įdėmiu, skvarbiu žvilgsniu: Spi̇̀rginti juodomis akutėmis NdŽ. Virvėmis suvystytas žmogus piktomis akimis spirgino nugalėtojus sp.
5. smarkiai mušti, pliekti: Botagu kam per šonus spi̇̀rginti NdŽ.
6. intr. šnek. smarkiai šaudyti, tratinti: Iš kulkosvaidžio spi̇̀rginti DŽ1. Vokiečiam bloga: anglai spi̇̀rgina, rusai spi̇̀rgina Gs.
7. tankiai, karščiuojantis šnekėti: Nespi̇̀rgink nespi̇̀rgink – mes tavo šneką seniai žinom Ds.
8. intr. šnek. smarkiai, garsiai griežti: Labai spi̇̀rgina radija, užsuk Btg. Spi̇̀rgina su klernetoms Šts.
9. intr. šnek. drąsiai sakyti, rėžti į akis: Ot, kad spi̇̀rginau, tai spi̇̀rginau – tegu žino, koks yra iš tikrųjų! Brs.
10. tr. šnek. nekantraujant raginti, skubinti: Spi̇̀rgina tę jis, kad kap greičiau nuejus Vlk.
11. greitai eiti.
◊ aki̇̀s spi̇̀rginti
1. NdŽ, Nj gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvęsi su žmonėm?! Aki̇̀s spirgys kožnam žingsny Skr. Ko čia spi̇̀rgini aki̇̀s? Gal rublį skolingas?! Rgv. Anąsyk ji ma[n] aki̇̀s spi̇̀rgino Snt.
2. gėdytis: Reikės aki̇̀s spi̇̀rginti Plk.
į aki̇̀s spi̇̀rginti NdŽ, Ps stačiai, nesivaržant sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spi̇̀rginti į aki̇̀s?! Užv.
apspi̇̀rginti tr. kiek apkepinti, apskrudinti: Pirmiausia produktai apspirginami su trupučiu riebalų rš. Bematant ant stalo atsirado ropučių, apspirgytų lašiniais Db.
atspi̇̀rginti tr.
1. M, Ser, Š, KŽ pabaigti spirginti, iščirškinti.
2. prk. sunkiai atnešti, atvilkti: Atspi̇̀rgina maišą Ad.
3. Ss apdainuoti pamigusį piemenį Sekminių rytą vadinant jį spirgučiu.
įspi̇̀rginti
1. tr. Rtr, KŽ įdėti spirgintų lašinių: Gera būtų tyrė, tik reikia ben kiek lašinių įspi̇̀rginti Š.
2. smarkiai pašalti, įspiginti.
išspi̇̀rginti tr.
1. Q59, K, Š, L, LL267,293, Rtr, Ser, DŽ1 iškepti, iščirškinti: Jau išspi̇̀rginau visus lašinius, nebliko J. Supjaustytas kubiukais pyragas užpilamas išspirgintais lašiniais rš.
| refl. Š, Rtr.
2. prk. labai smarkiai įkaitinti: Saulės išspi̇̀rgintos paupio smiltys NdŽ.
3. šnek. nesivaržant, tiesiai pasakyti, išrėžti: Jis man daugiau nemeluos: aš jo melus žmonių akyse jam išspi̇̀rginau Lg.
◊ káilį išspi̇̀rginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nė iš šio, nė iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu KlK10,45(Jnš).
nuspi̇̀rginti tr. Š
1. Ser, KŽ iškepti, iščirškinti.
2. prk. sudeginti, supleškinti: Triobas nuspi̇̀rgins [kareiviai] Ėr.
3. Gž prk. smarkiai nušaldyti: Speigas ausis nuspi̇̀rgino Lk. Ar nenuspi̇̀rgino ausų važiuojant tokį kelią be ausinių? Krsn.
4. šnek. smarkiai apmušti, apdaužyti: Kad nuspi̇̀rgino, tai nuspi̇̀rgino – kaip sviestu patepė Ukm.
paspi̇̀rginti
1. tr. LL154,169,198, Š, Ser, DŽ1, NdŽ, Lt kiek spirginti, čirškinti: Sėmenis liuob paspirgins petelnė[je], sukriuš sukriuš, liuobam su bulve baksnoti i valgyti Krt. Iš sėklų kanapių paspi̇̀rgindavo Kv. Paspi̇̀rginau kanapius druskai (grūdiniui), gali susipilti į grūstuvį ir grūsti Vkš. Kita šeimininkė dar paspi̇̀rgina spirgučių su cibuliais Sk. Seliutė paspi̇̀rgino lašinių pusiauryčiam LTR(Kp). Paspi̇̀rgyk spirgiukų da Jd.
| refl. tr. K, NdŽ: Kartais čia pat pasispirgindavo priešpiečiams lašinių su bulvėmis K.Bor. Davė lašinėlių su cibuliais pasispi̇̀rgyt Brž.
ǁ uždaryti, pariebinti: Katilėlin taukai, kad ką reikia paspi̇̀rgintie Dgp.
2. refl. prk. smarkiai pasikaitinti, pasideginti: Pasispirginau atsigulęs saulėje rš.
3. kurį laiką labai smarkiai šalti, spiginti: Kad paspi̇̀rgino šiąnakt, tai paspi̇̀rgino – visos tvoros braškėjo Rk. Varnos pačioj viršūnėj ir prieš vėją atsisukusios. Oi, dar paspirgins V.Bub.
4. tr. šnek. smarkiai pamušti, papliekti: Paspirgink paspirgink jį! Pliek botagu! rš.
5. smarkiai pašaudyti: Iš kulkosvaidžio paspi̇̀rginome priešui DŽ1. Argi ne piktumas, kad lapė kasnakt šliaužioja aplink trobas, o neturim kuo jai paspirgint! Mš. Užsitaisyk šautuvą, kad, šuniui užpuolus, turėtum kuo paspi̇̀rginti Vlkv.
6. pagėdinti, papriekaištauti.
◊ aki̇̀s paspi̇̀rginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! rš.
káilį paspi̇̀rginti primušti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirginti, tai būtų žinojus KlK10,45(Sk).
padùs paspi̇̀rginti įvaryti baimės: Paspirginsime poneliams padus V.Myk-Put.
praspi̇̀rginti tr. kiek išspirginti: Reikėjo praspi̇̀rgyt mėsos Grdž. Išims lašinių, praspi̇̀rgys ir riebuliais apipils Trak. Kokioj blėkoj storesnėj praspi̇̀rgina – spirgučių praspjausto ir sutirpina Dg.
ǁ Pv uždaryti, pagardinti spirgais ar riebalais: Reikia sriubą praspi̇̀rgyt Ndz.
prispi̇̀rginti
1. tr. NdŽ, Ser daug suspirginti: Ana prispi̇̀rgino spirgų pilną skauradą J. Prispi̇̀rgino spirgučių pilną bliūdą ir pastatė an stalo svečiam valgyt Kpč. Gaspadinė rūpinos lašinių šauną taurielių prispirgyt BsPI70.
| refl. tr. DŽ1.
2. tr. prk. smarkiai prikūrenti: Tai prispi̇̀rgino kambarį, nėra kur dėtis iš karščio! Vlkj.
3. smarkiai prikaitinti, prispiginti.
suspi̇̀rginti DŽ1
1. tr. K, NdŽ, Ser sukepinti, sučirškinti: Suspi̇̀rgins kanapius, sugrūs, i su bulbe sūdysi Pp. Tai aš tus lašinius suspi̇̀rginu į smolčių Vdk.
2. tr. prk. sudeginti, supleškinti: Krivi, aš vieną kovos dieną daugiau esu nudėjęs priešų, nei tu jų suspirginai visą savo ilgą amžių V.Krėv. Andai suspirginai Klevonio tvartus rš.
3. labai sudžiovinti.
4. pradėti smarkiai kaitinti.
5. pradėti smarkiai šalti.
6. tr. šnek. smarkiai sumušti, sudaužyti: Nekalbėk, a tai tuoj suspi̇̀rginsiu pakaušį Plv.
7. tiesiai, atvirai pasakyti, išrėžti savo nuomonę.
užspi̇̀rginti
1. tr. NdŽ uždaryti valgį riebalais, įdėti spirgų: Ponų viralas užspi̇̀rgytas ir dar užbaltytas Kpč. Užspi̇̀rgink prėskinį – balinto aš nevalgau Ktk. Bulvių košę valgė kiek užspirginę Vl.
^ Kirviu kruopų neužspirgysi LTR(Srj). Kuo užspirginsi – varlės koja?! LTR(Ukm).
2. tr. paspirginti, pakepinti: Užspi̇̀rgyk [taukų] ir užpilk an tarkės KzR. Šeimininkė užspirgino bulvių su spirgais rš.
3. intr. prk. imti labai kaitinti: Vidurdienį užspi̇̀rgino saulė DŽ1. Saulei užspirginus, žmonės būriais varėsi į paunksmę rš.
4. imti labai šalti: Baisiai užspi̇̀rgino šaltis DŽ1. Ir kovo mėnesį užspi̇̀rgina Mrj.
5. imti smarkiai šaudyti, pyškinti: Mūsų daliniai užspi̇̀rgino priešui DŽ1.
6. tr. šnek. smarkiai užsipulti, nubarti, pagąsdinti: Kad užspi̇̀rgino tas bobas, tai neblerbė daugiau Plv.
7. tr. I.Simon supykinti.
8. refl. užpykti: Rodos, nebuvo už kai užsispi̇̀rgyt Mrk.
9. tr. Brt Sekminių rytą pamigusį piemenį išvadinti spirgučiu: Na, pažiūrėsim, katras katrą užspi̇̀rginsim Dkš.
Lietuvių kalbos žodynas
atgiñti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 giñti, gẽna, gi̇̀nė tr. K, Š
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
Lietuvių kalbos žodynas
dagi̇̀nti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 giñti, gẽna, gi̇̀nė tr. K, Š
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
Lietuvių kalbos žodynas
giñti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 giñti, gẽna, gi̇̀nė tr. K, Š
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
Lietuvių kalbos žodynas
nugiñti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 giñti, gẽna, gi̇̀nė tr. K, Š
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
1. varyti: Gink visus vaikus šalin Vdžg. Bepigu neginti, kad bėga S.Dauk.
| Dabar bimbalelį giñsiam (toks vaikų žaidimas) Vkš.
| prk.: Tokios kal̃bos Tarutį dar labiau liūdesin ginė P.Cvir. Gena visus dienos į smertį nasruosna Lp. Gelžkeliu javus giñdavo (veždavo) į Prūsus Šts. Negalima gi ginti ir ginti traktorių be priežiūros sp. Jos jau trečią barą rugių gẽna (pjauna) Lš. Širdį pro kaklą gena ta šnapšė Šts. Genu sau par mintį, bet nebatmenu pasakų Šts.
^ Kaip tik užvalgau rūgščių kopūstų, tujau pat mane laukan gẽna (vidurius paleidžia) Vkš. Vidurius pradeda giñti KlvrŽ.
2. vyti: Ko teip smarkiai bėgi, ar tave kas gẽna? Kn. Anas mane gẽna iš ažačios Arm. Neskubėk – nėkas nègena Krtn. Genamasis gyvolis didžiais šūksniais bėgo J.
| prk.: Banga gena bangą, ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Turiu gerą dviratį – gẽna du su puse (labai greitas) Šts.
^ Neturiu laiko – išėjau kap šunies genama Šn. Genamas bėk, duodamas imk Žem. Bėda bėdą gẽna (niekad iš bėdų negali išbristi) Vlkv. Piktas piktą gena LzP.
| refl.: Gẽnasi kaip skalikas lapę Up. Užkinkykit šešius žirgus, ginsvos savo seserėles JD1527.
| Penkiais metais jaunesnis, bet gẽnas – pasivys Šauk.
^ Triušio pirštinės genas minkštumą, o tvermės nėr (minkštos, bet nestiprios) Grg.
3. varyti bandą, gyvulius į ganyklą: Giñk gyvolius ganyti J. Genme (ginkime) namo jau, keliẽs (kelkis) Ad. Gi̇̀nė martelė palšus jautelius per aukštus kalnus, per dimijonus Smn. Kad tu ginsi margus jaučius, varyk vieškelaičiu RD74. Mūsų kasdien gena (parvaro) galvijus rytelio J.Jabl. Galvijų gẽnamas metas Š.
4. refl. rujotis, lakstytis: Karvė gẽnas K. Šėmargė jau gi̇̀nėsi Bt.
5. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Sakyk, ar moki tinklą giñti? Plng.
1 antgiñti, añtgena, añtginė (ž.) tr.
1. užvyti ką ant ko nors: Šuo katę ant trobos añtginė Vvr.
2. pavyti: Į kalną belipančią mane añčginė Vkš.
1 apgiñti, àpgena, àpginė tr.
1. J aplenkti.
2. į kurią nors vietą daugelį gvvulių privaryti: Ganyklą avimis apgiñti, avis ant ganyklos varyti, giñti KI229. Apginė karvėms visus mano padaržius ir nuganė Šts.
3. išginti gyvulius anksčiau už kitą: Tu anksti atsikėlei, kad mane apginei Jž.
4. refl. pasilakstyti, pasivaikyti: Mūsų telyčia jau apsi̇̀ginė – vasarą turės vesti Vn. Yr jau apsiginusi karvikė, bet turės dar neveikiai Skdv.
1 atgiñti, àtgena, àtginė tr.
1. nuo savęs tolyn nuvaryti: Kad aną šalin nuo savęs atgeni, jis apent grįžta pas tavęs P.
2. refl. atsivyti: Oniukė prikrito prie žemės pasiklausyti, bene atsigena BsPII83.
3. į kurią nors vietą nuvaryti gyvulius ganyti: Ale atginė kerdžius galvijus ten ganyt BsPIV4.
1 ×dagi̇̀nti, dàgena, dàginė (hibr.) tr. visiškai pavyti: Vagį bėgantį giniau giniau ir nedaginiau J.
1 įgiñti, į̇̃gena, į̇̃ginė tr.
1. smarkiai įvaryti: Įgintieji arkliai nebuvo beišlaikomi LC1887,28.
2. įvaryti: Nušavęs stirną, į bulbynę įginęs KlvrŽ. Lytus įginė mane į ristę (privertė risčia bėgti) Šts.
| prk.: Ne vienam įgena ligą rš. Kol prylaidą į tauką įginsi (nupenėsi), daug reik šersenos Šts.
| refl. tr.: Įsigena ausis užsiėmusi savo vyrą Vaižg.
3. įvaryti gyvulius: Piemuo galvijus į̇̃ginė miškan, tai ir nebesimato Š. Į tą pievokšlį įgiñk gyvolius ir paganyk J.
| refl. tr.: Įsigi̇̀nęs pievon galvijus ir ganosi Š.
4. tinklą pritaisyti (pririšti) prie virvės: Tinklą reik į virvę įgiñti, kad traukti galėtų Plng.
1 išgiñti, i̇̀šgena, i̇̀šginė tr.
1. išvaryti: Mano tėvui tai kančia buvo, kad okupantai išgindavo visą kaimą prie tiltų, prie plentų [taisymo] P.Cvir. Vienus nugalabijo, kitus iš savo žemės išginė M.Valanč.
| prk.: Rugiai išgena žoles iš dirvos Lk. Vienu papustymu tris pradalges išginiau Lš. Ìšginiau grūdus iš šiaudų (iškūliau) Šts. Kailis, tik iš plaukų i̇̀šgintas, dar batams nederės (trūksta rauginimo) Žd. Šokių natą įsidėk (įsidėmėk), ir išginsi ant klarnetos (išgrieši) Šts.
2. išvaryti gyvulius ar paukščius į ganyklą: Išgins, būdavo, didžiausią pulką žąsų į lauką, o pati miškan rš. Išgiñk galvijus į genesį, o iš ten nueis į ganyklą J. Išgiñs broliai bėrus žirgus, lankys mano kapelį JD1535.
^ Atminsi, kad kiaules išginsi Sim. Ką išginei, tą ir ganyk Jnš.
| refl. tr.: Išsigi̇̀nę parugėn, pasiganėm Š. Anksti pašokdavom, karves išsigiñdavom Skr.
3. prk. plg. 1 ginti 5: Tinklas eina koją pakėlęs – par daug i̇̀šgintas (praleidžia žuvis) Klp.
1 nugiñti, nùgena, nùginė tr.
1. nuvaryti, nuvaikyti: Nugintas vilkas grįžta į mišką Sim. Daugelį paklydėlių laivų vėjas nugena į nuostabius uostus P.Cvir. Negali spėt nugint [strazdus nuo vyšnių] Vlkv.
| prk.: Daržoves buvo apipuolę spragiai ir sausriai, bet pasisekė nuginti (išnaikinti) Antš. Nùgena sniegą Vn. Kad kelio nenugiñtų (nenuleistų sniego), su ragėms važiuotumėm į stotį Užv. Pelai jau nuginti̇̀ yra nu rugių, nereik nė par arpą beleisti Šts.
2. refl. tr. vytis: Įpėdėmi̇̀s vagį nusi̇̀ginė Tl. Šuniukai pamatę nusigins mane BsPII161.
3. nuvaryti gyvulius ganyti: Ans nùginė galvijus ganyti J. Kur nùginei, ten ir ganyk Ndz.
| refl. tr.: Aš nusigiñčiau šėmus jautelius, aš nuganyčiau žalią žolelę JD90.
1 pagiñti, pàgena, pàginė tr.
1. pavaryti, išvyti: Pati vyrą pagiñs J. Pagink šalin visas piktąsias dvasias srš.
| prk.: Paginė kelią (nuvarė, nuleido sniegą), ir gavau arkliu varina eiti Šts.
2. pavyti: Kartais ir karvė kiškį pagena J.Jabl. Pasisakė, kad nebepaginė pabėgusių BsPII83. Aš tave pagiñsiu, tu iš manęs neišbėgsi Vkš. Pagink ir paduok jam gromatą J.
| prk.: Ką darysi bėdos pàgintas?! Pd.
| refl. tr.: Greitesnio nepasiginsiu rš.
3. kiek pavaryti gyvulius: Paginiau [avis] tolyn par vieškelį, ėjo nuėjo Skr.
4. pabaigti: Būtų paginęs aukštą mokslą, kad būt nemiręs Šts.
1 pargiñti, par̃gena, par̃ginė
1. refl. tr. pavyti einant ar bėgant namo: Veiziu atsisukęs – parsigena mane daug vaisko Plng.
| prk.: Čia pat lytus parsi̇̀gena Vvr.
2. tr. parvaryti galvijus namo: Aš galvijus par̃giniau namo J. Jis išginęs nepriganė, o pargi̇̀nęs neuždarė Dkš. Dabar anksti yra, neigi metas pekų parginti BB1Moz29,7.
^ Kad ans toks kaip ne viską pargi̇̀nęs (ne viso proto, pusgalvis) Lkv. Jie visi tokie nepargi̇̀nę Trg. Na, pargiñk (linki ganančiam piemeniui praeidami)! Ss.
| refl. tr.: Aviganis parsiginė avių bandą rš.
1 pérginti tr. praleisti?: Žmonės galėtų valandą be ilgėjimos parginti P.
1 pragiñti, pràgena, pràginė tr.
1. pravaryti; praleisti: Aš jam visada gyvulius pro javus pràgenu Lš. Skerdžius jau pràginė [gyvulius pro kiemą] Lp.
| Galėsim tuos miežius kokį kartą par puktelį praginti Žd.
2. nuvyti, išvyti; nubaidyti: Nuejom į pelkes spanguolių pasirinkti, užejo mumis medininkas ir pràginė visas Vkš. Vaikai paukštelį nu lizdo pràginė Up.
| prk.: Tą ligą gal praginti traiškant iš tryškynės vandenį ant lapų S.Dauk. Kaulo rožė praginta sutrauka koją Šts. Štai yra tiesa, kuri pragena visokią menką garbę M.Valanč.
1 prigiñti, pri̇̀gena, pri̇̀ginė tr.
1. privyti: Paskubėjęs jį priginti, be jokio pasisveikinimo pratarė Žem. Vos pri̇̀giniau bėgantį J. Vijo vijo ir pri̇̀ginė jis mane Al. Daužk neuždaužk, gink – neprigink Yl.
^ Du bėga, du veja, ir niekuomet neprigena (ratai) TDrVII507.
| refl. tr.: Gavau į ristę ištikti, kol prisi̇̀giniau Vkš.
2. prk. įvaryti, privaryti: Tam žmogeliu[i] stroko tai pri̇̀ginė Al.
| Vėjas pri̇̀ginė šulinę lapų Šts.
3. genant, varant prieiti ką nors: Ginė ginė ir priginė mišką J.Jabl.
4. privarginti genant: Pri̇̀gintas arklys Šts.
1 sugiñti, sùgena, sùginė
1. tr. prk. suvaryti: Lietus žmones sugena į pastoges rš.
| Liuob sugins suvarys visas sijono kvaldas į pryšakį Sd.
2. tr. pavyti: Jis mane ties liptu sùginė Up. Sugink ripką (suturėk ir atmušk) J.Jabl.
3. tr. suvaryti gyvulius: Gyvolius sugiñk į kūtę J. Nesugiñk avis į kopūstus Up. Nueinu – gi į vasarojų sugi̇̀nę karves! Srv.
4. intr. kartu suvaryti gyvulius: Tu su juo nesuginsi (jam kitomis dienomis ginti kaip tau) Lp. Ar sùgeni su kitais piemenims? Lp.
| refl.: Nuobodu mūsų piemeniukui – su kitais piemenim nesusi̇̀gena Svn.
1 užgiñti, ùžgena, ùžginė tr.
1. privaryti, bevarant nukamuoti: Patraukino, ùžginė arklį begainiodamas Šts. Iš namų nereik arklių užginti (smarkiai varyti iš pradžių) Ll.
2. prk. užnešti: Kelius užginė (užpustė, sniegu užvertė) Plt.
3. pavyti: Užginė kitą būrelį, kely toliau užginė dar daugiau Žem. Ir užginė anuos toks vienas jaunikaitis SI203.
4. genant užvaryti ant ko nors ar už ko nors: Ùžginė gyvulius ant javų Lp.
◊ už tvorõs užgiñti nuginčyti: Anie kunigą ùžgena už torõs Šts.
Lietuvių kalbos žodynas
daláukti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 láukti, -ia, -ė intr.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.
Lietuvių kalbos žodynas
láukti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 láukti, -ia, -ė intr.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.
1. pasilikti, būti kur nors kurį laiką, tikintis ką nors ateinant, atvykstant, pasirodant: Láukiu svečio atvažiuojant Ėr. Traukinio neilgai reikėjo láukti Prn. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels S.Nėr. Vėl į kiemą pyška nelaukti svečiai S.Nėr. Ak kaip ilgai paskui turite laukti, iki retos žolelės čionai užauga K.Donel1. Ans lauka pavežamas Kv. Láukam ir patys nežinom, ko Krtn. Láukiau metus, palauksiu ir kitus Slnt. Neláukiu, kol sutems, ka nebijoč pareit Pš. Láukiu vaiko pareinant, kap saulės užtekant Krn. Pagados lauk ne su dalgiu, o su grėbliu Akm. O čia jau artėjo Visų šventųjų diena – visų piemenų laukiamiausia diena J.Balt. Nėr ko [jo] laukta: pietuikim! rš. Durų atdarant laukęs ir nesulaukęs, turėjo šalin keliaut BsPI85. Láukiu, nebsulaukiu, ir tą pusę praveizėjau Skd. O, nelaukiamas svečias atvažiuoja! Grž. Láukiamo daikto ilgu láukt Skr. Kada mumim tave láukt: ar ankstą rytelį, ar vėlą vakarą? (iš raudos) Arm. Jei láuktina, palauk J.Jabl. Bėri žirgeliai visi pabalnoti, laukia savo raitojelių StnD25. Rasiu močiutę belaukiančią JV918. Ar būt joti, ar nejoti, ar saulelės laukti? D36. Verkia … vaikeliai, tėvulio belaukdami TŽI255. Ir atjoja tie mūsų laukiamieji KlvD208. Tugu esi, kursai turėjo ateit, aba kito lauksim Ch1Mt11,3.
| prk.: Pliki stabarai pavasario laukia A.Baran. O mūsų rašliava varguolė laukia nesulaukia gabių darbininkų Blv. Vasarojus láukia išsižiojęs lietaus Rk.
^ Ateik belaukiams, išeik bemylims, tai būsi gers svečias B. To laukam, ko noriam, o kas atsitink, tą pakelam VP47. Láuka kaip gervė gydros Kv, Krž. Láukia kaip saulės užtekant Ds. Láukia kap nuvytus žolė rasos Švnč. Láuk kaip suopis lašo Erž. Laukia peslys lietaus Sim. Láukia kap gaidys gaigystės Gs. Visi laukiam jos, liežuvius iškišę (labai laukiam) Ėr. Láukiam išsižioję, kada karvė apsiteliuos Pn. Mums (mūsų) nosys ištįso belaukiant J.Jabl. Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego Vlkj. Neláukia grėblys lietaus Švnč. Lauk galo – bus visko PPr206. Nelauk žadančio, eik už vedančio Užv. Vienas vargas kito belauk CII1123. Nelaimė ateina nelaukiama Šil. Láuksi láuksi, kol sustrauksi Ut. Lauk, šuneli, kol pastips kumelė LTR(Šll). Turi mergą – lauk ir piršlių PPr159. Ryto sulaukęs, lauk ir vakaro PPr228. Laukia kaip lapė jaučio kulės nukrentant (iron.) Škn. Mano pirštinė! – Tavo? Láuk! (jokiu būdu ne) Šts.
láukiamai adv.: Ji laukiamai žiūrėjo į tą pusę, iš kur šaudė savieji rš.
nelauktai̇̃ adv.: Toji netikėta pažintis įvyko visiškai nelauktai abiem pusėm J.Dov.
nelauktinai̇̃ adv.: Tas žmogus visai nelauktinai pasijudino prš. Sielvartinga pasaka, apirašanti tūlą kančią, kuri nelauktinai pripuolė ant jo ChJob(turinys).
| refl.: Ligoninėj láukiasi, kad kas ateitų [aplankyti] Ėr. Laukiuos atsiunčiant Vlk. Karvė besilaukdama (kad ją perkeltų) nusitraukia Šts. Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas J.Jabl(Als). Neláukiatės sutemimo, eikiat, kol šviesi Šts. Nelaukis prašomas, meldžiamas SE168.
ǁ būti nėščiai, turėsiančiai: Moteriška laukiamà, nėščia, prie čėso Škn.
| Viena karvė buvo laukiamà (veršinga) Jnšk. Turėjau karvę láukiamą Šts.
| refl.: Laukias, nėščia yra R320, MŽ428. Ta žmona laukiantysi vaiko J. Moteriškė láukias K; N. O jau ji mažiuko láukėsi Lp. Jis buvo visiškai ažmiršęs, kad žmona laukiasi sūnaus LTR(Dkk).
| Viena [karvė] apsiteliav[o], o kita láukias dar Vlk.
2. tikėtis ką gauti; norėti, kad kas pageidaujama būtų: Taikos ne laukiama – taika iškovojama sp. Tačiau netikėti dalykai paprastai atsitinka tada, kai jų mažiausiai lauki J.Dov. Ligonis vis geresnio laukia N. Kartais nelaukčiausiose (netikėčiausiose) vietose įsijungia visas orkestro ansamblis rš.
| refl.: Láukiasi (norisi), kad būt geriau Lz.
3. būti kam prieš akis: Kokia šiurpi nelaimė laukia jo brolio S.Nėr. Jo darbas laukia didelis, sunkus T.Tilv.
| Netrukus Kasparas buvo pakviestas į vidų, kur jo laukė (buvo parengta) skani vakarienė P.Cvir.
4. trukti, delsti: Pietūs bus už valandos, o gal ir nelauks tiek Rm. Neilgai laukus, ėmė velniai rinktis, ėmė eit BsPII193.
| refl.: Tęsamos, dar láukamos su darbais Ggr.
◊ kad tu neláuktum švelnus keiksmas: Kad tu nelauktum, berneli mano, kad tu mano kaseles ant rankelių vyniotum JD865. Dar buvo kokia morkelė, kad jie nelauktų, arkliai išmynė Bsg.
lai̇̃kas neláukia negalima atidėlioti, gaišti: Laikas nelaukia, visi į darbą! rš.
niẽko neláukus tuojau: Jinai, niẽko neláukus, paprašė malkų Btg.
1 antláukti (ž.) žr. 1 sulaukti 1: Iš nelaimės begali ką antláukti Slnt.
1 apsiláukti laukiant prailgti: Apsiláuks mano senis, numie palikęs (ilgu jam bus) Plng.
1 atláukti tr. sulaukti, pasiekti laukiant: Jau aštuntą dešimtį metų atláukiau Ggr.
| refl. Š: Jonienė darbujo už du: laukė neatsilaukdama, ejo nepaeidama Mrc.
1 ×daláukti (hibr.) žr. 1 sulaukti 1: Vienuoliktą valandą negaliu dalaukt pietų Kn. Kad visi daláuktumėt kitų metų! Lz.
| refl.: Da gal dasilauksime didelės linksmybės rš.
1 išláukti
1. intr. Š, Gs išbūti laukiant: Taip jie išlaukė lig vidunakčio J.Balč. Išláukiau tiek metų, o nieko nesulaukiau gero Slnt.
| refl.: Išsiláukiau, visą dieną parlaukiau Šts.
2. tr. sulaukti (pasiekti laukiant): Nieko neišveizėsi, nieko neišlauksi Žem. Kai reikėjo, tai nebuvo galima išláukti, ištykoti to lytaus Gs.
3. intr. išbūti, praleisti kurį laiką: Po jo mirties, ir metų neišlaukusi, mirė ir pati Pečiūrienė, palikusi savo dukrelę vienų vieną A.Vien. Savaitės neišláukus (nepraleidusi), mušu sviestą Brš.
1 nuláukti
1. intr. Nv kurį laiką palaukti: Nulaukime keleris metus I.Simon. Valandą nuláukusi, išbėgo iš klėtės iš razbainykų rankos Plng. Tas nulaukė, kol ji visai prie namų jau buvo J.Jabl. Ir susigriebdino n'iškęsdamu ir galą nenulaukdamu Jrk62.
2. refl. N ilgai prisilaukti, prisikęsti laukiant: Ana nusiláukė gromatos, t. y. ilgai laukė, lig nubodimo laukė J. Kiek ta Zosė tykojo susieiti Domą, kiek jo nusilaukė ateinant per visą pavasarį Žem. Nusiláukiau, tavęs belaukdama Vkš.
1 paláukti intr.
1. R372, K, J pabūti, pasilikti kurį laiką laukiant: Bet vis dėlto būtų geriau palaukus Blv. Paláuki tu, ugnie, aš atsiųsiu vandenį; palauki tu, vandeni, aš atsiųsiu jautį; palauki tu, jauti, aš atsiųsiu lazdą J.Jabl. Dar palauk vieną minutę rš. Oi dievuliau … buvo palauktie, mano motinėle, šiltos vasarėlės TŽI297. Sėdi sena motulė, dukrelės palaukdama (d.) Kb. Kur eini, paláu (palauk) KzR. Paláukai (palauk), panele,… duok … šalto vandenelio VoL364.
| Na, tai kad tu nesakai teisybę – palauk… BsPIV137. Paláukš (palauk), aš tau parodysiu! Ds. Na, paláu (palauk), – ans sako pačiai savo, – ir vedu uždainiuosva dainą BM403.
^ O, mūs Stasys paláuk še (neprastas, ne bet koks)! Plv.
| refl.: Pasiláukim rytoj kryžkelėj ir eisim kartu į miestą Brt. Ir aš gavau čionai … pasilaukti, iki kol atrašas … parėjo LC1879,23.
2. pabūti tokiam pat, neliečiamam: Bulvės jau nukastos, o šalnos lengvos – daržai palauks (neskubu juos nuimti) rš. Nėr ko taip skubėti su darbais, darbas palauks Jnš.
3. nereikalauti tuojau pat (sumokėti), atidėti (mokėjimą): Ažu prekes palaukiu SD18.
palauktinai̇̃ adv. skolon: Jei palauktinai̇̃ duosi, tai paimsiu, o jei tuoj nori, kad ažsimokėčia, tai neturiu pinigų Sl. Prašykis daktaro, kad gydytų palauktinai̇̃: kad pagysi, jug atsimokėsi par laiką Skd.
| refl.: Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie (pinigai) dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti J.Balč.
1 parláukti
1. intr. praleisti kurį laiką laukiant: Dar neparlauksi metų, pereis tavo akvata LTR(Al).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Na, tai einam važiuoti. Motina parsilaukė V.Myk-Put.
3. tr. sulaukti pargrįžtančio: Parláuk mane, motynėle, iš kelionės tolimos Nm.
1 pérlaukti
1. tr., intr. Klvr praleisti kurį laiką laukiant: Žiemos neperlauks (nepraleis, mirs), tai žinojo A.Vencl. Krūmuos pasislėpęs perlauki, o paskui vėl į kitą kraštą dumi sp. Laukiau, pérlaukiau, langus pražiūrėjau Lp. Mes jau pérlaukėm [vakarienės metą] Lp. Perlaukiau metus, perlaukiau antrus, niekas manęs nežino LTR(Kpč).
2. refl. laukti iki nusibodimo: Laukė pársilaukė mama Krš. Kodėl gi taip ilgai nesirodėt? Tavęs jau čia persilaukė rš.
1 praláukti
1. intr. prabūti laukiant: Dvi dienas nekantriai pralaukiau jo ateinant rš. Keletą nakčių jis tenai praláukė manęs Lnkv.
2. tr. praleisti (skirtą kam laiką) belaukiant: Praláukei visą gerąjį laiką Sdk. Nepraláuk laiką, sodyk daržą Skr.
1 priláukti intr.
1. pribūti laukiant, ilgai laukti: Kiek mes jo priláukėm! Lp.
| refl.: Kiek mes jo prisláukėm! Lp. Prisilaukė lyg žuvėdra vandens rš.
2. kiek palaukti, luktelėti: Da, tetele, priláukit Plv. Jei daug darbo turės, tai priláuksim Gs.
3. Užv, Lp sulaukti, pabaigti laukti: Naujos duonos prilaukėm Aru53(Zt). Metas po meto ir paramos priláuksiu Up. Visi didžiai ilgo amžiaus prilaukę S.Dauk. Būtų priláukęs geresnių laikų Ėr. Gegužausma ir grybausma, kol bulvių prilauksma D82. Kviečiai buvo priláukamys (baigiantys nokti), bet dar minkšti Nt.
1 suláukti
1. intr., tr. pasiekti, ko buvo laukiama: Laukiu iki sulaukiant R12. Vakaro sulaukę, visi išėjo gultų (gulėti) J.Jabl. Sveiks ir tu, žmogau, suláukęs vasarą mielą K.Donel. Sveikas, Naujų metų sulaukęs A.Baran. Užugdžiau dukrelę vientūrėlę, sulaukiau piršlelių puikorėlių (d.) J.Jabl. Eikiame, sesers, ant vieškelelio, ar nesulauksme savo brolelio StnD24. O aš sulaukiau, jauna būdama, šio senojo našlelio JV1008. Karalius seniai sulauktą svečią prie savo šalies sodino Jrk140. Pagyveno jiedu metus, sulaukė sūnų BsPIV138. Tą pirmutinę mergaitę sulaukę (mergaitė gimė) Mrj.
| prk.: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio A.Baran.
^ Na jau sulaukei, tep kap žalis žolės! Lp. Kol krikšto mamos marškinių sulauksi, nuogas būsi LTR(Al). Tada tu manę suláuksi, kai pamatysi antį berže verkiančią Rm.
| refl.: Jie susiláukė sūnaus parvažiuojant Ėr. Tenai kalnuose sniegas su sniegu susiláukia (nenutirpsta per vasarą) Nj. Tai ilgas laikas! gal nesusilauksiva, gal dar numirsiva V.Krėv.
| O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė – dar sunkiau rados J.Bil. Ko ji susiláukė (kas jai gimė)? Ėr. Apsidžiaugė, lyg svečių susilaukęs KrvP(Krkn). Gero laukė, pikto susilaukė KrvP(Slv). Ginčydamasis greičiau susilauksi bėdos, negu naudos KrvP(Nmn). Dieve, duok iš ožio pieno gauti, iš gaidžio kiaušinių susilaukti (iron.) KrvP(Vrn). Džiaugias, kaip šviežių rugių duonos susilaukęs KrvP(Mrc).
2. intr., tr. patirti, prigyventi: Kokias gadynes mes suláukėm K.
^ Bloga iš mužiko pono sulaukus PPr71.
| refl.: Ir tu susilauk gi jiems tokios sau garbės! rš. Kaimynai dejuoja, susilaukę bėdos Grž. Šis rinkinys, išleistas rusų kalba, susilaukė nemaža dėmesio ir iš rusų skaitytojų A.Vencl. Ruošiamos Lietuvių dailės draugijos ir Vilniaus dailės draugijos parodos susilaukdavo plačiausio atgarsio spaudoje ir visuomenėje rš.
3. intr. B, Pc išgyventi iki tam tikro laiko: Nesulaukęs nė 50 metų, jis (S.Stanevičius) mirė džiova 1848 m. kovo mėn 10 d. rš. Kai suláuksi mano vieko, tai nė tiek, vaikel, nebegalėsi Jnšk. Senatvės sulaukti visi nor, o sulaukę guodžiasi M. Aš da tavo metų sulauksiu, o jau tu mano ne (jaunesnysis sako vyresniajam) Dkš. Visu kuo buvau savo gyvenime laimingas, žilo plauko susilaukiau J.Bil.
◊ kad tù nesuláuktum niekad taip nebus (švelnus keiksmas): Kad tu nesulauktum, kad tu mane gautum! JD39. Šeimininkas jis esąs! O kad tu nesulauktum! rš. Kad tù nesulaũktum – kaip nuejo, ir prapuolė Slk. Kad jis nesulauktų po mūsų žemę vaikščioti ir iš jos duoną valgyti! V.Kudir. Kad tù niekur nesuláuktum! Krž.
nesulauktà galvà toks plūdimas: Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! rš.
màno nesulaukiamóji toks plūdimas: Ma[no] nesulaukiamój, kad aš su tavim vienoj pirkioj pūtau! Rod.
1 užláukti
1. tr. užtęsti laukiant, nieko nedarant: Užláukė ligą, ir nebepagydė daktarai Varn.
2. refl. per ilgai laukti, nusibosti belaukiant: Tu ir užsiláukei, manęs belaukdamas Skd. Bėgu namo, vaikai užsilaũks Ds. Jis mūs užsilaũks! Lp. Jis nuė[jo] ir nuė[jo], o aš galiu užsiláukt! Alk. Žmonės laukė laukė ir užsiláukė čia Ukmergėj Ukm. Tę tavę jau žuslaukė Rod.
Lietuvių kalbos žodynas
pérvarginti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
várginti (-yti K, Sn), -ina, -ino tr. I, K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, vargi̇̀nti (-ýti DrskŽ), -i̇̀na, -i̇̀no Onš, var̃ginti, -ina, -ino; Q87, SD122,26,36,56,78, SD145,155,371, H, R, MŽ, S.Dauk, Sut, N, M, Amb, L, LL34, ŠT13,169
1. DŽ caus. vargti 1: Sunkybė darbo vargino mus, karštis saulės degino aba kaitino, o tečiau darbo nepametėm SPI329. Galvos darbas labai vargina žmogų; rankų darbas tiek neįvargina J.Jabl. Kelionė bus trumpa, nevarginanti ir linksma P.Cvir. Dabar žmonys suponėję – kojų nebevárgys: sėda i važiuoja šimtą metrų už penkias kapeikas Mžš. Sėsk, kam čia kojas várgini KzR. Valgyt deduos, nebelakstau namo, nebevárginu kojų Krs. Kam jūs tas rankas varginat?! Bsg. I taip nematai – i dar akeles várgini Krš. Nes gundžiamas puolasi maldump, pasnykump, vargina kūną, nusižemina SPII12. Pasnykais, ašutine, botagų plakimu, kietu gulėjimu tevárgin ir temarin kūną savą DP575.
| impers.: An zlosano kočiodavom, ant stalo labai vargi̇̀na, sunku Kp.
^ Kvaila galva ir kojas, ir rankeles várgina Prl.
2. caus. vargti 4: Nubostu kam, varginu SD42. Kam tu várgini aną, t. y. vargiai laikai J. Vargi̇̀nam ir juos, ir vargstam patys DrskŽ. Ir aš prašau Dievą, ka tik ilgai nesirgčia: nei pati vargčia, nei kito vargi̇̀nčia, jau gana, jau atgyventa Plvn. Kitas ant patalo metų metais – pats vargsti i kitą várgini Mžš. Ligoninėsa žmogų tik vargi̇̀na: kad ima badyt, [vaistus] leist Rtn. Nebevarkit ir nebevárginkit kitų Krs. Nenoru tamstų várginti Krž. Ką tas mačija várginti žmogų?! End. Jis nevargi̇̀na žmonių [parduotuvėje], jis visa greita padavinėja Drsk. Tų daiktų nesutektė labai žmones vargina SPI106. Rytą nesikėliau, karštinėlė vargino Vaižg. Jis buvęs iš jaunų dienų ligų várginamas, nebylys Smln. Mañ jau ne viena liga várgina Skp. Trichinelioze sergančius ligonius vargina galvos skausmai, nemiga rš. Kad vargina kosulys, duodame keptą svogūną saldžiame piene rš. Kožnas žino, kaip mus vasaroj musės nemenkai vargina Kel1856,108. Nepaprastai vargino uodai, nuo jų sukandžiojimų ištino veidai ir rankos T.Ivan. Arklys minko ir minko vietoj, čerto várginamas LzŽ. Po varginančių vasaros karščių prasidėjo ankstyvos rudens liūtys P.Cvir. Aš tamstą várginu, – serganti esi daba Trk. Keista, netikėta ir varginanti tyla rš. Kad nes atejom ir Makedonijon, kūnas mūsų neturėjo atilsies, bet buvome visame varginti: iš viršaus buvo kovė, apačioj baimė Ch12PvK7,5. O, kaip mane vargina nekantrybė, kaip sunku laukti J.Balč. Daryk, ką nori: aš neturiu tau pinigų atiduoti! Ir tai mane visų labiausiai vargina Vaižg. Kunigumpi vedė, visą naktį vargino, pešė, mušė, draskė PK160. Katras ilgai gyvena, tai vargsta, žmones várgina PnmR. Daugis žmonių, nors būtumi ir nekaltas, o kad silpnas, tą ir vargina S.Dauk. Viešpatie, sūnau Dovydo, susimilki ant manęs, duktė mano sunkiai nuog velno esti varginama MP112–113. Mes esame spaudžiami ir varginami išgąsčių ir smūtko BBRd3,47. Jei tu anus (paraštėje juos) varginsi, tada anys manęsp šauksis BB2Moz22,23. Mes tave pikčiaus vargysim nei anus BB1Moz19,9. Vos yra vienas ižg šimto, kurio šatonas nekankintų ir nevárgintų DP114. Vargintas esmi nuogi neapkenčiančiųjų mane Mž521. I várgina, krokina, būna – kokie netikę žmonys! Žeml. Išvežti žmonės, tai várginti PnmR. Ilgai nepaleidė [iš kalėjimo], várgino jį, par tą karinyką išreikalavom, ka jį paleistų Šd. Per šlapumą bei badą jau dabar tenai piktos ligos pradėjusios žmones varginti ir žavinti Kel1854,150. Tu vis muni várgini i várgini Rsn. Kiti žmonys leisdavo pasilsėt šeimynai, ale būdavai tokių, kur baisiai várgydavo Mšk. Ragana kap tik galėdama vargino našlaites ir savo vyrą inkalbėjo nelaimingas nudėt LTR(Vs). Aplink mano dvaružėlį medžiais apsodyta, nebijok, mergužėle, nebūsi vargýta DrskD237. Vargi̇̀no [neįstojusius į kolūkį] su mokestimi Drsk. Ji (giminė) bus priverčiama ant slūžbos ir mūčyta (varginta) keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Viešpatie, kaip daug yra varginančių mane Mž507. Sunkiais darbais anus vargino S.Stan.
| impers.: Mane labai várgina, kap debesiai eina Pv.
| prk.: Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti! P.Cvir.
^ Várgina kai žydas gyvatę Gr.
várgintinai adv.: Dėl pataikūnų vargdienis vergas varguose suvargintas, vargintinai vargstant verkė, o vargšas ir varlę vargiai pavargusią vargu vargina D.Pošk.
| refl. BtMt8,6, N, D.Pošk, LL8, Rtr, Š, NdŽ: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Várginties, žudyties I. I pati várginys, i muni vargini End. Nesvargýk, po valiai kitądien užbeigsi Drsk. Nesivárgyk del manę – nereikia citrinų Stak. Juliuką tokį turėjo senvaikį nusisamdęs i várginos teip End. Neklausai – žinokis, kam man vargýtis su juoj DrskŽ. Neapsimoka kiaulės ūgyt ir vargýties Drsk. Jis daugiau nieko neprisimins, nieko nebegalvos ir daug nebesivargins J.Mik. Žmogus … ilgai várgintis turėjo, neg numirė DP176. Jėzus geidė, kad liktųse motina nei vargintųse SGI74. Viešpatie, nesivargink, nes neesmi vertas, idant ineitumbei po stogu mano BtLuk7,6. Motynėle mano, baltuolyte mano, nesisielok, nesivárgink, neliek ašarėlių BM450.
| Vytautas ištikėtinai varginos pakelti savo brolėną per lenkų karalių M.Jan.
3. caus. vargti 10: Pryš mynimą linus várgina Ll. Kai su mašina mina, mažiau tereik várgyti [linus] Trg.
| Vienus metus paimi, suskaldai i var̃gini medį Btg.
4. tr. tam tikru būdu tikrinti (siūlų ar audinių) patvarumą, stiprumą: Gnybtuose su skridinėliais visos varginamo siūlo atkarpos yra vienodai įtemptos rš.
apvárginti Rtr, KŽ; D.Pošk žr. nuvarginti 1: Prie ponų baisiai apvárginti žmonės buvo NdŽ.
| refl. prk.: Paliko žemę ant locnasties (nuosavybės) apturėtą, bet užtatai dvasiškai apsivargino rš.
įvárginti J.Jabl, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pln; M, Ser
1. caus. įvargti 1: Tu įvárginai vaikus J. Merginos kaip nebūtų buvusios sustyrusios darbe ir įvargintos, ūmai lyg visai nauja srovė kraujo pūkštelėdavo į širdį Vaižg. Invargi̇̀s visus susirgęs tokis senis Drsk. Strėnas tei[p] įvárginau, rukštėlė! Erž. Akis įvárginsi beskaitydama Dt. Tolima kelionė gerokai įvargino kojas S.Zob.
| refl. Rtr, Š, NdŽ.
2. tr. nukamuoti: Įveikti, įvárginti I. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veiząs, ar neatsigena ta boba – taip aną įvárgino dideliai Žr. Brudas graužia ir labai labai įvargina Tat. Mus tai jau labai šaltis įvárgino Kt. Treti pasaulinio karo metai gerai įvargino visą žmoniją rš.
| impers.: Neduok Dieve, kaip įvárgina, kad yr sumišimai Als.
išvárginti Rtr, Š, DŽ1, KŽ; Q58, N
1. J caus. išvargti 1: Ižvargi̇̀na tos eilės – visur stovėk stovėk DrskŽ. Kelionė visus išvargino. Kaip tyčia, atsimainė ir oras rš. Visą amžių besigrumdamas su priešais ir draugais, pats pavargau ir kitus išvarginau V.Krėv. Aušra tik aušta, o aš jau sušalęs, išvargintas ant kojų vos laikaus A.Mišk. Keleivis išvárgintas jūrių ligos NdŽ. Nuskendus motinai, našlaičiai atsiduria pas negailestingą kaimynę ir išvarginti žūva LKVI126. Išvárginau kojas, paki atejau šitokį kelią Klt.
| refl. Rtr, NdŽ: Išsivargi̇̀nę žmones su darbais, pikti DrskŽ. Seniau išsivárgini, išsidirbi moteris nėščia iki paskutinių Kz.
2. žr. išvargti 9: Led išvárginau duoną, t. y. išminkiau J.
nuvárginti I, K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ; MP148, Q5, SD188,172,188, SD354, Sut, N, L
1. S.Dauk, LL324, ŠT3,14 caus. nuvargti 1: Nuvarginu, pasilpninu SD231. Nuvargintas R260, MŽ347. Jis nuvárgino darbininkus, norėdamas pabaigti darbus J. Pats per naktį nuvargintas atsigulė pasilsėti J.Jabl. Ana (žmona) par jį nenuvárginta (nepersidirba) Klt. Žmogus darbais nuvargintas atilsį sau daro SPI283. Tie jauniejai tokie nuvárginti, tokie nusidirbę par dieną! Skd. Radęs ūkininko sodybą, karalius užėjo pailsėti, saulės kaitros nuvargintas L.Dovyd. Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas M.Valanč. Žmonės čia buvo baudžiava nuvarginti TS1900,12. Penkias kiaulytes turiu – nuvargi̇̀no Drsk. Ilga kelionė jį labai nuvárgino NdŽ. Buvo teip nuvargintas, kad eit negalėjo PK161. Nei aš pats josiu, nei pulkelio leisiu: mano pulkelis labai nuvargintas (d.) Str. Saugokis kojas nuvargýt Kb. Kojas nuvarginaũ, kolei radau DrskŽ. Sodrios spalvos yra labai ryškios ir greičiau nuvargina akis rš. Nuvargintos bus rankelės nuo sunkių darbelių LTR(Pg). Kūnas jo šventas teip labai išronytas o teip labai nuvargintas kėlės vėl kūnu gražum MP155.
| prk.: Sodai išniro žiedais, skystai baltavo obelys praėjusiais metais našaus derliaus nuvargintos L.Dovyd. Nuvárginta siela NdŽ. Nuovarginta esti manėje dvasia mano Mž478.
^ Geras artojas arklio nenuvargina KrvP(Ss).
| refl. SD1172, S.Dauk, K, LL324, Š, ŠT4,5: Po savaitę [vestuvės] visumet, eik eik – nusivárginsi Skd.
2. caus. nuvargti 3: Nuvargi̇̀no mus, nieko [už darbadienius] negovėm Drsk.
| prk.: Tik nuvarginsit tėviškėlę, tik nuvergsit sa[vo] jaunas sesules V.Krėv.
| refl.: Kas buvo nusivárginęs ūky, tai ir maitinosi prasčiau Plv.
3. tr. numarinti, nukankinti: Vaikas mirė, o jos nenuvárgino Erž.
| refl. tr.: Patys save nusižudo, nusivargina ir daug turto pakleidžia TS1897,5.
pavárginti KI629, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, N
1. Btrm caus. pavargti 1: Pavárgink ašvienį, tai nespardys, numalšyk J. Akėjau, variau, tai kaip jau pavargi̇̀nom [kumelę], nu tai vienų putų jau stoja Kp. Nepavárgino [vaikų] – in patalo nepagulė tėvas Dglš. Mūsų slūgelės labai pavargi̇̀nti, mūsų žirgeliai labai pailsinti (d.) Švnč.
2. caus. pavargti 3: Brangvynas pavargina daug žmonių, ak iš jo randas daug vargų Kel1856,168. [Žydų karalystė] jau nuog pagonų buvo paveldėta bei nuodėm pavarginta, kada žydai pagonų turėjo bijotisi BPI7.
| prk.: Išklausei mane, mane, ubagą, apgynei …, palaikei, jeib nebūčio pavargintas nuog žmogaus rankos piktos Mž402.
3. tr. pakamuoti, pakankinti: Galva ir kojos mane labai pavargina Vrn. Tik taũ pavárgino vis ligos Krs.
| refl.: Pasivarginęs dvejus metus [džiova] mirė rš.
4. End caus. pavargti 5: Bet vis delto pavarginom tave gerai V.Krėv. Aš noriu tamstą ryt prie kviečių pavarginti LzP. Paskuo išvarė parkriauti snariadų, pavárgino, paskuo sukišo į vagonus ir išvežė Žd. Jei žuvis stambi, ji truputį pavarginama ir tik paskui traukiama prie eketės rš.
| refl.: Reikia biskį pasivárgint – miegas ims Mrj.
parvárginti tr. NdŽ vargiai, sunkiai pargabenti.
pérvarginti tr.; LL94
1. Vlk caus. pervargti 1: Pérvarginsi arklį taip varydamas DŽ1. Nepárvargink akių – tokio[je] tamsybė[je] rašai rašai! Krš. Mokytiejai akeles párvargina, kaip jei daugumas akinius užsikabinę Krš. Tik širdį pervarginsi – tuojau tau kriukis sp.
2. caus. pervargti 5: Par apsileidimą párvarginai linus Ll.
pravárginti caus. pravargti 1: Vargino Telšių kalinyje ištisus metus, antrus pravargino Peterburge TS1899,1.
| refl.: Prasivarginusi keletą dienų Raušiuose, sužinojau, kad nebeturiu pinigų I.Simon.
privárginti J, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Plt; D.Pošk, S.Dauk, LL94, ŠT57 caus. privargti 1: Jejem, kaip aš jum privarginaũ! Skp. Šiemet šienapjūtė neprivárgino tiek kaip perniai Krs. Arklys [ūkininką] privargi̇̀no, paralyžius griebė – i mirė Tj. Ž[iūr]ėk, jis (vaikas) merkiasi – privargi̇̀no jį žmones Drsk. Maniau, ilga kelionė jus privargino – reikėjo jums juk atsilsėti V.Krėv. Seniau ant lentos užsigulus dzūru dzūru – ot privárgindavo skalbimas! Mžš. Jokūbas vėl važinėjo į žmones siūti, o trobelėj pasilikdavo gyvenimo privarginta jo sena pati LzP. Tiek šitą bernioką merga prikamavo, tiek privargino, kad led tik ką gyvas būdamas klėtin inropojo BsPII231. Pry smerčio gal pryvárginti Jdr. Numušė su visa blizge [lydeka], nuejo – i buvo privárginęs, jau čiut gyva bebuvo Štk. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąli, arklius privárgini [malkas veždamas] Sk. Kiškį tą kai privárgina, ir sugauna Sb. Bet ir sparvos daug privargina Blv. Buvo tokia žvyrynė, akmenai – i privárgino kelį [ravint] Šd.
| refl. D.Pošk, S.Dauk, Š, DŽ1, Kl: Prisivarginaũ, kad nieko nenoriu DrskŽ. Kad i prisivárgysi gerokai par visą savaitę nemiegojęs End. Labai prisivárginam su tais darbais Krs.
suvárginti K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; D.Pošk, L
1. caus. suvargti 1: Ponai suvárgino žmones J. Tie tyrimai to[je] ligoninė[je] ją labai suvárgino Stak. Dar liekti viena moteriškė: juodai apsitaisius, sena, suvarginta Ašb. Arklį suvárgino prie darbo DŽ. Suvárgytas labai arklys nusidaužo kojas, susiduoda per kulkšnį Brb.
| refl. NdŽ.
2. tr. iškankinti: Dievas sugrąžino sveikatą žmonėms, sunkiausiomis ligomis suvargintiems Tat. Suvarginau žilą galvą rūpesčiais Ašb.
3. DŽ1 caus. suvargti 3: Reikėjo prievolės duot, pabaudos mokėt, – labai suvárgino žmones Pin. Sūdaujai, tiek nelaimomis suvarginti, troško dar jei ne gyventi, ben mirti S.Dauk. Dabar žmonės visi suvárginti Trgn.
| Suvárgins [Lietuvos] valdžią, kol visi [valdininkai] kišenes prisikraus Krš. Mūsų žemės ūkis per okupaciją nustojo daugelio gyvulių, radosi labai suvargintas rš.
4. caus. suvargti 5: Tas žvėriūkštis jau tiek suvárgino (išlaužė) tą tują PnmŽ. Suvargęs krūmukas, suvárgytas toks PnmŽ. Radikaliomis priemonėmis piktžoles galima tiek suvarginti, kad jos kultūriniams augalams pasidaro nepavojingos rš.
užvárginti NdŽ
1. Ser, DŽ1 caus. užvargti 1: Jos (mergaitės) neužvargýtos pas mane Lp. Užvarginot darbais. Mergiotė žodžio pratart nebegali A.Rūt. Aš buvau ažvárginta iš mažų dienų Vdš. Jy (kumelaitė) buvo labai užvargýta Lp.
| refl. NdŽ: Kai pieną veža, tai veršiukai labiau užsivárgina Gs.
2. tr. nuskurdinti: Tu tik svietą ažvárginai ir valdžią gadini Ml.
3. caus. užvargti 3: Pamotė kvėžina (užvargina) posūnius J.
4. refl. užsitarnauti, gauti: Girnius 2 metų cuktūzės dar užsivarginęs TP1881,50.
1. DŽ caus. vargti 1: Sunkybė darbo vargino mus, karštis saulės degino aba kaitino, o tečiau darbo nepametėm SPI329. Galvos darbas labai vargina žmogų; rankų darbas tiek neįvargina J.Jabl. Kelionė bus trumpa, nevarginanti ir linksma P.Cvir. Dabar žmonys suponėję – kojų nebevárgys: sėda i važiuoja šimtą metrų už penkias kapeikas Mžš. Sėsk, kam čia kojas várgini KzR. Valgyt deduos, nebelakstau namo, nebevárginu kojų Krs. Kam jūs tas rankas varginat?! Bsg. I taip nematai – i dar akeles várgini Krš. Nes gundžiamas puolasi maldump, pasnykump, vargina kūną, nusižemina SPII12. Pasnykais, ašutine, botagų plakimu, kietu gulėjimu tevárgin ir temarin kūną savą DP575.
| impers.: An zlosano kočiodavom, ant stalo labai vargi̇̀na, sunku Kp.
^ Kvaila galva ir kojas, ir rankeles várgina Prl.
2. caus. vargti 4: Nubostu kam, varginu SD42. Kam tu várgini aną, t. y. vargiai laikai J. Vargi̇̀nam ir juos, ir vargstam patys DrskŽ. Ir aš prašau Dievą, ka tik ilgai nesirgčia: nei pati vargčia, nei kito vargi̇̀nčia, jau gana, jau atgyventa Plvn. Kitas ant patalo metų metais – pats vargsti i kitą várgini Mžš. Ligoninėsa žmogų tik vargi̇̀na: kad ima badyt, [vaistus] leist Rtn. Nebevarkit ir nebevárginkit kitų Krs. Nenoru tamstų várginti Krž. Ką tas mačija várginti žmogų?! End. Jis nevargi̇̀na žmonių [parduotuvėje], jis visa greita padavinėja Drsk. Tų daiktų nesutektė labai žmones vargina SPI106. Rytą nesikėliau, karštinėlė vargino Vaižg. Jis buvęs iš jaunų dienų ligų várginamas, nebylys Smln. Mañ jau ne viena liga várgina Skp. Trichinelioze sergančius ligonius vargina galvos skausmai, nemiga rš. Kad vargina kosulys, duodame keptą svogūną saldžiame piene rš. Kožnas žino, kaip mus vasaroj musės nemenkai vargina Kel1856,108. Nepaprastai vargino uodai, nuo jų sukandžiojimų ištino veidai ir rankos T.Ivan. Arklys minko ir minko vietoj, čerto várginamas LzŽ. Po varginančių vasaros karščių prasidėjo ankstyvos rudens liūtys P.Cvir. Aš tamstą várginu, – serganti esi daba Trk. Keista, netikėta ir varginanti tyla rš. Kad nes atejom ir Makedonijon, kūnas mūsų neturėjo atilsies, bet buvome visame varginti: iš viršaus buvo kovė, apačioj baimė Ch12PvK7,5. O, kaip mane vargina nekantrybė, kaip sunku laukti J.Balč. Daryk, ką nori: aš neturiu tau pinigų atiduoti! Ir tai mane visų labiausiai vargina Vaižg. Kunigumpi vedė, visą naktį vargino, pešė, mušė, draskė PK160. Katras ilgai gyvena, tai vargsta, žmones várgina PnmR. Daugis žmonių, nors būtumi ir nekaltas, o kad silpnas, tą ir vargina S.Dauk. Viešpatie, sūnau Dovydo, susimilki ant manęs, duktė mano sunkiai nuog velno esti varginama MP112–113. Mes esame spaudžiami ir varginami išgąsčių ir smūtko BBRd3,47. Jei tu anus (paraštėje juos) varginsi, tada anys manęsp šauksis BB2Moz22,23. Mes tave pikčiaus vargysim nei anus BB1Moz19,9. Vos yra vienas ižg šimto, kurio šatonas nekankintų ir nevárgintų DP114. Vargintas esmi nuogi neapkenčiančiųjų mane Mž521. I várgina, krokina, būna – kokie netikę žmonys! Žeml. Išvežti žmonės, tai várginti PnmR. Ilgai nepaleidė [iš kalėjimo], várgino jį, par tą karinyką išreikalavom, ka jį paleistų Šd. Per šlapumą bei badą jau dabar tenai piktos ligos pradėjusios žmones varginti ir žavinti Kel1854,150. Tu vis muni várgini i várgini Rsn. Kiti žmonys leisdavo pasilsėt šeimynai, ale būdavai tokių, kur baisiai várgydavo Mšk. Ragana kap tik galėdama vargino našlaites ir savo vyrą inkalbėjo nelaimingas nudėt LTR(Vs). Aplink mano dvaružėlį medžiais apsodyta, nebijok, mergužėle, nebūsi vargýta DrskD237. Vargi̇̀no [neįstojusius į kolūkį] su mokestimi Drsk. Ji (giminė) bus priverčiama ant slūžbos ir mūčyta (varginta) keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Viešpatie, kaip daug yra varginančių mane Mž507. Sunkiais darbais anus vargino S.Stan.
| impers.: Mane labai várgina, kap debesiai eina Pv.
| prk.: Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti! P.Cvir.
^ Várgina kai žydas gyvatę Gr.
várgintinai adv.: Dėl pataikūnų vargdienis vergas varguose suvargintas, vargintinai vargstant verkė, o vargšas ir varlę vargiai pavargusią vargu vargina D.Pošk.
| refl. BtMt8,6, N, D.Pošk, LL8, Rtr, Š, NdŽ: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Várginties, žudyties I. I pati várginys, i muni vargini End. Nesvargýk, po valiai kitądien užbeigsi Drsk. Nesivárgyk del manę – nereikia citrinų Stak. Juliuką tokį turėjo senvaikį nusisamdęs i várginos teip End. Neklausai – žinokis, kam man vargýtis su juoj DrskŽ. Neapsimoka kiaulės ūgyt ir vargýties Drsk. Jis daugiau nieko neprisimins, nieko nebegalvos ir daug nebesivargins J.Mik. Žmogus … ilgai várgintis turėjo, neg numirė DP176. Jėzus geidė, kad liktųse motina nei vargintųse SGI74. Viešpatie, nesivargink, nes neesmi vertas, idant ineitumbei po stogu mano BtLuk7,6. Motynėle mano, baltuolyte mano, nesisielok, nesivárgink, neliek ašarėlių BM450.
| Vytautas ištikėtinai varginos pakelti savo brolėną per lenkų karalių M.Jan.
3. caus. vargti 10: Pryš mynimą linus várgina Ll. Kai su mašina mina, mažiau tereik várgyti [linus] Trg.
| Vienus metus paimi, suskaldai i var̃gini medį Btg.
4. tr. tam tikru būdu tikrinti (siūlų ar audinių) patvarumą, stiprumą: Gnybtuose su skridinėliais visos varginamo siūlo atkarpos yra vienodai įtemptos rš.
apvárginti Rtr, KŽ; D.Pošk žr. nuvarginti 1: Prie ponų baisiai apvárginti žmonės buvo NdŽ.
| refl. prk.: Paliko žemę ant locnasties (nuosavybės) apturėtą, bet užtatai dvasiškai apsivargino rš.
įvárginti J.Jabl, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pln; M, Ser
1. caus. įvargti 1: Tu įvárginai vaikus J. Merginos kaip nebūtų buvusios sustyrusios darbe ir įvargintos, ūmai lyg visai nauja srovė kraujo pūkštelėdavo į širdį Vaižg. Invargi̇̀s visus susirgęs tokis senis Drsk. Strėnas tei[p] įvárginau, rukštėlė! Erž. Akis įvárginsi beskaitydama Dt. Tolima kelionė gerokai įvargino kojas S.Zob.
| refl. Rtr, Š, NdŽ.
2. tr. nukamuoti: Įveikti, įvárginti I. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veiząs, ar neatsigena ta boba – taip aną įvárgino dideliai Žr. Brudas graužia ir labai labai įvargina Tat. Mus tai jau labai šaltis įvárgino Kt. Treti pasaulinio karo metai gerai įvargino visą žmoniją rš.
| impers.: Neduok Dieve, kaip įvárgina, kad yr sumišimai Als.
išvárginti Rtr, Š, DŽ1, KŽ; Q58, N
1. J caus. išvargti 1: Ižvargi̇̀na tos eilės – visur stovėk stovėk DrskŽ. Kelionė visus išvargino. Kaip tyčia, atsimainė ir oras rš. Visą amžių besigrumdamas su priešais ir draugais, pats pavargau ir kitus išvarginau V.Krėv. Aušra tik aušta, o aš jau sušalęs, išvargintas ant kojų vos laikaus A.Mišk. Keleivis išvárgintas jūrių ligos NdŽ. Nuskendus motinai, našlaičiai atsiduria pas negailestingą kaimynę ir išvarginti žūva LKVI126. Išvárginau kojas, paki atejau šitokį kelią Klt.
| refl. Rtr, NdŽ: Išsivargi̇̀nę žmones su darbais, pikti DrskŽ. Seniau išsivárgini, išsidirbi moteris nėščia iki paskutinių Kz.
2. žr. išvargti 9: Led išvárginau duoną, t. y. išminkiau J.
nuvárginti I, K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ; MP148, Q5, SD188,172,188, SD354, Sut, N, L
1. S.Dauk, LL324, ŠT3,14 caus. nuvargti 1: Nuvarginu, pasilpninu SD231. Nuvargintas R260, MŽ347. Jis nuvárgino darbininkus, norėdamas pabaigti darbus J. Pats per naktį nuvargintas atsigulė pasilsėti J.Jabl. Ana (žmona) par jį nenuvárginta (nepersidirba) Klt. Žmogus darbais nuvargintas atilsį sau daro SPI283. Tie jauniejai tokie nuvárginti, tokie nusidirbę par dieną! Skd. Radęs ūkininko sodybą, karalius užėjo pailsėti, saulės kaitros nuvargintas L.Dovyd. Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas M.Valanč. Žmonės čia buvo baudžiava nuvarginti TS1900,12. Penkias kiaulytes turiu – nuvargi̇̀no Drsk. Ilga kelionė jį labai nuvárgino NdŽ. Buvo teip nuvargintas, kad eit negalėjo PK161. Nei aš pats josiu, nei pulkelio leisiu: mano pulkelis labai nuvargintas (d.) Str. Saugokis kojas nuvargýt Kb. Kojas nuvarginaũ, kolei radau DrskŽ. Sodrios spalvos yra labai ryškios ir greičiau nuvargina akis rš. Nuvargintos bus rankelės nuo sunkių darbelių LTR(Pg). Kūnas jo šventas teip labai išronytas o teip labai nuvargintas kėlės vėl kūnu gražum MP155.
| prk.: Sodai išniro žiedais, skystai baltavo obelys praėjusiais metais našaus derliaus nuvargintos L.Dovyd. Nuvárginta siela NdŽ. Nuovarginta esti manėje dvasia mano Mž478.
^ Geras artojas arklio nenuvargina KrvP(Ss).
| refl. SD1172, S.Dauk, K, LL324, Š, ŠT4,5: Po savaitę [vestuvės] visumet, eik eik – nusivárginsi Skd.
2. caus. nuvargti 3: Nuvargi̇̀no mus, nieko [už darbadienius] negovėm Drsk.
| prk.: Tik nuvarginsit tėviškėlę, tik nuvergsit sa[vo] jaunas sesules V.Krėv.
| refl.: Kas buvo nusivárginęs ūky, tai ir maitinosi prasčiau Plv.
3. tr. numarinti, nukankinti: Vaikas mirė, o jos nenuvárgino Erž.
| refl. tr.: Patys save nusižudo, nusivargina ir daug turto pakleidžia TS1897,5.
pavárginti KI629, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, N
1. Btrm caus. pavargti 1: Pavárgink ašvienį, tai nespardys, numalšyk J. Akėjau, variau, tai kaip jau pavargi̇̀nom [kumelę], nu tai vienų putų jau stoja Kp. Nepavárgino [vaikų] – in patalo nepagulė tėvas Dglš. Mūsų slūgelės labai pavargi̇̀nti, mūsų žirgeliai labai pailsinti (d.) Švnč.
2. caus. pavargti 3: Brangvynas pavargina daug žmonių, ak iš jo randas daug vargų Kel1856,168. [Žydų karalystė] jau nuog pagonų buvo paveldėta bei nuodėm pavarginta, kada žydai pagonų turėjo bijotisi BPI7.
| prk.: Išklausei mane, mane, ubagą, apgynei …, palaikei, jeib nebūčio pavargintas nuog žmogaus rankos piktos Mž402.
3. tr. pakamuoti, pakankinti: Galva ir kojos mane labai pavargina Vrn. Tik taũ pavárgino vis ligos Krs.
| refl.: Pasivarginęs dvejus metus [džiova] mirė rš.
4. End caus. pavargti 5: Bet vis delto pavarginom tave gerai V.Krėv. Aš noriu tamstą ryt prie kviečių pavarginti LzP. Paskuo išvarė parkriauti snariadų, pavárgino, paskuo sukišo į vagonus ir išvežė Žd. Jei žuvis stambi, ji truputį pavarginama ir tik paskui traukiama prie eketės rš.
| refl.: Reikia biskį pasivárgint – miegas ims Mrj.
parvárginti tr. NdŽ vargiai, sunkiai pargabenti.
pérvarginti tr.; LL94
1. Vlk caus. pervargti 1: Pérvarginsi arklį taip varydamas DŽ1. Nepárvargink akių – tokio[je] tamsybė[je] rašai rašai! Krš. Mokytiejai akeles párvargina, kaip jei daugumas akinius užsikabinę Krš. Tik širdį pervarginsi – tuojau tau kriukis sp.
2. caus. pervargti 5: Par apsileidimą párvarginai linus Ll.
pravárginti caus. pravargti 1: Vargino Telšių kalinyje ištisus metus, antrus pravargino Peterburge TS1899,1.
| refl.: Prasivarginusi keletą dienų Raušiuose, sužinojau, kad nebeturiu pinigų I.Simon.
privárginti J, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Plt; D.Pošk, S.Dauk, LL94, ŠT57 caus. privargti 1: Jejem, kaip aš jum privarginaũ! Skp. Šiemet šienapjūtė neprivárgino tiek kaip perniai Krs. Arklys [ūkininką] privargi̇̀no, paralyžius griebė – i mirė Tj. Ž[iūr]ėk, jis (vaikas) merkiasi – privargi̇̀no jį žmones Drsk. Maniau, ilga kelionė jus privargino – reikėjo jums juk atsilsėti V.Krėv. Seniau ant lentos užsigulus dzūru dzūru – ot privárgindavo skalbimas! Mžš. Jokūbas vėl važinėjo į žmones siūti, o trobelėj pasilikdavo gyvenimo privarginta jo sena pati LzP. Tiek šitą bernioką merga prikamavo, tiek privargino, kad led tik ką gyvas būdamas klėtin inropojo BsPII231. Pry smerčio gal pryvárginti Jdr. Numušė su visa blizge [lydeka], nuejo – i buvo privárginęs, jau čiut gyva bebuvo Štk. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąli, arklius privárgini [malkas veždamas] Sk. Kiškį tą kai privárgina, ir sugauna Sb. Bet ir sparvos daug privargina Blv. Buvo tokia žvyrynė, akmenai – i privárgino kelį [ravint] Šd.
| refl. D.Pošk, S.Dauk, Š, DŽ1, Kl: Prisivarginaũ, kad nieko nenoriu DrskŽ. Kad i prisivárgysi gerokai par visą savaitę nemiegojęs End. Labai prisivárginam su tais darbais Krs.
suvárginti K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; D.Pošk, L
1. caus. suvargti 1: Ponai suvárgino žmones J. Tie tyrimai to[je] ligoninė[je] ją labai suvárgino Stak. Dar liekti viena moteriškė: juodai apsitaisius, sena, suvarginta Ašb. Arklį suvárgino prie darbo DŽ. Suvárgytas labai arklys nusidaužo kojas, susiduoda per kulkšnį Brb.
| refl. NdŽ.
2. tr. iškankinti: Dievas sugrąžino sveikatą žmonėms, sunkiausiomis ligomis suvargintiems Tat. Suvarginau žilą galvą rūpesčiais Ašb.
3. DŽ1 caus. suvargti 3: Reikėjo prievolės duot, pabaudos mokėt, – labai suvárgino žmones Pin. Sūdaujai, tiek nelaimomis suvarginti, troško dar jei ne gyventi, ben mirti S.Dauk. Dabar žmonės visi suvárginti Trgn.
| Suvárgins [Lietuvos] valdžią, kol visi [valdininkai] kišenes prisikraus Krš. Mūsų žemės ūkis per okupaciją nustojo daugelio gyvulių, radosi labai suvargintas rš.
4. caus. suvargti 5: Tas žvėriūkštis jau tiek suvárgino (išlaužė) tą tują PnmŽ. Suvargęs krūmukas, suvárgytas toks PnmŽ. Radikaliomis priemonėmis piktžoles galima tiek suvarginti, kad jos kultūriniams augalams pasidaro nepavojingos rš.
užvárginti NdŽ
1. Ser, DŽ1 caus. užvargti 1: Jos (mergaitės) neužvargýtos pas mane Lp. Užvarginot darbais. Mergiotė žodžio pratart nebegali A.Rūt. Aš buvau ažvárginta iš mažų dienų Vdš. Jy (kumelaitė) buvo labai užvargýta Lp.
| refl. NdŽ: Kai pieną veža, tai veršiukai labiau užsivárgina Gs.
2. tr. nuskurdinti: Tu tik svietą ažvárginai ir valdžią gadini Ml.
3. caus. užvargti 3: Pamotė kvėžina (užvargina) posūnius J.
4. refl. užsitarnauti, gauti: Girnius 2 metų cuktūzės dar užsivarginęs TP1881,50.
Lietuvių kalbos žodynas
suvárginti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
várginti (-yti K, Sn), -ina, -ino tr. I, K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, vargi̇̀nti (-ýti DrskŽ), -i̇̀na, -i̇̀no Onš, var̃ginti, -ina, -ino; Q87, SD122,26,36,56,78, SD145,155,371, H, R, MŽ, S.Dauk, Sut, N, M, Amb, L, LL34, ŠT13,169
1. DŽ caus. vargti 1: Sunkybė darbo vargino mus, karštis saulės degino aba kaitino, o tečiau darbo nepametėm SPI329. Galvos darbas labai vargina žmogų; rankų darbas tiek neįvargina J.Jabl. Kelionė bus trumpa, nevarginanti ir linksma P.Cvir. Dabar žmonys suponėję – kojų nebevárgys: sėda i važiuoja šimtą metrų už penkias kapeikas Mžš. Sėsk, kam čia kojas várgini KzR. Valgyt deduos, nebelakstau namo, nebevárginu kojų Krs. Kam jūs tas rankas varginat?! Bsg. I taip nematai – i dar akeles várgini Krš. Nes gundžiamas puolasi maldump, pasnykump, vargina kūną, nusižemina SPII12. Pasnykais, ašutine, botagų plakimu, kietu gulėjimu tevárgin ir temarin kūną savą DP575.
| impers.: An zlosano kočiodavom, ant stalo labai vargi̇̀na, sunku Kp.
^ Kvaila galva ir kojas, ir rankeles várgina Prl.
2. caus. vargti 4: Nubostu kam, varginu SD42. Kam tu várgini aną, t. y. vargiai laikai J. Vargi̇̀nam ir juos, ir vargstam patys DrskŽ. Ir aš prašau Dievą, ka tik ilgai nesirgčia: nei pati vargčia, nei kito vargi̇̀nčia, jau gana, jau atgyventa Plvn. Kitas ant patalo metų metais – pats vargsti i kitą várgini Mžš. Ligoninėsa žmogų tik vargi̇̀na: kad ima badyt, [vaistus] leist Rtn. Nebevarkit ir nebevárginkit kitų Krs. Nenoru tamstų várginti Krž. Ką tas mačija várginti žmogų?! End. Jis nevargi̇̀na žmonių [parduotuvėje], jis visa greita padavinėja Drsk. Tų daiktų nesutektė labai žmones vargina SPI106. Rytą nesikėliau, karštinėlė vargino Vaižg. Jis buvęs iš jaunų dienų ligų várginamas, nebylys Smln. Mañ jau ne viena liga várgina Skp. Trichinelioze sergančius ligonius vargina galvos skausmai, nemiga rš. Kad vargina kosulys, duodame keptą svogūną saldžiame piene rš. Kožnas žino, kaip mus vasaroj musės nemenkai vargina Kel1856,108. Nepaprastai vargino uodai, nuo jų sukandžiojimų ištino veidai ir rankos T.Ivan. Arklys minko ir minko vietoj, čerto várginamas LzŽ. Po varginančių vasaros karščių prasidėjo ankstyvos rudens liūtys P.Cvir. Aš tamstą várginu, – serganti esi daba Trk. Keista, netikėta ir varginanti tyla rš. Kad nes atejom ir Makedonijon, kūnas mūsų neturėjo atilsies, bet buvome visame varginti: iš viršaus buvo kovė, apačioj baimė Ch12PvK7,5. O, kaip mane vargina nekantrybė, kaip sunku laukti J.Balč. Daryk, ką nori: aš neturiu tau pinigų atiduoti! Ir tai mane visų labiausiai vargina Vaižg. Kunigumpi vedė, visą naktį vargino, pešė, mušė, draskė PK160. Katras ilgai gyvena, tai vargsta, žmones várgina PnmR. Daugis žmonių, nors būtumi ir nekaltas, o kad silpnas, tą ir vargina S.Dauk. Viešpatie, sūnau Dovydo, susimilki ant manęs, duktė mano sunkiai nuog velno esti varginama MP112–113. Mes esame spaudžiami ir varginami išgąsčių ir smūtko BBRd3,47. Jei tu anus (paraštėje juos) varginsi, tada anys manęsp šauksis BB2Moz22,23. Mes tave pikčiaus vargysim nei anus BB1Moz19,9. Vos yra vienas ižg šimto, kurio šatonas nekankintų ir nevárgintų DP114. Vargintas esmi nuogi neapkenčiančiųjų mane Mž521. I várgina, krokina, būna – kokie netikę žmonys! Žeml. Išvežti žmonės, tai várginti PnmR. Ilgai nepaleidė [iš kalėjimo], várgino jį, par tą karinyką išreikalavom, ka jį paleistų Šd. Per šlapumą bei badą jau dabar tenai piktos ligos pradėjusios žmones varginti ir žavinti Kel1854,150. Tu vis muni várgini i várgini Rsn. Kiti žmonys leisdavo pasilsėt šeimynai, ale būdavai tokių, kur baisiai várgydavo Mšk. Ragana kap tik galėdama vargino našlaites ir savo vyrą inkalbėjo nelaimingas nudėt LTR(Vs). Aplink mano dvaružėlį medžiais apsodyta, nebijok, mergužėle, nebūsi vargýta DrskD237. Vargi̇̀no [neįstojusius į kolūkį] su mokestimi Drsk. Ji (giminė) bus priverčiama ant slūžbos ir mūčyta (varginta) keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Viešpatie, kaip daug yra varginančių mane Mž507. Sunkiais darbais anus vargino S.Stan.
| impers.: Mane labai várgina, kap debesiai eina Pv.
| prk.: Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti! P.Cvir.
^ Várgina kai žydas gyvatę Gr.
várgintinai adv.: Dėl pataikūnų vargdienis vergas varguose suvargintas, vargintinai vargstant verkė, o vargšas ir varlę vargiai pavargusią vargu vargina D.Pošk.
| refl. BtMt8,6, N, D.Pošk, LL8, Rtr, Š, NdŽ: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Várginties, žudyties I. I pati várginys, i muni vargini End. Nesvargýk, po valiai kitądien užbeigsi Drsk. Nesivárgyk del manę – nereikia citrinų Stak. Juliuką tokį turėjo senvaikį nusisamdęs i várginos teip End. Neklausai – žinokis, kam man vargýtis su juoj DrskŽ. Neapsimoka kiaulės ūgyt ir vargýties Drsk. Jis daugiau nieko neprisimins, nieko nebegalvos ir daug nebesivargins J.Mik. Žmogus … ilgai várgintis turėjo, neg numirė DP176. Jėzus geidė, kad liktųse motina nei vargintųse SGI74. Viešpatie, nesivargink, nes neesmi vertas, idant ineitumbei po stogu mano BtLuk7,6. Motynėle mano, baltuolyte mano, nesisielok, nesivárgink, neliek ašarėlių BM450.
| Vytautas ištikėtinai varginos pakelti savo brolėną per lenkų karalių M.Jan.
3. caus. vargti 10: Pryš mynimą linus várgina Ll. Kai su mašina mina, mažiau tereik várgyti [linus] Trg.
| Vienus metus paimi, suskaldai i var̃gini medį Btg.
4. tr. tam tikru būdu tikrinti (siūlų ar audinių) patvarumą, stiprumą: Gnybtuose su skridinėliais visos varginamo siūlo atkarpos yra vienodai įtemptos rš.
apvárginti Rtr, KŽ; D.Pošk žr. nuvarginti 1: Prie ponų baisiai apvárginti žmonės buvo NdŽ.
| refl. prk.: Paliko žemę ant locnasties (nuosavybės) apturėtą, bet užtatai dvasiškai apsivargino rš.
įvárginti J.Jabl, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pln; M, Ser
1. caus. įvargti 1: Tu įvárginai vaikus J. Merginos kaip nebūtų buvusios sustyrusios darbe ir įvargintos, ūmai lyg visai nauja srovė kraujo pūkštelėdavo į širdį Vaižg. Invargi̇̀s visus susirgęs tokis senis Drsk. Strėnas tei[p] įvárginau, rukštėlė! Erž. Akis įvárginsi beskaitydama Dt. Tolima kelionė gerokai įvargino kojas S.Zob.
| refl. Rtr, Š, NdŽ.
2. tr. nukamuoti: Įveikti, įvárginti I. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veiząs, ar neatsigena ta boba – taip aną įvárgino dideliai Žr. Brudas graužia ir labai labai įvargina Tat. Mus tai jau labai šaltis įvárgino Kt. Treti pasaulinio karo metai gerai įvargino visą žmoniją rš.
| impers.: Neduok Dieve, kaip įvárgina, kad yr sumišimai Als.
išvárginti Rtr, Š, DŽ1, KŽ; Q58, N
1. J caus. išvargti 1: Ižvargi̇̀na tos eilės – visur stovėk stovėk DrskŽ. Kelionė visus išvargino. Kaip tyčia, atsimainė ir oras rš. Visą amžių besigrumdamas su priešais ir draugais, pats pavargau ir kitus išvarginau V.Krėv. Aušra tik aušta, o aš jau sušalęs, išvargintas ant kojų vos laikaus A.Mišk. Keleivis išvárgintas jūrių ligos NdŽ. Nuskendus motinai, našlaičiai atsiduria pas negailestingą kaimynę ir išvarginti žūva LKVI126. Išvárginau kojas, paki atejau šitokį kelią Klt.
| refl. Rtr, NdŽ: Išsivargi̇̀nę žmones su darbais, pikti DrskŽ. Seniau išsivárgini, išsidirbi moteris nėščia iki paskutinių Kz.
2. žr. išvargti 9: Led išvárginau duoną, t. y. išminkiau J.
nuvárginti I, K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ; MP148, Q5, SD188,172,188, SD354, Sut, N, L
1. S.Dauk, LL324, ŠT3,14 caus. nuvargti 1: Nuvarginu, pasilpninu SD231. Nuvargintas R260, MŽ347. Jis nuvárgino darbininkus, norėdamas pabaigti darbus J. Pats per naktį nuvargintas atsigulė pasilsėti J.Jabl. Ana (žmona) par jį nenuvárginta (nepersidirba) Klt. Žmogus darbais nuvargintas atilsį sau daro SPI283. Tie jauniejai tokie nuvárginti, tokie nusidirbę par dieną! Skd. Radęs ūkininko sodybą, karalius užėjo pailsėti, saulės kaitros nuvargintas L.Dovyd. Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas M.Valanč. Žmonės čia buvo baudžiava nuvarginti TS1900,12. Penkias kiaulytes turiu – nuvargi̇̀no Drsk. Ilga kelionė jį labai nuvárgino NdŽ. Buvo teip nuvargintas, kad eit negalėjo PK161. Nei aš pats josiu, nei pulkelio leisiu: mano pulkelis labai nuvargintas (d.) Str. Saugokis kojas nuvargýt Kb. Kojas nuvarginaũ, kolei radau DrskŽ. Sodrios spalvos yra labai ryškios ir greičiau nuvargina akis rš. Nuvargintos bus rankelės nuo sunkių darbelių LTR(Pg). Kūnas jo šventas teip labai išronytas o teip labai nuvargintas kėlės vėl kūnu gražum MP155.
| prk.: Sodai išniro žiedais, skystai baltavo obelys praėjusiais metais našaus derliaus nuvargintos L.Dovyd. Nuvárginta siela NdŽ. Nuovarginta esti manėje dvasia mano Mž478.
^ Geras artojas arklio nenuvargina KrvP(Ss).
| refl. SD1172, S.Dauk, K, LL324, Š, ŠT4,5: Po savaitę [vestuvės] visumet, eik eik – nusivárginsi Skd.
2. caus. nuvargti 3: Nuvargi̇̀no mus, nieko [už darbadienius] negovėm Drsk.
| prk.: Tik nuvarginsit tėviškėlę, tik nuvergsit sa[vo] jaunas sesules V.Krėv.
| refl.: Kas buvo nusivárginęs ūky, tai ir maitinosi prasčiau Plv.
3. tr. numarinti, nukankinti: Vaikas mirė, o jos nenuvárgino Erž.
| refl. tr.: Patys save nusižudo, nusivargina ir daug turto pakleidžia TS1897,5.
pavárginti KI629, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, N
1. Btrm caus. pavargti 1: Pavárgink ašvienį, tai nespardys, numalšyk J. Akėjau, variau, tai kaip jau pavargi̇̀nom [kumelę], nu tai vienų putų jau stoja Kp. Nepavárgino [vaikų] – in patalo nepagulė tėvas Dglš. Mūsų slūgelės labai pavargi̇̀nti, mūsų žirgeliai labai pailsinti (d.) Švnč.
2. caus. pavargti 3: Brangvynas pavargina daug žmonių, ak iš jo randas daug vargų Kel1856,168. [Žydų karalystė] jau nuog pagonų buvo paveldėta bei nuodėm pavarginta, kada žydai pagonų turėjo bijotisi BPI7.
| prk.: Išklausei mane, mane, ubagą, apgynei …, palaikei, jeib nebūčio pavargintas nuog žmogaus rankos piktos Mž402.
3. tr. pakamuoti, pakankinti: Galva ir kojos mane labai pavargina Vrn. Tik taũ pavárgino vis ligos Krs.
| refl.: Pasivarginęs dvejus metus [džiova] mirė rš.
4. End caus. pavargti 5: Bet vis delto pavarginom tave gerai V.Krėv. Aš noriu tamstą ryt prie kviečių pavarginti LzP. Paskuo išvarė parkriauti snariadų, pavárgino, paskuo sukišo į vagonus ir išvežė Žd. Jei žuvis stambi, ji truputį pavarginama ir tik paskui traukiama prie eketės rš.
| refl.: Reikia biskį pasivárgint – miegas ims Mrj.
parvárginti tr. NdŽ vargiai, sunkiai pargabenti.
pérvarginti tr.; LL94
1. Vlk caus. pervargti 1: Pérvarginsi arklį taip varydamas DŽ1. Nepárvargink akių – tokio[je] tamsybė[je] rašai rašai! Krš. Mokytiejai akeles párvargina, kaip jei daugumas akinius užsikabinę Krš. Tik širdį pervarginsi – tuojau tau kriukis sp.
2. caus. pervargti 5: Par apsileidimą párvarginai linus Ll.
pravárginti caus. pravargti 1: Vargino Telšių kalinyje ištisus metus, antrus pravargino Peterburge TS1899,1.
| refl.: Prasivarginusi keletą dienų Raušiuose, sužinojau, kad nebeturiu pinigų I.Simon.
privárginti J, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Plt; D.Pošk, S.Dauk, LL94, ŠT57 caus. privargti 1: Jejem, kaip aš jum privarginaũ! Skp. Šiemet šienapjūtė neprivárgino tiek kaip perniai Krs. Arklys [ūkininką] privargi̇̀no, paralyžius griebė – i mirė Tj. Ž[iūr]ėk, jis (vaikas) merkiasi – privargi̇̀no jį žmones Drsk. Maniau, ilga kelionė jus privargino – reikėjo jums juk atsilsėti V.Krėv. Seniau ant lentos užsigulus dzūru dzūru – ot privárgindavo skalbimas! Mžš. Jokūbas vėl važinėjo į žmones siūti, o trobelėj pasilikdavo gyvenimo privarginta jo sena pati LzP. Tiek šitą bernioką merga prikamavo, tiek privargino, kad led tik ką gyvas būdamas klėtin inropojo BsPII231. Pry smerčio gal pryvárginti Jdr. Numušė su visa blizge [lydeka], nuejo – i buvo privárginęs, jau čiut gyva bebuvo Štk. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąli, arklius privárgini [malkas veždamas] Sk. Kiškį tą kai privárgina, ir sugauna Sb. Bet ir sparvos daug privargina Blv. Buvo tokia žvyrynė, akmenai – i privárgino kelį [ravint] Šd.
| refl. D.Pošk, S.Dauk, Š, DŽ1, Kl: Prisivarginaũ, kad nieko nenoriu DrskŽ. Kad i prisivárgysi gerokai par visą savaitę nemiegojęs End. Labai prisivárginam su tais darbais Krs.
suvárginti K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; D.Pošk, L
1. caus. suvargti 1: Ponai suvárgino žmones J. Tie tyrimai to[je] ligoninė[je] ją labai suvárgino Stak. Dar liekti viena moteriškė: juodai apsitaisius, sena, suvarginta Ašb. Arklį suvárgino prie darbo DŽ. Suvárgytas labai arklys nusidaužo kojas, susiduoda per kulkšnį Brb.
| refl. NdŽ.
2. tr. iškankinti: Dievas sugrąžino sveikatą žmonėms, sunkiausiomis ligomis suvargintiems Tat. Suvarginau žilą galvą rūpesčiais Ašb.
3. DŽ1 caus. suvargti 3: Reikėjo prievolės duot, pabaudos mokėt, – labai suvárgino žmones Pin. Sūdaujai, tiek nelaimomis suvarginti, troško dar jei ne gyventi, ben mirti S.Dauk. Dabar žmonės visi suvárginti Trgn.
| Suvárgins [Lietuvos] valdžią, kol visi [valdininkai] kišenes prisikraus Krš. Mūsų žemės ūkis per okupaciją nustojo daugelio gyvulių, radosi labai suvargintas rš.
4. caus. suvargti 5: Tas žvėriūkštis jau tiek suvárgino (išlaužė) tą tują PnmŽ. Suvargęs krūmukas, suvárgytas toks PnmŽ. Radikaliomis priemonėmis piktžoles galima tiek suvarginti, kad jos kultūriniams augalams pasidaro nepavojingos rš.
užvárginti NdŽ
1. Ser, DŽ1 caus. užvargti 1: Jos (mergaitės) neužvargýtos pas mane Lp. Užvarginot darbais. Mergiotė žodžio pratart nebegali A.Rūt. Aš buvau ažvárginta iš mažų dienų Vdš. Jy (kumelaitė) buvo labai užvargýta Lp.
| refl. NdŽ: Kai pieną veža, tai veršiukai labiau užsivárgina Gs.
2. tr. nuskurdinti: Tu tik svietą ažvárginai ir valdžią gadini Ml.
3. caus. užvargti 3: Pamotė kvėžina (užvargina) posūnius J.
4. refl. užsitarnauti, gauti: Girnius 2 metų cuktūzės dar užsivarginęs TP1881,50.
1. DŽ caus. vargti 1: Sunkybė darbo vargino mus, karštis saulės degino aba kaitino, o tečiau darbo nepametėm SPI329. Galvos darbas labai vargina žmogų; rankų darbas tiek neįvargina J.Jabl. Kelionė bus trumpa, nevarginanti ir linksma P.Cvir. Dabar žmonys suponėję – kojų nebevárgys: sėda i važiuoja šimtą metrų už penkias kapeikas Mžš. Sėsk, kam čia kojas várgini KzR. Valgyt deduos, nebelakstau namo, nebevárginu kojų Krs. Kam jūs tas rankas varginat?! Bsg. I taip nematai – i dar akeles várgini Krš. Nes gundžiamas puolasi maldump, pasnykump, vargina kūną, nusižemina SPII12. Pasnykais, ašutine, botagų plakimu, kietu gulėjimu tevárgin ir temarin kūną savą DP575.
| impers.: An zlosano kočiodavom, ant stalo labai vargi̇̀na, sunku Kp.
^ Kvaila galva ir kojas, ir rankeles várgina Prl.
2. caus. vargti 4: Nubostu kam, varginu SD42. Kam tu várgini aną, t. y. vargiai laikai J. Vargi̇̀nam ir juos, ir vargstam patys DrskŽ. Ir aš prašau Dievą, ka tik ilgai nesirgčia: nei pati vargčia, nei kito vargi̇̀nčia, jau gana, jau atgyventa Plvn. Kitas ant patalo metų metais – pats vargsti i kitą várgini Mžš. Ligoninėsa žmogų tik vargi̇̀na: kad ima badyt, [vaistus] leist Rtn. Nebevarkit ir nebevárginkit kitų Krs. Nenoru tamstų várginti Krž. Ką tas mačija várginti žmogų?! End. Jis nevargi̇̀na žmonių [parduotuvėje], jis visa greita padavinėja Drsk. Tų daiktų nesutektė labai žmones vargina SPI106. Rytą nesikėliau, karštinėlė vargino Vaižg. Jis buvęs iš jaunų dienų ligų várginamas, nebylys Smln. Mañ jau ne viena liga várgina Skp. Trichinelioze sergančius ligonius vargina galvos skausmai, nemiga rš. Kad vargina kosulys, duodame keptą svogūną saldžiame piene rš. Kožnas žino, kaip mus vasaroj musės nemenkai vargina Kel1856,108. Nepaprastai vargino uodai, nuo jų sukandžiojimų ištino veidai ir rankos T.Ivan. Arklys minko ir minko vietoj, čerto várginamas LzŽ. Po varginančių vasaros karščių prasidėjo ankstyvos rudens liūtys P.Cvir. Aš tamstą várginu, – serganti esi daba Trk. Keista, netikėta ir varginanti tyla rš. Kad nes atejom ir Makedonijon, kūnas mūsų neturėjo atilsies, bet buvome visame varginti: iš viršaus buvo kovė, apačioj baimė Ch12PvK7,5. O, kaip mane vargina nekantrybė, kaip sunku laukti J.Balč. Daryk, ką nori: aš neturiu tau pinigų atiduoti! Ir tai mane visų labiausiai vargina Vaižg. Kunigumpi vedė, visą naktį vargino, pešė, mušė, draskė PK160. Katras ilgai gyvena, tai vargsta, žmones várgina PnmR. Daugis žmonių, nors būtumi ir nekaltas, o kad silpnas, tą ir vargina S.Dauk. Viešpatie, sūnau Dovydo, susimilki ant manęs, duktė mano sunkiai nuog velno esti varginama MP112–113. Mes esame spaudžiami ir varginami išgąsčių ir smūtko BBRd3,47. Jei tu anus (paraštėje juos) varginsi, tada anys manęsp šauksis BB2Moz22,23. Mes tave pikčiaus vargysim nei anus BB1Moz19,9. Vos yra vienas ižg šimto, kurio šatonas nekankintų ir nevárgintų DP114. Vargintas esmi nuogi neapkenčiančiųjų mane Mž521. I várgina, krokina, būna – kokie netikę žmonys! Žeml. Išvežti žmonės, tai várginti PnmR. Ilgai nepaleidė [iš kalėjimo], várgino jį, par tą karinyką išreikalavom, ka jį paleistų Šd. Per šlapumą bei badą jau dabar tenai piktos ligos pradėjusios žmones varginti ir žavinti Kel1854,150. Tu vis muni várgini i várgini Rsn. Kiti žmonys leisdavo pasilsėt šeimynai, ale būdavai tokių, kur baisiai várgydavo Mšk. Ragana kap tik galėdama vargino našlaites ir savo vyrą inkalbėjo nelaimingas nudėt LTR(Vs). Aplink mano dvaružėlį medžiais apsodyta, nebijok, mergužėle, nebūsi vargýta DrskD237. Vargi̇̀no [neįstojusius į kolūkį] su mokestimi Drsk. Ji (giminė) bus priverčiama ant slūžbos ir mūčyta (varginta) keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Viešpatie, kaip daug yra varginančių mane Mž507. Sunkiais darbais anus vargino S.Stan.
| impers.: Mane labai várgina, kap debesiai eina Pv.
| prk.: Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti! P.Cvir.
^ Várgina kai žydas gyvatę Gr.
várgintinai adv.: Dėl pataikūnų vargdienis vergas varguose suvargintas, vargintinai vargstant verkė, o vargšas ir varlę vargiai pavargusią vargu vargina D.Pošk.
| refl. BtMt8,6, N, D.Pošk, LL8, Rtr, Š, NdŽ: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Várginties, žudyties I. I pati várginys, i muni vargini End. Nesvargýk, po valiai kitądien užbeigsi Drsk. Nesivárgyk del manę – nereikia citrinų Stak. Juliuką tokį turėjo senvaikį nusisamdęs i várginos teip End. Neklausai – žinokis, kam man vargýtis su juoj DrskŽ. Neapsimoka kiaulės ūgyt ir vargýties Drsk. Jis daugiau nieko neprisimins, nieko nebegalvos ir daug nebesivargins J.Mik. Žmogus … ilgai várgintis turėjo, neg numirė DP176. Jėzus geidė, kad liktųse motina nei vargintųse SGI74. Viešpatie, nesivargink, nes neesmi vertas, idant ineitumbei po stogu mano BtLuk7,6. Motynėle mano, baltuolyte mano, nesisielok, nesivárgink, neliek ašarėlių BM450.
| Vytautas ištikėtinai varginos pakelti savo brolėną per lenkų karalių M.Jan.
3. caus. vargti 10: Pryš mynimą linus várgina Ll. Kai su mašina mina, mažiau tereik várgyti [linus] Trg.
| Vienus metus paimi, suskaldai i var̃gini medį Btg.
4. tr. tam tikru būdu tikrinti (siūlų ar audinių) patvarumą, stiprumą: Gnybtuose su skridinėliais visos varginamo siūlo atkarpos yra vienodai įtemptos rš.
apvárginti Rtr, KŽ; D.Pošk žr. nuvarginti 1: Prie ponų baisiai apvárginti žmonės buvo NdŽ.
| refl. prk.: Paliko žemę ant locnasties (nuosavybės) apturėtą, bet užtatai dvasiškai apsivargino rš.
įvárginti J.Jabl, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pln; M, Ser
1. caus. įvargti 1: Tu įvárginai vaikus J. Merginos kaip nebūtų buvusios sustyrusios darbe ir įvargintos, ūmai lyg visai nauja srovė kraujo pūkštelėdavo į širdį Vaižg. Invargi̇̀s visus susirgęs tokis senis Drsk. Strėnas tei[p] įvárginau, rukštėlė! Erž. Akis įvárginsi beskaitydama Dt. Tolima kelionė gerokai įvargino kojas S.Zob.
| refl. Rtr, Š, NdŽ.
2. tr. nukamuoti: Įveikti, įvárginti I. Ans (velnias) nubėgo iš tos baimės i į ežerą įsilindo i veiząs, ar neatsigena ta boba – taip aną įvárgino dideliai Žr. Brudas graužia ir labai labai įvargina Tat. Mus tai jau labai šaltis įvárgino Kt. Treti pasaulinio karo metai gerai įvargino visą žmoniją rš.
| impers.: Neduok Dieve, kaip įvárgina, kad yr sumišimai Als.
išvárginti Rtr, Š, DŽ1, KŽ; Q58, N
1. J caus. išvargti 1: Ižvargi̇̀na tos eilės – visur stovėk stovėk DrskŽ. Kelionė visus išvargino. Kaip tyčia, atsimainė ir oras rš. Visą amžių besigrumdamas su priešais ir draugais, pats pavargau ir kitus išvarginau V.Krėv. Aušra tik aušta, o aš jau sušalęs, išvargintas ant kojų vos laikaus A.Mišk. Keleivis išvárgintas jūrių ligos NdŽ. Nuskendus motinai, našlaičiai atsiduria pas negailestingą kaimynę ir išvarginti žūva LKVI126. Išvárginau kojas, paki atejau šitokį kelią Klt.
| refl. Rtr, NdŽ: Išsivargi̇̀nę žmones su darbais, pikti DrskŽ. Seniau išsivárgini, išsidirbi moteris nėščia iki paskutinių Kz.
2. žr. išvargti 9: Led išvárginau duoną, t. y. išminkiau J.
nuvárginti I, K, Rtr, Š, DŽ1, KŽ; MP148, Q5, SD188,172,188, SD354, Sut, N, L
1. S.Dauk, LL324, ŠT3,14 caus. nuvargti 1: Nuvarginu, pasilpninu SD231. Nuvargintas R260, MŽ347. Jis nuvárgino darbininkus, norėdamas pabaigti darbus J. Pats per naktį nuvargintas atsigulė pasilsėti J.Jabl. Ana (žmona) par jį nenuvárginta (nepersidirba) Klt. Žmogus darbais nuvargintas atilsį sau daro SPI283. Tie jauniejai tokie nuvárginti, tokie nusidirbę par dieną! Skd. Radęs ūkininko sodybą, karalius užėjo pailsėti, saulės kaitros nuvargintas L.Dovyd. Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas M.Valanč. Žmonės čia buvo baudžiava nuvarginti TS1900,12. Penkias kiaulytes turiu – nuvargi̇̀no Drsk. Ilga kelionė jį labai nuvárgino NdŽ. Buvo teip nuvargintas, kad eit negalėjo PK161. Nei aš pats josiu, nei pulkelio leisiu: mano pulkelis labai nuvargintas (d.) Str. Saugokis kojas nuvargýt Kb. Kojas nuvarginaũ, kolei radau DrskŽ. Sodrios spalvos yra labai ryškios ir greičiau nuvargina akis rš. Nuvargintos bus rankelės nuo sunkių darbelių LTR(Pg). Kūnas jo šventas teip labai išronytas o teip labai nuvargintas kėlės vėl kūnu gražum MP155.
| prk.: Sodai išniro žiedais, skystai baltavo obelys praėjusiais metais našaus derliaus nuvargintos L.Dovyd. Nuvárginta siela NdŽ. Nuovarginta esti manėje dvasia mano Mž478.
^ Geras artojas arklio nenuvargina KrvP(Ss).
| refl. SD1172, S.Dauk, K, LL324, Š, ŠT4,5: Po savaitę [vestuvės] visumet, eik eik – nusivárginsi Skd.
2. caus. nuvargti 3: Nuvargi̇̀no mus, nieko [už darbadienius] negovėm Drsk.
| prk.: Tik nuvarginsit tėviškėlę, tik nuvergsit sa[vo] jaunas sesules V.Krėv.
| refl.: Kas buvo nusivárginęs ūky, tai ir maitinosi prasčiau Plv.
3. tr. numarinti, nukankinti: Vaikas mirė, o jos nenuvárgino Erž.
| refl. tr.: Patys save nusižudo, nusivargina ir daug turto pakleidžia TS1897,5.
pavárginti KI629, NdŽ, DŽ1, KŽ; D.Pošk, N
1. Btrm caus. pavargti 1: Pavárgink ašvienį, tai nespardys, numalšyk J. Akėjau, variau, tai kaip jau pavargi̇̀nom [kumelę], nu tai vienų putų jau stoja Kp. Nepavárgino [vaikų] – in patalo nepagulė tėvas Dglš. Mūsų slūgelės labai pavargi̇̀nti, mūsų žirgeliai labai pailsinti (d.) Švnč.
2. caus. pavargti 3: Brangvynas pavargina daug žmonių, ak iš jo randas daug vargų Kel1856,168. [Žydų karalystė] jau nuog pagonų buvo paveldėta bei nuodėm pavarginta, kada žydai pagonų turėjo bijotisi BPI7.
| prk.: Išklausei mane, mane, ubagą, apgynei …, palaikei, jeib nebūčio pavargintas nuog žmogaus rankos piktos Mž402.
3. tr. pakamuoti, pakankinti: Galva ir kojos mane labai pavargina Vrn. Tik taũ pavárgino vis ligos Krs.
| refl.: Pasivarginęs dvejus metus [džiova] mirė rš.
4. End caus. pavargti 5: Bet vis delto pavarginom tave gerai V.Krėv. Aš noriu tamstą ryt prie kviečių pavarginti LzP. Paskuo išvarė parkriauti snariadų, pavárgino, paskuo sukišo į vagonus ir išvežė Žd. Jei žuvis stambi, ji truputį pavarginama ir tik paskui traukiama prie eketės rš.
| refl.: Reikia biskį pasivárgint – miegas ims Mrj.
parvárginti tr. NdŽ vargiai, sunkiai pargabenti.
pérvarginti tr.; LL94
1. Vlk caus. pervargti 1: Pérvarginsi arklį taip varydamas DŽ1. Nepárvargink akių – tokio[je] tamsybė[je] rašai rašai! Krš. Mokytiejai akeles párvargina, kaip jei daugumas akinius užsikabinę Krš. Tik širdį pervarginsi – tuojau tau kriukis sp.
2. caus. pervargti 5: Par apsileidimą párvarginai linus Ll.
pravárginti caus. pravargti 1: Vargino Telšių kalinyje ištisus metus, antrus pravargino Peterburge TS1899,1.
| refl.: Prasivarginusi keletą dienų Raušiuose, sužinojau, kad nebeturiu pinigų I.Simon.
privárginti J, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Plt; D.Pošk, S.Dauk, LL94, ŠT57 caus. privargti 1: Jejem, kaip aš jum privarginaũ! Skp. Šiemet šienapjūtė neprivárgino tiek kaip perniai Krs. Arklys [ūkininką] privargi̇̀no, paralyžius griebė – i mirė Tj. Ž[iūr]ėk, jis (vaikas) merkiasi – privargi̇̀no jį žmones Drsk. Maniau, ilga kelionė jus privargino – reikėjo jums juk atsilsėti V.Krėv. Seniau ant lentos užsigulus dzūru dzūru – ot privárgindavo skalbimas! Mžš. Jokūbas vėl važinėjo į žmones siūti, o trobelėj pasilikdavo gyvenimo privarginta jo sena pati LzP. Tiek šitą bernioką merga prikamavo, tiek privargino, kad led tik ką gyvas būdamas klėtin inropojo BsPII231. Pry smerčio gal pryvárginti Jdr. Numušė su visa blizge [lydeka], nuejo – i buvo privárginęs, jau čiut gyva bebuvo Štk. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąli, arklius privárgini [malkas veždamas] Sk. Kiškį tą kai privárgina, ir sugauna Sb. Bet ir sparvos daug privargina Blv. Buvo tokia žvyrynė, akmenai – i privárgino kelį [ravint] Šd.
| refl. D.Pošk, S.Dauk, Š, DŽ1, Kl: Prisivarginaũ, kad nieko nenoriu DrskŽ. Kad i prisivárgysi gerokai par visą savaitę nemiegojęs End. Labai prisivárginam su tais darbais Krs.
suvárginti K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; D.Pošk, L
1. caus. suvargti 1: Ponai suvárgino žmones J. Tie tyrimai to[je] ligoninė[je] ją labai suvárgino Stak. Dar liekti viena moteriškė: juodai apsitaisius, sena, suvarginta Ašb. Arklį suvárgino prie darbo DŽ. Suvárgytas labai arklys nusidaužo kojas, susiduoda per kulkšnį Brb.
| refl. NdŽ.
2. tr. iškankinti: Dievas sugrąžino sveikatą žmonėms, sunkiausiomis ligomis suvargintiems Tat. Suvarginau žilą galvą rūpesčiais Ašb.
3. DŽ1 caus. suvargti 3: Reikėjo prievolės duot, pabaudos mokėt, – labai suvárgino žmones Pin. Sūdaujai, tiek nelaimomis suvarginti, troško dar jei ne gyventi, ben mirti S.Dauk. Dabar žmonės visi suvárginti Trgn.
| Suvárgins [Lietuvos] valdžią, kol visi [valdininkai] kišenes prisikraus Krš. Mūsų žemės ūkis per okupaciją nustojo daugelio gyvulių, radosi labai suvargintas rš.
4. caus. suvargti 5: Tas žvėriūkštis jau tiek suvárgino (išlaužė) tą tują PnmŽ. Suvargęs krūmukas, suvárgytas toks PnmŽ. Radikaliomis priemonėmis piktžoles galima tiek suvarginti, kad jos kultūriniams augalams pasidaro nepavojingos rš.
užvárginti NdŽ
1. Ser, DŽ1 caus. užvargti 1: Jos (mergaitės) neužvargýtos pas mane Lp. Užvarginot darbais. Mergiotė žodžio pratart nebegali A.Rūt. Aš buvau ažvárginta iš mažų dienų Vdš. Jy (kumelaitė) buvo labai užvargýta Lp.
| refl. NdŽ: Kai pieną veža, tai veršiukai labiau užsivárgina Gs.
2. tr. nuskurdinti: Tu tik svietą ažvárginai ir valdžią gadini Ml.
3. caus. užvargti 3: Pamotė kvėžina (užvargina) posūnius J.
4. refl. užsitarnauti, gauti: Girnius 2 metų cuktūzės dar užsivarginęs TP1881,50.
Lietuvių kalbos žodynas
protas
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
prõto pamaĩšymas pamišimas: Motina gavo pamaišymą proto. rš.
maišýto prõto pamišęs: Mūsų senis maišyto proto. Skr.
mìnkšto prõto pusprotis, apykvailis: Vieną sūnų turėjo, ir tas dideliai minkšto proto buvo. Užv.
nepìlno prõto pusprotis: Juk matai, kad nepilno proto yra. KlvrŽ.
svẽtimu protù gyvénti neturėti savo nuomonės: Pati protauja ir galvoja, ne svetimu protu gyvena. Žem. Beveik svetimais protais gyvena. Ub.
šáltas prõtas savitvarda: Vis dėlto Milašius dar nepraranda šalto proto. Ap.
týčiu protù tyčia: Anie tyčiu protu eina viršuj, kur tu bebėgsi!. Žg.
trum̃pas prõtas
1.silpna atmintis: Trumpas protas į senatvę visiems. Šln.
2.neprotingas: Ilgas plaukas, trumpas protas. Grdm. Ilga kasa, trumpas protas. B.
prõtas apsimaĩšė kvaištelėjo: Ar tau protas apsimaišė?. Skr.
prõtą apsùkti padaryti kvailą: Ką Dievas nori bausti, tam pirma protą apsuka. LTR.
prõtas ateĩna paskiaũ vėliau tesuvokiama, ką reikėjo daryti: Blogai, kad žmogui protas paskiaus ateina. Grd.
prõtas eĩna iš paskõs vėliau tesuvokiama, ką reikėjo daryti: Kad visada protas iš paskos eina. Varn.
prõto įdė́ti pamokyti: O kas jam proto įdės!. Mrj.
prõto įgáuti susiprasti: Kada tu proto įgausi? – Jis taip nuoširdžiai juokėsi, kad ašaros ištryško. Bub.
prõtą išmaišýti daryti pamišusį: Anai paskutinį protą išmaišė: čia tėvai puola, čia tas beprotis. Trk.
prõtą maišýti
1.daryti pamišusį: Galva ima gelt ant sykio, maišo visą protą. Vdk.
2.klaidinti: Tokios knygos maišo protą. Baran.
prõto neįkrė̃si neišmokysi: Dabar šaukštai po pietų. Proto nebeįkrėsi. Alz.
prõtas neìšneša nesuprantama: Kaip reikės priklausančią jam vietą užimti, jo protas neišnešė. LzP.
prõto nesusisíekti nesusiprotėti: Kad vis mat to proto nesusisiekia: prie proto tu čia kažin ką galėjai per tą laiką padaryti. Brž.
prõtas nẽša išmano: Kaip protas nešė, taip ir daro. Ktk.
prõtą pabaĩgti sukvailioti: Vaikeli, tu protą pabaigei su tuo šunim!. Plv.
prõtą paim̃ti pasidaryti protingesniam: Protą paėmęs galėtų gyventi. Klm.
prõtas palìko išprotėjo: Kas tau, ar protas paliko?. Ktv.
prõtą pamaišýti daryti pamišusį, kvailą: Baisu, kad proto nepamaišytų. Slk. Jau protas pamaišytas. Pš.
prõtą pamèsti
1.sukvailioti: Kad tik ji proto nepamestų: trylikti metai ant lovos. Grd.
2.apkvaisti, apglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino kas daryt. Blv.
prõtas pasimaĩšė išprotėjo: Tavo protas pasimaišė. Vdk. Jo viena merga pasimaišiusio proto. Zp.
prõtas pasisùko kvailai pasielgė: Ar tat nebuvo protas pasisukęs?. DūnŽ.
prõtą pasùkti įtemptai pagalvoti: Tai spėk! Reikia protas pasukti!. Km.
prõtą sumaišýti daryti pamišusį, sukvailinti: Kas sumaišė man protelį, ir pati aš nežinau. Ds. Ta smarvė (degtinė) sumaišo vyrams protus, pablūsta suvisu. Rdn.
prõtas susimaĩšė išprotėjo: Susimaišė protas nuo gėrimo. Rdn. Kad tau protas susimaišė, tai tylėk. Ėr.
prõtas susisùko sukvailėjo: Šiais laikais ir seniems protas kartais susisuka – daro kaip kvaišeliai. Krš.
prõtą témdyti neleisti blaiviai galvoti: Jis pats ima savęs bijoti – juodas pyktis temdo protą. Ap.
ant prõto pùlti svaiginti: Alų labai peikia – saldus, ant proto nepuola. Rz.
ant prõto užeĩti atsiminti: Gerai, kad man užėjo ant proto, o būtau užmiršęs. Lš.
ant prõto užvèsti priminti: Būtų kaimynas, tai užvestų ant proto. Sv.
be prõto labai: Dantis gelia be proto. Lkv. Be proto bijaus virsti. Lnk. Be proto buvo tos bulvės skanios. Gršl. Tas kaimynas be proto gražiai gyvena. Šauk. Plėšia strėnas be proto. End. Vaikus ji be proto mylėjo ir lygiai be proto verkė, kai vienas pasimirė. Vaižg.
be jókio prõto labai daug: Išėjo durna mada: tų vainikų, tų gėlių [per laidotuves] be jokio proto!. Mžš.
į prõtą (kas) įmanomas, neblogas: Ir taip šį metą į protą [skilos], o kituomet po keturias tokias į kupetą liuob būti. Plt.
į prõtą ateĩti pasidaryti protingam, subręsti: Ir tu taip šnekėsi, kai ateisi į protą. Alk. Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą. Bor. Kada tu ateisi į protą!. Pc. Iš visų pusių ją badė šmėklų rankos, šnekėdamos baisius žodžius ir liepdamos ateiti į protą. Ap.
į prõtą atvèsti paprotinti, paaiškinti kaip elgtis: Tik vargas jį atves į protą. Dkš. Aš tavęs neprašau, Tomai, bet, man atrodo, tau būtų nesunku atvesti ją į protą. Avyž.
į prõtą atvir̃sti susiprotėti: Į protą atvirsti po laiko. Vn. Gal atvirs į protą, nebemanys niekų.... Žem.
į prõtą eĩti darytis protingam, bręsti: Tai žmogus – neina į protą, ale iš proto kraustos. Srv. Kada gi Saulius pradės eiti į protą?. Vaižg. Išvėsusi tokia nėmaž neina į protą. Krš.
į prõtą įáugti pasidaryti protingam, subręsti: Įaugęs į protą vyras. Krš.
į prõtą neatė̃jo nesusiprato: Neatėjo man į protą paprašyti leidimą. Šts.
į prõtą pareĩti pasidaryti protingam, subręsti: Vyriausias sūnus užaugo, parėjo į protą. Kudir.
į prõtą suáugti pasidaryti protingam, subręsti: Noriu pagyventi, kol į protą suaugs. Erž.
į prõtą sueĩti pasidaryti protingam, subręsti: Kažin kada tu protan sueisi?. Slm. Ir vaikai gudrūs, visi suėjo į protą. Rdm. Dabar svietas suėjo į protą. Vaižg.
iš paskutìnio prõto eĩti labai jaudintis, nerimauti: Jie, įsikorę į eglę, laido pagalius į obelis, purto obuolius ir erzina apžlibusį žmogų, kuris eina iš paskutinio proto, negalėdamas suprasti, kokia stebuklinga jėga krečia obelų vaisius. Ap.
iš prõto eĩti
1.kvailėti: Petrai, tu eini iš proto. Skv.
2.gerai augti: Gerai aparsiu, mėšlo užvešiu, viskas eis iš proto. Rdn. Rugiai, miežiai gražūs, eina iš proto. Pj. Diena graži, saulė žeme ritinėjasi, augmens iš proto eina bevešėdami. Vaižg. Alus iš proto eina (gerai rūgsta, gyvena), bačkas plėšo.... Žem.
3.labai jaudintis, nerimauti: Tėvai ir tetulė iš proto eina, kad litvomanai jų vaikams apsuka galvas. Žem. Kad nors pusę žodžio būtų pasakęs. Tik pasižiūri – ir viskas. O aš paskui einu iš proto. Zur.
4.netekti blaivaus požiūrio, dvasinės pusiausvyros: Visi apylinkės vyrai dėl jos ėjo iš proto. Avyž. Dėl jūsų barzdos visos ponios ir vedusios taipogi eina iš proto. Ap.
iš prõto išeĩti
1.pamišti, sukvailėti: Ką tu darai, ar iš proto išėjęs esi?!. Skd. Man dingtelėjo, kad mama iš proto išėjo. Šein. Šį rytą jis kaip iš proto išėjęs laksto po namus, niekur sau vietos nerasdamas. Simon. Seni iš proto išeina (suvaikėja). Azr. Iš proto galima išeiti. Tokio bjauraus pavasario dar nebuvo. Daut.
2.pasimiršti: Man visai išėjo iš proto, kad šiandie šventadienis. Lš.
iš prõto išsikráustyti sukvailėti, pamišti: Būtum iš proto išsikraustęs – taip tada krimtais. Rm. Ar iš proto išsikraustei, kad taip darai?!. Srv. Anas berniokaitis gali iš proto išsikraustyti. Grv.
iš prõto išsisùkti pasimiršti: Man ką tu sakei, tai visai iš proto išsisukė. Lš.
iš prõto išvarýti
1.atimti sveiką mąstymą: Žalčiai iš proto išvarys karalių!. Sruog.
2.suvilioti: Tokie atletai ne vieną moterį išvaro iš proto, – bandė pajuokauti Adomas. Avyž.
iš prõto išvèsti
1.padaryti beprotį: Žemės turtai išveda iš proto. Pžrl.
2.labai sujaudinti: Jis mane iš proto išves su ta savo šypsena. Vaičiūn.
iš prõto kráustytis
1.mišti, kvailėti: Užeidavo ir man tokios nuotaikos, dažnai užeidavo – stačiai kraustydavausi iš proto.... Ap. Ji dabar suprato, kad jos vaikas, kurį tiek motiniškai mylėjo, iš savo protelio ima kraustytis. Sav. Kiekvienas savaip iš proto kraustosi. Vien.
2.netekti blaivaus požiūrio, dvasinės pusiausvyros: Ne tie metai buvo, kad bernas dėl mergos iš proto kraustytųsi. Bor.
iš prõto nértis daug ir sunkiai dirbti, labai stengtis: Žemės daug turėjai – iš proto nerkis!. Krš.
iš prõto varýti
1.daryti pakvaišusį: Taip skauda dantis – iš proto varo. Skd.
2.labai jaudinti: Tokie garbanoti su gitarom mergas varyte iš proto varo. Rd.
iš prõto vèsti kelti nerimą: Iš galvos, iš proto veda tie darbai. Šv.
nuo prõto atstóti išprotėti, pamišti: A jūs nematot, kad jis nuo proto atstojo?. Bsg. Visi žmonės žiūri, o jis lyg nuo proto atstojęs. Žml. Kad tu putų [alaus] kaštavosi, nuo proto atstosi. Sln.
prie prõto nelabai daug: Akmenų yra prie proto. Gršl.
prie prõto pareĩti susiprasti, susiprotėti: Kada išeis už vyro, savaime prie proto pareis. Simon.
prie prõto prieĩti susiprasti: Tu ir dabar dar prie proto nepriėjai. Simon.
su protù apgalvotai, saikingai: Viską reikia daryti su protu. Jnšk. Su protu dirba. Rm. O jei kada ir praloši, tai žinai, kad tai padarei su protu, o ne taip sau į akląją. Andr.
su protù nesiskaitýti būti pamišusiam: Ji pradėjo su protu nesiskaityt visai. Grdž.
su protù nesutar̃ti pamišti, sukvailioti: Tėvai, tėvai, pats su protu nelabai tesutari ir dėl to kitą žmogų mūčysi... Gal jis po kelionės pavargęs.... Ap.
su protù pérsiskirti sukvailioti: Ar tu durnas, ar su protu persiskyrei?. Krž.
su protù susibárti sukvailioti, pamišti: Žmona nebloga, tik su proteliu kartais susibara. Pln.
su protù susipèšti sukvailioti, pamišti: Ji yra biškį su protu susipešus. Vlkš.
su protù susipỹkti sukvailioti: Tokiam šalty eini be kepurės, lyg su protu susipykęs. Lkč. Buvau su protu susipykęs. Mrj. Ar su protu susipykai, kad kambary šunį laikai?!. Slnt.
pusiáu su protù ne visai protingas, pusprotis: Ka įeitum su kepure žmogus, sakytum: tas jau pusiau su protu. Lks.
kaĩp prõtą iššìkęs vlg. daug, be reikalo (laksto): Šen ir ten lekia kaip protą iššikusi. Rsn.
kaĩp prõto netẽkęs apie pamišusį: Jų veidai buvo išsigandę, ir elgėsi jie lyg proto netekę. Cvir.
kaĩp prõtą pamẽtęs apie pamišusį: Lekia per laukus kaip protą pametęs. Up.
avino protas veda žr avinas
velnias išžindo protą žr velnias
vištos protas žr višta
Frazeologijos žodynas