Rasti išteklių įrašai (14)
Mėnulis
Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis minus 12.7) kosm. kūnas. Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2°, dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min. vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (žr. Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės yra lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių, tačiau jūrose jų gerokai mažiau. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoroidai ir ugnikalnių veikla prieš 4 mlrd. m. Aukščiausių ir žemiausių vietovių aukščių skirtumas – 16 km. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus temperatūra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~30 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130°C, o per naktį atvėsta iki minus 170°C. Mėnulio teoriniai modeliai numato, kad jo paviršiuje yra ~60 km storio bazaltų pluta, po to eina ~1000 km storio silikatų mantija ir ~680 km spindulio geležies ir nikelio branduolys, kurio temperatūra ~1500 K. Mėnulio paviršiuje magnetinis laukas yra 103–105 kartų silpnesnis negu Žemėje. Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Paviršiuje sutinkami 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius yra nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 15%. Nuo 1959 m. Mėnulis tyrinėjamas erdvėlaiviais, žr. „Luna“, „Ranger“, „Zond“, „Surveryor“, „Lunar Orbiter“, „Apollo“, „Clementine“, „Lunar Prospector“. Šešios „Apollo“ ekspedicijos atgabeno į Žemę 382 kg Mėnulio medžiagos. Mėnulio krateriai vadinami žymių praeities mokslininkų vardais, kalnynai – Žemės kalnynų vardais.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
Jupi̇̀teris
Astronomijos enciklopedinis žodynas
Titanas
Didžiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.22 mln. km, orbitinis periodas 15.945 d., skersmuo 5150 km, ryškis opozicijoje 8.4, geometrinis albedas 20%. Turi atmosferą, kuri susideda iš azoto (85%), argono (12%), metano, etano, acetileno, etileno, ciano ir kitų organinių junginių. Paviršių nuolat dengia debesys, kurių temperatūra ~70 K, paviršiaus temperatūra ~93 K. Vid. tankis 1.88 g/cm3. Atrado Ch. Huigensas (Olandija) 1655 m. Pavadintas senovės graikų pirmos kartos dievų – titanų – vardu. Šeši titanai ir šešios titanidės buvo Žemės deivės Gėjos ir dangaus dievo Urano vaikai.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
Marsas
Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Jei Marso opozicijos metu Žemė yra afelyje, o Marsas perihelyje, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 26″ kampu, jo spindesys siekia minus 2.9 ryškį. Kai Marsas yra toliausiai nuo Žemės, jo disko kampinis skersmuo būna tik 3.5″. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 5 ugnikalniai (Olimpas, Askrėja, Arsija, Povas ir Eliziejus), aukščiai 21–14 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos, aptikta išdžiūvusių ežerų. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95.3% tūrio), azoto (2.7%), argono (1.6%), deguonies (0.13%), anglies monoksido (0.08%), vandens garų (0.02%). Planetos geometr. albedas 15%, slėgis prie paviršiaus ~6.1 mb, t.y. 166 kartus mažesnis negu prie Žemės paviršiaus. 15–45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos Marso atmosferos ir mažo debesuotumo labai kinta paviršiaus temperatūra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki +20°C, per naktį atšąla iki minus 100°C. Marso efektinė temperatūra 210 K. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (1965), „Mariner 6“ ir „Mariner 7“ (1969), „Mariner 9“.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)