Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (20)
mylė́ti
Kraunama...
1
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
jausti arba rodyti meilę
neapkę̃sti, nekę̃sti
jausti priešiškumą
Tai žmogus, kupinas kūrybinės energijos, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti rš.
Privalau praeitį mylėt ir neapkęsti. Iš dabarties viršūnių ji – siaubinga praraja Marcin.
Gyveno neįžengiamose Žemaičių giriose ir mylėjo tik girią, o neapkentė tik kryžiuočių Vien.
Šiandieną myli, rytoj nopkenčia (neapkenčia), šią dieną gyvi yra, rytoj numiršta ir su jais ižgaišta viltis jų Sir.
Mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės Dauk.
Karštai mylėti gyvatę gal ir ne kiekvienam būtina, bet neapkęsti taip pat nėra už ką rš.
Tam, kad nekęstum, reikia mylėti – kad ir trupučiuką rš.
Nuolat pasitaikė ir pasitaiko pritariančių ir atmetančių, mylinčių ir nekenčiančių; bet nebuvo ir nėra abejingų rš.
Jaunime, tu šviežiaširdi, ag pats jauti, kaip tu vienas temoki mylėti arba nekęsti Vaižg.
Gyvenime būna taip: tam, kas tave myli, tu visiškai abejingas, o tam, kas tavęs nekenčia, tu degi aistra rš.
Rudenį pienas tik mylimam svečiui (jo maža), o medus – nekenčiamam (jo daug) Trgn.
neapkę̃sti, nekę̃sti
jausti priešiškumą
Tai žmogus, kupinas kūrybinės energijos, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti rš.
Privalau praeitį mylėt ir neapkęsti. Iš dabarties viršūnių ji – siaubinga praraja Marcin.
Gyveno neįžengiamose Žemaičių giriose ir mylėjo tik girią, o neapkentė tik kryžiuočių Vien.
Šiandieną myli, rytoj nopkenčia (neapkenčia), šią dieną gyvi yra, rytoj numiršta ir su jais ižgaišta viltis jų Sir.
Mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės Dauk.
Karštai mylėti gyvatę gal ir ne kiekvienam būtina, bet neapkęsti taip pat nėra už ką rš.
Tam, kad nekęstum, reikia mylėti – kad ir trupučiuką rš.
Nuolat pasitaikė ir pasitaiko pritariančių ir atmetančių, mylinčių ir nekenčiančių; bet nebuvo ir nėra abejingų rš.
Jaunime, tu šviežiaširdi, ag pats jauti, kaip tu vienas temoki mylėti arba nekęsti Vaižg.
Gyvenime būna taip: tam, kas tave myli, tu visiškai abejingas, o tam, kas tavęs nekenčia, tu degi aistra rš.
Rudenį pienas tik mylimam svečiui (jo maža), o medus – nekenčiamam (jo daug) Trgn.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
gerbiant jausti ar rodyti meilę
niẽkinti
negerbiant rodyti panieką
Vizgirda jį ir mylėjo, ir niekino Radz.
niẽkinti
negerbiant rodyti panieką
Vizgirda jį ir mylėjo, ir niekino Radz.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
jausti meilę, prisirišimą
bárti
griežtais žodžiais priekaištauti
Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu, būk tad uolus ir atsiversk! NT.
bárti
griežtais žodžiais priekaištauti
Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu, būk tad uolus ir atsiversk! NT.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
gerbiant jausti ar rodyti meilę, prisirišimą
kéikti
negerbiant sakyti piktus žodžius
Dieve, dabar tesupratom kas lieka: žemė – mylėta, ar keiktas – dangus Braz.
kéikti
negerbiant sakyti piktus žodžius
Dieve, dabar tesupratom kas lieka: žemė – mylėta, ar keiktas – dangus Braz.
Antonimų žodynas
grobuoni̇̀s (3a)
Kraunama...
1
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
plėšrusis žvėris, paukštis ar plėšrioji žuvis; sin. plėšrūnas: Grobuõnies [grobuõnio] insti̇̀nktas. Erẽlis [lydekà] yrà grobuõnis. Ji̇̀ negalė́jo atplė́šti akių̃ nuõ grobuõnies [grobuõnio], kuri̇̀s lėtai̇̃s sparnų̃ ỹriais tólo viršum̃ kalvų̃. Visi̇̀ vorai̇̃ – grobuõnys [grobuõniai]. Zèbrai yrà užsimaskãvę – raštúoti, kàd galė́tų susili̇́eti sù ãplinka ir̃ bū́tų sunkiaũ įžiūrimi̇̀ grobuõnims [grobuõniams]. Šiamè párke mãtėme ir̃ keli̇̀s grobuoni̇̀s [grobuoniùs], tar̃p jų̃ ir̃ rykliùs. Šiẽ avių̃ augi̇̀ntojai tvar̃kosi sù grobuõnimis [grobuõniais] jų̃ nežudýdami. Vandeñs spòrtas tam̃pa vi̇̀s populiarèsnis, todė̃l žmonių̃ susidūri̇̀mų sù jū́rų grobuõnimis [grobuõniais] tikimýbė didė́ja.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Grobuõnies [grobuõnio] insti̇̀nktas. Erẽlis [lydekà] yrà grobuõnis. Ji̇̀ negalė́jo atplė́šti akių̃ nuõ grobuõnies [grobuõnio], kuri̇̀s lėtai̇̃s sparnų̃ ỹriais tólo viršum̃ kalvų̃. Visi̇̀ vorai̇̃ – grobuõnys [grobuõniai]. Zèbrai yrà užsimaskãvę – raštúoti, kàd galė́tų susili̇́eti sù ãplinka ir̃ bū́tų sunkiaũ įžiūrimi̇̀ grobuõnims [grobuõniams]. Šiamè párke mãtėme ir̃ keli̇̀s grobuoni̇̀s [grobuoniùs], tar̃p jų̃ ir̃ rykliùs. Šiẽ avių̃ augi̇̀ntojai tvar̃kosi sù grobuõnimis [grobuõniais] jų̃ nežudýdami. Vandeñs spòrtas tam̃pa vi̇̀s populiarèsnis, todė̃l žmonių̃ susidūri̇̀mų sù jū́rų grobuõnimis [grobuõniais] tikimýbė didė́ja.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
plėšikas, grobikas: Grobuõnys [grobuõniai] nukariáutojai bėgdami̇̀ plė́šė tur̃tą, šáudė gyvéntojus. Tadà vi̇̀są saváitę miestè siáutėjo gaisrai̇̃ ir̃ grobuõnys [grobuõniai].
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Grobuõnys [grobuõniai] nukariáutojai bėgdami̇̀ plė́šė tur̃tą, šáudė gyvéntojus. Tadà vi̇̀są saváitę miestè siáutėjo gaisrai̇̃ ir̃ grobuõnys [grobuõniai].
3
Reikšmė
Apibrėžtis
Kraunama...
bet kokia kaina siekiantis naudos ar savo poreikių patenkinimo, abejingas kitų reikmėms žmogus: Tà móteris – tikrà grobuõnis [grobuõnė]. Bulvãrinėje spaudojè garsùsis ãktorius bùvo išvadi̇̀ntas seksuãliniu grobuonimi̇̀ [grobuoniù]. Visamè pasáulyje finánsiniai investúotojai gerbiami̇̀, todė̃l tei̇̃gti, kàd mẽs grobuõnys [grobuõniai], – neteisi̇̀nga. Kai kuriẽ privačių̃ miškų̃ šeiminiñkai neretai̇̃ el̃giasi kai̇̃p tikri̇̀ grobuõnys [grobuõniai]. Kai̇̃ vaikáms vi̇̀skas léidžiama, jiẽ išáuga siaubi̇̀ngais grobuõnimis [grobuõniais].
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Tà móteris – tikrà grobuõnis [grobuõnė]. Bulvãrinėje spaudojè garsùsis ãktorius bùvo išvadi̇̀ntas seksuãliniu grobuonimi̇̀ [grobuoniù]. Visamè pasáulyje finánsiniai investúotojai gerbiami̇̀, todė̃l tei̇̃gti, kàd mẽs grobuõnys [grobuõniai], – neteisi̇̀nga. Kai kuriẽ privačių̃ miškų̃ šeiminiñkai neretai̇̃ el̃giasi kai̇̃p tikri̇̀ grobuõnys [grobuõniai]. Kai̇̃ vaikáms vi̇̀skas léidžiama, jiẽ išáuga siaubi̇̀ngais grobuõnimis [grobuõniais].
Bendrinės lietuvių kalbos žodynas
širdis
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
širdiẽs apėjìmas
1.silpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą. prš.
2.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdies apėjimo. Gs.
širdiẽs atšalìmas abejingumas: Mums regis, jog jis taip pasielgė ne iš atkaklumo ir širdies atšalimo, ale iš maldumo ir dvasios stiprumo. Blv.
širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdies tu mano brūkštekle, kuomet vedu besusitiksiav?. Dr. Širdies brūkšteklė tavo antai pareina. Dr.
širdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatiją. rš.
ikì širdiẽs dùgno labai (sujaudinti, paveikti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Myk-Put. Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. rš.
nuo širdiẽs dùgno nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno. Mž.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti, paveikti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs dùgno B. labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mž. Mes taipajag iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. brš. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didžiai mylėjusią. Bret. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. prš.
širdiẽs ėdìkas sielvarto kėlėjas: Jau toks širdies ėdikas – paėdė man širdį per gyvenimą. End.
širdžių̃ ėdìkas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Tilv. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotoja. rš. Spėriai auga naujas širdžių ėdikas. Trein.
širdiẽs gėlìmas sielvartas: Tu dar man didesnę baimę ir širdies gėlimą darai, su savo akimis į mane rodydamas. LTR.
širdiẽs gelmėjè slaptai (savyje): Apie tą vyriškį mąstė širdies gelmėje mergelė. Žem.
ikì širdiẽs gelmė̃s labai (sujaudinti, paveikti): Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės. Myk-Put.
ikì širdiẽs gelmių̃ labai (sujaudinti, paveikti): Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmių. rš.
iš širdiẽs gelmė̃s labai nuoširdžiai: Dainuoja [Marytė] sodriai, iš širdies gelmės. Šein.
iš širdiẽs gelmių̃ labai nuoširdžiai: Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonai. rš.
širdiẽs gilumojè slaptai (savyje): Širdies gilumoj daugiau kai kada esu įsitikinusi, jog ji turi virsti kūnu ir būtinai virs. Pt.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs gilumõs labai nuoširdžiai: Ką aš žinau, – atsiliepiau iš gilumos širdies. Šein. Dėkoti iš širdies gilumos. Blv.
iš širdiẽs gilùmo labai nuoširdžiai: Atsidūksėjo iš pat širdies gilumo. Lkv. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies. J.
širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdies glėbys. Lnkv.
širdiẽs graũžas sielvartas: Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Gs.
širdiẽs graužìmas sielvartas: Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas!. Nmn. Kai motina sužinos, tai bus širdies graužimo. Lp. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Rt.
širdiẽs griežìmas sielvartas: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdies griežimas. Rod.
širdiẽs ìškrytis didelis sielvartas: Širdies iškrytis įdavė anam puolamąją ligą. Šts.
širdiẽs išliejìmas atviras išsipasakojimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežino. Simon.
širdiẽs ìšpuolis didelis sielvartas: Širdies išpuolis anai buvo didžiausis. End.
širdiẽs išsipylìmas atviras išsipasakojimas: Atleisk man šitą širdies išsipylimą ne vietoje. Baran.
širdiẽs kietýbė nejautrumas: Pasirodė bardamas jų širdies kietybę. Bret.
širdiẽs kietùmas nejautrumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. rš. Pasmerkia kietumą širdies tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Dk. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgautiems. ŠR.
širdiẽs klỹksmas sielvartas: Nėra tačiau mano sieloje nei mažiausio krustelėjimo, nėra nei minties kibirkštėlės, kuri nebūtų sunkaus širdies klyksmo lydima: – Kur dabar mano vaikai?. Pt.
širdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių košelė. Prng.
širdiẽs linkìmas potraukis: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motinai pasisakyti. rš.
širdiẽs lūžìmas didelis sielvartas: Im smertis jų kūdikį, jiems maloniausį, neatbodams lūžimo širdies. prš.
širdiẽs minkštùmas gerumas: Reikia pirma pačiam turėti malonę, širdies minkštumą, protą, išmintį. Blv.
širdiẽs mojù bet kur, kur nori: Kad kelio nežinai, širdies arba akių moju eik sau. J.
širdiẽs nušvietìmas atsigavimas: Koks būtų širdies nušvietimas, piltinio pieno pavalgius. Šts.
iš širdiẽs padugnių̃ visu balsu (nusikvatoti): Juozas užkvatojo galingu balsu iš pačių širdies padugnių nelyginant koks Mefistofelis. Trein.
širdiẽs pajùdinimas susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Tat.
širdiẽs pakarūklùs paė́sti įgristi, įsipykti: Širdies pakarūklus yr paėdęs visiems tas karas. Šts.
širdiẽs pakrùtinimas Sir. sujaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniems. P.
širdiẽs paródymas pavaišinimas: Nepriėdus menka iš to nauda, ot, širdies parodymas!. LzP.
širdiẽs pasaitaĩ paširdžiai: Skauda širdies pasaitus. Ss.
širdiẽs pãsaitus nutráukyti prikankinti: Stalinas dar nutraukys mūsų širdies pasaitus. Šts.
širdiẽs pãsaitus nutráukti susipykti su mylimuoju: Kaip ten buvo, kad širdies pasaitus nutraukei?. Skr.
širdiẽs pãsaitus paė́sti įgristi, įsipykti: Jis jau man širdies pasaitus paėdė. Krkl.
širdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdies pasaitų pajudinti. Rdd.
be širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė man širdį, aš jau be širdies pasaitų. Krš.
širdiẽs pérėmimas sujaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. rš. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo. prš.
širdiẽs peršulỹs sielvartas: Ne, argi galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdies. Kudir.
širdiẽs peršuliaĩ sielvartas: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. prš.
širdiẽs pykìmas pykinimas, blogumas: Pavalgę apserga pykimu širdies. A. Prasideda širdies pykimas, vėmimas ir labai didelis silpnumas. rš.
širdiẽs pjovìkas sielvarto kėlėjas: Širdies pjovikai tie pasiutėliai. Šts.
širdiẽs plikùmas buvimas nevalgius (negėrus): Dėl širdies neplikumo išgeria arbatos ir važiuoja. Šts.
širdiẽs plyšìmas B., M., N. didžiulis liūdesys: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant. brš.
širdiẽs prilenkìmas I. pamilimas:
širdiẽs skaudė́jimas M. sielvartas: Turi skaudėjimą širdies. Gs. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. rš.
širdiẽs skaudesỹs sielvartas: Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai. Krėv.
širdiẽs skaudùmas sielvartas: Kad tie nedainuoja iš širdies linksmumo, o mes padainuosme iš širdies skaudumo. Sln. Tada karaliui pasakė ir padarė didelį širdies skaudumą. Pp.
širdiẽs skaũsmas sielvartas: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Bsg. Neturi vaikų – neturi širdes skausmo. Klt. Kai tu pasakoji, man širdies skausmą didini. Prn. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Kv. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. Žem. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Vnž.
širdiẽs sopà sielvartas: Išlieja visas savo širdies sopas. rš.
širdiẽs sópė sielvartas: Ana mirė iš tos širdies sopės, kad jos vaiko nebėr. Pnm. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sopes širdelės. Kp. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Vaižg. Geria mano tėvas iš tos širdies sopės ir sako man. Trein.
širdiẽs sopė́jimas sielvartas: Iš didelio širdies sopėjimo nė valgytie nenorėjo. Tat. Keliantisi širdies sopėjimams. brš.
širdiẽs sopulỹs sielvartas: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Bil. Kočios seselė mano mandieružę širdies didžiais sopulėliais. JD. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Sir.
širdiẽs sudrumstìmas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies. Sir.
širdiẽs sujudìmas Sir. susijaudinimas: Jis širdies sujudime (geiduliams širdyje degant) tai padarė. K.
širdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžioje ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimai. Valanč.
širdiẽs sumìnkštinimas Blv. sugraudinimas:
širdiẽs suñkinimas C. liūdesys, nusiminimas:
širdiẽs surūdìmas liūdnumas, graudulys: Su tokia neregėle moteriške būčia, tai tik širdies surūdimas. Rod.
širdiẽs susigraužìmas sielvartas: Iš širdies susigraužimo jis ir mirė. Gs.
širdiẽs sutrynìmas sielvartas, gailėjimasis: Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus: ir ižpažino po akim anų byskupų žydų aiškiai nuodėmę savą [Judošius]. Sir. Sutrynimas širdies yra tai didelis gailestis už neteisybes griekų. Tat. Beveliju jausti sutrynimą širdies nekaip mokėti ją žodžiais išsakyti. Valanč. Nuog pirmos nakties girtavimo išginiau iš pomėties sutrynimą širdies. I.
širdiẽs uždavìmas įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdies uždavimas. Pbs. Be širdies uždavimo ana negali būti, turi ką pamauti. Krš.
širdiẽs užkietė́jimas nejautrumas, abejingumas: Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Dauk. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietėjimą širdų. Dk.
širdiẽs užšalìmas abejingumas: Šiandien didelė kupeta sutrupų riogsodama tebrodo mūsų gadynės žmonių užšalimą širdžių. Valanč.
širdìs ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdis ne vietoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. Ktk. Motkos širdis ne vieton dėl vaikų. Drsk. O mano širdelė vis ne vietoje. Čiurl. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta. Žem.
širdiẽs vìrinimas didelis sielvartas: Su tokiu žmogum buitis – tai tik širdies virinimas. Rod.
širdiẽs virpė́jimas baimė: Kiek širdies virpėjimo dėl siūlų [vogimo]. Ldvn.
širdiẽs žaizdàs gýdyti raminti: Matyti, galvojo tik apie Zenoną ir maldavo savo žmonos jį raminti, jo širdies žaizdas gydyti tokiame nusiminime. Pt.
(kieno) akmenìnė širdìs apie nejautrų, negailestingą: Gal jo akmeninė širdis, kad nė kiek nesusigraudino. Gs. Josioji širdis akmeninė. Lz. Akmeninė jo širdelė, kad nepratarė žodelio. d. Sotaus širdis akmeninė. Vv.
akmenìngos širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Mes teip kietos ir akmeningos širdies. Dk.
añkštą šìrdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. Sir.
ankštõs širdiẽs K. žiaurus:
(kieno) atbulà širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdis bus atbula. Ukm.
atkaklià širdimì nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. J.
atkalõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
atkarõs širdiẽs J. apie priešiškai nusiteikusį:
(kieno) atkragì širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Jau ne atkragi, ale palinkusi jo širdis į giminę. J.
atkragiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Širdies atkragios. Valanč.
atlapõs širdiẽs
1.nuoširdus, atviras, be paslapčių: Ji buvo šneki ir atlapos širdies. rš.
2.dosnus: Tokios jau ji atlapos širdies: ko paprašei, tą duos. Srv.
atrakà širdìs nuoširdus, atviras: Širdis mano tau vienam test atraka. brš.
(kieno) atšiaurìnė širdìs negailestingas: Atšiaurinė širdis, nemeilinga. Šts.
atvérta širdimì nuoširdžiai: Nori, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėm. brš.
ãtvira širdimì nuoširdžiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Pt. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Krėv. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtą neslepiu. ŠR.
atvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus. R.
ãtžagaria širdimì nenoromis: Kalbu poterius, vis kaip ir atžagaria širdžia, misliu, gal nenumirė. Slm. Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Avyž.
auksìnę šìrdį turė́ti būti labai geram: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę. Balt.
(kieno) blogà širdìs pykina, šleikštu: Musti širdis y[ra] bloga, kad teip nieko nevalgai?. Šts. Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Žem.
blóga šìrdžiai verčia vemti: Ot, užkulo kvapą užuodžiu, ir bloga širdžiai. Žem.
dañgiškos širdiẽs labai geras: Dangiškos širdies žmogus. Vvr.
drūktõs širdiẽs priešiškai nusiteikęs: Kiti bus ant manęs drūktos širdies. Dauk.
drū́kta širdimì piktai: Paveizėjo į mane drūkta širdžia. Šts.
(kieno) drūtà širdìs apie nejautrų: Širdis faraono yra kieta (drūta). Bret.
drūtõs širdiẽs
1.nejautrus: Labai drūtos širdies – jį sunku pravirkdyt. Kb.
2.valingas, nepalenkiamas: Drūtos širdies esmi. C.
drū́tą šìrdį turė́ti
1.būti priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė. LzP.
2.būti nepalenkiamam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie. LTR. Nebijau nieko, nenusigąstu, turiu drūtą širdelę. JD.
dvìlinkos širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos širdies. Baran.
er̃dvą šìrdį turė́ti Sir. būti dosniam:
gaurúota širdìs negailestingas: Ar jis žvėris? Ar jo širdis gauruota?. Vaič.
(kieno) geležinà širdìs apie nejautrų, negailestingą: Jisai teipag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp. Dk.
gerà širdìs gerumas: Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Kaimynai parodė savo gerą širdį – padėjo kasti. Pt.
gerõs širdiẽs palankus: Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu. Žem.
gerà širdimì mielai: Imk, gera širdžia duodu. Krš.
gẽrą šìrdį išródyti nuoširdžiai ką padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs. LzP.
gẽrą šìrdį ródyti nuoširdžiai ką daryti: Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti užu visas geradėjystas. Baran.
gẽrą šìrdį turė́ti būti palankiam: Turi gerą širdį [pardavėja] ant manęs, paduoda minkštesnių bulkikių. Krš.
gýva širdimì labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gyva širdžia prašau, kad ateitumei savo motynos aplankyti. Vkš. Gyva širdžia norėčiau, bet negaliu. Šts.
grýna širdimì nuoširdžiai: Aš jam sakiau gryna širdžia. Kad nori, gali netikėt. An.
įkáltas širdyjè įstrigęs, įsiminęs: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė... rodosi, man širdy įkalti.... Pt.
imlì širdìs įžvalgumas: Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. ŠR.
įpjautà širdìs rūpi: Neramu, širdis lyg įpjauta. Kdl.
ìšvirkščią šìrdį turė́ti būti priešiškai nusiteikusiam: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti. Avyž.
kantrõs širdiẽs jautrus, gailestingas: Nekeršink, kantros bei lengvos širdies būk. Mž.
(kieno) kietà širdìs
1.apie nejautrų, negailestingą: Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdis kieta kaip arklio. J. Mano širdis kaip akmuo kieta. Mrj. Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdis kietesnė. Dr. Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Dk. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Dk. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Sir.
2.apie ištvermingą: Bet ką darysi žmogus, viską reik pergyvent, motinos širdis kieta. Dt.
3.apie šykštų: I mano širdis nebūt kietesnė až prūsoko krūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir duočiau). Prng. Tėvo širdis kieta kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Vkš.
kietõs širdiẽs
1.nejautrus, negailestingas: Jei klebonas kietos širdies, tu verksi – bus negirdįs. Sln. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. brš.
2.valingas, lengvai nepasiduodantis: Amžių pragyvenau, aš tokios kietos širdies. Kpč.
kíetą šìrdį atvérti padaryti jautrų: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens. Mž.
kíetą šìrdį pajùdinti padaryti jautrų: Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mair.
kíetą šìrdį praláužti palankiai nuteikti, patraukti: Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. KrvP.
kíetą šìrdį trùpinti daryti jautresnį: O Jėzau, kraujais aplietas, trupink mūsų širdis kietas. Baran.
kíetą šìrdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs?. Pošk. Užu šunis širdį turėjo kietesnę ant jo. Bret.
(kieno) kūdà širdìs bloga, silpna: Buvo man kūda širdis, ir valgiau pieno pėtnyčioje. J. Skauda man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti. d. Man šiandien yra kūda širdis, aš negaliu valgyti. Mžk.
(kieno) kupinà širdìs labai graudu: Kupina mano širdis: tiek gero padariau, o jis blogu užmoka. Rs.
laisvà širdìs nieko nemyli: Stenia, ar tavo širdis dar laisva? – paklausė. LzP.
lengvà širdìs apie jautrų žmogų: Mano brolelio lengva širdelė, vis meilieji žodeliai. J.
lengvà širdimì
1.ramiai: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. rš. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Cvir.
2.nuoširdžiai: Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji pati. Simon.
3.lengvabūdiškai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. Mš.
lengvõs širdiẽs Mž. jautrus, gailestingas: Anas labai lengvos širdies: prašai – ką turi, ir atiduoda. Ds. Mano bernytis lengvos širdelės, meilingos ir kalbelės. d. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies. Bret.
leñgvą šìrdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Žmonės nesandoringi, nemeilūs (širdies lengvos neturį). C. Lengvą širdį priš jį turėk. Mž.
medìnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugaus. Tilv.
(kieno) minkštà širdìs apie jautrų, gailestingą: Minkšta širdaitė, plika subinaitė. LTR.
minkštõs širdiẽs R., M.
1.gailestingas: Ot žmogus gailus, minkštos širdies – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Grv.
2.dosnus: Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų. Drsk. Burkuok – išburkuosi: ana minkštos širdies. Vkš.
3.jautrus: Minkštos širdies buvau, kriokiau ir pagadinau [akis]. Nt. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštos širdies. Žeml. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė minkštesnės širdies. Jnš. Jis geras, minkštos širdies žmogus. Paukš.
mìnkštą šìrdį tùrėti būti gailestingam: Mama turi dideliai minkštą širdį, paprašyta ir dūšią tau atiduos. Vkš.
(kam) negerà širdìs neramu: Tėvui negera širdis – vaiką svetima (pamotė) muša. Krš.
(kieno) negerà širdìs pykina, šleikštu: Tupikiui vis seilės bėga, kaži ko negera širdis. Žem.
negýva širdimì išsigandus: Negyva širdžia parbėgau namo. Drsk.
pakéltą šìrdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėti. Ėr.
paskutìnė širdìs ìma labai pikta: Už tokius darbus paskutinė širdis ima. Arm.
pilnà širdìs Vaižg. nuolat apie ką galvoja, kuo rūpinasi:
pirmõs širdiẽs labai geras (giriant): Jie žmonės pirmos širdies. Vl.
(kieno) platì širdìs apie labai gerą, dosnų: Motinos širdis oi plati vaikams!. Krš. Vyrų plačios širdys, didelės akės, daug nori apžioti. Krš.
plačiõs širdiẽs labai geras, dosnus: Pundzius – plačios širdies žmogus. Dvd.
plãčią šìrdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino. LzP.
prasrū̃dytą šìrdį turė́ti nekęsti: [Atskalūnai] turi širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją). Dk.
šìrdžiai saldù pasidarė malonu: Marelė laiminga, net širdžiai saldu. Žem.
skaũdama širdimì sielvartaujant: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Myk-Put. Skaudama širdimi išlydėjau jį į tą atmintiną plechavičiukų žygį. Trein.
(kieno) skaudì širdìs labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi širdis paliko. Eig. Žinai, motinai širdis skaudi yra. Žeml.
(kieno) stačià širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Širdis stačia buvo. J.
(kieno) statì širdìs apie išdidų: Stati širdis ir už didį save turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. I.
stačiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
sugrùdusia širdimì nedrąsiai: Elzei vis rodėsi, kad Mineikienė už vakarykštį nuotykį jai neatleido... todėl sugrudusia širdimi peržengė jos buto slenkstį. Pt.
sugùrintą šìrdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi o širdį turėtumbei labai sugurintą, gali jį apregėt. Dk.
(kieno) storà širdìs apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai. Bret.
suktà širdimì
1.apgavikiškas: Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. ŠR.
2.apgavikiškai: Sukta širdimi rengia piktes, nuolat sėdamas vaidus. ŠR.
sunkì širdìs apie nenorintį susimąstyti: Sunki jų (vaikelių) širdelė bus, kad svetimi mokins. J.
sunkiõs širdiẽs nenorintis susimąstyti: Ik koleig būsite širdies taip sunkios, kodrinag mylite niekniekes. Dk.
sunkià širdimì neramus, prislėgtas: Sunkia širdžia važiavau nuo savo kiemo. Plšk. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi taip pat pakluoniais parėjau namon. Šein.
sunkù šìrdžiai kamuoja rūpestis: Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės. Al. Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai sunku. Pt.
suspáusta širdimì nerimaujant: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Vien. Suspausta širdžia skatino Agotą viską atvirai pasakyti. Myk-Put. Suspausta širdim išvedė Juza juodmargę: vis šis tas už odą. Balt.
(kieno) šaltà širdìs apie nejautrų: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Nėr. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelės. rš.
šaltõs širdiẽs nejautrus: Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip gyvena vaikai]. Všn.
šáltą šìrdį turė́ti būti nejautriam: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras. Nėr.
(kieno) šiurkštì širdìs apie negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Balč.
šiurkščiõs širdiẽs negailestingas: Katras šiurkščios širdies, tai neduoda. Pin.
šlykščiõs širdiẽs greit bjaurisi: Ji labai šlykščios širdies: pamatė tuos pūlius ir ėmė piktavot. Gs.
širdyjè šviesiaũ smagiau, linksmiau: Matai, padarai gerą darbą – ir širdyj šviesiau. Zp.
tikrà širdimì nuoširdžiai: Meldės ne teip nasru, kaip tikra širdžia. Dk. Tikra širdžia gailite taip gerą Poną pažeidę. Petk. Širdžia tikra pažinau tave. Mork. Giesmėmis linksmomis, širdėmis tikromis linksminkias ir džiaukias dūšia kiekvieno. brš.
týra širdimì nuoširdžiai, dorai: Ieškokite jo tyra širdimi. ŠR.
tuščià širdìs alkanas: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo – tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei.... Žem.
tuščià širdimì nevalgius, negėrus: Tai kad duos gaspadinė blynų dar, tai gerai, o kad neduos, tai tuščia širdžia lig dvylikos valandų [dirbo]. Kp.
tvirtõs širdiẽs apie valingą, nepalenkiamą: Mano vaikai tvirtos širdies – neverkdavo. Sutk.
tvìrtą šìrdį turė́ti būti nepalenkiamo nusistatymo: Vis užsižadu neskolyti, ale neturiu tvirtos širdies. Krš. Tvirtą širdį reik turėti, kad ženytis reik pradėti. JD.
tvirtèsnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas tvirtesnę širdį turi, galia pjaustyti. DūnŽ.
(kieno) vienà širdìs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Sir. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Dk. Su valdininkais buvo jis viena dūšia, viena širdis. Pt.
víeną šìrdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vieną širdį turi. Vs.
visà širdimì
1.labai nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Aš tau vis visa širdžia, o tu man visa šikna. Kbr. Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Krėv. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Mž. Visa širdimi mylėkime. Dk. Ir veržėsi visa širdim, tarsi po daugel metų būtų grįžęs iš Sibiro tremties į gimtąją padangę. Mač.
2.atsidėjus (ką dirbti): Reikia darbuit visa širdžia. Pls.
žemõs širdiẽs nuolankus, paklusnus: Buvo žemos širdies, sergėdavosi nuo svietiškos garbės. Baran. Mokykitės nuog manęs, jog aš esmi romus ir žemos širdies. Dk.
šìrdį aĩtrinti kelti sielvartą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdų. Avyž.
širdìs akmenė́ja J. darosi nejautrus, abejingas:
širdìs álpėja
1.sakoma labai ko norint: Eik gulti – alpės širdelė, kai reiks kelti. Grg.
2.darosi silpna, negera: Šieną grėbiant širdis alpėjo – taip buvo karšta. Vkš.
širdìs al̃psta
1.darosi silpna, negera: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trinsiu – širdis alpsta. Erž. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Kdl. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. LTR. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė. JD.
2.darosi malonu: Išgirdo gražį grajijimą: grajija, kad ano širdis alpsta. Žr. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta. Akm. Į Jonį veizant, man širdis alpsta. Vkš. Aš pamatau, man širdis alpsta – neik nuo šalies. Kv. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Bor.
3.sakoma labai ko norint: Saulelė lenda, kelsi – širdis alps, kaip miego norėsi. Všv. Širdis alpsta miego. Žem.
širdìs apal̃po pasidarė silpna, negera: Iš didelio skausmo apalpo širdis. Dkš.
šìrdį apaugìnti sãmanomis pasidaryti abejingam: Sakys, kad samanomis aš savo širdį apauginau, kad nežinojau norų, kad sąžinė negraužė mane niekad. Vaič.
šìrdį apdérgti įskaudinti, įžeisti: Širdį apdergė ir gerinas – neatsileidžiu: šneku kaip su siena. Krš.
širdìs apdrỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Nuo medaus man ir širdis apdryko. KlvrŽ.
2.pasidarė nemalonu: Skaito skaito, ir širdis apdryksta. KlvrŽ.
šìrdį apeĩti įskaudinti, įžeisti: Su tokia kalba jis man tik širdį apėjo. Varn.
šìrdį apė̃jo
1.apėmė pyktis: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėt, ir gana. Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį. Dl.
2.apėmė gailestis: Kai pamačiau vaiką mušant, man širdį apėjo. Užv. Kad ir bara, deltog jam (dėdei) labai apeina širdį dėl manęs. Šein.
širdìs apė̃jo
1.pasidarė silpna, negera: Kad davė į pilvą, ir širdis apėjo. Slnt. Mano širdis apėjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Als. Jau tatai tretį kartą man apeina širdis, ir galva teip apsisuka, suūžia, nė akimis negaliu bematyti. Plt.
2.pasidarė skaudu: Širdis apėjo motinai nuo tokių žodžių. Krš. Kai pagalvojau apie visus anų darbus, širdis apėjo. Krž. Apeina širdis, ugnis lekia iš akių, bet viską numanau. Šts.
širdìs apė̃jo kraujaĩs pasidarė skaudu: Man net širdis kraujais apeina, kai jis teip šneka. Pc.
šìrdį apė́sti
1.iškankinti: Jau vargai ir širdį apėdė. Rod.
2.įkyrėti: Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Žem.
šìrdį apgul̃ti suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Valanč.
širdìs apkaĩto supyko: Joneliui širdis apkaito. LzP.
šìrdį apkálti patraukti, privilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkama. Žem.
šìrdį apkam̃šęs prisivertęs: Srėbk širdį apkamšęs [,kai neskanu]. Šts.
širdìs apkar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Man širdis apkarto nuo tavo žodžių. Srv. Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. rš. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Kudir.
šìrdį apkim̃šęs prisivertęs: Apkimšęs širdį būk, kentėk. Šts.
šìrdį apkū́lęs prisivertęs: Dirbi žmogus širdį apkūlęs, be kokio noro. Vvr. Kad priverčia, apkūlęs širdį ir valgau. Krtn.
širdìs àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkius pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Vien. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė. Jnš. Mano širdis kaip mirte apmirė. Prn. Apmirdavo širdis, ir negalėdavau žodžio ištart. Skr.
širdìs àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi. LTR.
šìrdį apmỹžti vlg. sukelti blogumą, supykinti: Mano širdį apmyžo, aš negaliu tų tortų [valgyti]. End.
šìrdį apsáldinti suteikti malonumą: Muzika apsaldino klausytojų širdis. rš.
širdìs apsãlo
1.pasidarė silpna, negera: Ir širdis apsalo, kai gavau su kūliu į kaktą. Vvr. Kad movė karvė su ragais, tai teip ir apsalė širdis. Sk. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdis apsalo. Vkš. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. LTR. Apsalo širdis, ir apgvaizdėjau. Šts.
2.pasidarė malonu: Pamačius grįžusį sūnų, motinai iš džiaugsmo širdis apsalo. Jnš. Apsalo ir širdis, ir užmigom. Krš. Kas do gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdis apsąla!. Dbk. Širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Baran. Kai ranka slysta gyvulio kaklu, apsąla širdis. Zur.
šìrdį apsikamšýti prisiversti: Marti buvo nuo uošvių išbėgusi, ale apsikamšė širdį ir vėl sugrįžo. Vkš.
šìrdį apsikamšýti pãkulomis prisiversti: Apsikamšyk širdį pakuloms i gyvenk. Ub.
širdìs apsikietãvo pasidarė nejautrus, abejingas: Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Bret. Jeib jis ant mūsų neskųstųsi dėlei mūsų piktos ir apsikietavusios širdies. Bret.
šìrdį apsikū́lęs prisivertęs: Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], širdį apsikūlęs ir būk. Gršl.
širdìs apsipýlė kraujaĩs pasidarė skaudu: Kumet amžinatilsį motynėlę atsimenu, širdis kraujais apsipila. Vkš.
širdìs apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisuko širdis mano, jau aš ir pas pačią. JD.
širdìs apsìvertė pasidarė nemalonu: Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo. Simon. Širdis mano apsivertė žyvate mano, nesa aš didžiai nusitūžijau. Bret.
širdìs apsìvertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliais. Prn.
širdìs apsìvertė kū̃liais krūtìnėje pasidarė negera: Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje. Avyž.
šìrdį apslė̃gti būti apimtam (rūpesčių): Širdys sielvartu sunkiu esti apslėgtos. Mž.
šìrdį apspáusti būti apimtam (rūpesčių): Apspausta širdis yr visų jaunųjų karės metais. Šts.
širdìs apstal̃go pasidarė bloga, šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstalgs širdis. Km.
šìrdį apsuñkinti sukelti nerimą, rūpestį: O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdelę apsunkinai. JD. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Avyž. Žemės melu apsunkinate širdis jūsų. Dk.
šìrdį apšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Tu žinai, kaip tu man širdį apišikei!. Zr. Negailu, kad Jonis mane paliko, tik piktumas ima, kad širdį apšiko. Vkš. Apšiko širdį, o atsisukusi gera taisos!. Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apšiks širdį. Rs.
širdìs aptekė́jo kraujù pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų. Bor.
širdìs aptil̃žo pasidarė bloga, šleikštu: Nuo saldimo tiek buvo aptilžusi širdis, kad tik su duona benušviečiau. Vvr. Jau aptilžo širdis [nuo žirnių], reik druskos turėti kišenė[je]. Plt. Širdis kana ko aptilžo nuo košalynos. Užv.
širdìs aptìžo
1.pasidarė bloga, šleikštu: Aptižo širdis nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriima valgių. J. Nenoriu: širdis nuo tų saldainių tik aptyžta. End. Teip neskaniai privalgiau, širdis paliko tokia aptižusi. Plt. Širdis aptižo – ir būtų nualpęs, jei nebūtų pradėjęs vemti. Dauk.
2.pasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdis aptižo. Mžk. Širdis aptyžta tiktai paveizėjus, kiek reik nuravėti dar. Slnt.
3.pasidarė skaudu: Širdis aptižo beveizint į žudymus. Šts. Nu tavo žodžių man širdis aptižo. Vkš.
širdìs aptùko pasidarė nejautrus, abejingas: Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsivertų. ŠR.
širdìs àpvirė apėmė pyktis: Apvirė širdis, ale nieko nesakiau. Krš.
šìrdį ardýti skaudinti: Tik neverkie, jaunuolėle, neardyk širdelės. LTR.
širdìs atáušo nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Baran.
širdìs atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdis yra atbukusi nuo tų kningų skaitymo. Plt.
širdìs atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdis turia ateit į vietą. Skr.
šìrdį atgaivìnti nusiraminti: Važiuok, pasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. LzP.
šìrdį atgáuti
1.pasigardžiuoti: Obuolienės išverda širdžiai atgauti. Pj.
2.nusiraminti: Teip nesmagu, nėr kur širdies atgaut. Ėr. O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Balt.
šìrdį atidarýti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Bil. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu. Mair. Ne kožnam žmogui teatdaryk širdį tavo, bet išmintingam. Valanč.
šìrdį atideñgti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią.... Žem. Ak, būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį. Šein.
šìrdį atidúoti
1.nuoširdžiai pasirūpinti: Jau teip aš ją myliu, pagatava širdį atiduot. Erž. Ta moterė atiduoda širdį, tamsta nebijok, pirk. Krč. Kai geras – širdį atiduotų, kai supyksta – į šikną įkąstų. Vlkv. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Žem. Ligi lubų prikrovė lovą priegalvių, su gerabūdišku kaimietės stropumu stengdamasi atiduot visą savo širdį. Vencl.
2.pamilti: Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Vaižg.
3.išsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus – gatavas už pinigą širdį atiduot. Rm. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką. KrvP.
šìrdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja. Dk.
širdìs atitir̃po praėjo pyktis: Milašius pajunta, kaip pamažu atitirpsta širdis. Ap.
šìrdį atlapóti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!. Avyž.
širdìs atlė́go praėjo pyktis: Širdis užpykus atlėgo. Tr. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž.
šìrdį atléisti
1.atsigaivinti (gardėsiu): Širdį tuojau atleido, kai išgėriau. Šts.
2.nusiraminti: Padainiuoji, ir širdį atleidžia. Pgr. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį. rš.
šìrdį atlíeti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį. Antš.
širdìs atlýžo praėjo pyktis: Pykstančio širdis atlyžo. J. Tik ir čia visi, kas tik susidurdavo su Napaliu, tiek turėjo meilės ir karštų velijimų, ir tėvo širdis vėl atlyžo. Vaižg.
šìrdį atrakìnti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakinti. Tilv.
širdìs atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdis net kulnyse atsidūrė. Sk.
širdìs atsidū́rė ùžpenčiuose labai išsigando: Teip išsigandau, kad širdis užpenčiuose atsidūrė. Sug.
širdìs atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Žem. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namo. rš.
širdìs atsiléido praėjo pyktis: Kai gražiai imi prašyt, atsileidžia kiekvieno širdis. Gs. Tai kurgi dar dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsileis jam širdis. Km. Kad per metus ir blogai bus, ale ta diena (išleidžiamoji) kad geresnė, ir atsileidžia širdis. Mšk. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsileido širdis mano, jau aš ir pas vyrą. JD. Užkietyta širdis neatsileidžia. Pns.
širdìs atsilíejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis taip atsiliejo. Kp.
širdìs atsitekė́jo praėjo pyktis: Atsitekėjo širdis, nieko nebebijau. Šts.
širdìs atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Simon. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė. prš.
širdìs atslū́go praėjo pyktis: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Krėv. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. rš.
širdìs atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esu. Vkš.
širdìs atšóko nusibodo, įgriso: Pamatysi, kaip ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdis atšoks. Dg.
šìrdį atvérti
1.būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Svetimam žmogui neatverk širdies. Užp. Tai ji priėjus žalią liepelę nelaimėm pasiskundžia, prieš ją atvėrus savo širdelę vargelius pasakoja. Drsk. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Vien. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. Šein. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Šein. Neatverk savo širdies kiekvienam. ŠR.
2.pasidaryti jautriam, paveikiam: Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. ŠR.
širdìs áuga ima graudulys (iš džiaugsmo): Petronėlės net auga širdis: mąstė – tai vis dėl manęs daro. Žem.
šìrdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus auklina širdį. Arm.
šìrdį áušyti slopinti jausmus: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią. Baran.
šìrdį badýti labai žeisti, skaudinti: Tokie žodžiai tik širdį bado. Krš. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Bil. Kogi man skausme degini galvą, kogi taip skaudžiai širdį badai?!. Nėr.
širdìs bjaũrisi darosi bloga, verčia vemti: Kažko širdis bjaurisi. Grž.
širdìs brãška B. ima sielvartas:
šìrdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi, erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia. Dk.
šìrdį dalìnti labai rūpintis, atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina – visiems širdį dalina. rš. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiam. rš.
šìrdį daužýti Sir. daryti jautresnį, gailestingesnį:
širdìs dẽga
1.ima jaudulys: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, kad širdis degte dega. Bt. Širdis dideliai dega. Šts. Ar nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Vln.
2.ima pyktis: Mano širdis yra deganti – ar ans mane, ar aš aną užmušiu. Dr. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tuojau man širdis pradeda degti. Vkš.
šìrdį dẽginti labai jaudinti, veikti, žadinti jausmus: Bet kur buvęs kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Avyž. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. rš. Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Dauk. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina. Sir.
šìrdį díegti kelti sielvartą: Man buvo gaila [nukirstų] klevų. Bet dar giliau širdį diegė paliktieji mūsų šuliniai, mūsų slenksčiai. Dovyd.
šìrdį dìlginti labai jaudinti, graudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Balt.
šìrdį dìlgyti labai jaudinti, graudinti: Jau tokia nelaimė žėdnam širdį dilgė. Kp.
širdyjè dilgsė́ti nujausti: O man visu keliu širdy dilgsėjo, kad negerai negerai pasibaigs. Dbk.
širdyjè dingė́ti nujausti: Dingėjo širdy mano, kad taip bus, t. y. prijautė. J.
širdyjè dingsóti nujausti: Dingsojo man širdy, kad taip taps, bus. J.
šìrdį dìlgtelėti kilti nerimui: Dilgtelėjo širdį, bet neilgam, nes jis išgirdo, kad Teklė tyliai niūniuoja, ir ne – ne liūdną melodiją. Ap.
širdìs diržė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. rš.
šìrdį dovanóti reikšti meilės jausmus: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Pt.
šìrdį draskýti
1.labai skaudinti, kankinti: Eik lauk, žmonims nedraskyk širdies. Krš. Maži vaikai skreitą drasko, dideli – širdį. Lkv. Jaunas drasko skraitą, o suaugęs – širdį. Trg. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Žem.
2.įžeidinėti: Žodžiai kaip strypai širdį drasko. Rdn. Didžiavosi dėdė ir nejautė, kad jo žodžiai drasko man širdį. Švaist.
širdìs drẽba
1.ima baimė: Ne vienai mergai širdis dreba, kaip atvažiuoja jos išimdyt. Rod. Širdis dreba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Brb. Dreba širdis, savo balso nepažįstu. Dovyd.
2.ima jaudulys, nerimas: Jau aš per veselią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdis drebėjo, kaip ji ėjo už jo. Pv. Pamatau aš jį girtą – net širdis dreba. Mžš. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. LTR. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Žem.
šìrdį drė̃ksti labai skaudinti: Sopulys dreskia širdį mano. brš.
širdìs drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdis mano drumstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau. J.
šìrdį dúoti reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, duok ir širdelę, būsiv mudu draugalėliu. J.
šìrdį dùria graudu: Man širdį duria, kad jis mirs. Šts. Širdį duria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėr. Aln.
širdyjè dùria neramu: Širdy kaip ir duria – turi atvažiuot. Aln.
šìrdį džiovìnti kelti nerimą, ilgesį: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. LTR. O svajonės tos širdį džiovino. Krėv.
širdìs džiū́sta labai liūdna, nyku: Be tėvynės širdis džiūsta. Ppr. Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius. Dk.
šìrdį ė́da labai skaudu: Tėvas piktas – man širdį ėda. Aln. Sūnus sirgo, širdį ėdė. Aln.
širdìs eĩna kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Prieisi valgyt, širdis eis kunkuliais. Plt.
šìrdį ė́sti
1.įkyriai varginti, graužti: Iš tų vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda. Drsk. Toks pasiutėlis tėvams tik širdį ėda, širdagraužis rupūžė. DūnŽ. Ėsk mano širdį kaip kirmgriauža koks!. Ms. Graužas širdį ėda. Vlkv. Graudulys, rauda man širdį ėda. Nėr. Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Šein. Jai pačiai didžiausi rūpesčiai ėdė širdį. Gran.
2.įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ėda tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Krš. Nigdi neėdė širdies itsai vaikutas, išsimiegmu gerai. Zt.
šìrdį gadìnti skaudinti, erzinti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. d. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadinti. Žem.
širdìs geĩdžia norisi: Valgyk, ko širdis trokšta, gerk, ko širdis geidžia. Btg.
šìrdį géldinti kelti sielvartą: Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Klp. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Simon.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė. Vaičiul. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Vaižg.
šìrdį gẽlia
1.rūpestis kankina, sielvartą jaučia: Į ją žiūrint, širdį gelia. Rs. Mišką iškirto, tai net širdį gelia, kaip bauža matos. Ds. Kad tau taip dantis geltų, kaip man širdį gelia!. Mrk.
2.neramu: Šeimininkui gėlė širdį ne tiek dėl pačių svečių. Jam daugiausia gaila jo dideliu rūpesčiu ir meile aplink namą auginamų gėlių. Šein.
širdìs gẽlia
1.ima pavydas: Ans mato, ka piningą gražų imi, širdis i gelia. End.
2.jaučia sielvartą: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Dauk.
3.rūpi: Ir Ruiniui širdis gelia ten įlįsti. Trk. Tai jo (vagies) širdis pradėjo gelti, kaip jis pamatė čia daug mėsos ir lašinių. Klp. Jeigu tik sūnus nepareina, man širdis taip ir gelia. Vkš.
šìrdį gìldyti
1.kelti sielvartą: Eik lauko, negildyk žmonims širdies. DūnŽ. Negildyk mano širdies, t. y. neskudink, kad skaudėtų. J. Negildyk man širdies be reikalo. Vkš. O tų kalbų visokių ... – širdį tik gildo. Žem. Gyvnašlumas širdį gildė. Dauk.
2.kelti norą (gauti): Neerzink vaiko, negildyk jam širdies savo saldainiais. Up.
šìrdį glóstyti teikti malonumą: Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Baran. Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Žem. Įsidėmi Audvidis pasakymą: „Mano vaikučiai". Toks jis malonus, širdį glostąs. Šein. Svaigulingai širdį glosto žalio beržo šilkas. Nėr.
šìrdį gnáibyti skaudinti, kelti nerimą: Geri žodžiai glosto širdį, prasti gnaibo. Krš. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. LzP. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibo. rš.
šìrdį gniáužti kelti nerimą, rūpestį: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Žem. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Kudir. Kol ateis pavasaris ir orams atšilus vėl išlįs smėlio kauburėliai, kai kas ir pasimirš, nebedegins krūtinės, nebegniauš taip širdies į juos žiūrint. Zur.
šìrdį gráužti
1.kelti rūpestį, kankinti: Tai širdį kremta, graužia. R. Man to vaiko liga širdį graužia. Slm. Vaikas geras, kol ant skreito laikai, paleidi – pradeda širdį graužti. Krš. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. LTR. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Šein. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Pt.
2.skaudinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia. d. Mano širdį didi nerimastis graužia. Kudir.
šìrdį gríežti Dk. skaudinti:
širdìs griū̃na labai neramu: Jau bus kas, kol mano širdis taip griūna. Pls.
šìrdį gróbstyti užimti kvapą: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem.
šìrdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiai. brš.
šìrdį įdė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Į vaiką visą širdį įdėjo, o dabar tas skersom eina. Grž. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Gruš.
šìrdį įdùrti įskaudinti, įžeisti: Įdūrė man širdį vienos kūmos žodžiai. LzP.
šìrdį įė́sti įgristi, įsipykti: Širdis buvo įėsta, nekenčiau [anytos]. Grd.
šìrdį įgìldinti suteikti sielvarto: Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Vaižg.
šìrdį įjùdinti sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Dk.
širdìs įkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų įkietėjusių kaip akmuo, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios neatneša. Dk.
širdìs yrà ne avẽlė apie nesitenkinimą prastu: Širdis ne avelė - šieno nepaduosi. Lnkv.
širdìs yrà kaklè ima baimė: O širdis buvo kakle. End.
širdìs yrà ne kalýtė apie nesitenkinimą prastu: Ir jo širdis ne kalytė: duok ir jam. Alk.
širdìs yrà kulnuosè ima baimė: Jau čionai davaliai [aukštai], širdis kulnuos. Antš.
širdìs yrà ant dáikto ramu: Kai būsiu viena, tai mano širdis bus an daikto. Vrnv.
širdìs yrà péntyse Lzd. ima baimė:
širdìs yrà kaip įpjautà labai neramu: Širdis kaip įpjauta: išeik dabar įnamiu, savo turėjęs. Šv. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, bus širdis kaip įpjauta [motinai]. Rdn.
širdìs įsìdegė sukilo jausmai, susijaudino: Iš tos gailystos insidegė širdis. Klt. Tavo kalbų klausanties, širdis nenoroms įsidega. Vkš.
širdìs įsijùdino sukilo jausmai, susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Dk.
šìrdį įskaũdinti suteikti sielvarto: Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimais. rš. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Simon.
širdyjè įsmègti labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdyse jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Bret.
širdìs įsprógo labai įgriso: Širdis yr įsprogusi, visai paėdė širdį. Krš.
šìrdį išáušinti nuslopinti jausmus: Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdį. rš.
širdìs ìšdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražilo. Kudir.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti, saugoti: Aš išdemi tavo žodį mano širdyje. Bret. Sena giesmė apie septynis žodžius , kuriuos kožnas krikščionis savo širdėje kaip didį ir brangų lobį tur išdėti. Mž.
širdyjè išdìldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdėje praėjusių laimingų laikų. Dauk.
širdyjè išdìlti užsimiršti, pamiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Jabl. Goda jų širdėje buvo išdilusi. Dauk.
šìrdį išdžiovénti sukelti nerimą, ilgesį: Kai papuoliau neščėslyvai dūkui, išdžioveno mano širdį kaip liepą. LTR.
šìrdį išė́sti priskaudinti, iškankinti: Išės jam vaikai širdį, koleik anas juos išūgins. Lz. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas taip man širdį išėdė. Grv. Rupūžė ta, kaip ana širdį yra išėdusi!. Rdn.
šìrdį išė́sti urvaĩs priskaudinti: Ana man širdį yra išėdusi urvais. KlvrŽ.
šìrdį išė́sti su duobelè priskaudinti: Barniai man širdį su duobele išėdė. Šts.
šìrdį išė́sti su kraujaĩs priskaudinti, iškankinti: Širdį išėdė su kraujais tie rūpesniai. Šts. Širdį su kraujais išėda ligoniui, kad garai, dūmai troboje tyvelioja. Šts.
širdìs iškrìto labai išsigando: Baisiausiai nusigandau, širdis iškrito. Šn. Ui, širdis iškris, negandink. Krš. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritus. Dg.
širdìs ìšlėkė
1.labai išsigando: Anam širdis išlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Šv. Kad persigandau, net širdis išlėkė!. Ds. Man visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau. Šts.
2.labai susijaudino: Ir širdis išlėkė, kai pamačiau jį. Ds.
širdìs išlekiódinėja labai jaudinasi: Mana širdis išlekiodinėja, kur čia aš ką padūmosiu. Zt.
širdìs išlė̃kusi labai rūpinasi: Mano širdis ant jo išlėkusi, ė anas vis nesisaugoja. Ml.
šìrdį išlíeti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Simon. Kad turėčiau kam savo širdį išlieti, lengviau būtų gyventi. Vkš. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek savo širdį pirmoje sargyboje po akim pono. Bret. Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. ŠR.
šìrdį išmìnkštyti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Kietas širdis pats išminkštyk. Petk.
širdìs išperšė́jo labai įgriso: Išperšėjo širdis su maža žeme – noriu didesnės. Šts.
šìrdį išpìlti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį ir išpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties. Dk.
šìrdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Žem.
širdìs išpúolė labai išsigando: Iš baimės ko širdis neišpuola. Plv. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolė. Avyž.
šìrdį išsuñkti iškankinti: Vargas ir nelaisvė labai jau man išsunkė širdį. rš.
šìrdį ištráukti labai privarginti: Tas vaikas baigia man širdį ištraukt. KzR.
širdìs ištrū́ko labai išsigando: Ir širdis ištrūko, kai taip pasakė. Sur.
šìrdį išvarpýti iškankinti: Buvo baisių laikų, visų širdys varpyte išvarpytos. KlvrŽ.
širdìs jaũčia numano: Jaučia mano širdis, kad tėvynė atgydama ir krutėdama atsibus. Žem.
širdìs kaĩpsta
1.darosi silpna: Nuo tokios smarvės man širdis kaipsta. Slnt.
2.darosi malonu: Kaipsta mano širdelė į ją pažiūrėjus. Gršl.
širdìs kaĩsta
1.ima nerimas, rūpestis: Išėjo manasis į miestelį, man širdis jau ir kaista: pareis girtas ar nepareis. Vkš. Tegul nekaista apie mane širdis tavo. I.
2.sakoma labai ko norint: Laka šuo čystą vandenį, mat jam širdis kaista. Šauk.
šìrdį kaĩtinti veikti, žadinti įkarštį: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdis. Myk-Put. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Šein.
šìrdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį. rš.
šìrdį ką́sti skaudinti: Širdį kandąs žodis. K.
širdìs káulėja darosi nejautrus, abejingas: Širdis tavo kaulėjo, kol sukaulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. J.
širdìs kem̃pa jaučia sielvartą: Iš gailesčio širdis kempa. J.
širdìs kẽpa jaučia rūpestį, sielvartą: Kepa ir kepa širdis, jam išvažiavus. Ds. Močiai kepa širdis, žiūrint in nesveiką vaiką. Ut. Kepa jos širdis dėl šito vaiko. Klt.
širdìs kietė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. rš.
širdìs kíetinasi darosi nejautrus, abejingas: O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Jan.
šìrdį kíetinti daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. brš.
širdìs kiùksi darosi bloga, šleikštu: Širdis kiuksi, žiūrint į tokią nešvarą. Upt. Kažko širdis kiuksi, gal reikės vemti. Kp.
širdyjè knìsti rūpėti: Širdy nesiliovė kaži kas knisęs, kaip kaskart čia pro šalį einant. Pt.
širdìs krãtosi jaučia pasišlykštėjimą, darosi nemalonu: Protas skrūpstos, o širdis kratos nuo pikto. Šts. Mano širdis kratos nuo tų kalbų. Lkv. Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Žem.
šìrdį krim̃sti R., M., Sir. kelti rūpestį, kankinti: Tie sūnaus naktinėjimai man širdį krimste kremta. Vkš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Vnž. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Bret.
širdìs kriñta ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam gali būt, širdis krenta. Rs.
širdìs kriñta į kulnùs ima baimė: Krinta Savūnei širdis į kulnus, visai nupuola. Zur.
širdìs kriñta iš núogo kū́no ima baimė: Mes einam ir einam, nors širdis mano krinta iš nuogo kūno. Dovyd.
širdìs krū́pčioja ima baimė: Širdis krūpčioja, į šitų katakombų tamsybę su žvakėmis įeinant. prš.
širdìs krū́psi ima baimė: Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. rš.
širdìs krū́psta ima baimė: Krūpsta širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J. Kai pasakė, kad mirė, širdis pradėjo krūpt, ir ėmiau raudot. Antš.
šìrdį krùtinti jaudintis: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. P.
širdìs kūdė́ja
1.darosi silpna, negera: Širdis kūdė[ja], kad perkaisti. J. Širdis man kūdėja, man taip prastai daros. Pln.
2.labai rūpi: O pati širdis kūdėja, kad tik sakyčiau daugiau. KlvrŽ. Man širdis kūdėja veizant. Žr.
šìrdį kuténti teikti malonumą: Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį. Vaižg. Stengiaus prisiminti, kaip tas [Gundės] žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Šein.
šìrdį kùtina ima noras: Taip širdį kutina pasakyt: čia ne tavo žmona, tavo žmona Stasytė. PnmR.
širdyjè laikýti nuolat prisiminti: Mergyte, tavo vardą aš širdyje laikau. d.
šìrdį laimė́ti patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdį. Simon.
širdìs lẽkia per gérklę ima baimė: Sėdi sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o man širdis lekia per gerklę. Nv.
širdìs lẽkia pro kãklą ima baimė: Aš neužmingu: širdis lekia pro kaklą iš tai baimei. Dr.
šìrdį leñkti
1.veikti jausmus, patraukti: Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. brš. Širdį lenkti ant ko. N.
2.stengtis pamilti: Lenksi širdį kaip nendrelę prie širdies girtuoklio. d.
šìrdį liẽsti jaudinti: Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais liečia širdis žmonių. Dk.
širdìs lim̃pa jaučia patraukimą: Širdis nelimpa prie pikto žmogaus. Šts. Limpa širdis tavo prie pinigų. brš.
širdyjè lim̃pa labai patinka: Žodis širdyse jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra. Bret.
širdìs liñksta jaučia palankumą, patraukimą: Man širdis nelinksta pas ją eit. Dg. Mano širdelė kaip linkte linko už vargdienio bernelio. JD. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Sln. Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Krėv. Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtars, ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. ŠR.
širdìs lìpa pro bùrną Trk. kyla jaudulys: Širdis lipa pro burną, kai pamisliju. Klk.
širdìs lìpa pro gérklę kyla jaudulys: Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – teip ji plaka. Simon.
širdìs lū́žta labai skaudu, sielvartas ima: Jų ronos man didžiai skausti, jų dėl mano širdis lūžta. prš.
širdìs mãgztosi ima nerimas: Širdis pradėjo magztytis iš blogų kalbų. J. Širdis magztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Plng. Jei ans uždegė, širdis magztės, dėl to ir bėgo. Ms. Manai, kad jam nesimagzto širdelė... Kur reikia dingti tokiam jaunam, tėvo išvarytam iš namų. Dr.
širdìs maĩnosi ima baimė: Širdis mainos, nežinau ką bedaryti. Šts.
širdìs mángosi ima nerimas: Širdis mangos: šeštadienį vestuvės (mylimasis kitą ima). Vn.
šìrdį maũdžia neramu, graudu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Vaižg. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėje, ir vėl prieš akis ji. Balt.
širdìs mãzgosi darosi neramu: Širdis mazgos kaip prieš nelaimę. Up.
širdìs meñksta darosi bloga, silpna: Išgėriau penktą – širdis mano menksta. Šk.
šìrdį mýga labai graudu, liūdna: Gal kas bus, ba taip myga širdį. Ut. Širdį tik myga myga, neramu daros. Aln.
šìrdį mìndyti žeisti, skaudinti: Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdį. Tr.
šìrdį mìndžioti žeisti, skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. LzP.
širdìs minkštė́ja darosi atlaidesnis, gailestingesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Cvir.
šìrdį mìnkštinti daryti atlaidesnį, gailestingesnį: Minkštink mūsų širdis. Bret. Dievas minkština užkietėjusias širdis. brš.
širdìs neapléidžia bjauru, nemalonu: Širdis neapleidžia man tų barščių valgyt. Upt.
širdìs nedabója nepatinkamas: Tegul sau joja, tegul prajoja, mano širdelė jo nedaboja. Kp.
širdiẽs nedė́ti būti abejingam, šaltam: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėti širdies. Myk-Put.
širdìs nẽgandojasi ima baimė: Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Simon.
širdìs neįsiteñka krūtìnėje neramu: O jau man širdis krūtinėj neįsitenka, ašaros tik eina per veidus. Erž.
širdìs neišlaĩkė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Monika giliai atsidūsta. – Neišlaikė širdis. Prieinu [prie vagiliaujančio vaiko]. Dovyd. Vieną vakarą nors ir kantri – Juozo širdis neišlaikė. Mont.
širdìs neìšneša nepriimtina, nemalonu: Neišnešė mano širdis dovanai atiduot penkiolika rublių. Dg.
širdìs neišturė́jo prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę. Bil.
širdìs nèkelia nemalonu, nepakeliama: Mano širdis nekelia dabot in alkaną žmogų. Prng.
širdìs nèneša
1.nemalonu, bjauru, nepakeliama: Mano širdis neneša pjauti karvę ar arklį. Plng. Širdis neneša nė paveizėti į vištas. Mžk. Man neneša širdis gyvas varles į striktus pjaustyti. Plng. Neneša širdis žaizdų. Skrb.
2.nesinori: Nebeneša širdis man vienai čia būt. Žg. Kad man neneša širdis eit į tas uogas. Jnš.
širdiẽs nenulaĩko graudinasi: Širdies negali nulaikyti, kad ima į karą vyrą. Šts.
širdìs nepakė́lė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Močios širdis nepakėlė: ji matė mirštant vaiką ir nieko jam padėt negalėjo. Skrb.
širdìs nepérneša nemalonu, nepriimtina: Kaimynam bloga padarys – širdis neperneša. Ktk.
širdiẽs nėrà gaila: Reikėtų tą kačiuką panaikint, bet nėra širdies. Rd.
širdìs nerìmsta rūpinasi: Tik mano gera širdis nerimo, kol sužinojau, kas su tavimi atsitiko. Pt.
šìrdį nérti kelti sielvartą: Tas [pašauto naro] balsas nėrė man širdį, spiegė ausyse, aidu galvoje atsiliepė. Šein.
šìrdį nešióti ant liežùvio išsipasakoti: Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau: širdies ant liežuvio nereikia nešioti. Simon.
šìrdį nešiótis nuolat prisiminti, neužmiršti: Tą kraštą širdyje nešiojuos dienas ir nemigo naktis. Nėr.
širdìs netráukia nesinori: Tik vaikščioti int kleboniją šiaip jau pavakaruoti, pasišnekučiuoti netraukia širdis. Vaižg.
širdiẽs neturė́ti
1.būti negailestingam: Itas žmuoj akmeninis, širdies suvisu netur. Lz. Nė širdies neturi: piemuo jau sukiumbęs nuo šalčio, o tu dar varai ginti. Vdk. Širdies neturi tiek nuplėšt. Prn. Tas žmogus neturi širdies: tokias liodinges veža – nuskūrys arklius gatavai. Šv.
2.nekęsti: Et, su savo štabrotmistru, – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabrotmistrų. Kudir. Nebturiu širdies an ano, nusidėjo man smarkiai. Krš. Neturi širdies ant tėvo tikro. Adm.
3.nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau. Pasakoju tik tai, kas laikraščiuose rašoma. Pt.
širdìs neužláužia nepriimtina, bjauru: Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdis neužlaužia. Jnš. Neužlaužia širdis gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauko, i gana. Sk. Neužlauš man širdis teip daryti. Žg.
širdìs neužléidžia
1.gaila, nemalonu: Man širdis neužleidžia jo mušt. Ds.
2.bjauru: Norėčiau [valgyti], bet širdis neužleidžia. Kp.
širdìs nevãlo negali valgyti: Akys mato, bet širdis nevalo. Kv.
širdìs niẽžti rūpi, negali nurimti: Jau niežti širdis tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dr. Dar anam jau niežti ta širdis. Trk.
širdìs nỹksta darosi silpna, negera: Alpsta nyksta širdis mano į tave jauną bežiūrint. d. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdis nyksta. K.
širdìs nuáušo nurimo jausmai: Nuaušo širdis mano, nemalonėjas jau. J. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos. J.
širdìs nudrìbo pasidarė nemalonu: Man žiūrint an juos, širdis nudribus – gyvena kaip galvijai. Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo. LzP.
širdìs nudrìbo ikì kulnų̃ pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdis lig kulnų nudribo. Slm.
šìrdį nuglóstyti maloniai nuteikti: Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Balt.
širdìs nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis. Pls.
širdìs nukaĩto apėmė baimė: Nukaista širdis, kad toks baisus mirimas žadėtas. Šts.
širdìs nukrìto į kulnìs labai išsigando: Girdžiu, kažkas pro duris laužias – širdis taip man į kulnis ir nukrito. Vkš. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnis. Avyž.
šìrdį nulaikýti susivaldyti: Širdies negal nulaikyti, kad ima į karą vyrą paskutinį. Šts.
širdìs nùlėkė ikì kẽlių sakoma apie didelį nuovargį: Nebelėk, mano širdis jau nulėkus lig kelių. Slm.
šìrdį nuleñkti
1.pamaloninti: Duok kai ko gardesnio širdelei nulenkt. Svn.
2.nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu. d.
3.nusigręžti: Nulenkė širdį savo. Chyl.
širdìs nuliñko
1.pasidarė graudu: Vaikas atidavė saldainį, bet anam nulinko širdis. Šts.
2.pajuto palankumą, patiko: Mano širdis yra nulinkusi ant ano. Kl. Į kur širdis nulinkus, į ten ir akys žiūri. LTR.
šìrdį numỹžti vlg. sukelti šleikštulį: Arbata numyža širdį. Slnt. Teip man širdį numyžo, teip prastai!. Štk.
šìrdį nupláuti įgristi, nusibosti, atsipykti: Nuplaus pienai širdį, norėsi lašiniukų. Rdn.
širdìs nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolė. rš.
širdìs nusalė́jo pasidarė bloga: Nusalės širdis taip saldžiai užėdus. Krš.
širdìs nusãlo pasidarė silpna, negera: Man širdis nusalo. Pš.
širdìs nusigañdo pasidarė silpna, negera: Man vis tokia širdis nusigandus. Krs.
širdìs nusimỹžo vlg. pasidarė silpna, negera: Mano širdis yra nusimyžusi – noriu valgyti, mamale. Dr.
šìrdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenėlio, atsigėriau arbatikės, nusiploviau širdį. Krš.
širdìs nusismogãvo pasidarė silpna, negera: Širdžiai nusismogavus, reik pagaviko, sūrymėlio. Ggr.
širdìs nusismóko pasidarė silpna, negera: Bulvės su padažu menkas valgis – be mėsos nusismoksta širdis. Plt.
širdìs nusìšveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusišveitė širdis. Krš.
šìrdį nuskaudė́jo apėmė sielvartas: Taip anam širdis nuskaudės, matant žmonių nelaimes!. Užv. Kiek kartų man širdį labai nuskaudėjo. prš.
širdẽlę nuskriódė pasidarė skaudu: Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradau. Rš.
šìrdį nuslė̃gti sukelti rūpestį: Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. brš.
širdìs nusmẽgo labai išsigando: Tik širdis nusmego, kai užgirdau šaudant. Užp.
šìrdį nusmel̃kti sukelti nerimą, rūpestį: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Myk-Put. Nemalonus baimės kipšelis nusmelkia širdį – prieš žmones drąsinasi, o viduje nejauku. Ap. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Balt.
širdìs nusmogė́jo panoro ko stipriau, gardžiau: Nusmogės tavo širdis, kaip išalksi. J.
širdìs nusmõgo pasidarė silpna, negera, išsiilgo geresnio kąsnio: Nunešk šmotelį ir tetai, jug jos senatvė, širdelė nusmogusi, o per šykštumą nenusiperka. Žem.
širdìs nusmóko pasidarė šleikštu: Pavalgiau, taip širdis nusmoko. Lkv.
širdìs nusmùko
1.labai išsigando: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Simon.
2.pasidarė silpna, negera: Kaip širdis nusmuks, užgerk kumpoto. Krš. Nusmukusi paliko širdis, nusikiurkusi po vakarykščio. Lkv.
širdìs nusmùko į kulnìs apmirė, nustėro (iš baimės): Iš baimės širdis į kulnis nusmuko. Vkš.
širdìs nusmùko į ùžpenčius labai išsigando: Širdis iš baimės į užpenčius nusmuko. An.
šìrdį nušveĩsti
1.atgaivinti: Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušveičia širdį. Kp. Gera rūgštelė, tai kad nušveitė širdį. Rdm. Silkė, agurkėlis, duonos šmotelis visuomet pijokėliui širdį nušveičia. Vkš. Noriu kartimo, kad širdį nušveistų. Rdn.
2.nuraminti: Geri žodžiai širdį kaip šveiste nušveičia. Krš. Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia. Vaižg.
šìrdį nušviẽsti
1.atgaivinti: [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį. Katil. Dar šaukštą, dar šaukštą – jug taip nušviečia širdį. Yl.
2.pradžiuginti: Širdį man nenušvietė, kad manęs neklausai. Šts.
širdìs nušvìto pasidarė linksmiau: Kai vyrai įstūmė [į vagoną], tai jau nušvito širdis. Kal.
širdìs nutal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Nutalško širdis po riebių valgių. Varn. Iš vandens gėrimo nusmoko širdis, nutalško, paliko nutalškusi. Lk. Nutalško širdis mano begeriant vandenį, t. y. nutulžo, paplūdo lyg vandeny. J.
širdìs nutir̃po apėmė baimė: Išsigandai, kad net ir širdis nutirpo. Yl. Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Čiurl.
širdìs nutrū́ko
1.pasidarė silpna, negera: Širdis nutrūkusi, norėčiau rūgštelės kokios atsigerti. Šts. Nutrūkusi širdis paliko, be mėsos pavalgius. Šts. Ant duonos biškilelį sviesto antdėk, teip yra širdis nutrūkusi. End.
2.apėmė pyktis: Kaip jis girtas pareina, man tik širdis nutrūksta: sakau, geriau nepareik!. Mžš. Nutrūko širdis – nebgaliu paveizėti [supykus]. Krš.
šìrdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi šiais laikais: reik visiems širdį nuturėti. Šts.
šìrdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama širdį nuvaro. Prn.
šìrdį nuvérti įskaudinti: Iš gryčios atsklidęs vaiko verksmas sopulingai nuveria motinos širdį. Bub. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Myk-Put.
širdìs pabrìnko susikaupė: Aš jam išdėsiu viską, kuo man širdis per tuos metus pabrinko. Myk-Put.
šìrdį padė́ti
1.nusikamuoti: Širdį padėsi, kol prisiprašysi – pati pasidirbu. Krš.
2.labai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėta. Žem.
šìrdį padovanóti pamilti: Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo. prš.
šìrdį padraskýti suteikti sielvarto: Tik širdį padrasko vaikas ir išvažiuoja. Erž.
šìrdį paė́sti įgristi, įsipykti: Tu man širdį paėdei su savo kalbomis. Vlkv. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Šts. Nė ta akia negal į jį žiūrėt – taip širdį paėdė. Kair. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visiems jau širdį paėdė. Užv. Kaip širdį gerai paėdė, ir nekenčia. Skr. Gyvenam prie miško, šernai širdį paėdė. Rdn. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Pt. Tarpais tiek paėda širdį tas vienos buvimas, rodos – nieko nebus!... Gran. Dabar tik su liežuviu temoka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs, paėda širdį visiems!... Žem.
šìrdį paė́sti kruvinaĩ labai įgristi, įsipykti: Tu man širdį jau kruvinai paėdei. Vkš.
šìrdį paė́sti ikì kraũjo įgristi, įsipykti: Tu man lig kraujo širdį paėdei!. Lk.
šìrdį pagadìnti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Tat. Širdis jūsų pagadino paleisti geidimai. brš.
šìrdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžti. Žem.
šìrdį paglóstyti teig. maloniai nuteikti: Vaikų dovanos paglosto motinos širdį. Jnš. Ištarė žmogelis šituos žodžius garsiai, vos ne pusė turgaus girdėjo, ir jie baisiai širdį paglostė. rš. Atsakymas šiltai, išdidžiai paglostė širdį. Švaist.
šìrdį pagìldyti sužadinti jausmus ar norus: Bus kuo senatvėje širdį pagildyti, – su pasididžiavimu tarė aktorius ašarą aky slėpdamas. Trein.
šìrdį pagráužti iškankinti: Išeitumei iš namų, geriau būtų visiems – dabar bengi mums širdį pagraužti. Vkš. Tu širdį pagraužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. J.
šìrdį pajùdinti sujaudinti, paveikti: Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Tat. Širdį pajudinąs. R. Niekas jo širdį nepajudina. K.
širdyjè pakar̃to apėmė nusivylimas: Man, su tavim begyvenant, širdelėj pakarto. rš.
šìrdį pakélti teig.
1.sužadinti taurius jausmus: Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnejump o aukštumpjump pakelt. Dk. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje. Bret.
2.maloniai nuteikti: Jų (Gervydžių) pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Šein.
šìrdį pakélti aukštỹn teig. sužadinti taurius jausmus: O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Petk.
šìrdį pakylė́ti teig. sužadinti taurius jausmus: Idant jūs širdis jūsų Dievop pakylėtumbit. Mž.
širdìs pakìlo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo. Bor.
šìrdį pakrim̃sti iškankinti: Tas mano pijokėlis bengia man širdį pakrimsti. Vkš.
širdìs pakrìto pasidarė silpna (nevalgius ar nuo prasto maisto): Taip širdis pakrito, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Slnt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: širdžiai pakritus bus gerai. Kal. Taip širdis yra pakritusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka. Plt.
šìrdį pakrùtinti sujaudinti, paveikti: Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk. P.
šìrdį pakuténti maloniai nuteikti: Tas jo (Kuprelio) nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. Šein. Kad kas svetimas pasveikina, širdį pakutena. Akn.
šìrdį paláužti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Krėv. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Vien. Gražumu ir kietą širdį palauši. Vlkv. Laužiau žagrelę ir užžagrėlį, tik nepalaužiau tavo širdelės. d.
2.prisiversti pamilti: Aš nepalaužiau savo širdelės už bagoto bernelio. JD. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Bs.
3.prisiversti: Palaužk širdį ir paprašyk. Krš.
šìrdį paléisti užpykti: Širdį paleidžia, užpyksta, ir daryk ką nori. Klvr.
širdìs palengvė́jo pasidarė lengviau, ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Krėv. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusi. Balč.
šìrdį paleñgvinti
1.pasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Avyž. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliau. Myk-Put.
2.nuraminti: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, palengvins tavo širdelę. JD.
šìrdį paleñkti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Krėv. Ji visų širdis į save palenkė. Vaižg. Viešpatie, padaryk man tą malonę ir palenk širdis tų žmonių, kurie galėtų padėti man. Švaist. Palenkiau širdį maną ant išpildymo prisakymo tavo. Dk. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Petk. Palenk savo širdį pamokymui. ŠR.
2.prisiversti: Širdį palenk ir paprašyk. Krš.
šìrdį paliẽsti sujaudinti, paveikti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Cvir.
širdìs paliñko pajuto palankumą, patiko: Jau ne atkragi, ale palinkusi jos širdis į giminę. J. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Vaižg. Su ištekėjusia moterim nesėsk prie stalo nei mėgaukis su ja prie vyno, kad tavo širdis į ją nepalinktų. ŠR.
šìrdį pamèsti įsimylėti: Galiausiai... ir mokinėms pasiseka kartais širdelę pamesti!. Pt.
šìrdį pamìnti po kójų paniekinti: Į abi sauges rėksi, mano širdį po kojų pamynęs. Vkš.
šìrdį pamùšti patraukti, palenkti: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Žem. Na, kas girdėjo, kad tiktai per 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdis. rš.
širdìs paper̃šo labai skaudu: Nuo tokio tavo nedorumo man jau ir širdis paperšo. Vdk. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Žem.
širdìs paplū́do kraujù pasidarė skaudu: Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Myk-Put.
širdìs paplùko kraujaĩs pasidarė skaudu: Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi. rš.
šìrdį parblõkšti atsigaivinti: Kad neišrytų tie špokai tų vyšnių, būtų širdį parblokšti. Žg.
šìrdį paródyti
1.nuoširdžiai, atvirai pakalbėti: Kad aš jum parodytau širdį, tai jūs pamatytūt. Dg. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Balč. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Valanč.
2.nuoširdžiai pasirūpinti: Priskynė uogų, širdį parodė. Rdn. Kad ir girtas, širdį parodė. Vdk. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Simon. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Saj. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Cvir.
nórs šìrdį paródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava!. Trgn. Tu jam nors širdį parodyk – netikės!. Slk.
šìrdį pasíekti sujaudinti, paveikti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Balč. Muzika – tai menas, kuris pasiekia širdį per mintį ir sužadina mintį per širdį. rš. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Sim.
širdimì pasikélti atitrūkti nuo kasdienybės, susikaupti: Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Pt.
širdìs pasikrùtino buvo paveiktas: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiais. brš.
širdìs pasipùrtino pasidarė nemalonu: Kamgi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Vaižg.
šìrdį paskaũdo pajuto sielvartą, gailestį: Paskausta širdį man, į jį žiūrint. Gr. Kai širdis paskausta, i apsirėkiu. Stl.
širdìs paskùdo apėmė sielvartas: Paskudo man širdis, kaip išgirdau, kad mirė. J.
širdìs pasmõgo pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Paimu kartais duonos šmotelį, kai pasmogsta širdis. Žem.
širdìs pasmóko pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Pasidėjau medaus žiemai, kad turėčiau, kaip kada širdis pasmoks. Krž. Ji pamatė obeliuką, ir pasmoko jai širdis. Pd.
širdìs pasrùvo ãšaromis pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Balč.
širdìs pasrùvo kraujaĩs pasidarė skaudu: Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvo. rš.
širdìs pašóko C. atsirado nuojauta:
šìrdį pašvel̃ninti padaryti kiek atlaidesnį, malonesnį: Pašvelninti širdį galės tiktai toks būklas auginimo. A.
širdìs patal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Neskaniai ėdus, patalško širdis, pykina širdį. Varn.
šìrdį patèpti maloniai nuteikti: Mergina valgė, – o jam lyg kad kas būtų patepęs širdį. Kudir.
širdìs patil̃ško pasidarė silpna, negera: Patilškusi širdis nuo viralo prasto. J.
širdìs patỹško pasidarė bloga, šleikštu: Širdis patyško, t. y. patilžo, kaip vandenimi apsiliejo. J.
šìrdį patráukti
1.pasidaryti silpna, negera: Išsisirgau, kažko širdis patraukta, nebžinau kuo atgaivinti. Vkš.
2.sužavėti: Juk Gedvilienė taip, kaip ir jos sūnus, iš karto patraukė prie savęs jos širdį. Pt.
širdìs patrìšo Sb. pasidarė bloga, šleikštu: Patrišo širdis žiūrint, kaip jamui votį skvarbė. J.
šìrdį paveĩkti įgristi, įsipykti: Tokia grizli, paveikė man širdį. Krš.
šìrdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Mair. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus, bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jos širdies. LzP.
širdìs pavir̃to ãkmeniu pasidarė negailestingas: Ne, neišdžiūvo ašaros, nepavirto akmeniu širdis. Zur.
šìrdį pažeĩsti įskaudinti: Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. LzP. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Cvir.
širdìs pérdegė
1.nurimo jausmai: Užgęsta žvaigždės, perdega širdis, o Vilniaus bokštai kaip stebuklas šventas. Sruog. Tie meilės žodžiai pasakyti iš baisios vienatvės ar perdegusios širdies. Mart.
2.dingo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogus. rš.
širdìs pérėjo dingo pyktis: Jau ir vėl gražiai kalbu; mat širdis perėjo. Dl. Perėjo širdis, ir nuėjo. Rdš.
šìrdį pérėsti įgristi, įsipykti: Perėdė [sūnus] motinai širdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Krš. Ėgu jis numirs – taip širdį perėdė – man nė ašara neišeis. Mžš.
šìrdį pérgėlė praėjo sielvartas: Nė biškelio vyras man nebrūpi, seniai jau mano širdis gėlė ir pergėlė. Vkš. Jau širdį pergėlė [dėl sūnaus mirties]. Aln.
šìrdį pérgriaužti išsikankinti: Tie vaikai pačią širdį pergriaužė. Škt.
šìrdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas. prš. Jo žodžiai mano širdį perėmė. K. Tai jo širdį perima. M.
šìrdį pérkirsti labai sujaudinti, sukrėsti: Jis man širdį perkirto tais žodžiais. Pv.
šìrdį pérlaužti
1.prisiversti pamilti: Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. LTR. Aš neperlaužiau savo širdelę už bagoto bernelio. JD.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. I.
šìrdį pérmainyti nustoti mylėti: Neversk savęs, Juozai, – tarė, ranką jo nuo savęs stumdama, – širdį permainei, aš supratau, aš tavęs nenoriu prie savęs per nevalią prikalti. LzP.
šìrdį pérsilaužti pasikeisti: Širdį ir save persilauši ir svietui patiksi. Dg.
širdìs pérskaudėjo praėjo sielvartas: Perskaudėjo jau man širdis, t. y. nebskauda jau. J. Širdis perskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Plng. Širdis perskaudėjo, nebnori to vaikio. Krš. Kad ir gaila ir per gaila, jau širdelė perskaudėjo. JD.
šìrdį pérskaudinti suteikti sielvarto: Ale kam dar tam žmogui taip širdį perskaudint?. Vdk. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Marc.
šìrdį pérskrosti iškankinti: Širdis mano perskrosta. Dauk.
šìrdį pérsmelkti sukelti nerimą, rūpestį: Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis. Bs. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdį. rš.
šìrdį pérsopėjo praėjo sielvartas: Man gailėjos pergailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtelių]. Rš.
širdìs pérsprogo daug skausmo patirta: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdis persprogs. End.
šìrdį per̃šti jaučia sielvartą: Ir man pačiai širdį peršti, kai tu nelaimingas. Vaičiul.
širdìs per̃šti jaučia nerimą: Širdis kažko peršta – ar nelaimę prijaučia. Užv. Nuo tų rietynių ir muštynių neturiu atdvasčiaus, širdis kožną dieną peršta. Vkš. Juk jau treji metai, kaip jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Pč.
šìrdį pérveikti
1.įgristi, įsipykti: Tas niekšas perveikė mano širdį. Sr. Perveikė širdį tas mano vyro gėrimas, nebgyvensiu, skirsiuos. Vkš.
2.persidirbti: Ir šiaip, ir taip gali dirbties, tik neperveik širdies. Krš.
3.pervargti: Kam mamai tų dantų? Kol sudėsi, širdį perveiksi ir numirsi. Krž.
4.priversti ką daryti: O jeigu tie visi regiamys davadai dar tavo širdies neperveikia ant drįsimo išpažinti savo griekus, dar vieną daiktą priminsiu. P.
šìrdį pérversti priversti ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano perverst, idant dovanočiau. brš.
šìrdį pérverti
1.įskaudinti, sukrėsti: Širdį tik pervėrė, kai sužinojau [apie dieduko mirtį]. Aln. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Jabl. Tie žodžiai Girdenio širdį pervėrė taip, jog verkti pradėjo. Dauk.
2.labai sujaudinti: Kitas kad dainuoja, net širdį perveria. Tr. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. Žem. O dėl ko teip maži daiktai perveria širdį tavo?. Valanč.
nórs šìrdį pérverk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį perverk, atviriau negaliu bepasakyti. Dr.
širdìs pykinė́ja darosi bloga, šleikštu: Pykinėja širdis, vemsiu. DūnŽ.
šìrdį pỹkinti imti vymai: Man širdį pykina. Vv.
širdìs pỹksta
1.darosi bloga, šleikštu: Pyksta mi širdis. Sir. Kad duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, širdis pykt, akys genda. Gr. Vieną cigaretę surūkiau – kad man pradėjo širdis pykti, galva sukties!. Vgr. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtekis, kad ir širdis pradėjo pykt. Jrb.
2.nemalonu: Man širdis pyksta tokį darbą dirbt. RdN.
šìrdį pjáustyti labai skaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. rš. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Kudir.
šìrdį pjáuti labai skaudinti: Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o dabar širdį kaip peiliu pjauna, kad vaikeliai mane paliko (išmirė). KzR.
širdìs plãka ima baimė: Einu, nors ir su plakančia širdimi iš pradžių. Pt.
širdìs plaũko kaĩp taukuosè apie linksmai nusiteikusį: Aš tik klausau ir džiaugiuosi, o širdis kaip taukuose plauko. rš.
šìrdį plė́šyti labai skaudinti, kankinti: Vaikų vargai širdį plėšo, o tėvų anie nelabai mato. Rdn. Širdį plėšo tokie žodžiai. Krš. Sielvartas plėšo širdį. rš.
šìrdį plė́šti labai skaudinti: Toki barniai man širdį plėšia. Šlvn. Man širdį plėšte plėšia, kai vaikas verkia. Mrj.
šìrdį plė́šti laukañ labai jaudinti, žavėti: Man tos baltkvartūgės [moterys] širdį plėšia laukan. Plng.
šìrdį plė́šti pusiáu labai jaudinti, skaudinti: Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančias. Žem.
širdìs plyšinė́ja labai skaudu: Nuo gailumos net širdis plyšinėja. Rod.
širdìs plýšoja labai skaudu: Plyšojo širdis, kol nuraminau motyną. Šts.
širdìs plýšta R., M., K. jaučia didelį rūpestį, sielvartą, liūdesį: Dėl vaikų tėvam visada širdis plyšta, vaikam juokai. Bb. Net jam širdis plyšta, bet nieko nepadarysi, reikia atduot. Zt. Ir mano širdis plyšo iš gailesčio. Bil. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo. d. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Žem. Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti – jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Donel. Man širdis plyšta, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ŠR.
širdìs plýšta per pùsę jaučia didelį sielvartą: Kai pradedi galvot, širdis plyšta per pusę. Rd.
širdìs plýšta perpùs kamuoja didelis sielvartas: Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Balč.
širdìs plýšta pusiáu kamuoja sielvartas: Ir mūsų širdelės jau pusiau plyš. JD.
širdìs plýšta skausmù skaudu, liūdna: Eina našlaitis vienas atsiskyręs, plyšta skausmu širdelė, jog visokių vargų po svetimą svietą reiks patirti. Žem.
širdìs plū́sta kraujaĩs darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Kudir. Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta. Baran.
širdìs plū́sta kunkuliaĩs Šts. ima pyktis:
širdìs praperšė́jo labai įgriso: Dėl to bylinėjimos man ir širdis praperšėjo. Šts.
širdìs praskýdo
1.pasidarė graudu: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamas. Bub.
2.pasidarė malonu: Iš meilės širdis praskydo. Skrd.
širdìs praskùdo apėmė sielvartas: Praskudo širdis, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Jrb.
šìrdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti. Jan.
širdìs prìima gali valgyti: Galima be nuodėmės viską valgyti, ką tik širdis priima. Žem.
šìrdį prikabìnti
1.susivaldyti, susitvardyti: Reikia ir širdis prikabint. Dg.
2.labai patraukti: Tokis [gražus] – mergom širdį prikabindavo. Prl.
šìrdį prikálti patraukti, privilioti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Žem.
šìrdį prikélti sujaudinti, paveikti: Širdį piktumu tik prikelsi. Dg.
širdìs prìkepė prisielvartavo: Argi mãža mano širdis prikepė, kai vaikas sirgo!. Užp.
šìrdį prikinkýti juok. pamilti: Ne viena mergina prikinkė širdelę tų jo švilpavimų prisiklausius. LzP.
šìrdį priláužti
1.prisiversti pamilti: Kad ir apsipratau bent kiek, ale vis tiek negaliu širdies prilaužti, ir gana. Užv. Kam man tie senio turtai, kad aš negaliu prie ano širdies prilaužti. Vkš. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
2.prisiversti (ką daryti): Dėl to ir negali prilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos keliais pereiti. Gran.
šìrdį prileñkti
1.prisiversti pamilti: Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi širdį prilenkti. Krš. Širdies neprilenkė prie vyro, nekentė. Pvn. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdies niekaip negaliu prilenkti. Vkš.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. LzP. Prilenk visų kariaujančių širdis ant pakajaus. brš.
širdìs priliñko pajuto palankumą, patiko: Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Kudir. Daug urėdninkų valniemsiems prilinkusią širdį turėjo. prš.
širdìs prilìpo pajuto palankumą, patiko: Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prilipo in gudą mano širdelė. d. Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. LzP. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Chyl. Ir širdis jo prilipusi buvo jai. Bret.
širdìs pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripuolė an tave mano širdelė. d.
šìrdį prirìšti pamilti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. LzP. Mano širdis yra pririšta prie tavęs nuo pat tavo gimimo. Slnt. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. rš.
širdiẽs prisiė́sti išsikankinti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su vyru. Rod.
šìrdį prisirìšti pamėgti: Kaip lokamčius prisirišęs širdį prie turtų. rš.
šìrdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp. brš.
šìrdį priskaũsti suteikti sielvarto: Smūtka ir ubagystė širdį priskausta. C.
šìrdį prispjáuti įskaudinti, apvilti: Prispjovė mergai širdį ir pabėgo į Panevėžį. Ps.
šìrdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį. Vaižg.
širdìs puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia mokslui. Vaižg.
širdìs pùrtinasi ima baimė: Man ir širdis purtinas, aplei karą pamanius. Ggr.
širdìs pùrtosi ima baimė: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Kudir.
šìrdį ráižyti skaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motiną. rš.
šìrdį ráuna labai skaudu: Širdį rauna, kaip pamisliji, kokis buvo kunigas. Ad.
šìrdį raũpo rūpi: Raupo man širdį, man rūpi. Būg.
šìrdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. rš. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesį. Cvir.
šìrdį ródyti
1.nuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam širdį rodyk, o jis vis netiki. Vlk. Nu sakyk, rodyk širdį, kad nori. Brs. Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda. d. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o anas tau špygą. An.
2.daryti gera, nuoširdžiai rūpintis: Širdį rodo, parveža vaikams ko. Rdn. Aš anam širdį rodau, ans man subinę atsuka. Vkš. Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Balt. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Žem.
nórs šìrdį ródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį iš krūtinės išėmęs rodyk – netiki. Mrj.
širdìs sãko nujaučia: Širdis tačiau sako, kad vis dėlto ir kitas kelias turi būti. Pt.
širdìs są̃la
1.darosi silpna, negera: Tai pakalnė – širdis sąla leidžiantis!. Dkš. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. Avyž.
2.darosi malonu: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. rš. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Vaižg. Valtelė taip lengvai čiuožia, taip lengvai, kad net sąla širdis. Ap.
3.sakoma labai ko norint: Širdis salti pradėjo, eisiu gulti. J. Eina miegas, kad širdis sąla. Žg. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Sk. Miego taip dar nori – net širdis salsta. Žem.
širdìs salė́ja
1.darosi silpna, negera: O gėlimas! Širdis salė[ja]. DūnŽ. Niežta, širdis salėja. Krš.
2.darosi malonu: Salėja širdis nuo namų vėjo. Kž.
3.sakoma labai ko norint: Miego noriu – širdis salėja. Rdn. Širdis salėja, kaip nori saldainių. Rdm. Kitai širdis salėja aust, o kitos neprivarysi. Grz. Širdis salėja – gerti norisi. LzP.
šìrdį sãlinti
1.kelti blogumą, pykinti: Sotus valgis man veikiai širdį salina. Šts. Rožė (tokia liga) salina širdį. Šts.
2.įtikti, įsiteikti: Peikia marčią, motynai širdį salina. DūnŽ.
šìrdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia mano širdį lai nesega prie medžio!. Gršl.
širdyjè sintė́ti nuolat prisiminti: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Dauk. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Dauk.
širdyjè skaitýti atspėti mintis: Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Krėv.
širdyjè skambė́ti labai jaudinti, daryti įspūdį: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Mork.
šìrdį skaũda
1.jaučia dvasinį skausmą, sielvartą: Nug tokių žodžių skaust man širdis. Zt. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Dauk. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Baran. Man širdį skauda, o jam net susirūpinimo nekelia. Krėv. Akys nemato – širdies neskauda. Mžš. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. B. Net kai žmogus juokiasi, jam širdį gali skaudėti. ŠR.
2.neramu, ilgu: Teip širdis skauda – ar nėra kas atsitikęs. End. Širdis neskausta dėl vyro. Trk. Ar neskaudės Petrusėlei širdelė, – klausė užsikvempęs, – kad taip ilgai nematysi vyrelio?. Žem.
šìrdį skaũdinti teikti sielvartą: Blogu žodžiu neskaudink artimo širdį. J. Motinėle, negraudink, man širdelės neskaudink. d.
šìrdį skaũdintis rūpintis: Kam čia mums tiek širdį skaudintis apie juos. Skr.
šìrdį skaũsti kelti sielvartą: Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. LTR. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę. d. Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. N. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Sln.
širdìs skỹla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. LTR. Širdis skyla iš skausmo. rš.
šìrdį skródyti labai skaudinti: Mane pirštais badys, tau širdį skrodys. Lz.
šìrdį skrósti labai skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia. LTR. Tie žodžiai skros tau širdį. Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. rš. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Sir.
širdìs skrū̃di neramu: Jiem jau dvi nedėlios širdis skrūdėjo: atleidė laišką – ne jo raštas. Mlt. Oi skrūdi liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano. d.
širdìs skrum̃ba ima baimė, nerimas: Skrumba širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J.
širdìs skrupsnója ima baimė: Skrupsnojo širdis, kol ėmė arklius. Šts.
širdìs skrū̃pso ima baimė: Širdis skrūpso einant per ledą, kad neišvirstumei. J. Širdis skrūpsojo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. J.
šìrdį skrū̃pso neramu, liūdna: Brolis numirė, dabar man širdį skrūpso. Lp.
širdìs skrū̃sta neramu: Skrūsta motinai širdis, kai jos vaikas negeru keliu eina. Ukm. Jau tau širdis skrunda, kai kitas su tava šoka. Trgn. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdis skrunda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna. Lel.
šìrdį skùdinti kelti sielvartą: Nesakyk jam, neskudink širdies. Skr. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Vd.
šìrdį slė̃gti kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmogui slega kas širdį, ans atpūtauja. Lž. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Balt. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Jan.
šìrdį slogìnti kelti nerimą, rūpestį: Atsiriša liežuvis išsipasakoti tai, kas širdį slogina. A.
šìrdį smaigýti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį. A.
širdìs smaĩgstosi neramu: Širdis smaigstosi, nežinau, ar besuspės į traukinį. Gršl.
šìrdį smel̃kia ima baimė, nerimas: O! tai baimė! Smelkia širdį. A.
širdìs smõgsta sakoma labai ko norint: Smogsta širdis šnapselio. Jabl. Smogsta širdis, kaip negauna rūgštimo, t. y. nori labai. J.
šìrdį sópa jaučia sielvartą, nerimą: Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne taip širdį sopa. Kč. Sopsta širdį, matant senelių vargus. Rmš. Man dėl vaiko širdį sopa. Rš. Jam gali širdį sopėt, kad paliko savo vaikus. Grv. Ne savas, nesopa širdies. Ėr. Kaip akys regi, tai ir širdis sopa. Rod. Kaip neregi akys, tai nesopa širdies. Nč. Niūniuoja liūdną dainelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Šein.
šìrdį sópinti kelti sielvartą, nerimą: Dėl ko mane paniekinai, man širdelę sopinai?. Prng. Naktimis negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesopinkit širdies. Grv. Nedainuokit jūs, panelės, gražiųjų dainelių, nesopinkit man širdelės, jaunam kareivėliui. d.
šìrdį spáudžia labai graudu, liūdna: Lenda tas verksmas, spaudžia širdį. Aln. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spaudžia man širdelę, negaliu žiūrėtie. Drsk.
šìrdį spáusti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kogi ji verkia, ko aimanuoja, kas spaudžia jos širdelę?. Drsk. Rūpesniai spaudžia kaip pupa širdį. Slnt. Maži vaikai kelius spaudžia, o dideli – širdį. Grž. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo. Mair. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Krėv.
2.graudinti, liūdinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia. d. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Bor. Miestas džiaugėsi skambančiu žiemos paryčiu, ir jame buvo keistas, širdį spaudžiantis liūdesys. Ap.
šìrdį spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Taip negera, širdį spelgia nuo tų kleckų. Jnšk.
širdìs spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos. Šd.
širdìs sprãga ima pyktis: Mano širdis spraga, į jūsų itą darbą paisant. Arm. Iš pykčio ėmė spragėt širdis. Antš.
šìrdį sprogìnti liūdėti: Ir sprogink širdį namie su vaikais palikusi, o vyras nepareina. Slnt.
širdìs sprógsta
1.darosi liūdna, ilgu, graudu: Jai iš graudumo širdis sprogo. Pc. Kaip tau širdis nesprogo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Krš. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla. Vaižg. Nors širdis sprogsta, aš pajuokti savęs neduosiu!. LzP.
2.apie didelį susijaudinimą: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!. Vd.
širdìs sprógsta pusiáu jaučia didelį sielvartą: Gailu veizėti į tą vaiką – širdis sprogsta pusiau. Skd. Mano širdis pusiau sprogsta. Dauk.
širdìs sprógsta ant pùsės darosi liūdna, graudu: Man pačiai širdis sprogsta ant pusės. Skrb.
širdìs stàbterėjo apėmė baimė: Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stabterėjo. – Susitaikėva?. Šein.
širdìs stìngsta ima baimė, darosi baisu: Ten ašarų, oi oi, paveizėti negali ten, stingsta širdis. Žeml. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. rš.
širdìs stójasi ima baimė, darosi baisu, neramu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdis stojas. Dr.
širdìs stójasi piestù ima baimė, darosi baisu: Širdis piestu stojas – nebus gero gyvenimo. Užp. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi. Avyž.
širdyjè stovė́ti
1.kelti nerimą: Palikom močią sergančią – stovi širdy ir stovi. Aln. Jai ta dukrelė giliai širdy stovi. Mrj.
2.laikytis kokios nuomonės: O man vis širdy stovi, kad čia kaimynų darbas. Rmš.
širdìs stóvi stulpè ima baimė: Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
širdìs stóvi ant pakáušio apie didelį išgąstį: Širdis ant pakaušio stovi iš baimės. Šts.
širdìs stóvi statì ima baimė: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stovi. Skd.
širdyjè strìgti labai jaudinti: Tavo žodžiai nuovierniausieji man širdelėj strigo. LTR.
širdìs suakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. KrvP.
šìrdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelę. Krėv.
šìrdį sublõgti pasidaryti bloga, pravimdyti: Širdį sublogo, nespėjau nė oran išbėgti. Kp.
šìrdį sudaužýti įskaudinti: Sudaužyta širdis. K.
šìrdį sudaũžti įskaudinti: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. prš. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužta. brš.
šìrdį sudė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Marc.
šìrdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta. Rd.
šìrdį sudíegti apimti gailesčiui: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdį. rš.
šìrdį sudìlginti sujaudinti: Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. rš.
šìrdį sudìlgyti sujaudinti: Kažkas skaudžiai sudilgė jo širdį. rš.
širdìs sudir̃žo pasidarė nejautrus, abejingas: Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. rš.
šìrdį sudraskýti suteikti sielvarto: Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi.... Žem.
širdìs sudrebė́jo
1.apėmė baimė: Sudrebėjo mano širdis nuog itos neščėsties. Lz. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjo. Žem.
2.sukilo didelis jaudulys, nerimas: Ar tau širdis nesudreba, kad tokius javus ari?!. Grd. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis. d. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. Baran. Turi rašytojas pasakyt, kad sudrebėtų širdis. Mart.
širdìs sudžiū́vo pasidarė labai liūdna, nyku: Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint. d.
šìrdį sùėmė kilo nerimas: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįši. Balt.
šìrdį suė́sti įskaudinti, iškankinti: Vyras širdį suėdė. Lg. Nigdi nesuėdė širdies, išsimiegmu. Zt. Suėdė širdį ant visados. Rs. Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs. Paukš.
šìrdį sugė́lė
1.apėmė sielvartas: Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Nėr.
2.kilo nerimas: Sužinojau, kad atvažiuoji – sugėlė širdį. Aln.
šìrdį sugélti suteikti sielvarto: Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Baran.
šìrdį sugìldyti
1.suteikti sielvarto: Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Žem. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdį. Dauk.
2.sužadinti jausmus: Sugildė širdį mergaitei ir pametė. Sml.
šìrdį sugìlo apėmė sielvartas: Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Simon.
širdìs sugìlo apėmė sielvartas: Sugilo širdis ir ano, kaip išgirdo merges dainuojant. Užv. Taip ant karto širdis sugilo – bus negerai. Vkš. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. I.
šìrdį sugniáužė kilo nerimas: Ir taip pragysta, kad net žmogui, protingam padarui, viską žinančiam ir suprantančiam, tik užkaista krūtinėj, tik sugniaužia širdį.... Gran.
šìrdį sugniáužti sukelti nerimą, rūpestį: Baisus bejėgiškumas sugniaužė širdį, tačiau ne dėl Antosės, o dėl savo vaiko. Gran.
šìrdį sugnýbti sukelti nerimą: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Kudir.
šìrdį sugráužti iškankinti: Dykūnaičiai vaikai sugraužia širdį tėvams. Ggr. Atsipiktinai tu, tik širdį mano sugraužei, nenoriu priimdyt tavęs. Grv.
šìrdį sugróbti
1.versti vemti, supykinti: Kad sugrobia širdį – reik dėti tabokmalę karštą prie širdies. Šts.
2.atgaivinti: Noriu ką nors suėsti, kad širdį sugrobtų. Lk.
širdìs sugrùbo rš. pasidarė nejautrus, abejingas:
šìrdį sujùdinti susijaudinti, paveikti: Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino. prš.
širdìs sujùdo susijaudino: Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. prš. Mano širdis yra ale teipo sujudusi. prš.
šìrdį sukar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iš pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai. Sir.
širdìs sukáulėjo J. pasidarė nejautrus, abejingas:
širdìs sùkepė į ãkmenį pasidarė nejautrus: Mano širdis į akmenį sukepusi. Žem.
širdìs sùkepė kraujuosè pasidarė nejautrus: Širdis baigia kraujuose sukepti. rš.
širdìs sukietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis jos kietėte sukietėjusi. J. Betgi faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti. ŠR.
šìrdį sukíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ŠR.
šìrdys sukrìto labai sutarė: Su šiais lenkais širdys sukrinta, su jais jauku gyventi ir kalbėtis. Vaižg. Įsūnint įsūnino. O kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Vaižg.
šìrdį sukriùšinti įskaudinti: Jam taip sukriušino širdį, kad net balsu pradėjo raudot. An. Dar ne kartą ir širdelę sukriušins, sugraudins. JD.
širdìs sukrutė́jo susijaudino: Kodėl taip sukrutėjo girininko Milašiaus širdis, kas taip sujaukė jam galvą?. Ap.
šìrdį sukrùtinti sujaudinti, paveikti: Sukrutinau moteriškių širdis. Krš. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Žem. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Valanč.
šìrdį sùkti vimdyti, pykinti: Širdį suka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Skd. Torto užvalgiau, širdį suko. Rdn. Net širdį suka, kaip man juokas ima. Tj.
šìrdį suláužyti įskaudinti: Jis mane siuntė, idant širdis sulaužytas gydyčiau. Bret.
šìrdį sumazgýti pridaryti rūpesčių: Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liepia nepiktauti. Šts.
šìrdį sumỹgdė kilo nerimas: Šaukiu šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – taip širdį sumygdė. Grv.
šìrdį sumýgo kilo nerimas: Kad kas pasakys, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumyga širdį. Smal.
širdìs suminkštė́jo pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Širdis man jau suminkštėjo. Drsk. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Žem. Seniai neragavę alaus seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Vien.
šìrdį sumìnkštinti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Sruog. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Simon.
širdìs sumiñkšto pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Kad parega kokį skanyną: saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. rš. Ir suminkšto širdis tavo. Baran.
šìrdį sumìnti labai įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Kudir.
širdìs sumìzgo kilo rūpestis: Širdis man sumizgo, kad ir valgyti nenoriu. J. Įsirūpinęs esu, sumizgusi mano širdis. Šts.
šìrdį suñkinti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!. Donel. Atstok šalin, dukrele, nesunkink man širdelę. d. Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Cvir. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. I.
2.būti kietaširdžiam, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo ir nišleidė žmonių. Chyl.
širdìs supỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Pavalgius kartais supyksta širdis. Škn. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Balč.
2.pasidarė nemalonu: Net širdis supyko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliu. Gž.
šìrdį supỹko pasidarė bloga, šleikštu: Supyko širdį, ir susivėmė. Kp.
šìrdį suplė́šyti labai sugraudinti: Ar netylėjo žemė, kurčia tavo pratrūkusiai raudai, galėjusiai bet kam širdį suplėšyti. Zur.
šìrdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitė. rš.
širdìs surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdį. Dvd.
šìrdį surambìnti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdies. rš.
šìrdį sùrėmė kilo graudulys: Sukukuo gegelė, surėmė širdelę. JD. Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Šein.
širdìs susidrẽbino apėmė pyktis: Teip širdis susidrebino, kai aną pamačiau. End.
šìrdį susiė́sti susigraužti, išsikankinti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo... Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir gana. Žem.
širdìs susigráužė išsikankino: Ožio širdis susigraužė, visos ožkos aną klausė. JD.
širdìs susimãgztė kilo nerimas: Mano širdis susimagztė – susirūpinau, susigraužiau. Varn. Susimagzto širdis iš rūpesčio. J. Širdis susimagztė, nežinau ką bedaryti, ką besakyti. Šts.
širdìs susìmezgė kilo nerimas: Nebištariu žodžio, susimezgė širdis. Kl.
širdìs susisùko pasidarė bloga, supykino: Susisuko širdis nuo naminės ir susivėmiau. Šts.
širdìs susišiáušė pasidarė baisu: Širdis susišiaušia, senus laikus priminus. Krt.
širdìs susišiur̃pino pasidarė neramu: Širdis šiurpinte susišiurpino, kaip pamislijo. J. Ne mirtinė nuodėmė kareivį nušauti [kare], o širdis susišiurpina dėlto. Šts.
šìrdį suskaudė́ti apimti sielvartui: Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo. d.
šìrdį suskaũdinti suteikti sielvarto: Vyrai karūnavoja pačias, visaip suskaudina širdį. Šts. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. LTR.
širdìs suskaũdo apėmė sielvartas: Širdelė taip labai labai suskaudo.... Pt. Motinai suskaudo širdis, pasruvo ašaros. Švaist. Ateis su kriukiais – kaip man suskaudės širdis!. Yl.
šìrdį suskaũdo apėmė sielvartas: Pamačiau jį su kita, tik širdį suskaudo!. Mrj.
šìrdį suskaũsti suteikti sielvarto: Suskaudė man širdį Tamstos vargai klapatai. Baran. Suskaudė tie žodžiai močiutei bais širdį. rš.
širdìs suskrùdo pasidarė neramu: Taip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Paukš.
šìrdį suskrū̃do pasidarė liūdna: Kai pasižiūriu į jį, tai širdį suskrūsta. Šts.
širdìs suskrū̃do pasidarė liūdna: Širdelė suskrūdo, ir verkia. Gsč.
šìrdį suskrū̃po Kp. pasidarė graudu:
šìrdį suskùdinti suteikti sielvarto: Suskudinai jos širdį, t. y. į skausmą įvarei. J. Suskudino širdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. DūnŽ. Širdį aš tau suskudinsiu. Gr.
širdìs suskùdo
1.apėmė sielvartas: Kaip numirė, suskudo širdis. DūnŽ.
2.apėmė nusivylimas: Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Žem.
3.apėmė liūdesys: Nieko nekenktų nusipirkti. Kartais burnelę... širdžiai suskudus.... Žem.
šìrdį susópinti suteikti sielvarto: Tuoj tau širdį susopina. Ps.
šìrdį susõpo apėmė sielvartas: Iš gailesties širdelę susopo. Ds. O kai išėjo [Milašius] iš to ošiančio miško į nesenų kirtimų pakraštį, net susopo širdį. Ap.
širdìs susõpo pajuto sielvartą, nerimą: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Baran.
šìrdį suspáudė pasidarė liūdna, graudu, skaudu: Širdį suspaudė, kad tėvelis mirė. Mrj. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliui širdelę suspaudė. Drsk. Jo namai, jo klevai dunksojo miglose, ir jam suspaudė širdį, lyg visiems laikams iš čia išeitų. Gran. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Balt. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž.
šìrdį suspáusti sukelti nerimą, rūpestį: Jai gailestis suspaudė širdį, nelaimingo savo vaiko gailestis. Gran. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. ps. Graudulys suspaudė širdį. rš. Širdį suspaustas paklausė. Jabl.
širdìs sustìngo labai išsigando: Iš didelės baimės mano širdis sustingo. Vkš.
širdìs sustójo
1.labai išsigando: Sustojo širdis Juzai nuo šito balso. Balt.
2.susijaudino: Tikrai Andriutis: balti marškiniai atlapi, skrybėlė vienoj rankoj, lazdelė antroj, tiesus, lengvu žingsniu. Man širdis sustojo. Dovyd.
šìrdį susùkti sukelti blogumą, supykinti: Negersiu – dar širdį susuks. Rdn. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių. Šts.
širdìs sušãlo apėmė baimė: Širdis sušalo, kai pamačiau kruviną papunėlį. Ub.
šìrdį sušìldyti maloniai nuteikti: Ta draugystė man sušildė širdį. Pn. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. rš.
širdìs sušìlo sukilo jausmai, susijaudino: Bet kai šišas sukrato, tada tylėt sunkoku: iš ko to šišo kilta, iš ko širdies sušilta?. Baran.
šìrdį sušveĩsti nusiraminti: Išgerkiam: reik širdį sušveisti po tų rūpesnių. Šts.
šìrdį sutirpdìnti įbauginti: Broliai mano, kurie nuėjo su manim, sutirpdino širdį žmonių. Chyl.
šìrdį sutirpdýti paveikti, patraukti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdelę sutirpdo. Rod. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vašką. rš.
širdìs sutir̃po maloniai nuteikė: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Simon. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo. Valanč.
šìrdį sutrìnti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž. Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkenčiančios griekų savo. P. Turėkime visados sutrintą širdį. Tat. Gebėk tankiai sutrinti širdį savo, o atrasi dievobaimingumą. Valanč. Siuntė mane nešti linksmas naujienas beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta. Skv. Ne, jam nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Vaičiul.
šìrdį sutrùpinti
1.padaryti jautresnį, gailestingesnį: Miklos širdys mūkomis Dievo nu verksmo bus suminkštintos ir sutrupintos. brš.
2.įskaudinti: Nusiuntė mane sakyt evangeliją ubagams, gydyt tuos, kurie yra sutrupintos širdies. Chyl.
šìrdį suturė́ti susivaldyti: Kad mano širdis suturima buvus, tai nevažiavus iš Latvijos. Prng. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti... turiu mylėti visada.... Žem. Širdį ir upę sunku suturėti. Mair.
šìrdį suvárstyti įskaudinti: Pažiūrėjo piktai, man širdį tik suvarstė. Dg. Beklausant dainos, Domantui ūmai suvarstė širdį. rš.
širdìs sùvirė staiga susijaudino: Man kaip suverda širdis, tai nežinau ką padarysiu. Vrn. Net širdelė suvirė, kaip mergelė pro langelį bernelį išvydo. Rod. Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Krėv.
širdìs sùvirė kraujù Kltn. graudu, skaudu pasidarė: Širdis krauju suvirusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi. JD.
šìrdį suvìrinti įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirins. LTR.
širdìs suvirpė́jo sukilo jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Bor. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdis. rš. Širdis man suvirpa, kai apie ją pagalvoju. Mark.
šìrdį suvìrpinti sujaudinti: Išbučiavo rankas, suvirpino senikei širdį, ir atsileido. Krš. Oro virpėjimas suvirpina ir žmonių širdis. rš.
šìrdį suvyténti ilgesiu, sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji, kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę taip suvytenai. Slk.
šìrdį sužeĩsti įskaudinti: Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdį. Krėv.
šìrdį šáldyti daryti nejautrų, abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Myk-Put. Ilga malda širdį šaldo. Šts.
širdìs šiaũrisi darosi baisu: Šiaurisi širdis žiūrėti, kur sudegė gyventojai. J.
širdìs šiáušiasi darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdis šiaušiasi. Pbr.
širdìs šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdys. Vaižg.
šìrdį šìldyti kelti gerą nuotaiką: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. rš. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes išsvilina. Dk.
širdìs šiùrpčioja ima baimė: Širdis šiurpčioja, tą bais didę bado bėdą įžvelgiant. prš. Širdis šiurpčioja nuo to pamislijus. rš.
širdìs šiur̃psta ima baimė: Man net šiurpsta širdis, žiūrint į tas žaizdas. Gs.
širdìs šiū́sčioja darosi baisu: Dabar yra skrupuliniai metai: dieną naktį šiūsčioja širdis visiems. Ggr.
širdìs šokinė́ja kuolù labai jaudinasi: Ir man net širdis kuolu šokinėja, kai reikia paršą pjaut. Všn.
šìrdį šveĩsti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas širdį šveitė, visas dulkes nustumia žemyn. J.
šìrdį švel̃ninti daryti atlaidesnį, ne tokį griežtą: Andrius kad ir pyko, bet vis dėlto keistas jausmas valdė ir švelnino jo širdį. Marc.
šìrdį šviẽsti gaivinti: Rūgštimas širdį šviečia. Valanč. Sūrimas, rūgštimas širdį šviečia, balta duona gelžį laužo. Plt.
šìrdį taisýti gaivintis: Meskiam po vieną [burną] – taisykiam širdį. Šts.
širdìs tỹkšo darosi bloga, šleikštu: Širdis tykšo aptižusi po lašinių valgymo. Ggr. Širdis aptižusi nuo saldumo arba nuo patalškusio viralo, širdis tykšos, kad neskaniai pavalgysi. J.
širdìs til̃žta darosi bloga, šleikštu: Širdis tilžta nuo arbatos, daros ledaka. J.
šìrdžiai tiñka patinka: Kai širdžiai netinka, tai nė akys nekimba. Jnš.
šìrdį tirpìnti
1.labai jaudinti: Tai kankliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogaus. Baran. Jos (mylimosios) skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino jį. Šein.
2.nervinti, erzinti: Kaip jaunose dienose tirpino jis man širdį, taip ir senystoj nenustoja. Nč.
širdìs tìrptelėjo staiga suėmė baimė: Motinai širdis tirptelėjo: dragūnai!. rš.
širdìs tir̃psta darosi malonu: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Vaižg.
šìrdį tráukia
1.darosi silpna, negera: Širdį traukia, noriu valgyti. Rt. Širdį traukia – duokiat valgyti!. Slnt. Taip išslopau [gerti], širdį traukia. Trk.
2.labai gaila: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man širdį traukia. Ss.
šìrdį tráukia laukañ
1.sakoma apie didelį nuovargį: Čia širdį traukia laukan lipant į tą kalną. Pln. Kol pripeši klėbį, širdį traukia laukan. Ms. Motinai širdį traukia lauk, kad reik užvaryti tiek aukštai tuos maišus. Trk.
2.labai skaudu: Bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan. LzP.
šìrdį tráukti laukañ labai jaudinti, žavėti: Ta merga širdį traukia laukan – teip buvo įsimylėjęs. Šts.
širdìs trókšta
1.darosi silpna, negera: Norėtum dirbt, širdis trokšta – nėr sveikatos. Erž. Trokšta mano širdelė nuog karščiosios ugnelės. LTR.
2.labai nori: Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatiko. Žem. Širdis mano trokšta tau pasiduodama. Dk.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. rš.
šìrdį trùpinti daryti jautresnį, gailestingesnį: Apgrįš Dievop pagonus Dievo žodžiu, kuriuo širdis daužys ir trupins, idant gailėtųs ažu savo piktybes. Sir.
širdyjè tupė́ti nuolat prisiminti: Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. An.
šìrdį turė́ti
1.būti gailestingam: Turėk širdį, neužmiršk ir proto. Rdd. Ir dabar nedaug kas širdžių turi. Antš. Kad ir turim atstatyti [mergą], reikia širdis turėti. Krėv. Jei širdį dar turi, tai pagailėk manęs. Jei protą dar turi – savęs. Gruš. Jos dėlto turėta širdies, kad ir apkerpėjusios pelno godumu. Vaižg.
2.patikti: Kaip aš į tave turėsiu širdį. Šlčn. Nė ant vienos širdies neturėjau, tik ant tavęs, merguže. JD.
3.pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį. Ll. Sūnus an tėvo turėjo širdį. Rš. Tu ten piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi!. Lp. Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave. LzP.
širdyjè turė́ti
1.jausti simpatiją: Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdelėj turėjau. Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum daidum, širdelėj neturėjau. Dauk.
2.turėti mintyse, nesakyti: Ką žinai, širdy turėk ir niekam nesakyk. Prn. Ką gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje?. Kudir. Teisingas, tinkamas yra daiktas, idant mes visados anuos žodžius širdy turėtumbim. Dk.
širdẽlė tvàksi slapta viliasi, nori: Juokitės juokitės, – tarė už visas senesnė, – kiekvienos širdelė tvaksi, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti. Žem.
šìrdį tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainuoja – jug pačią širdį tveria. Sd.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Akmenėjo, kol užakmenėjo jo širdis. J.
šìrdį uždarýti pasidaryti nejautriam, abejingam: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?. Vln.
šìrdį uždègti sužadinti jausmus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Sv. Nu tai va, baigsiu. Štai kas man širdį uždegė. Dovyd. Idant tuo būdu širdis jų tuo didžiaus uždegtų noru ir troškumu mokslo išmanymo. Dk.
šìrdį uždrū́tinti padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų. Petk. O aš jo širdį užkietinsiu (uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Bret.
šìrdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Marčios pasakymas, matau, tau širdį uždavė. Vb. Kaipgi neverksi, kad širdį ažudavė. Užp. Ale Paulina taip širdį ažudavė, kad pernakt miegot negalėjau. Str. Tu kasdien man užduodi širdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Rm. Nesu širdies uždavusi nė vienam, ir tamstai neužduosiu. Pvn. Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Žem. Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį užduotų?. Gran.
širdìs užė̃jo apėmė pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį. Jnšk. Širdžiai užėjus pasakiau. Šts. Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau. Mrs. Anam užėjo širdis, dėl ko tiek daug reik dirbti. Trkn.
šìrdį užė́sti įgristi, įsipykti: Ažėdė ana man širdį, ažėdė. Ds.
šìrdį užgáuti
1.įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais mano širdį užgavo. Kv. Vaikas tik širdį užgauna, nepadeda man. Erž. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius. LTR. Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. ŠR.
2.teikti rūpesčio: Drauge su tokiomis bendrai visu tautos likimu besirūpinančiomis mintimis užgavo širdį ir savi reikalai. Pt.
šìrdį užgriū́ti suneraminti, pridaryti rūpesčių: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas. rš.
širdìs užgriùvo
1.apėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriūva širdis. Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. rš. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi. Krėv.
2.pasidarė abejingas: Teip man užgriuvo širdis, kad jau ir nesgailiu. Mrc.
šìrdį ùžgulė kilo nerimas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varai. Balt.
šìrdį užgul̃ti suneraminti: Sunkus apmaudas užgulė širdį. rš. Širdį užgulė neramumas. rš.
širdìs užkaĩto apėmė pyktis: Taip širdis užkaito, kad tik tik nepradėjau barties. Up.
šìrdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Vaižg. Paukštytė siūlėsi Jokimui Žaldokui pastatyti taures ir tuo būdu užkariauti aludario širdį. Trein.
širdìs ùžkepė pasidarė nejautrus: Kitam iš gailesčio širdis užkepa. Grš. Užkepė iš piktumo širdis. Vrn. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Brt.
širdìs užkẽpo kraujù pasidarė nejautrus: Širdis krauju užkempa nuog tokių išmetinėjimų. Smn.
širdẽlė užkepė́jo pasidarė nejautrus: Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdelė užkepėjo. Prng.
šìrdį užkèpti supykdyti: Man jau ažukepė širdį, aš jau jam vis tiek sakysiu. Švnč.
širdìs užkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Nu jau ir užkietėjo jo širdis prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Srv. Jūs esate nelankio sprando ir užkietėjusios širdies. Valanč. Piktas o užukietėtos širdies. Mork. Faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų. ŠR.
šìrdį užkíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Dauk. Užkietinsiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Chyl. Užkietina jų širdis kaip uolą. Dk. Jei balsą Dievo išgirsite, tad neužkietinkite širdų jūsų. Dk. Nʼužkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. C.
širdìs užkíeto pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis foraono užkieto. Chyl.
šìrdį užkuténti įskaudinti: Kartą širdį užkuteno, tai ir liko. Rmš.
šìrdį užláužti
1.prisiversti pamilti: Nepatiko, negalėjau širdies užlaužti prie tokio. Rdn. Aš ant anos širdies neužlaužiu. End. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti. Žem.
2.prisiversti: Širdį užlaužęs nuėjau. Kal.
širdìs užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. rš.
širdìs užlìpo ikì gerklė̃s sakoma apie didelį nuovargį: Jau man širdis iki gerklei užlipo. Kt.
širdìs užlū́žo
1.pasidarė abejingas: Širdis užlūžo, nebegaili: gailėjau gailėjau – ką padarysi!. Rm. Ne visada noris pažvelgti į žvaigždes. Širdis užlūžta, pasakysiu. Dovyd.
2.labai susijaudino: Užlūžo širdis – ir nebegaliu [kalbėt]. PnmR.
šìrdį užmìnti labai įžeisti, įskaudinti: Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdies. rš.
širdìs užpỹko pasidarė bloga, šleikštu: Aš negalėjau nė valgyt: man širdis užpyko. Šl.
šìrdį užrakìnti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakina. brš. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?. ŠR.
širdìs užsìdegė apėmė pyktis: Užsidegė širdis, ir pasakiau tiesą į akis. Šts. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdis užsidega. Rmš.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį. Šts.
šìrdys užsikietãvo pasidarė abejingi, nejautrūs: Užsikietavo širdys tų žmonių. Bit.
širdìs užsìmezgė pasidarė neramu: Nebeištariu žodžio, užsimezgė širdis. Kl.
šìrdį užslė̃gti pridaryti rūpesčių: Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta. Mž.
šìrdį užsõpo apėmė sielvartas: Teip užsopo širdį, kad net raudojau. Dbk.
šìrdį užspáusti nuslopinti, suvaldyti jausmus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškok. Balt. Ona dabar klausia savęs, užspaudusi širdį: – Ko jam iš manęs reikia?. Šein.
širdìs užšãlo
1.apėmė baimė: Tam tam tam duris verandos – man tik širdis užšalo!. Šmn. Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdis ir užšalna. Grd. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiai. Simon.
2.pasidarė nejautrus, abejingas: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso, užušalus jam širdelė kaip medelio sauso. Kp. Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?. P. Visi, kurių širdys užšalusios, kurių akys blogus daiktus regi pasaulyje, tai visi tokie šios gražiausios iš gražių [pušies] nemato. Dovyd.
šìrdį užšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Aš jį mylėjau, ė anas man širdį užušikė. An.
šìrdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies. Vaižg.
šìrdį užvérti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jo širdis vargšams neužverta. rš.
širdìs užvė́so neteko įkarščio, užsidegimo: Akys iš verksmo ištekėjo, širdis užuvėso. brš.
širdìs ùžvirė
1.apėmė pyktis: Man tik ažuvirė širdis, kaip ana pasakė. Rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Balt. Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet, išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė. Pt.
2.staiga susijaudino: Kai taip pasakė, tai man net širdis užvirė. Lp. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Kudir.
širdìs ùžvirė kraujaĩs apėmė pyktis: Kai tik Jonį pamatau, tuojau pat man rankos pradeda virpėti, širdis kraujais užverda – taip nekenčiu. Vkš.
šìrdį užžiẽbti sužadinti jausmus: Tėvas ir sūnus siunčia [šventąją dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų. brš.
širdìs valiója sakoma ko norint, geidžiant: Gerti, valgyti svečiams – ko tik širdis valioja. Žem.
širdìs vãlo sakoma ko norint: Išpestyta, ėda, ką širdis valo. Krš. Dabar gali pirkti ką širdis valo, tik turėk piningo. Krš.
kíek širdìs vãlo užtektinai: Turi visa ko, kiek širdis valo. Krš.
šìrdį varpýti labai skaudinti: Vaikų tokie žodžiai širdį varpyte varpo. Krš.
šìrdį várstyti
1.labai skaudinti, užgaulioti: Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį. J. Tavo žodeliai ir kalbelė varsto mano širdelę. LTR. Nenoriu varstyt širdies savo bobai. Dglš. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę. Žem.
2.kelti nerimą, rūpestį: Rūpesčiai širdį varsto. Šk. Varstomas širdį rūpesniais, jis be parglito dejavo. Dauk.
šìrdį vársto labai neramu, skaudu: Tėvams širdį varsto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Šts.
širdyjè vérda gniaužia pyktį: Kodėl netinka jis tau? – klausia motina švelniai, ramiai, tačiau matyti, jog širdyje verda. Šein. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda. Simon.
širdìs vérda
1.labai rūpi: Jau jo tik širdis verda [į degtinę]. Lp. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Bs.
2.ima pyktis: Tik širdis pradeda virt – anširdeno anas mane. Mlt. Mano širdis verda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Srv. Jau mano širdis verda kaip puodan. Pv. Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau... Matai, širdis mano verda. Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Žem. Man širdis virė. Neištariau nei pusės žodžio. Dovyd.
3.labai skaudu: Širdis verda, o verkt negaliu. Dg.
širdìs vérda kraujù
1.labai skaudu: Iš gailumos širdis krauju verda. Rod. Širdis krauju verda po tokio pasidarymo. Šts.
2.ima pyktis: Negirdi tėvas, jam širdis krauju verda žiūrint į žentą. rš.
širdìs vérda kraujuosè labai skaudu: Mano širdis kraujuos verda. Plv.
širdìs vérda kuñkuliu ima pyktis: Širdis kunkuliu verda matant, kad tėvas baigia paskutinį rublį per gerklę perleisti. Vkš.
širdìs vérda su kuñkuliu ima pyktis: O jenau, širdis verda su kunkuliu!. End.
širdìs vérda kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Širdis verda kunkuliais, kad reik ėsti mašinuotą pieną. Šts.
šìrdį vẽria sakoma labai ko norint: Taip noriu šitos suknelės, kad net širdį veria. Mrj.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdis verkia tokiame gyvenime. Rdn. Negaliu – širdis verkia. Bgt.
šìrdį vérti
1.labai skaudinti: Vaiko riksmas man širdį veria. Gs. Juokis, kai skausmas veria širdį. Ds. Veria širdį kaip su peiliais. Krš. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Cvir. Širdį veriantis riksmas perskrodė Kalėdų orą. Ap. Jo balsas vėrė mano širdį. Dovyd. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį verʼ kaip yla. Vnž. Tos motinos vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė. Pt.
2.labai jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Balč. Tautos dainų kalba – neišsakoma galybė. Ji žmogaus širdį veria, gaivina, žmogų į aukštybes kelia. Jabl.
šìrdį ver̃žti kelti nerimą, rūpestį: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia. rš. Ar aš nenumanau, kas tamstai širdį veržia?. Šein.
šìrdį vìrinti labai skaudinti: Blogi vaikų darbai tėvams širdis virina. Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam širdį virino [varomiems į kolūkį]. Sug.
širdìs vìrpa
1.ima baimė: Širdis virpa nuo to kalno važiuojant. Dr. Negaliu žodžio pasakyti, visa virpa širdis. Trk.
2.ima nerimas: Kieno šienas šlapias ant pievos, virpa širdis žiūrint. J.
šìrdį vìrpinti labai jaudinti: Giedrius atrodė be galo švelnus ir kartais jai virpino širdį. Paukš. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją. Vaižg. Pliuškenas Šešupė iš lėto ir virpina širdį poeto seniai nematytais vaizdais. rš.
širdyjè virpsóti nuolat prisiminti: Šitie daiktai tevirpsai stipriai širdyse mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime. Dk. Idant jos (kančios) didumas mūsų širdyse virpsotų. Dk.
širdìs vỹsta
1.darosi bloga, šleikštu: Vysta širdelė nuog saldaus midulio. d.
2.darosi liūdna: Džiūsta vysta širdužėlė kaip lanko[je] šienelis. JD.
šìrdį žeĩsti skaudinti: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia. Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies, – taip vėjas bėga rugių lauko viršūnėmis. Gran. O seniai čia, rodos, su F.Šilerio herojaus špaga po Kauno sceną švaistėsi jis – stamantrus, ugningas vyras ir mirtinai žeidė merginų širdis. Trein. Kas norint širdį tavo žeidžia arba griežia, kas norint tave spaudžia. Dk.
širdìs žìno nėra užmiršta (skriauda): Kad ir kalbuos, bet širdis viską žino. Plng.
širdìs žvėrė́ja rš. darosi nejautrus:
ant širdiẽs negẽra neramu: Šiandie man ant širdies negera. PnmA. Nuo Tado kalbų negera ant širdies. rš.
ant širdiẽs negeraĩ neramu: Ant širdies paliko negerai, kai pasakė. Skd.
ant širdiẽs leñgva ramu: Ka sužinojau, ir ant širdies lengviau pasidarė. Šv. Užėjo pyktis, išsibarei, tai nors an širdies lengviau pasdaro. Skdt. Kai išsibamba, turbūt jai ant širdies lengviau. Gs. Kad būčiau mokėjusi atsirokuoti, būtų ant širdies lengviau buvę. Krš. Išsirėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Slm. Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Simon.
ant širdiẽs saldù
1.pasidarė malonu: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiau. Žem.
2.darosi silpna, negera: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdies saldu paliko. Vkš.
ant širdiẽs slėgù neramu: Slėgu ant širdies. Rm.
ant širdiẽs sunkù neramu: Kap kuomet man an širdies sunku. Zt. Man sunku ant širdies. prš. Sunku ant širdies, tartum akmuo guli. LzP. Išeidamas [senis Simonė] pradėjo juokauti, bet mačiau, kad jam taip sunku ant širdies, jog vos neverkia. Cinz.
ant tuščiõs širdiẽs P. nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščios širdies. Pc. Ant tuščios širdies išgėriau lašelį kirminėliui numarinti. Vkš. Dūmą užlupau ant tuščios širdies, vos nesusivėmiau. Šts. Užvalgyk ko nors ant tuščios širdies!. Jrb.
ant širdiẽs atpùlti labai įsiminti: Piktas anų apsiėjimas atpuolė aniems ant širdies. I.
ant širdiẽs gulė́ti labai rūpėti: Man ant širdies guli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Jnš. Man an širdies guli, kaip ten anys. Zt. Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Myk-Put.
ant širdiẽs gul̃ti kelti rūpestį: Visa tai, ką aš tau parašiau, yra tik tūkstantoji dalelė to, kas mane šiandieną supa, kas gula ant mano širdies, kas mane slegia. Tilv. Aš mačiau, kaip sunkiai gula jam ant širdies šeimininkų naujienos. Balt.
ant širdiẽs gurksóti labai rūpėti: Ant širdies gurkso kaip koks akmuo. Skp.
ant širdiẽs ìma neramu: Man tai kaip ir ant širdies ima – tokį kelią važiuot. Slm.
ant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir išspaustų ant širdų savų ištikimųjų. Dk.
ant širdiẽs lìpti skaudinti, žeisti: Nereik lipti žmogui ant širdies, i niekas nieko nedarys. Šts.
ant širdiẽs pareĩti Rsn. prisiminti:
ant širdiẽs plū̃dura sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi ant galva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Plūdura ant širdies, o neatmenu. Brs. An širdžia plūdura, bet negaliu atsiminti. Trkn.
ant širdiẽs skrū̃pso neramu: Man ant širdies skrūpso. Lp.
ant širdiẽs slūgóti kelti nerimą: Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdies. rš.
ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi an širdžia tie grybai, bet neatmenu. Lkž.
ant širdiẽs sùktis
1.sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio. Bt. Ant širdies sukas, nežinau kaip pasakyti. Krž. Sukas ant širdies, ir negaliu atminti. I.
2.nuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sukos an širdies. prš. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies. prš.
ant širdiẽs výsta darosi bloga, šleikštu: Nuog ito valgymo vysta an širdies. Arm.
ant širdiẽs dùnks kilo nerimas: Dunks man ant širdies, kad gali būt miręs. Sb.
be širdiẽs
1.apie nejautrų, negailestingą: Kažin, ar tokie be širdies ir yra anos tie vaikai?. End. Be širdies anas, anas neturi širdies. Zt. Tokia be širdies buvusi velnienė. Žem. Einu, išvaroma einu Vorkutos, Krasnojarsko link, kur nei žolynų, nei dainų, kur žmonės be širdies aplink. Mišk.
2.negailestingai, be pasigailėjimo: Muša be širdies. Ėr. Jie be širdžių gyvena. Ėr. O ant šitokių [darbščių žmonių] užgriūva įstatymai, prislegia be širdies, Jeronimai. Dovyd.
į šìrdį (kas) patinkamas: Jam tokia dovana labai į širdį. Gs. Aš už jo nėjau: jis man ne in širdį. Dkš. Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Vlkv. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Bs.
širdìs į šìrdį vieningai, draugiškai: Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas... O dabar?. Balt.
į šìrdį bélstis veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. rš.
į šìrdį dė́ti R., M. dėmėtis, įsiminti: Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Sruog. Užsisėdęs už stalelio dobilu žydėjai; ką tu man kalbėjai, vis širdelėn dėjau. Nč. Savon širdin tatai dėsi. Mž. Tatai aš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Bret. Žodžius Jėzaus širdin dėkiam. brš. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. rš.
nórs į šìrdį dė́k apie labai gerą: Kol neužlietei [moters], tai nors širdin dėk, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosi. Kp.
į šìrdį dė́tis
1.dėmėtis, įsiminti: Aš dėmiuos, t. y. į širdį deduos. J. Negi visa, ką dėjosi į širdį, kuo alsavo, prarado prasmę. Bub. Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi ir šypsojo, kinkuodamos galvas. Žem. Stebėjau ir dėjaus į širdį. ŠR.
2.jaudintis: Tu viską, kaip sakoma, labai dediesi širdin. Balč.
į šìrdį digčióti jausti širdgėlą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiu. LzP.
į šìrdį dìlgtelėti suneraminti: Jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį. Vien.
į šìrdį dìngstelėti sukelti nerimą: Žodis tas dingstelėjo man į širdį. J.
į šìrdį dìngtelėti kilti nerimui, nuojautai: Dingtelėjo į galvą, į širdį, kad nebus gerai. Škn. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Žem.
į šìrdį dunksė́ti veikti jausmus: Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dunksiu į širdes jūsų: pabuskiat ir akes savo piktu gėrimu užpiltas atmerkiat. Valanč.
į šìrdį dunksnóti kilti nuojautai: Dunksnoja man į širdį, kad turiu išlošti bylą. Šts.
į šìrdį dùnkstelėti
1.sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdį. Balt.
2.kilti nerimui: Dunkstelėjo širdin, kad nebepasmatysma. Dbk.
į šìrdį dùnksterėti sukelti nerimą: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Baran.
į šìrdį dùnktelėti sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunktelėjo jam į širdį. Balt.
į šìrdį dùnskinti veikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Valanč.
į šìrdį dùrti skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Balt. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Bub. Pataikauk jam (vaikui), jis durs tau į širdį. ŠR.
į šìrdį eĩti skaudinti: Visi toki žodžiai širdin eina. Drsk.
į šìrdį gnýbtelėti staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. LzP.
į šìrdį gul̃ti patikti: Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda. Ob.
į šìrdį įardýti įskaudinti, įžeisti: Jo žodis man širdin intardė. Zt.
į šìrdį įáugo labai patiko: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Pt. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusi. Pt. Kas galėtų būti tiek stiprus ir artimas, tiek jo širdin įaugęs? Kur ji, ji?!. Šein.
į šìrdį įdė́ti įsidėmėti, įsiminti: Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. I. Savo širdina įdėsiu aš jo dvasios dovanas. brš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir.
į šìrdį įdrìbti
1.patikti: Mergaitė į širdį įdribo. Alk.
2.įsiminti: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu. Skr.
į šìrdį įdùrti sukelti nerimą: Man širdin indūrė – išbėgo Česiukas. Rš.
į šìrdį įeĩti sujaudinti, paveikti: Į dūšią įeina, į širdį. R.
į šìrdį įglìžti patikti: Merga įgližo į širdį berno. J.
į šìrdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus kaip gnybte įgnybė į širdį. Skd.
į šìrdį įkìbti
1.patikti: Į širdį įkibo man tas paršjonis. Šts. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest. LTR.
2.padaryti įspūdį: Jausmas į širdį įkimba. Kudir.
į šìrdį įkrìsti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Tavo žodžiai man į širdį įkrito, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Vkš. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Cvir. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Mair. Tas eilėraštis man širdin įkrito dar prieš gerus metus. Trein.
2.patikti: Inkritai širdin, kitos mergos nenori, liks senbernis. Drsk. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė. LTR.
į šìrdį įlį̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į širdį įlindus. Raud. Prievarta į širdį neįlįsi. rš.
į šìrdį im̃ti
1.jaudintis, jautriai reaguoti: Per daug viską į širdį imi. Vkš. Nereik teip labai imt į širdį. Jnšk. Nėra ko čia didliai imti į širdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Trk. Neimk į širdį, ana tai taip juokuoja. DūnŽ. Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą. ŠR. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Krėv. Nereikėjo taip imti į širdį, nes juk tai buvo tik sapnas. Vaičiul. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdį. Bub.
2.dėmėtis, įsiminti: Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Valanč.
į šìrdį im̃tis jaudintis, jautriai reaguoti: Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau. Srv. Nereik visų niekų taip imtis į širdį... nesipilti į galvą bobų plepalo. Žem.
į šìrdį įsidė́ti įsidėmėti, įsiminti: Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams. Bub. Tavo žodžius aš į širdį įsidėjau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Vkš. Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidėkit. d. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo. J. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Dauk.
į šìrdį įsiė́sti labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrins. Bub.
į šìrdį įsikaliavóti labai įsidėmėti: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekur. Mžk.
į šìrdį įsikìbti paveikti: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį. Avyž.
į šìrdį įsisègti stipriai įsiminti: Tas jo pasakymas man in širdį įsisegė. Prn.
į šìrdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį. LzP.
į šìrdį įsistvérti paveikti: Šito kunigo žodžiai net širdin insistveria. Aln.
į šìrdį įsivõgti apgaule palenkti, patraukti: [Heretikai,] įvogęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save. Dk.
į šìrdį įsmègti
1.patikti: Anam yr įsmegusi į širdį Petronė. Dr. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį.... Žem.
2.padaryti įspūdį, paveikti: O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Simon.
į šìrdį įsmìgti
1.padaryti įspūdį, paveikti: Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Būg. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Myk-Put. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas... gal gėda?... Pt.
2.užgauti, įžeisti: Berno žodžiai jam lyg pašinas širdin įsmigo. Mont.
į šìrdį įspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tuos žodžius. rš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino. brš.
į šìrdį įsrìgti
1.patikti: Tas vaikinas įsrigo man į širdį, aš ilgiuos be jo. J.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Žodis srigte įsrigo į širdį, t. y. įsmego. J.
į šìrdį įstrìgti
1.patikti: Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė. Vaižg. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Kudir. Įstrigo į širdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Jnk.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Tas tavo žodis taip įstrigo į širdį. Užv. Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Cvir. Simono žodžiai giliai įstrigo į jo širdį. Krėv.
į šìrdį įšáuti patikti: Inšovė šitoj merga man iškart širdin. Nč.
į šìrdį įtýžti jaudinti, rūpėti: Jam taip tas įtyžo į širdį – nieko tu nepadarysi. Sml.
į šìrdį kliudýti padaryti įspūdį, paveikti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė. Baran.
į šìrdį krìsti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Įstabus anos kryžius, labai toks į širdį ir į akį kremtąs (krintantis). Krš. O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. rš. Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Bink.
2.patikti: Vokiečiukas taip krito į širdį mergaitei. Bs. Tu, mergele, skaisti rožė, tu gražus kvietkeli, tai tu kritai man in širdį kaip gaili raselė. Drsk.
į šìrdį lìpti patikti: Aš to žmogaus negaliu dabot, nelimpa širdin. Pls. Lietuva, Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpa. Baran.
į šìrdį lį̃sti labai jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į širdį lenda, negaliu užmiršti. DūnŽ.
į šìrdį paim̃ti
1.įsidėmėti, įsiminti: Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė. rš. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau. ŠR.
2.susijaudinti: Pasakė kas ką, ir paėmei į širdį. Krš. Jau ir paėmė į širdį!... Gran.
į šìrdį patáikyti sujaudinti: Kaži kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Pt. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdį. Avyž. Gero žmogaus žodis į širdį pataiko. KrvP.
į šìrdį prieĩti sujaudinti, paveikti: Meilingi žodeliai in širdį priėjo. d. Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priėjo. LTR.
į šìrdį prilìpti patikti: Labai ją pamylėjo, prilipo in širdį. Mrc. Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. LTR.
į šìrdį pripùlti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Kad nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius. Sir.
2.patikti: Jam pripuolė į širdį, ką ana graži. Ml.
į šìrdį prisibélsti palankiai nuteikti, patraukti: Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibels. rš.
į šìrdį pùlti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Tat.
2.patikti: Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Bs. Iš karto vienas kitam puolė širdin. Šein.
į šìrdį skrū̃di neramu: Vis man širdin skrūdi ir skrūdi, ką gal aš negerai padariau. Str.
į šìrdį sliñkti užvaldyti (vidų): Sakau tik sau, kada abejonė arba baimė ima į širdį slinkti. Pt.
į šìrdį smègti daryti įspūdį, veikti: Žodžiai mokintojaus taip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Jabl.
į šìrdį smìgti daryti įspūdį, veikti: Tokie žodžiai smigte sminga į širdį: – Kam auginai?!. Krš. O dar tykūs pavasario vakarai, kai visur skambėdavo širdin smigte smingančios kupiškėnų dainos. rš.
į šìrdį srìgti patikti: Tas žmogus sringa man į akis ir į širdį, t. y. tinka man. J.
į šìrdį sudė́ti įsidėmėti, įsiminti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau. Kb.
į šìrdį tė́kterti ateiti į galvą, toptelėti: Jam kas tėkterėjo širdin. Dv.
į šìrdį tìrptelėti staiga susijaudinti: Taip man ir tirptelėjo širdin. Kls.
į šìrdį tóptelėti staiga kilti nuojautai: Man širdin toptelėjo, kad vienas jų negrįš.... Krėv.
į šìrdį tópterėti staiga kilti nuojautai: Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Šein. Ir topterėjo širdin: ogi dar arklys neperkeltas. Dgl. Man topterėjo širdin, kad namuos negerai nusdės. Rod. Topterėjo kai peilis širdin. Vlk.
į šìrdį tvìktelėti staiga prisiminti: Kaip tik pažvelgiau į moteriškės dideles juodas akis, tviktelėjo man į širdį, kad jas kaži kame esu matęs. Pč.
į šìrdį užeĩti įsipykti: Tas laidokas man teip užėjo širdin, kad in jį ir širdies neatvertau. Rod.
į šìrdį vérti skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai. LTR.
į šìrdį vèsti pykinti: Nevesk manęs širdin. Šlčn.
į šìrdį dìmt kilo nerimas: Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją" imti. Vd.
į šìrdį dìngst kilo nerimas, nuojauta: Užgirdau vaiką rėkiant – man tik dingst širdin, kad te mūsų Petriukas. Slm.
į šìrdį dìngt kilo nerimas: Šiam dingt į širdį. Jabl.
į šìrdį smìlkt staiga kilo nerimas: Man tik smilkt širdin – vaiko nėra. Dv. Smilkt į širdį kaip su yla. Vaižg.
į šìrdį srýgt kilo nerimas: Srygt širdin [policininko] stovylą išvydus. Ign.
ikì širdiẽs kiek nori, pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Grg.
iš širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Iš širdies pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Grv. Aš jau taip verkšlendama iš širdies šneku. Pv. Iš paskutinio, iš širdies duoda – negaili. Sdk. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. prš. Padedu, ir iš širdies padedu visiem. Mrj. Iš širdies kaip meldies, ir tai širdžiai tiek terandas. Krš. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Šein. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai padabosiu, bet iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysiu. Donel. Apdūmoti iš širdies. B. Teipo ir tėvas mano dangujęjis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas broliui nusidėjimuose. Bret.
2.atsidėjus (ką dirbti): Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Šts. Tu nedaužk jau iš širdies, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Dr. Ko bėgti, jeigu viską darai sąžiningai, kaip sakoma, iš širdies?. Ap.
3.užmirštama: Na, ta be abejo nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies.... Myk-Put.
iš atvirõs širdiẽs nuoširdžiai: Aš iš atviros širdies sakau taip, kaip buvo. Pc.
iš gerõs širdiẽs palankiai nusiteikus: Aš iš geros širdies tau duodu – įsipilk ir valgyk. Skr. Iš geros širdies ir akmeniu metęs neužgausi. Kpr. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Stan.
iš grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Pt.
iš tikrõs širdiẽs nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikros širdies šneka. Plv. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo. Donel. Dabar, Jonai, pasakyk viską iš tikros širdies. Kudir. Iš tikros širdies gailėtis. Dk. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Vln.
iš visõs širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Ar vargai, ar rūpesčiai taip slegia, kad atsidusai iš visos širdies?. Gs. Iš visos širdies sakau jums ačiū. Ap. Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies. ŠR. Ragina mus, idant iš visos širdies apsigręžtume jop. Sir. Prisako, idant mylėtumbim artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Bret. Liepė save mylėt ižg visos širdies, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Dk.
2.atsidėjus (ką dirbti): Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visos širdies raut. Vdk. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankai. rš.
iš širdiẽs į šìrdį nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdis. Simon.
iš širdiẽs išplė́šti
1.prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Balt.
2.priversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplėšė iš širdies. Grv.
iš širdiẽs išráuti prisiversti užmiršti: Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir gana. Balt.
nuo širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Nuo širdies taip šneka, kaip netikėsi. Jdr. Mergšė nuog širdies visa nupasakojo, visa. Drsk. Šneka nuo širdies kaip pamokyta. DūnŽ. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Ps. Nuo širdies! (sakoma sveikinantis kaire ranka). Mrj. Prisispeitęs Marcę prieangy nuo širdies kalbėjo. Žem.
2.atsidėjus (ką dirbti): Aš jai nuo širdies dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pc. Kaip mūsų gyvenime, tai kai prilėksim, nuo širdies griebiam ir darom. Ln. Tekina nebėgu, bet žengiu nuo širdies. Šts. Nu jie pripratę nuo širdies [dirbti], tai ir lekia. Kpr.
3.noriai: Geriam nuo širdies. Ktč. Aš tų kopūstų nuo širdies valgiau. Erž.
nuo grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Nuo grynos širdies patariu – kratykias senvaikystės. Rdn.
nuo pačiõs širdiẽs nuoširdžiai: Atsirado raudojėlė nuo pačios širdelės. JD.
nuo tikrõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk, šneka nuo tikros širdies. Krš.
nuo širdiẽs nenueĩna nuolat prisimena: Ir dabar negaliu, nuo širdies nenueina. Ml.
nuo širdiẽs nutráuktas labai mielas: Vaikas nuo širdies nutrauktas. Ds.
nuo pàt širdiẽs nuoširdžiai: Gailinga motriška duoda nuo pat širdies, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Šts.
per šìrdį
1.neramu: Kai pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man per širdį: kad tik nebūt užmušę. Sml. Tas per širdį buvo, kam aš liepiau. Lp.
2.labai skaudu: Jam labai bus per širdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Alk. Pasakei ką, jam jau ir per širdį. Mrj. Kaip man per širdį buvo, kad tą vaiką daužo!. End.
per šìrdį negeraĩ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai per širdį negerai. Krž.
per šìrdį dìgterėti kilti nerimui: Kaip tik pasakė, tai taip ir digterėjo per širdį. Mrs.
per šìrdį dìngstelėti kilti nerimui: Dingstelėjo man per širdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. J.
per šìrdį dvìlktelėti kilti nerimui: Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Žem.
per šìrdį eĩti
1.jaudinti, veikti: Per širdį eina. R. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Bret. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. prš. Gražiai dainuoja – balsas nents per širdį eina. Jnšk. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Paukš.
2.skaudinti: Kožnas tavo žodis man per širdį eina. Vkš.
3.kelti nerimą: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas eina tėvams per širdį. Rdn.
4.kvapą užimti: O tas alutis, Dievo duotasis, tai net rėždamas per širdį eina, be atdūsio stiklinę išvertus, net akys apžilbsta. Žem.
per šìrdį eĩna skaudu: Pareina vyras girtas – eina per širdį, nežinai ką daryti. Krš.
per šìrdį nueĩti
1.sujaudinti, paveikti: Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo. Jnšk. Užgirstu karvės balsą, tai net per širdį nueina (gaila pardavus). Klt. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį. Bor. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdį. Avyž. Kaip Šiaulius paminavoja [per radiją], šiūšt per širdį ir nueina. Krž.
2.įskaudinti: Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina. Ds.
per šìrdį nuskrósti labai sujaudinti: Kaip užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį. Tvr.
per šìrdį nusmel̃kti staiga pasireikšti (apie nemalonų jausmą): Per širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Rs. Tik smilkt per širdį nusmelkė, kai išgirdau žinią. Mrj. Man kad nusmelkė per širdį: nė piniginės, nė pinigų!. Mžš.
per šìrdį pasidúoti sujaudinti: Jam lyg truputį pasidavė per širdį, jog rinko vyrus ir be jo rodos, ir be jo žinios. Piet.
per šìrdį péreiti
1.sukelti nerimą: Kad toji atėjus man per širdį pereitų!. Vrn. Čiūžt per širdį tokia bailė perėjo. J. Man perėjo per širdį: kas čia dabar galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Vž. O jai per pačią širdį perėjo: ar tik jau nežino kaimas jos sūnaus gyvenimo.... Gran.
2.sujaudinti: Per širdį perėjo ta baisi žinia. Šts. Kažkoks džiugumas pereina per širdį lyg vaikui, kuris užmigdamas staiga atsimena, kad rytoj sekmadienis. Gran.
per šìrdį pérnerti labai sujaudinti: Kaip užgieda, tai per širdį perneria. Rod.
per šìrdį plẽškinti įžeidinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
per šìrdį smeĩgti labai išgąsdinti: Man kad smeigė per širdį!. Dkš.
per šìrdį smélktelėti susijaudinti: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Balt.
per šìrdį smìlktelėti sunerimti: Smilktelėjo jam per širdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt. ps.
per šìrdį vérti labai skaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas per širdį veria. Šmk.
per šìrdį dìlgt staiga kilo (jausmas): Dilgt per širdį piktas jausmas. rš.
per šìrdį dìngst kilo nerimas: Dingst man per širdį, kad taip bus. J.
per šìrdį drýkst kilo nerimas: Anas dirst pirkion, man drykst per širdį. Klt.
per šìrdį dvìlkt kilo nerimas: Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Žem.
per šìrdį smìlkt kilo nerimas: Vienas balsas skardus, vaikiškas. Lyg pažįstamas. Tik smilkt per širdį - Kaziukas!. rš.
per šìrdį tìrpt staiga kilo nerimas: Man tirpt per širdį – kur vaikas?. Rmš.
po širdiẽs
1.patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks man po širdies. Jdr. Nėr man tokios po širdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Ad. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją. Nm. O jeigu ir turtais paskendusios būtų... kaip ne po širdies – niekas nemalonu. Žem. Kad nėra po širdies, tai geriau neprasidėti. LzP.
2.palankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi. Bret.
po širdimì palį̃sti prisimeilinti: Dar viena mokėjo palįst po mano širdžia. Jrb.
prie širdiẽs patinkamas, mėgstamas: Marti man prie širdies, žentelis – ne prie širdies. Vkš. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdies. Mžš. Ji man patinka. Ji man prie širdies. Vaičiūn. Pas Klemą neužsuksim, ką žinai, gal jam ne prie širdies bus tokie svečiai. Bub. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Avyž. Man šitas darbas prie širdies. Mrj. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur. O mėsa vis prie širdies arčiau. Skr.
nórs prie širdiẽs dė́k apie labai mielą: In akis – nor prie širdies dėk, o už akių – šunis an kaklo karia. Vrn. Ot gera seselė, nors prie širdies dėk. Pš.
prie širdiẽs eĩti
1.jaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Simon. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ėjo prie širdies, rados truputį geresnis. Valanč. Motinos kalba prie širdies nėjo. LzP.
2.patikti, mėgti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. rš. Neina pri širdies ta mėsa. Dr. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir neina prie širdies. Užv.
prie širdiẽs krìsti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Blv.
prie širdiẽs lìpti patikti: Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kudir. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Cvir. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasirodė. Bub. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Sir.
prie širdiẽs prieĩti sujaudinti, paveikti: Mielo tėvo žodeliai prie širdies priėjo. Tv. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo. LzP.
prie širdiẽs priglaũsti pamylėti: Priglaus jas prie savo širdies. Žem.
prie širdiẽs prilìpti patikti, pamėgti: Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. rš. Patiko ir prie širdies prilipo. Pšl.
prie širdiẽs pripùlti patikti: Paplaukiui kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. J. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?. LzP.
prie širdiẽs sliñkti tikti, būti mėgstamam: Žąsies mėsa neslenka prie širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą. Šts.
prie širdiẽs tvérk apie labai mielą: Kad ans negirtas – tverk prie širdies, o kaip išgers – tauzija. Štk.
su širdimì jautrus, gailestingas: Nebuvo su širdžia žmonys. Užv. Būkiat žmonys su širdžia, per gvoltą nevežkiat jaunosios. LTR. Skubina su pagelba – vienas su turtais, kitas su širdžia. Kudir.
su apsuñkinta širdimì nusiminęs: Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdimi, nuėjo. brš.
su ãtbula širdimì nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su atbula širdžia. Šts.
su ãtkala širdimì nenoromis: Su atkala širdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. J.
su ãtkara širdimì nenoromis: Su atkara širdimi dirbsiu, kad neišleisi. J.
su ãtvira širdimì nuoširdžiai: Prie žmogaus [rašytojas] prieina su atvira širdimi, stengias pažvelgti jo sielon, pamatyti, kas tenai dedas. Šein.
su káršta širdimì labai skubiai: Lekia su karšta širdimi. Žl.
su lengvà širdimì nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. brš.
su skaũdančia širdimì sielvartaujant: Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaudančia širdžia beičiau. Brs.
su stačià širdimì piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačia širdžia, primanytų – užmuštų mane!. Jz.
su sudaužýta širdimì nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimi. brš.
su sujùdusia širdimì susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujudusia širdimi. K.
su sukùlta širdimì nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuosi su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia. brš.
su sunkià širdimì nusiminęs: Išsimaudžiusi jūroje ir dar gerokai su vaikais pažaidusi, su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Pt.
su suskaũdusia širdimì sielvartaujant: Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimi. Mš.
su užáušusia širdimì bejausmis, abejingas: Žmogus ne apsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. Vaižg.
už širdiẽs griẽbti labai jaudinti: Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Bor. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. rš.
už širdiẽs gróbti labai jaudinti: Tokie žodžiai grobia už širdies, durte duria kiaurai. Rdn.
už širdiẽs im̃ti labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai taip ir jema mane už širdies. Vkš. Ažu širdies ėmė, kai pamačiau. Grv.
už širdiẽs pastvérti labai sujaudinti: Kad grimšterė[jo] muzika – net už širdies pastvėrė. Rod.
už širdiẽs tráukti labai jaudinti: Kad kirsteria muzika, net už širdies traukia. Rod.
už širdiẽs tvérti labai jaudinti: Miškan, būdavo eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria. Baran.
kaĩp į šìrdį įką́sta liūdna: Man šiandien nesmagu, lyg į širdį įkąsta. Dkš.
kaĩp į šìrdį įkir̃sti suteikti sielvarto: Pasako ką – kaip į širdį įkerta. Krš.
akmens širdis žr akmuo
akmens širdį turėti žr akmuo
akmuo nukrito (nusirito, nusprūdo)nuo širdies žr akmuo
akmenį nuversti nuo širdies žr akmuo
akmuo slenka nuo širdies žr akmuo
akmuo užgulė širdį žr akmuo
kaip akmuo nusirito nuo širdies žr akmuo
aniuolas apžergė širdį žr aniuolas
arklio širdį turėti žr arklys
aukso širdis žr auksas
aukso širdies žr auksas
kaip botagu per širdį žr botagas
gaisrą sukurti širdyje žr gaisras
kaltūnas nuslinko nuo širdies žr kaltūnas
kelią rasti į širdį žr kelias
kirmėlė graužia širdį žr kirmėlė
kirminas bruzda širdyje žr kirminas
kirminas graužia (kremta)širdį žr kirminas
kiškio širdis žr kiškis
kraują suvaryti į širdį žr kraujas
medžio širdelė žr medis
medaus širdis žr medus
medumi lipti prie širdies žr medus
kaip medumi tepti per širdį žr medus
nagus įleisti į širdį žr nagai
paėmimas į širdį žr paėmimas
pašalą laikyti širdyje žr pašalas
peilis širdyje žr peilis
devyni peiliai pervėrė širdį žr peilis
kaip peiliu per širdį žr peilis
kaip [su] peiliu į širdį įdurti žr peilis
kaip peilį įverti į širdį žr peilis
atviromis rankomis ir širdimis žr ranka
ranka mazgoja širdį žr ranka
ranką padėjus ant širdies žr ranka
ranką pridėjus prie širdies žr ranka
ranką ant širdies žr ranka
rėmuo paėdė širdį žr rėmuo
skaudulys širdyje žr skaudulys
kaip su sviestu tepa per širdį žr sviestas
šuns širdį turėti žr šuo
vaistas nuo širdies skausmo žr vaistas
Frazeologijos žodynas
atmir̃ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
mir̃ti, mi̇̀ršta (mi̇̀ra Zt), mi̇̀rė intr. K; SD101,380, R
1. netekti gyvybės, nustoti gyventi: Aš nenoriu mirti, nei žemelėj pūti, – aš gyventi trokštu su tavim drauge S.Nėr. Mirė žmonys, it lapas rudenį krito M.Valanč. Sunku mirti be vilties, savo gyvenimo tikslo nepasiekus J.Bil. Kad neleisi tą dukrelę, tai aš mirsiu šiuos meteliuos Čb. Aš mirštu be vaikų BB1Moz15,1. Dar nèmirė, dar gyslos dreba kakle J. Senelė gyniojos nemirsianti J.Jabl. Karmušė[je] mirsiu ir būsiu minėjamas kaip tikras kareivis StnD25(pastaba). Taip gražus tas Nemunas, kad ir mirti jame būtų smagu V.Kudir. Kam nemir̃tina, tas nemir̃s Trs. Jis visiškai nežinojo, kad dėdė jau miręs Jnšk. Ligonis jau buvo miręs, kai mes nuėjom J.Jabl. Visi suprato ją mir̃siančią Sv. Motyna mi̇̀rusyt po Kalėdų Lkv. Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumirštie brš. Ans mirte numiręs jau Krtn. Mirusysis tuojau kėlės ir sakė anam BM251. Mi̇̀rė šimto dešimts metų Plm. Geriau būtų, kad mirtáu Rud. Jau, rodos, kad ir šiandie mir̃čia Mrj. Kad jis mirdamas mirtų arba gydamas gytų Pg. Kur anas tau mirs: jo da ir su kūle neužmuši (dar stiprus) Ds. Nebereiks kitą kartą mir̃ti (sako mirusiajam abejingas) Ėr. Ar dabar mir̃t, ar kitąsyk, tai ko čia skubėt Klvr. Kai užmuša, mir̃t nereik Dkš. Mirsi, o darbų vis nepabaigsi Švnč. Svietelis mir̃s kap musios Arm. Jis pats dvesiojo badu kone bemirdams K.Donel1. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, samanas duonon kepę, žieves sriubon virę A.Baran. Ne liga jį, vaikeli, į kapus nuvarė: jis senatve mirė tenai J.Jabl. Senumu mirė Ėr. Vaikas kaklu mirė Pš. Tas mokytojas iš kojos mirė Ėr. Žvirblis čirškia žiemą: mirsiù, mirsiù Ad. Gyvuliai nemiršta, jie gaišta LTR(Lš). Bet jei bitinas miršta, tai visa jo šeimyna išgaišta S.Dauk. Bitės mi̇̀ršta, jei maisto neturi Drsk. Miršta jaunas … ir senas Mž426. Kentė nesuskaitomus apikalbius … net ik mirštąs DP534. Tačiau visiemus bus mirti BPII409. Jūs iš jo nevalgykiat, nei jo dasilytėkiat, jeib numirtumbit BB1Moz3,3.
^ Da kojos šiltos, da nemirsi̇̀ Ds. Jei nebūtų miręs, būt gyvenęs LTR(Rm). Verk[ia] kai motinos mirusios NžR. Visokius darbus reikia mokėt, ale mir̃t nereikia mokėt Skr. Jaunas galia mirti, senas tura Šlu. Jei mir̃si, nėkas neatpirks, jei nemir̃si – nėkas neprispirs Krš. Jei nori būt geras, tai mirk, jei blogas, tai ženykis LTR(Mrj). Apie mirusį arba gera kalbėk, arba viską nutylėk KrvP(Švnč). Žmogus ir miršta, ir mokos Krok. Tas jau yr miręs ir uodegą išniręs Sim. Kaip mirei, teip mirei, bile gyvas parėjai Pns. Be tvarkos gyvensi, be laiko mir̃si Skr. Jis kad ir mir̃tų šnapse (įpratęs gerti netveria negirtavęs) Gs. Velyčiaus miręs, nekaip gyvas buvęs B. Miręs kad ir veiza, nėko nemato VP29. Rygo[je] gyventi (dėl gero pelno), Vilniu[je] mir̃ti (dėl daugelio bažnyčių) Ėr. A žmona mirė, a pirtis sudegė (tas pats) Bsg. Tėvas miršta – stogai nuplyšta, motina miršta – vaikai išsklysta PPr158. Mirė meška, mesk ir dūdas Ll, Ar. Žiūrėsiu, nuo ko mir̃si (sakoma nenorint tyčia kam ko duoti) Dkš. Mirk ir atsikelk (ką nori daryk), bet medę išvežti gausi Šts. Kad ir mirsiu (jokiu būdu, niekaip), nedovanosiu NžR, Sln. Mirsiu – neužmiršiu Sln. Negal beįpūsti, jei nori – mirk Krtn. Į susirinkimą – mir̃k (daryk ką nori) neateina tėvas Trk. O kelties ir eiti nora mirdamà (labai, be galo) Trk. Tas vargonykas mi̇̀ręs (tikras, nuostabus) daininykas Drs.
mirštančiai̇̃ adv. labai: Mirštančiai̇̃ reik piningų Šts.
mirtinai̇̃ adv.: Numirė mirtinai̇̃ tie razbaininkai [iš baimės] Plng. Tu viens žinai, kada užmigsu mirtinai (mirsiu), kada į duobę žengsu PG.
| refl.: Mir̃tų ne vienas, ale mi̇̀rštasi ne taip greit Grš. A taip, a taip mir̃sias – ko čia kentėti nerūkius Krš.
2. būti prie mirties, merdėti: Ka kokį gyvolį pjauna, nereik gailėties – ilgai mi̇̀ršta Vkš. Riūkia mir̃damas vyras, t. y. mi̇̀rštantis J. Mirštantį išvežė anksti rytą, ėmus dienoti P.Cvir. Mirštantysis pabučiavo mano motinai ranką, pasišaukė savo verkiančią žmoną ir skubėdamas pradėjo sakyti jai, kam esąs skolingas jis, kas – jam A.Vien. Jau Juras bemiršta JV327. Tokie blynai mirštančiam galima valgyt (labai gardūs), o tu nevalgai Trgn. Paėmė žvirblelį jau mirštantį KlvD151.
| Daržely gėlės paskutinės jau miršta prieglobsty šalnos K.Bink. Miršta javas pradalgėse sp.
3. būti ištiktam epilepsijos priepuolio, netekti sąmonės, alpti, apmirti: Nuomariu miršta Gs. Mi̇̀rė, mi̇̀rė (sirgo nuomariu) kokius metus, ale po tam párejo Krš. Pasiutus senoji buvo: jeigu jai kas nors nepatiko, tai ji rėkė, gulė, mi̇̀rė Skr.
4. netekti jautrumo, tirpti: Per tus šalčius nebgalėjo karvių pamilžti, rankos mi̇̀ršta Užv.
5. prk. nustoti egzistuoti, pranykti: Sukurtas vaizdingas posakis jau nebemiršta B.Sruog. Žodžiai mirė jai ant lūpų rš. Jeigu ir taip, vis tiek jis mano širdyje jau miręs (man neberūpi, manęs nejaudina) rš.
| Griekui miręs, gyvas išliksi RD195. Nusidėjimui mirėme DP577.
ǁ pamažu nykti, irti: Valstybė ne panaikinama, ji miršta rš. Mes gyvename tokį laikotarpį, kai, mums matant, miršta senasis pasaulis (sov.) sp. Imperialistinis kapitalizmas yra mirštantis kapitalizmas (sov.) rš.
6. prk. dingti, žūti: Vos tik atėjo kareiviai, tuojau mirė skustuvas, o toks buvo geras! Vv. Padavė piningus – tie jau mi̇̀rę (bus praleisti, išeikvoti) Krš.
7. prk. būti labai apimtam stipraus noro, jausmo, pojūčio, netverti: Mi̇̀ršta saldimo, o paskiau kirminai sukilna Krš. Ana vaiką pamatė – mi̇̀ršta. Jau, sakau, musint, apsikrausi lig jauna vaikais Eig. Aš mi̇̀rštu žemėn (iš juoko), kaip ans pradeda kalbėt Plng. Net miršta iš piktybos Rod. Gal ne vieno motušėlė keikia dalią karčią! Keikia dalią – skausmu miršta, apkabinus marčią B.Sruog. Baduoju labai, badu mirštu SD59. Troškuliu mirti CII657. Visi mirė juokais, pamatę tą mergą vyru apsirengus Alk. Nors mir̃k juokais Ds. Mir̃k juoku su tais vaikais Kn. Kai Gervazas juką virė, kas pamatė, juoku mirė Tršk. Visi mi̇̀rė iš juoko Al. Jis moka prikrėsti juokų, nors ir mirk besijuokdamas rš.
◊ dėl skati̇̀ko (ant ceñto) mir̃ti būti labai šykščiam: Dėl skati̇̀ko jis mi̇̀ršta – per šalį iš jo nieko negausi Jnšk. Jis ant cento miršta Jnšk.
apmir̃ti, apmi̇̀ršta, àpmirė; SD204, R128
1. intr. K pasidaryti beveik negyvam, pusiau mirusiam: Keletą nedėlių pasirgusi, apmirė ir parbuvo mažne negyva keturias dienas M.Valanč. Boba kap žudėj[o] žiedą an piršto, tai ir àpmirė mergelė (ps.) Rod. Bitė žiemą neapmiršta J.Krišč.
| Javų grūdas, žemėn pasėtas, apmiršta ir pūsta A.Baran. Iš žaizdų su sutriuškintais audiniais pašalinti apmirusias dalis rš.
^ Pagavom barsiuką, pririšam kieme už lenciūgo, vaikščioja kaip apmiręs (nelinksmas) Rm. Salė dar pustuščia, publika kaip apmirusi (lėtai) renkasi Žem.
2. intr. Lkv po truputį išmirti: Seniejai čia pernai labai àpmirė Pp. Àpmirė čia daug žmonių Grg. Labai apimirė iš senesnių ir iš jaunesnių, dabar visi jauni Krs.
3. refl. nustoti gyventi: Tik mislini, kad apsimirtái greičiau Btr.
4. intr. būti ištiktam epilepsijos priepuolio: Mergytė apmirusi ėmė tampytis, narelius sukioti, laužyti Vaižg. Antryt àpmirė ir vėl už mėnesio àpmirė Lp. Kai apmi̇̀ršta, razplėšt marškiniai ir numest (priet.) Ad. Anas in savaitės dukart apmi̇̀ršta nuomariu Ktk.
ǁ R65, M netekti sąmonės, apalpti: Dabar jis pamislijo, kad ji iš to džiaugsmo apmirė BsPIV72. Tad motinos rankas laužė, plaukus plėšdamos ir apmirdamos SGI52.
5. intr. SD143,446, R netekti jautrumo, nutirpti (apie kurią nors organizmo dalį): Mano koja buvo apmi̇̀rusi K. Liežuvis pusiau apmirė trokšdamas SGII9.
6. intr. pasidaryti nejudriam, sustingti ko nors paveiktam, patekus į tam tikrą būseną: Jis prišliaužė prie skardžio krašto ir apmirė, pasigėrėjimo pagautas rš. Kai pasakiau apie jo darbus, tai iš baimės àpmirė Vl. Pamatę tokius baisius liežuvius, visi apmirė MPs. Išmintingiejai broliai apmirė, nes žinojo, kad bėda bus ne durniui, ale aniems BM253. Àpmiriau mirtinai, pamačiusi žvakelę pri užpakalio Dr. Į darželį įeidama, ant rūtelių apmirdama: Ai, rūtelės žaliosios, linksma buvau, kaip sėjau JV253. Piršlio balsą išgirdusi, ant rūtelių apmirusi JV476.
| prk.: Norėjo surikti, tačiau balsas apmirė krūtinėje rš.
7. intr. prk. pasidaryti ramiam, tyliam: Ponas Anupras, nepasiekęs tikslo, prityręs daugel smūgių, galų gale apmirė savo skausme LzP. Apmirusį miestą sudrebino baisus sprogimas, ir pro klevus į dangų pakilo juodų dūmų stulpas J.Dov. Per fabriko kiemą nuūžė vėjas ir apmirė griuvėsiuose J.Dov.
8. intr. prk. nustoti gyvai, veikliai reikštis: Mieste visiškai apmirė kultūrinis gyvenimas sp. Krizės metu kur kas daugiau nusmuko žemės ūkio ir pramonės gamyba, apmirė prekybos apyvarta rš. Draugijos gyvenimas turėjo apmirti rš. Laki Mortos vaizduotė apmirė J.Avyž.
9. tr. būti mirštančio vilkėtam, gulėtam: Apmi̇̀rusio drabužių nenoria imti J. Rakaliams atiduoda tus marškinius àpmirtus KlvrŽ. Àpmirtos drobulės KlvrŽ. Àpmirtą lovą visumet liuob išplaus Šts.
10. tr. mirštant nuslėpti, nepasakyti, kur padėta (pinigai): Mirė senis ir piningus apmirė: kas beras nežinodamas, kur senis paslėpė Šts. Mirdamas nė pačiai piningų nepaliko, bet apmirtiejai piningai pasirodė sapnė[je] Šts.
11. intr. labai atsidėti: Ans apmiręs (stipriai) laiko BzF142.
| refl.: Lyg apsimir̃damas (mėšlungiškai) ką nutverti KI709.
◊ blùsos àpmirė juok. sakoma labai išsigandus: Išgirdus lauke šaudant, iš baimės visos blùsos àpmirė Jnš. Ir jaučiu, kad visos mano blusos apmirė V.Piet.
širdi̇̀s àpmirė pasidarė baisu: Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas A.Vien. Mano širdis kap mirte apmirė Prn. Aš susišukavau plaukus ir apmirusia širdimi atidariau pirkios duris rš. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė Jnš.
širdi̇̀s kraujù àpmirė pasidarė labai gaila: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi LTR.
atmir̃ti, atmi̇̀ršta, àtmirė (plg. rus. oтмepeть) intr. išmirti (apie bites): Pavasarį bitės àtmirė Arm.
įmir̃ti, įmi̇̀ršta, į̇̃mirė intr.
1. K netekti gyvybės, mirti (įlindus kur): Jei supelėjusį vašką bei įmirusių bičių randat, tai pjaukiat jus laukan S.Dauk. Bitys įmirusius perus paliekti, ir avilyj didelė smarvė atsiranda prš.
| prk.: Įmirė rauplės, t. y. nykti pradės J. Šįmet javai visai nenoria kultis – įmi̇̀rę (ne visai subrendę grūdai varpose įstrigę) Gl.
2. Vvr numirti (artimiesiems nepatogiu laiku): Jam per tą bankietą ir įmir̃s kas nors Skd. Kad bent neįmirtų tokiūse speigūse Yl. Mun kaip tik tumet buvo įmi̇̀ręs vaikas Skd. Įmirė subato[je], laidoti reiks panedėlė[je] Šts.
| refl.: Gal įsimir̃ti į tas dienas Grg.
3. pasidaryti beveik mirusiam: Aš jau buvau į pusę įmiręs (pusiau numiręs) Šn.
4. įsigilinti, labai atsidėti: Nė akių nepakeldama nuo darbo, dirbau įmirusi rš.
| refl.: Apstoję kažin kokį raštą, pakabintą ant sienos, ir įsimirę skaito rš. Ir juodu lošia. Tiesiog mirte įsimirę rš. Vaikas įsimiręs žaidžia su savo mediniais žirgiukais rš. Buvo įsimirusi į darbą ir neišgirdo lengvų įeinančiosios žingsnių rš.
5. refl. ilgai būti, nesiliauti, įsityžti: Įsimirė drėgni, vėsūs vakarų vėjai rš.
išmir̃ti, išmi̇̀ršta, i̇̀šmirė intr. K, J; R48
1. netekti gyvybės, nustoti gyventi (visiems ar didelei daliai): Vieni pakelėse išmirė, kiti parnešė ligą į kiemus M.Valanč. Kožna svieto eilia išmiršta, bet tuo metu kita eilia užauga A.Baran. Juoduoju maru teišmirs, kas nori mum laisvę atimt! S.Nėr. Augino jisai savo brolio dukterį, vardu Estera, kurios tėvai išmirę buvo S.Stan. Per šituos kelis metus jų daug i̇̀šmirė Klvr. Blogiejai teišmi̇̀ršta, geriejai tepasiliekta Erž. Jos vaikai išmi̇̀rę senatve Ėr. Kad tie žmonės išmirtų išmirtų, mums dirvonus paliktų paliktų (vieversėlio giesmė) Pnd. Toks aulys pavasario šalčiūse turia išmirti be pagalbos S.Dauk. Pusė tranų išmi̇̀rę Lš. Ir išmirė visokia banda egipciokų BB2Moz9,6.
| Nuimant virkščias ne kaip liuobama yra, pavasarį, kad atkas šaknis, randa visas išmirusias S.Dauk. Ar leisit žolėms išmir̃ti (išnykti)? Sg. Karšta, daržas antai išmiręs (nuvytęs, išglebęs) Skr.
^ Šventą dieną visas kaimas atrodė lyg išmi̇̀ręs Jnš. Visas sodžius buvo kaip išmiręs A.Vien.
| refl.: Išsi̇̀mirė visi seniejai, ir gana Šts.
2. Prk. pasidaryti ramiam, tyliam: Išmi̇̀rę (užmigę) visi pasieniais, iškritę Skr. Išmi̇̀rę (tylūs, tušti) namai be jokio garso stovėjo abipus gatvės rš.
paišmir̃ti (dial.) intr. Pst visiems mirti: Diedas ir bočia mokėjo lietuviškai, ale paišmirė visi Lz. Nėra – jau pai̇̀šmirė Ad.
numir̃ti, numi̇̀ršta, nùmirė
1. intr. SD68, R, K nustoti gyventi, netekti gyvybės: Kovoti ir numirt už liaudį tų teisių nieks negal atimt S.Nėr. Kad žmogus ir numiršta, darbai gyvena J.Jabl. Sugrįžęs gimtinėn šalin …, neradau senio Vainoriaus: jo numirta praeitą rudenį V.Krėv. Sako, septynias aštuonias dešimtis sugyvenęs, baika, kad ir nùmirė Trgn. Kožnas, kuriam tiktai įkirto, numirti turėjo iš didžių sopulių I. Ar gyvas Bartuška? – Gyvas, kad negirdėt numi̇̀rusio Krsn. Jūs tėvas čia numirė Ad. Brakšt ir numirė Kv. Nùmirė šeši ar septyni Zt. Smerčiu numirsi OsG157. Gumbu numirė Ėr. Nelaiko čia tep baisiai žmogų, kad jau badu numir̃tų Pkn. Jei aš tavęs negausiu, rūpesteliais numirsiu KlpD25. Velug būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi J. Oi gegute, gegutėle, kiek man metų (reikės laukti) lig užaugant, lig numirštant? J.Jabl. Nukris lapeliai – užaugs ir kiti, numirs močiutė – jau nebus kitos JD535. Kaip numirsiu, amžių gyvenęs, palaidokiat Šts. Koja šalta šalta kai numirusi ir taip dilga Skr. Numirėliai keliasi iš numirusių DP17. Trečią dieną iš nuomirusiųjų kėlėsi Mž21. Iš tę ateis sūdytų gyvų ir nuomirusių Mž586. Ar nebuvo kapų Egipte, idant mus nuvestumbei, jeib pustynėje numirtumbim? BB2Moz14,11. Numiręjie savuosius numirėlius pakas DP512. Jei galvijas (žvėris) numiršta, kurio valgyti valna yra … BB3Moz11,39. Varlės numirė namuosu, dvaruosu ir ant lauko BB2Moz8,13.
| Badu numirusius perus galima pažinti J.Krišč. Jei grūdas kviečio, impuolęs žemėn, nenumirs, jis patis liektis DP486.
| prk.: Šaltuos miškuos numirę lapai šlama S.Nėr. Gipsas … pražudo … ypatybę rišimo akmenių, dėl to toks gipsas vadinasi numirusiu A1884,415.
^ Buvo jau numiręs ir uodegą išniręs J.Jabl. Nenumirę tie vagiai ir šiandie (vis dar yra vagių) Ad. Žmogus ir numiršti besimokydamas LTR(Vl). Dėl vienos ligos nenumirsi KrvP. Kai numiršta, tai visi geri Ds. Lokys numirė, mesk ir trimitus B. Numirė meška, atliko dūdos LMD. Numirsi – nenusineši Sln. Kur gyveni, te namai, kur numirsi̇̀, te kapai Trgn. Ką numirę valgysim? (sakoma juokiantis iš per daug rūpestingo) Grž. Ir numirsme – laiko neturėsme NžR. Nebus čėso ir numirt Ds. Ar žmona nùmirė, ar pirtis sudegė – vienas ir tas pats Mlt. Kad aš i numirsiù, tavos duobės neužgulsiu Lz. Jaunas gali numirtie, o senas turi numirtie Tat. Atsiminė numi̇̀ręs persti (sakoma, kai kas po laiko atsimena nepadaręs kokio darbo) Krž. Ale ir balsas jo – iš numi̇̀rusių prikeltų Ds. Kas tau, kad tu kap iš numirusių prisikėlęs? Plv.
numirtinai̇̃ adv.: Abimelechas buvo perleistu (nubaustas) numirtinai (myriop) I.
| refl. Jdr, Jrb: Vargo ilgus metus, kol nūsi̇̀mirė Vn. Jis vargšas greit nusimirė peršalęs VšR. Vaičaitis jaunas nusi̇̀mirė vyras Snt. Gainiojos, gainiojos panas visą amžių ir benusimirė Šts. Nors nusimir̃s šiltai (gyvendamas šilumoje) Ėr. Šešis vaikus paauginau, vyras nūsi̇̀mirė Grdm. Ir atsitiesė numiręsis, ir pradėjo kalbėti MP330.
^ Numirkis ar išeikis – būsi geras Žem.
2. intr. N turėti epilepsijos priepuolius.
3. intr. pasidaryti nejudriam, sustingti (iš išgąsčio, baimės): Numiriau mirte iš to išgąsčio Šts.
4. intr. netekti jėgų, leipti (stipriai paveiktam kokio jausmo): Teta vos nenumirė iš gėdos ir apmaudo P.Cvir. Mes ko nenùmirėm juoku Lkm. Aš ko nenùmiriau juokais Erž.
5. intr. prk. išnykti, nebeegzistuoti: Ak, tu saule, mano saule, amžiais nepasiekiamoji! Kam užkūrei jauną sielą nenumirštamais troškimais? S.Nėr. Nors viskas į dulkes smulkiausias pavirs, daina niekados nenumirs rš.
ǁ nustoti reikštis, netekti veiklumo: Pasirodykite dar esą tautiškai nenumirę rš. Tikėjimas be meilės numiręs yra DP481.
ǁ tapti nereikšmingam, visiškai neberūpėti kam: Kiti jai jau numirę (kaip ir numirę, neberūpi, dėl kitų jai galvos nebeskauda) J.Jabl. Turiam numirti griekams arba liauties griešyti brš. Griekui ir svietui numirę MKr18.
| refl.: Save paniekinęs, pats sau nusimiršta J.Jabl. Aš nusimirčia geiduliamus DK166.
6. tr. mirštant neatiduoti: Numirė karvę jis munie Vn.
◊ blùsos nùmirė (nusi̇̀mirė) sakoma labai išsigandus: I blùsos nùmirė, kai pamačiau ateinant vokietį Btg. Man ant pečiaus blùsos nusi̇̀mirė Ėr.
panumir̃ti, papanumir̃ti (dial.) intr. visiems numirti: Vaikų turėj[o], tik anys panuej[o] svietan ir panùmirė Dv. Ma[no] tėvelis ir motutė panumi̇̀rę Dv. Jau seni papanùmirė Lz.
pamir̃ti, pami̇̀ršta, pàmirė intr.
1. CI42, R, KII342 nustoti gyventi, mirti: Nemaž pàmirė žmonių J. Mano vyras seniai pàmirė Mrp. Kap pamir̃s seni, kur ji dėsis? Azr. Tiek suvalgei, dabar pamirsi̇̀ Sem. Kap motulė pàmirė, likau sirata Eiš. Nuo aguonų gali pamirt Grv. Laiko nedarinksim pamir̃t Aps. Aš keturis (ketverius) metus turėjau, kai tėvas pàmirė Nmč. Da tris dienas nepàmirė Ppr. Kad mirtai, tai ir pamirtái Trak. Būt čia visi badais pamirę Tvr. Pamirė vėžiu Tvr. Ot Rumokų kalvis, toks vyras, pàmirė, ir gana Gs. Mano žmona pamirė, palikdama tris mažus vaikučius Tt. Ligūsta buvo ir pàmirė Sg. Ans gal čia pat, jums beveizint, pamir̃ti Skd. Žmonių … daug pamirė Mž427. Už visus prašome, kurie pamirę est tarp mūsų DP545. Ir sako tuos pamirusius dėl to badu SPII88. Ir kaip pamirė Bela, tapo karaliumi jo vietoje Jobab sūnus Sešah BB1Moz36,33.
| Iš tiesos sakau jums: jei kviečių grūdelis, puolęs į žemę, nepamirs – viens pasiliks, bet jei pamirs, daug vaisių atneš NTJn12,24.
^ Boba pamirė ar pirtis sudegė – tai vis tiek Švnč.
| refl. Skd, Sdk: Pasimirusio apraudojimas KII20. Stalius iš gėdos ar iš išgąsčio, nusiminęs, kad tiek privirė košės, netrukus pasimirė P.Cvir. Kad tėvas nebūtų taip greit pasimiręs, javus atsėjus, jau, rasi, būtų buvusios vestuvės I.Simon. Ji pasimirė nuo širdies ligos prš. Pasi̇̀mirė iš piršto Ėr. Keturi (ketveri) metai, kaip vyras pasi̇̀mirė Šlu. Pradėjo sirgti, sirgti, ir pasi̇̀mirės Grd. O tu, mano sūneli, ko tu pasi̇̀mirei? JD1195. Daug jų šita liga ir pasimiršta Kel1865,74.
| prk.: Pasimirė kun. Miežinis, pasimirė ir jo žodynas V.Kudir.
2. netekti jėgų, nuleipti (stipriai reiškiant kokį nors jausmą): Gali juokais pamirt LTR. Net pamirė visi iš juoko Rod.
3. pasidaryti nejautriam, apmirti: Ranka buvo ganc (visai) pami̇̀rusi Prk. Paliko pirštas pamiręs nu peršalimo Žeml.
ǁ sustingti: Gyslose pamirė kraujas rš.
4. prk. nustoti egzistuoti kam, tapti nereikšmingam, neberūpėti kam: Kap tas sakė, buvo mum viskas pamirę (buvome viskam abejingi) Str. Jūs pamirę este … įstatymams svieto NTPvKol2,20. Jie pamiršta svietui bei griekams brš.
5. būti kiek padžiūvusiam (apie šieną): Šieną jau galiam krauti į kupsčius: nors dar biškį drėgnas, bet jau pamiręs Yl. Šienas neges, pami̇̀ręs yr Grg. Žolė yr pami̇̀rusi, negal dar vežti Lk.
6. pašilti iki drungnumo (apie vandenį): Karvė nora, kad būtų pamiręs vanduo, t. y. nė šaltas, nė šiltas J.
papamir̃ti (dial.) intr. visiems išmirti: Praeitinį pavasarį papàmirė abudu Dv. Mūs gi kieme visi sẽniai papami̇̀rę Dv.
pérmirti intr. labai nusilpti, perkarti: Vaikai badu permirę, nuogi, apdriskę rš.
primir̃ti, primi̇̀ršta, pri̇̀mirė
1. intr. išmirti: Kiek šeimų yra primi̇̀rusių – visos lig vieno Krš.
2. intr. netekti jėgų, nuleipti (stipriai reiškiant kokį jausmą): Gal juokais primirti B.
3. tr. K, Žvr mirštant palikti kam savo turtą: Paprastai jie tenkinasi laivais ir valtimis, kuriuos jiems primiršta jų tėvai I.Simon. Jis bus pirmasis Šalteikių stalas: viena karta jį primirė kitai, ir taip per eilių eiles iki Karaliaus šeimos I.Simon. Primirk manie tavą turtą Bru.
4. intr. atitekti (mirus savininkui): O jeigu jai primiršta po vyro ketvirta namo dalis?! Alk. Jo lobis visas tau primirs BBTob6,13.
5. intr. prisirišti, priprasti prie ko, atsidėti kam: Primiręs pri to darbo esi Šts.
| refl.: Ans pri munęs visus metus prisimiręs buvo Slnt. Jonis prisimiręs pas mumis ir testova Slnt. Ans į tą kiną primi̇̀ręs[is] Šts.
užmir̃ti, užmi̇̀ršta, ùžmirė
1. intr. numirti, netekti gyvybės: Ùžmirė visi [sẽniai] Ker. Jo sūnėnas jau užmirė Jz.
2. intr. apmirti, pasidaryti pusiau mirusiam: Ažumirštu badu SD433. Rudenį musės užmi̇̀ršta, pavasarį atsigynas vėl Akm. Persigandę, kaip užmirę stovėjo vietoje A.Vien. Tryliką mėnesių kaip užmirus (persigandusi, apstulbusi) vaikščiojau Sdk.
| Užmir̃s (užbadės) pas juos bernas Lp.
| prk.: Taipogi ir tikėjimas, jeigu neturėtų darbų, užmiręs yra pats savyje Blv. Nieko nebegavau iš tėvynės (tėvų namų), viskas ùžmirė Lnkv.
ǁ būti paralyžiuotam: Dešinioji pusė mažumą užmirusi BzF142.
3. intr. neišaugusiam sunykti, neprasikalti, neprasiskleisti: Užmi̇̀ręs kiaušis MitI52. Visus gerai vertė, tik vienas ùžmirė neprasikalęs Bsg. Vienas tik neverstas, o kitas užùmirė kiaušiny Slm. Tuosyk beveik visi kiaušiniai buvo užmi̇̀rę Skr. Šešius perėjo kiaušinius, vienas ùžmirė Šts. Varpos viršūnės grūdai būna užmi̇̀rę Alk. Visi žiedukai užmirė (nepražydo) Rdm.
4. intr. N apalpti.
5. intr. nustoti jautrumo, nutirpti: Nors kojos raudonos, užmirusios nuo šalčio – reikia kentėti Žem. Mun pirštai užmirė besemant bulbes Užv. Koja, ranka užmirė, nejuntu aš nieko J. Reikėjo sėdėti net dvi valandas, ir dugnas (sėdynė) ùžmirė Slnt. Pirštą tverdamas neužveržk tvarto (tvarsčio), kad pirštas neužmir̃tų Vkš. Kaip ir ažumirė dantys, maž nebesopės Sdk. Šiltu mėtų skystimu galima plauti užmirusias žaizdas rš.
ǁ pasidaryti nejudriam, sustingti (iš baimės): Ažùmiriau prosta aš iš stroko Zt.
6. intr. prk. būti nejudriam, neenergingam: Jis pas svetimus augo, užtat ir toks užmi̇̀ręs Lš. Jau iš seniai ji tokia buvo užmi̇̀rusi Skr.
| Ažmi̇̀ręs visas kraštas Dglš. Be rajono Kuršėnai su visu užmi̇̀rę Krš.
7. intr. prk. išnykti nepasireiškus: Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne? Mair. Ar skundas užmirs jam be žado? Ar atbalsio jokio neras sopuliai? Mair. Atrodė, kad sugebėjimas greit spręsti visiškai užmirė jo dvasioje rš. Jo balsas staiga užmirė rš.
8. tr. mirštant nepasakyti, kur padėta (pinigai): Užmirė ana pinigus, t. y. neparodė, kur ana dėjo J. Pradėjo kalbėti, kad jų tėvas turėjo daug piningų, bet anus užmirė Rdn. Ùžmirė tėvas pinigus, ir nerandam Kb.
| Kad ponaitis būtai nepriminęs, tai būčia jau visas dainas ažmirus Tvr.
9. tr. neatiduoti, negrąžinti prieš mirtį: Ans užmirė skolą, t. y. neatidavęs mirė J.
10. intr. (priet.) būnant mirštančio ar mirusiojo aplinkoje prarasti gyvybingumą: Nabašnyko neleidžia vežt per laukus – laukai užmiršta LTR(Ob).
ǁ tr. (priet.) atimti gyvybingumą: Prieš smertį išneškit svogūnus, česnakus, jurgines, daržovių ir žolynų sėklas, ba mirštant užmirs Vlk. Pieno … neseka [ligoniui] nei duot, nei parduot, ba jei mirs, tai ir pieną užmirs LTIII458.
ǁ intr. turėti sąlytį su mirusiuoju: Ta troba jau ùžmirė; da nėkas jo[je] nebuvo miręs Vdk.
11. intr. prk. K labai ko geisti: Jis užmi̇̀ręs ant pinigų (labai šykštus) Jrb. Ans už kapeiką yr užmi̇̀ręs Lkv. Ji yra užmi̇̀rusi už kožną kapeiką Bt.
◊ blùsos ùžmirė sakoma labai išsigandus: Kad persigandau, net blùsos ažùmirė Ds.
1. netekti gyvybės, nustoti gyventi: Aš nenoriu mirti, nei žemelėj pūti, – aš gyventi trokštu su tavim drauge S.Nėr. Mirė žmonys, it lapas rudenį krito M.Valanč. Sunku mirti be vilties, savo gyvenimo tikslo nepasiekus J.Bil. Kad neleisi tą dukrelę, tai aš mirsiu šiuos meteliuos Čb. Aš mirštu be vaikų BB1Moz15,1. Dar nèmirė, dar gyslos dreba kakle J. Senelė gyniojos nemirsianti J.Jabl. Karmušė[je] mirsiu ir būsiu minėjamas kaip tikras kareivis StnD25(pastaba). Taip gražus tas Nemunas, kad ir mirti jame būtų smagu V.Kudir. Kam nemir̃tina, tas nemir̃s Trs. Jis visiškai nežinojo, kad dėdė jau miręs Jnšk. Ligonis jau buvo miręs, kai mes nuėjom J.Jabl. Visi suprato ją mir̃siančią Sv. Motyna mi̇̀rusyt po Kalėdų Lkv. Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumirštie brš. Ans mirte numiręs jau Krtn. Mirusysis tuojau kėlės ir sakė anam BM251. Mi̇̀rė šimto dešimts metų Plm. Geriau būtų, kad mirtáu Rud. Jau, rodos, kad ir šiandie mir̃čia Mrj. Kad jis mirdamas mirtų arba gydamas gytų Pg. Kur anas tau mirs: jo da ir su kūle neužmuši (dar stiprus) Ds. Nebereiks kitą kartą mir̃ti (sako mirusiajam abejingas) Ėr. Ar dabar mir̃t, ar kitąsyk, tai ko čia skubėt Klvr. Kai užmuša, mir̃t nereik Dkš. Mirsi, o darbų vis nepabaigsi Švnč. Svietelis mir̃s kap musios Arm. Jis pats dvesiojo badu kone bemirdams K.Donel1. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, samanas duonon kepę, žieves sriubon virę A.Baran. Ne liga jį, vaikeli, į kapus nuvarė: jis senatve mirė tenai J.Jabl. Senumu mirė Ėr. Vaikas kaklu mirė Pš. Tas mokytojas iš kojos mirė Ėr. Žvirblis čirškia žiemą: mirsiù, mirsiù Ad. Gyvuliai nemiršta, jie gaišta LTR(Lš). Bet jei bitinas miršta, tai visa jo šeimyna išgaišta S.Dauk. Bitės mi̇̀ršta, jei maisto neturi Drsk. Miršta jaunas … ir senas Mž426. Kentė nesuskaitomus apikalbius … net ik mirštąs DP534. Tačiau visiemus bus mirti BPII409. Jūs iš jo nevalgykiat, nei jo dasilytėkiat, jeib numirtumbit BB1Moz3,3.
^ Da kojos šiltos, da nemirsi̇̀ Ds. Jei nebūtų miręs, būt gyvenęs LTR(Rm). Verk[ia] kai motinos mirusios NžR. Visokius darbus reikia mokėt, ale mir̃t nereikia mokėt Skr. Jaunas galia mirti, senas tura Šlu. Jei mir̃si, nėkas neatpirks, jei nemir̃si – nėkas neprispirs Krš. Jei nori būt geras, tai mirk, jei blogas, tai ženykis LTR(Mrj). Apie mirusį arba gera kalbėk, arba viską nutylėk KrvP(Švnč). Žmogus ir miršta, ir mokos Krok. Tas jau yr miręs ir uodegą išniręs Sim. Kaip mirei, teip mirei, bile gyvas parėjai Pns. Be tvarkos gyvensi, be laiko mir̃si Skr. Jis kad ir mir̃tų šnapse (įpratęs gerti netveria negirtavęs) Gs. Velyčiaus miręs, nekaip gyvas buvęs B. Miręs kad ir veiza, nėko nemato VP29. Rygo[je] gyventi (dėl gero pelno), Vilniu[je] mir̃ti (dėl daugelio bažnyčių) Ėr. A žmona mirė, a pirtis sudegė (tas pats) Bsg. Tėvas miršta – stogai nuplyšta, motina miršta – vaikai išsklysta PPr158. Mirė meška, mesk ir dūdas Ll, Ar. Žiūrėsiu, nuo ko mir̃si (sakoma nenorint tyčia kam ko duoti) Dkš. Mirk ir atsikelk (ką nori daryk), bet medę išvežti gausi Šts. Kad ir mirsiu (jokiu būdu, niekaip), nedovanosiu NžR, Sln. Mirsiu – neužmiršiu Sln. Negal beįpūsti, jei nori – mirk Krtn. Į susirinkimą – mir̃k (daryk ką nori) neateina tėvas Trk. O kelties ir eiti nora mirdamà (labai, be galo) Trk. Tas vargonykas mi̇̀ręs (tikras, nuostabus) daininykas Drs.
mirštančiai̇̃ adv. labai: Mirštančiai̇̃ reik piningų Šts.
mirtinai̇̃ adv.: Numirė mirtinai̇̃ tie razbaininkai [iš baimės] Plng. Tu viens žinai, kada užmigsu mirtinai (mirsiu), kada į duobę žengsu PG.
| refl.: Mir̃tų ne vienas, ale mi̇̀rštasi ne taip greit Grš. A taip, a taip mir̃sias – ko čia kentėti nerūkius Krš.
2. būti prie mirties, merdėti: Ka kokį gyvolį pjauna, nereik gailėties – ilgai mi̇̀ršta Vkš. Riūkia mir̃damas vyras, t. y. mi̇̀rštantis J. Mirštantį išvežė anksti rytą, ėmus dienoti P.Cvir. Mirštantysis pabučiavo mano motinai ranką, pasišaukė savo verkiančią žmoną ir skubėdamas pradėjo sakyti jai, kam esąs skolingas jis, kas – jam A.Vien. Jau Juras bemiršta JV327. Tokie blynai mirštančiam galima valgyt (labai gardūs), o tu nevalgai Trgn. Paėmė žvirblelį jau mirštantį KlvD151.
| Daržely gėlės paskutinės jau miršta prieglobsty šalnos K.Bink. Miršta javas pradalgėse sp.
3. būti ištiktam epilepsijos priepuolio, netekti sąmonės, alpti, apmirti: Nuomariu miršta Gs. Mi̇̀rė, mi̇̀rė (sirgo nuomariu) kokius metus, ale po tam párejo Krš. Pasiutus senoji buvo: jeigu jai kas nors nepatiko, tai ji rėkė, gulė, mi̇̀rė Skr.
4. netekti jautrumo, tirpti: Per tus šalčius nebgalėjo karvių pamilžti, rankos mi̇̀ršta Užv.
5. prk. nustoti egzistuoti, pranykti: Sukurtas vaizdingas posakis jau nebemiršta B.Sruog. Žodžiai mirė jai ant lūpų rš. Jeigu ir taip, vis tiek jis mano širdyje jau miręs (man neberūpi, manęs nejaudina) rš.
| Griekui miręs, gyvas išliksi RD195. Nusidėjimui mirėme DP577.
ǁ pamažu nykti, irti: Valstybė ne panaikinama, ji miršta rš. Mes gyvename tokį laikotarpį, kai, mums matant, miršta senasis pasaulis (sov.) sp. Imperialistinis kapitalizmas yra mirštantis kapitalizmas (sov.) rš.
6. prk. dingti, žūti: Vos tik atėjo kareiviai, tuojau mirė skustuvas, o toks buvo geras! Vv. Padavė piningus – tie jau mi̇̀rę (bus praleisti, išeikvoti) Krš.
7. prk. būti labai apimtam stipraus noro, jausmo, pojūčio, netverti: Mi̇̀ršta saldimo, o paskiau kirminai sukilna Krš. Ana vaiką pamatė – mi̇̀ršta. Jau, sakau, musint, apsikrausi lig jauna vaikais Eig. Aš mi̇̀rštu žemėn (iš juoko), kaip ans pradeda kalbėt Plng. Net miršta iš piktybos Rod. Gal ne vieno motušėlė keikia dalią karčią! Keikia dalią – skausmu miršta, apkabinus marčią B.Sruog. Baduoju labai, badu mirštu SD59. Troškuliu mirti CII657. Visi mirė juokais, pamatę tą mergą vyru apsirengus Alk. Nors mir̃k juokais Ds. Mir̃k juoku su tais vaikais Kn. Kai Gervazas juką virė, kas pamatė, juoku mirė Tršk. Visi mi̇̀rė iš juoko Al. Jis moka prikrėsti juokų, nors ir mirk besijuokdamas rš.
◊ dėl skati̇̀ko (ant ceñto) mir̃ti būti labai šykščiam: Dėl skati̇̀ko jis mi̇̀ršta – per šalį iš jo nieko negausi Jnšk. Jis ant cento miršta Jnšk.
apmir̃ti, apmi̇̀ršta, àpmirė; SD204, R128
1. intr. K pasidaryti beveik negyvam, pusiau mirusiam: Keletą nedėlių pasirgusi, apmirė ir parbuvo mažne negyva keturias dienas M.Valanč. Boba kap žudėj[o] žiedą an piršto, tai ir àpmirė mergelė (ps.) Rod. Bitė žiemą neapmiršta J.Krišč.
| Javų grūdas, žemėn pasėtas, apmiršta ir pūsta A.Baran. Iš žaizdų su sutriuškintais audiniais pašalinti apmirusias dalis rš.
^ Pagavom barsiuką, pririšam kieme už lenciūgo, vaikščioja kaip apmiręs (nelinksmas) Rm. Salė dar pustuščia, publika kaip apmirusi (lėtai) renkasi Žem.
2. intr. Lkv po truputį išmirti: Seniejai čia pernai labai àpmirė Pp. Àpmirė čia daug žmonių Grg. Labai apimirė iš senesnių ir iš jaunesnių, dabar visi jauni Krs.
3. refl. nustoti gyventi: Tik mislini, kad apsimirtái greičiau Btr.
4. intr. būti ištiktam epilepsijos priepuolio: Mergytė apmirusi ėmė tampytis, narelius sukioti, laužyti Vaižg. Antryt àpmirė ir vėl už mėnesio àpmirė Lp. Kai apmi̇̀ršta, razplėšt marškiniai ir numest (priet.) Ad. Anas in savaitės dukart apmi̇̀ršta nuomariu Ktk.
ǁ R65, M netekti sąmonės, apalpti: Dabar jis pamislijo, kad ji iš to džiaugsmo apmirė BsPIV72. Tad motinos rankas laužė, plaukus plėšdamos ir apmirdamos SGI52.
5. intr. SD143,446, R netekti jautrumo, nutirpti (apie kurią nors organizmo dalį): Mano koja buvo apmi̇̀rusi K. Liežuvis pusiau apmirė trokšdamas SGII9.
6. intr. pasidaryti nejudriam, sustingti ko nors paveiktam, patekus į tam tikrą būseną: Jis prišliaužė prie skardžio krašto ir apmirė, pasigėrėjimo pagautas rš. Kai pasakiau apie jo darbus, tai iš baimės àpmirė Vl. Pamatę tokius baisius liežuvius, visi apmirė MPs. Išmintingiejai broliai apmirė, nes žinojo, kad bėda bus ne durniui, ale aniems BM253. Àpmiriau mirtinai, pamačiusi žvakelę pri užpakalio Dr. Į darželį įeidama, ant rūtelių apmirdama: Ai, rūtelės žaliosios, linksma buvau, kaip sėjau JV253. Piršlio balsą išgirdusi, ant rūtelių apmirusi JV476.
| prk.: Norėjo surikti, tačiau balsas apmirė krūtinėje rš.
7. intr. prk. pasidaryti ramiam, tyliam: Ponas Anupras, nepasiekęs tikslo, prityręs daugel smūgių, galų gale apmirė savo skausme LzP. Apmirusį miestą sudrebino baisus sprogimas, ir pro klevus į dangų pakilo juodų dūmų stulpas J.Dov. Per fabriko kiemą nuūžė vėjas ir apmirė griuvėsiuose J.Dov.
8. intr. prk. nustoti gyvai, veikliai reikštis: Mieste visiškai apmirė kultūrinis gyvenimas sp. Krizės metu kur kas daugiau nusmuko žemės ūkio ir pramonės gamyba, apmirė prekybos apyvarta rš. Draugijos gyvenimas turėjo apmirti rš. Laki Mortos vaizduotė apmirė J.Avyž.
9. tr. būti mirštančio vilkėtam, gulėtam: Apmi̇̀rusio drabužių nenoria imti J. Rakaliams atiduoda tus marškinius àpmirtus KlvrŽ. Àpmirtos drobulės KlvrŽ. Àpmirtą lovą visumet liuob išplaus Šts.
10. tr. mirštant nuslėpti, nepasakyti, kur padėta (pinigai): Mirė senis ir piningus apmirė: kas beras nežinodamas, kur senis paslėpė Šts. Mirdamas nė pačiai piningų nepaliko, bet apmirtiejai piningai pasirodė sapnė[je] Šts.
11. intr. labai atsidėti: Ans apmiręs (stipriai) laiko BzF142.
| refl.: Lyg apsimir̃damas (mėšlungiškai) ką nutverti KI709.
◊ blùsos àpmirė juok. sakoma labai išsigandus: Išgirdus lauke šaudant, iš baimės visos blùsos àpmirė Jnš. Ir jaučiu, kad visos mano blusos apmirė V.Piet.
širdi̇̀s àpmirė pasidarė baisu: Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas A.Vien. Mano širdis kap mirte apmirė Prn. Aš susišukavau plaukus ir apmirusia širdimi atidariau pirkios duris rš. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė Jnš.
širdi̇̀s kraujù àpmirė pasidarė labai gaila: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi LTR.
atmir̃ti, atmi̇̀ršta, àtmirė (plg. rus. oтмepeть) intr. išmirti (apie bites): Pavasarį bitės àtmirė Arm.
įmir̃ti, įmi̇̀ršta, į̇̃mirė intr.
1. K netekti gyvybės, mirti (įlindus kur): Jei supelėjusį vašką bei įmirusių bičių randat, tai pjaukiat jus laukan S.Dauk. Bitys įmirusius perus paliekti, ir avilyj didelė smarvė atsiranda prš.
| prk.: Įmirė rauplės, t. y. nykti pradės J. Šįmet javai visai nenoria kultis – įmi̇̀rę (ne visai subrendę grūdai varpose įstrigę) Gl.
2. Vvr numirti (artimiesiems nepatogiu laiku): Jam per tą bankietą ir įmir̃s kas nors Skd. Kad bent neįmirtų tokiūse speigūse Yl. Mun kaip tik tumet buvo įmi̇̀ręs vaikas Skd. Įmirė subato[je], laidoti reiks panedėlė[je] Šts.
| refl.: Gal įsimir̃ti į tas dienas Grg.
3. pasidaryti beveik mirusiam: Aš jau buvau į pusę įmiręs (pusiau numiręs) Šn.
4. įsigilinti, labai atsidėti: Nė akių nepakeldama nuo darbo, dirbau įmirusi rš.
| refl.: Apstoję kažin kokį raštą, pakabintą ant sienos, ir įsimirę skaito rš. Ir juodu lošia. Tiesiog mirte įsimirę rš. Vaikas įsimiręs žaidžia su savo mediniais žirgiukais rš. Buvo įsimirusi į darbą ir neišgirdo lengvų įeinančiosios žingsnių rš.
5. refl. ilgai būti, nesiliauti, įsityžti: Įsimirė drėgni, vėsūs vakarų vėjai rš.
išmir̃ti, išmi̇̀ršta, i̇̀šmirė intr. K, J; R48
1. netekti gyvybės, nustoti gyventi (visiems ar didelei daliai): Vieni pakelėse išmirė, kiti parnešė ligą į kiemus M.Valanč. Kožna svieto eilia išmiršta, bet tuo metu kita eilia užauga A.Baran. Juoduoju maru teišmirs, kas nori mum laisvę atimt! S.Nėr. Augino jisai savo brolio dukterį, vardu Estera, kurios tėvai išmirę buvo S.Stan. Per šituos kelis metus jų daug i̇̀šmirė Klvr. Blogiejai teišmi̇̀ršta, geriejai tepasiliekta Erž. Jos vaikai išmi̇̀rę senatve Ėr. Kad tie žmonės išmirtų išmirtų, mums dirvonus paliktų paliktų (vieversėlio giesmė) Pnd. Toks aulys pavasario šalčiūse turia išmirti be pagalbos S.Dauk. Pusė tranų išmi̇̀rę Lš. Ir išmirė visokia banda egipciokų BB2Moz9,6.
| Nuimant virkščias ne kaip liuobama yra, pavasarį, kad atkas šaknis, randa visas išmirusias S.Dauk. Ar leisit žolėms išmir̃ti (išnykti)? Sg. Karšta, daržas antai išmiręs (nuvytęs, išglebęs) Skr.
^ Šventą dieną visas kaimas atrodė lyg išmi̇̀ręs Jnš. Visas sodžius buvo kaip išmiręs A.Vien.
| refl.: Išsi̇̀mirė visi seniejai, ir gana Šts.
2. Prk. pasidaryti ramiam, tyliam: Išmi̇̀rę (užmigę) visi pasieniais, iškritę Skr. Išmi̇̀rę (tylūs, tušti) namai be jokio garso stovėjo abipus gatvės rš.
paišmir̃ti (dial.) intr. Pst visiems mirti: Diedas ir bočia mokėjo lietuviškai, ale paišmirė visi Lz. Nėra – jau pai̇̀šmirė Ad.
numir̃ti, numi̇̀ršta, nùmirė
1. intr. SD68, R, K nustoti gyventi, netekti gyvybės: Kovoti ir numirt už liaudį tų teisių nieks negal atimt S.Nėr. Kad žmogus ir numiršta, darbai gyvena J.Jabl. Sugrįžęs gimtinėn šalin …, neradau senio Vainoriaus: jo numirta praeitą rudenį V.Krėv. Sako, septynias aštuonias dešimtis sugyvenęs, baika, kad ir nùmirė Trgn. Kožnas, kuriam tiktai įkirto, numirti turėjo iš didžių sopulių I. Ar gyvas Bartuška? – Gyvas, kad negirdėt numi̇̀rusio Krsn. Jūs tėvas čia numirė Ad. Brakšt ir numirė Kv. Nùmirė šeši ar septyni Zt. Smerčiu numirsi OsG157. Gumbu numirė Ėr. Nelaiko čia tep baisiai žmogų, kad jau badu numir̃tų Pkn. Jei aš tavęs negausiu, rūpesteliais numirsiu KlpD25. Velug būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi J. Oi gegute, gegutėle, kiek man metų (reikės laukti) lig užaugant, lig numirštant? J.Jabl. Nukris lapeliai – užaugs ir kiti, numirs močiutė – jau nebus kitos JD535. Kaip numirsiu, amžių gyvenęs, palaidokiat Šts. Koja šalta šalta kai numirusi ir taip dilga Skr. Numirėliai keliasi iš numirusių DP17. Trečią dieną iš nuomirusiųjų kėlėsi Mž21. Iš tę ateis sūdytų gyvų ir nuomirusių Mž586. Ar nebuvo kapų Egipte, idant mus nuvestumbei, jeib pustynėje numirtumbim? BB2Moz14,11. Numiręjie savuosius numirėlius pakas DP512. Jei galvijas (žvėris) numiršta, kurio valgyti valna yra … BB3Moz11,39. Varlės numirė namuosu, dvaruosu ir ant lauko BB2Moz8,13.
| Badu numirusius perus galima pažinti J.Krišč. Jei grūdas kviečio, impuolęs žemėn, nenumirs, jis patis liektis DP486.
| prk.: Šaltuos miškuos numirę lapai šlama S.Nėr. Gipsas … pražudo … ypatybę rišimo akmenių, dėl to toks gipsas vadinasi numirusiu A1884,415.
^ Buvo jau numiręs ir uodegą išniręs J.Jabl. Nenumirę tie vagiai ir šiandie (vis dar yra vagių) Ad. Žmogus ir numiršti besimokydamas LTR(Vl). Dėl vienos ligos nenumirsi KrvP. Kai numiršta, tai visi geri Ds. Lokys numirė, mesk ir trimitus B. Numirė meška, atliko dūdos LMD. Numirsi – nenusineši Sln. Kur gyveni, te namai, kur numirsi̇̀, te kapai Trgn. Ką numirę valgysim? (sakoma juokiantis iš per daug rūpestingo) Grž. Ir numirsme – laiko neturėsme NžR. Nebus čėso ir numirt Ds. Ar žmona nùmirė, ar pirtis sudegė – vienas ir tas pats Mlt. Kad aš i numirsiù, tavos duobės neužgulsiu Lz. Jaunas gali numirtie, o senas turi numirtie Tat. Atsiminė numi̇̀ręs persti (sakoma, kai kas po laiko atsimena nepadaręs kokio darbo) Krž. Ale ir balsas jo – iš numi̇̀rusių prikeltų Ds. Kas tau, kad tu kap iš numirusių prisikėlęs? Plv.
numirtinai̇̃ adv.: Abimelechas buvo perleistu (nubaustas) numirtinai (myriop) I.
| refl. Jdr, Jrb: Vargo ilgus metus, kol nūsi̇̀mirė Vn. Jis vargšas greit nusimirė peršalęs VšR. Vaičaitis jaunas nusi̇̀mirė vyras Snt. Gainiojos, gainiojos panas visą amžių ir benusimirė Šts. Nors nusimir̃s šiltai (gyvendamas šilumoje) Ėr. Šešis vaikus paauginau, vyras nūsi̇̀mirė Grdm. Ir atsitiesė numiręsis, ir pradėjo kalbėti MP330.
^ Numirkis ar išeikis – būsi geras Žem.
2. intr. N turėti epilepsijos priepuolius.
3. intr. pasidaryti nejudriam, sustingti (iš išgąsčio, baimės): Numiriau mirte iš to išgąsčio Šts.
4. intr. netekti jėgų, leipti (stipriai paveiktam kokio jausmo): Teta vos nenumirė iš gėdos ir apmaudo P.Cvir. Mes ko nenùmirėm juoku Lkm. Aš ko nenùmiriau juokais Erž.
5. intr. prk. išnykti, nebeegzistuoti: Ak, tu saule, mano saule, amžiais nepasiekiamoji! Kam užkūrei jauną sielą nenumirštamais troškimais? S.Nėr. Nors viskas į dulkes smulkiausias pavirs, daina niekados nenumirs rš.
ǁ nustoti reikštis, netekti veiklumo: Pasirodykite dar esą tautiškai nenumirę rš. Tikėjimas be meilės numiręs yra DP481.
ǁ tapti nereikšmingam, visiškai neberūpėti kam: Kiti jai jau numirę (kaip ir numirę, neberūpi, dėl kitų jai galvos nebeskauda) J.Jabl. Turiam numirti griekams arba liauties griešyti brš. Griekui ir svietui numirę MKr18.
| refl.: Save paniekinęs, pats sau nusimiršta J.Jabl. Aš nusimirčia geiduliamus DK166.
6. tr. mirštant neatiduoti: Numirė karvę jis munie Vn.
◊ blùsos nùmirė (nusi̇̀mirė) sakoma labai išsigandus: I blùsos nùmirė, kai pamačiau ateinant vokietį Btg. Man ant pečiaus blùsos nusi̇̀mirė Ėr.
panumir̃ti, papanumir̃ti (dial.) intr. visiems numirti: Vaikų turėj[o], tik anys panuej[o] svietan ir panùmirė Dv. Ma[no] tėvelis ir motutė panumi̇̀rę Dv. Jau seni papanùmirė Lz.
pamir̃ti, pami̇̀ršta, pàmirė intr.
1. CI42, R, KII342 nustoti gyventi, mirti: Nemaž pàmirė žmonių J. Mano vyras seniai pàmirė Mrp. Kap pamir̃s seni, kur ji dėsis? Azr. Tiek suvalgei, dabar pamirsi̇̀ Sem. Kap motulė pàmirė, likau sirata Eiš. Nuo aguonų gali pamirt Grv. Laiko nedarinksim pamir̃t Aps. Aš keturis (ketverius) metus turėjau, kai tėvas pàmirė Nmč. Da tris dienas nepàmirė Ppr. Kad mirtai, tai ir pamirtái Trak. Būt čia visi badais pamirę Tvr. Pamirė vėžiu Tvr. Ot Rumokų kalvis, toks vyras, pàmirė, ir gana Gs. Mano žmona pamirė, palikdama tris mažus vaikučius Tt. Ligūsta buvo ir pàmirė Sg. Ans gal čia pat, jums beveizint, pamir̃ti Skd. Žmonių … daug pamirė Mž427. Už visus prašome, kurie pamirę est tarp mūsų DP545. Ir sako tuos pamirusius dėl to badu SPII88. Ir kaip pamirė Bela, tapo karaliumi jo vietoje Jobab sūnus Sešah BB1Moz36,33.
| Iš tiesos sakau jums: jei kviečių grūdelis, puolęs į žemę, nepamirs – viens pasiliks, bet jei pamirs, daug vaisių atneš NTJn12,24.
^ Boba pamirė ar pirtis sudegė – tai vis tiek Švnč.
| refl. Skd, Sdk: Pasimirusio apraudojimas KII20. Stalius iš gėdos ar iš išgąsčio, nusiminęs, kad tiek privirė košės, netrukus pasimirė P.Cvir. Kad tėvas nebūtų taip greit pasimiręs, javus atsėjus, jau, rasi, būtų buvusios vestuvės I.Simon. Ji pasimirė nuo širdies ligos prš. Pasi̇̀mirė iš piršto Ėr. Keturi (ketveri) metai, kaip vyras pasi̇̀mirė Šlu. Pradėjo sirgti, sirgti, ir pasi̇̀mirės Grd. O tu, mano sūneli, ko tu pasi̇̀mirei? JD1195. Daug jų šita liga ir pasimiršta Kel1865,74.
| prk.: Pasimirė kun. Miežinis, pasimirė ir jo žodynas V.Kudir.
2. netekti jėgų, nuleipti (stipriai reiškiant kokį nors jausmą): Gali juokais pamirt LTR. Net pamirė visi iš juoko Rod.
3. pasidaryti nejautriam, apmirti: Ranka buvo ganc (visai) pami̇̀rusi Prk. Paliko pirštas pamiręs nu peršalimo Žeml.
ǁ sustingti: Gyslose pamirė kraujas rš.
4. prk. nustoti egzistuoti kam, tapti nereikšmingam, neberūpėti kam: Kap tas sakė, buvo mum viskas pamirę (buvome viskam abejingi) Str. Jūs pamirę este … įstatymams svieto NTPvKol2,20. Jie pamiršta svietui bei griekams brš.
5. būti kiek padžiūvusiam (apie šieną): Šieną jau galiam krauti į kupsčius: nors dar biškį drėgnas, bet jau pamiręs Yl. Šienas neges, pami̇̀ręs yr Grg. Žolė yr pami̇̀rusi, negal dar vežti Lk.
6. pašilti iki drungnumo (apie vandenį): Karvė nora, kad būtų pamiręs vanduo, t. y. nė šaltas, nė šiltas J.
papamir̃ti (dial.) intr. visiems išmirti: Praeitinį pavasarį papàmirė abudu Dv. Mūs gi kieme visi sẽniai papami̇̀rę Dv.
pérmirti intr. labai nusilpti, perkarti: Vaikai badu permirę, nuogi, apdriskę rš.
primir̃ti, primi̇̀ršta, pri̇̀mirė
1. intr. išmirti: Kiek šeimų yra primi̇̀rusių – visos lig vieno Krš.
2. intr. netekti jėgų, nuleipti (stipriai reiškiant kokį jausmą): Gal juokais primirti B.
3. tr. K, Žvr mirštant palikti kam savo turtą: Paprastai jie tenkinasi laivais ir valtimis, kuriuos jiems primiršta jų tėvai I.Simon. Jis bus pirmasis Šalteikių stalas: viena karta jį primirė kitai, ir taip per eilių eiles iki Karaliaus šeimos I.Simon. Primirk manie tavą turtą Bru.
4. intr. atitekti (mirus savininkui): O jeigu jai primiršta po vyro ketvirta namo dalis?! Alk. Jo lobis visas tau primirs BBTob6,13.
5. intr. prisirišti, priprasti prie ko, atsidėti kam: Primiręs pri to darbo esi Šts.
| refl.: Ans pri munęs visus metus prisimiręs buvo Slnt. Jonis prisimiręs pas mumis ir testova Slnt. Ans į tą kiną primi̇̀ręs[is] Šts.
užmir̃ti, užmi̇̀ršta, ùžmirė
1. intr. numirti, netekti gyvybės: Ùžmirė visi [sẽniai] Ker. Jo sūnėnas jau užmirė Jz.
2. intr. apmirti, pasidaryti pusiau mirusiam: Ažumirštu badu SD433. Rudenį musės užmi̇̀ršta, pavasarį atsigynas vėl Akm. Persigandę, kaip užmirę stovėjo vietoje A.Vien. Tryliką mėnesių kaip užmirus (persigandusi, apstulbusi) vaikščiojau Sdk.
| Užmir̃s (užbadės) pas juos bernas Lp.
| prk.: Taipogi ir tikėjimas, jeigu neturėtų darbų, užmiręs yra pats savyje Blv. Nieko nebegavau iš tėvynės (tėvų namų), viskas ùžmirė Lnkv.
ǁ būti paralyžiuotam: Dešinioji pusė mažumą užmirusi BzF142.
3. intr. neišaugusiam sunykti, neprasikalti, neprasiskleisti: Užmi̇̀ręs kiaušis MitI52. Visus gerai vertė, tik vienas ùžmirė neprasikalęs Bsg. Vienas tik neverstas, o kitas užùmirė kiaušiny Slm. Tuosyk beveik visi kiaušiniai buvo užmi̇̀rę Skr. Šešius perėjo kiaušinius, vienas ùžmirė Šts. Varpos viršūnės grūdai būna užmi̇̀rę Alk. Visi žiedukai užmirė (nepražydo) Rdm.
4. intr. N apalpti.
5. intr. nustoti jautrumo, nutirpti: Nors kojos raudonos, užmirusios nuo šalčio – reikia kentėti Žem. Mun pirštai užmirė besemant bulbes Užv. Koja, ranka užmirė, nejuntu aš nieko J. Reikėjo sėdėti net dvi valandas, ir dugnas (sėdynė) ùžmirė Slnt. Pirštą tverdamas neužveržk tvarto (tvarsčio), kad pirštas neužmir̃tų Vkš. Kaip ir ažumirė dantys, maž nebesopės Sdk. Šiltu mėtų skystimu galima plauti užmirusias žaizdas rš.
ǁ pasidaryti nejudriam, sustingti (iš baimės): Ažùmiriau prosta aš iš stroko Zt.
6. intr. prk. būti nejudriam, neenergingam: Jis pas svetimus augo, užtat ir toks užmi̇̀ręs Lš. Jau iš seniai ji tokia buvo užmi̇̀rusi Skr.
| Ažmi̇̀ręs visas kraštas Dglš. Be rajono Kuršėnai su visu užmi̇̀rę Krš.
7. intr. prk. išnykti nepasireiškus: Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne? Mair. Ar skundas užmirs jam be žado? Ar atbalsio jokio neras sopuliai? Mair. Atrodė, kad sugebėjimas greit spręsti visiškai užmirė jo dvasioje rš. Jo balsas staiga užmirė rš.
8. tr. mirštant nepasakyti, kur padėta (pinigai): Užmirė ana pinigus, t. y. neparodė, kur ana dėjo J. Pradėjo kalbėti, kad jų tėvas turėjo daug piningų, bet anus užmirė Rdn. Ùžmirė tėvas pinigus, ir nerandam Kb.
| Kad ponaitis būtai nepriminęs, tai būčia jau visas dainas ažmirus Tvr.
9. tr. neatiduoti, negrąžinti prieš mirtį: Ans užmirė skolą, t. y. neatidavęs mirė J.
10. intr. (priet.) būnant mirštančio ar mirusiojo aplinkoje prarasti gyvybingumą: Nabašnyko neleidžia vežt per laukus – laukai užmiršta LTR(Ob).
ǁ tr. (priet.) atimti gyvybingumą: Prieš smertį išneškit svogūnus, česnakus, jurgines, daržovių ir žolynų sėklas, ba mirštant užmirs Vlk. Pieno … neseka [ligoniui] nei duot, nei parduot, ba jei mirs, tai ir pieną užmirs LTIII458.
ǁ intr. turėti sąlytį su mirusiuoju: Ta troba jau ùžmirė; da nėkas jo[je] nebuvo miręs Vdk.
11. intr. prk. K labai ko geisti: Jis užmi̇̀ręs ant pinigų (labai šykštus) Jrb. Ans už kapeiką yr užmi̇̀ręs Lkv. Ji yra užmi̇̀rusi už kožną kapeiką Bt.
◊ blùsos ùžmirė sakoma labai išsigandus: Kad persigandau, net blùsos ažùmirė Ds.
Lietuvių kalbos žodynas
įdė́ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
dė́ti, dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti Zt), dė́jo
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
Lietuvių kalbos žodynas
pradė́ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
dė́ti, dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti Zt), dė́jo
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
Lietuvių kalbos žodynas
sudė́ti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
dė́ti, dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti Zt), dė́jo
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.
kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.
×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.
gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.
×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.
pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.
rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.
×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×
rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.
ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.
Lietuvių kalbos žodynas
vanduo
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
vandeñs gaidẽlis C. tilvikas:
vandeñs lãšas nepérbėgo teig. apie gerai sutariančius: Kur dingo tos laimingos dienelės, kuomet, rodos, vandens lašelis tarpe mudviejų neperbėgo. Žem. Kaip mes surokavom, šešius metus išdraugavom – vandens lašas neperbėgo. Všv.
vandeñs lãšas nepérbėgo per tárpą teig. apie gerai sutariančius: Tu dabar taip susigiminiavai su ta Plestiene, kad jau ir vandens lašas per jūsų tarpą neperbėgo. Simon.
vandeñs lãšas neprasìsunkė teig. apie gerai sutariančius: Su broliais ir seserimis taip sugyvenau, jog vandens lašas neprasisunkė. rš.
nė̃ vandeñs lãšo visiškai nieko (negavo): Iš jos nė vandens lašo negausi. Šk.
vandeñs šáukšte nuskandìnti sakoma labai nekenčiant: Kad galėtų, vandens šaukšte nuskandintų. Pln. Turiu kaimynus, kurie mane šaukšte vandens nuskandintų. Simon.
vandeñs šáukšte paskandìnti sakoma labai nekenčiant: Ans mane pagatavas šaukšte vandens paskandinti. Krž. Kad primanytų, tai šaukšte vandens jį paskandintų, tik galva netelpa. Srd. Taip pat teisybė, kad Bona prakeikta vandens šaukšte mus paskandintų, jei tik sugebėtų. Sruog.
vandeñs šáukšte prigìrdyti sakoma labai nekenčiant: Morkuvienė – velnias – apskundė! Jie visi vieną dūdą... vandens šaukšte mus prigirdytų!. Paukš. Kad sumanytų, tai gal šaukšte vandenio prigirdytų!. Trgn. Vienas kitą gali vandenio šaukšte prigirdyt. Bgt.
daũg vandeñs nutekė́jo praėjo nemaža laiko: Kol į darbą paleis naują kalvę – daug vandens nutekės. Dvd. Nuo anų laikų nutekėjo daug vandens. Avyž.
daũg vandeñs nutekė́jo į mariàs praėjo nemaža laiko: Ne, Jeronimai, tamsta mane mylėjai, kaip ir aš nebuvau tamstai abejingas, bet nuo to laiko jau daug vandens į marias nutekėjo. Vien.
daũgel vandeñs prabė́go praėjo nemaža laiko: Daugel vandens prabėgo, daugel ko mačiau. Btg.
deviñtas vanduõ sakoma apie tolimą giminaitį: Kokia ji giminė – devintas vanduo. Bgt.
deviñtas vanduõ nuo kisiẽliaus R. sakoma apie tolimą giminaitį: Monika pašonėj neturėjo nei tėvų, nei brolių, gal tik vieną kitą giminę – devintą vandenį nuo kisieliaus. Cvir. Devintas vanduo nuo kisieliaus pusantro valako savininkas pakvietė mane visai vasarai daraktorium. Andr.
drum̃stas vanduõ sąlygos nusikalsti: Aišku, tokio verslo žmonėms, kaip mūsų seniūnas, karo aplinkybės – tai tas drumstas vanduo, kuriame taip gera žuvis gaudyti. Pt.
gyvàsis vanduõ antgamtinė malonė: Rasi pati būtum prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!. ŠR.
karštamè vandenyjè pagim̃dė apie darbštų: Ar tave, žmogeli, motina karštame vandenyje buvo pagimdžiusi, ar kas? – stebėjosi žmonės jo darbštumu. Krėv.
smagùsis vanduõ prš. alkoholinis gėrimas:
šálto vandeñs atsigérti sukaupti kantrybės: Su juo kalbėti, tai reikia pirma šalto vandens atsigerti. Lš.
šáltą vándenį pìlti ant galvų̃ raminti: Šitame dalyke taip išdykome, kad, jeigu ne p. K. Obelaitis, kuris pradeda pilti mums ant galvų šaltą vandenį, būtume visai pasiutę. Kudir.
švęstù vándeniu pakrãpyti prilupti: Ne pro šalį tą vaiką švęstu vandeniu pakrapyti, kad toks didelis neklaužada. Grz.
ródos vérdančiu vándeniu pérpylė
1.apie staiga supykusį: Stankienę rodos kas verdančiu vandeniu perpylė, pripuolė dantį sukandusi, atkalą kumštę prispaudė vyrui prie dantų. Žem.
2.labai susigėdo: Užkaitau, rodos verdančiu vandeniu kas perpylė. Žem.
vandeñs atnèšti negãli visiškai neprilygsta: Tu negali anam ir vandens atnešti. Akm.
dum̃k mùšk bė́k vandeñs Kal. sakoma apie daugiadarbį ar darbštuolį:
vándenį drum̃sti kelti nesantaiką, kenkti: Ko ji čia nori, ko vandenį tarp mūsų drumsčia?!. Klvr. Prisipumpei kaip švabas ir eik miegoti, ko čia vandenį drumsti [savo kalbomis]. Avyž.
mìsk vìsk ir vándenį gérk nekreipk dėmesio: O ko tau reikia! Misk visk ir vandenį gerk! – sumaurojo Laužadis. rš.
nors vándeniu líek
1.sunku sutramdyti: Kai pradėjo muštis, tai nors vandeniu liek!. Arm.
2.apie kietai miegantį: Nors vandeniu liek, anas miegos. Pls.
vándenį líeti ant (kieno)malū̃no palaikyti: Tu lieji ant jų malūno vandenį, o mums šiaip ar taip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. Dvd.
vándenį mèsti šlapintis: Kaip pradėjęs pilti su brūkliu į nugarą, tad vandenį pradėjo mesti nuo pasturgalio. Dauk. Pasiutusi: spiria, kanda ir vandenį meta. Rdn. Ta kumelė kosi, perdžia ir vandenį meta. Grg.
vándenį mèsti į bãlą šelpti turtingą: Kam čia mest į balą vandenį. Gs.
vándenį mę̃sti painioti aplinkybes, kad sunku būtų susigaudyti: Jis tyčia menčia vandenį. Rs.
vandeñs nèdavė bùrnai praskaláuti apie šykštų: Ot ir sesuo: nedavė nė vandens burnai praskalauti. Krš.
vanduõ nepérbėgtų per tárpą teig. labai sutaria: Nė vanduo per jųdviejų tarpą neperbėgtų – taip eina juodu susiglaudusiu. Simon.
vándeniu nepribyrė́jo savaime neatsirado: Vandeniu nepribyrėjo, vis reikėjo ažkrutėt. Plš.
vándenio neužmaĩšė nekliudė gyventi: Niekam ir vandenio anas neažmaišė – geras buvo žmogus. Rš.
vándenį numèsti nusišlapinti: Palaukit, vyrai, numeskim vandenį. Grg.
vándenį nusimèsti nusišlapinti: Atsiprašau, aš biškį vandenį nusimesiu. Pln.
kíek vandeñs nutekė́jo daug laiko praėjo: Prisakiau, kad kitąmet atvežtų jį visai vasarai. – Kiek dar vandens turės nutekėti, – atsiliepė Anelė. Bub.
vándenį padrum̃sti kiek kelti nesantaiką, pakenkti: Aš taip galvoju: kas nors, norėdamas padrumsti vandenį, kliudyti mūsų valdžiai, tokius dalykus prasimanydavo, ir tiek. rš.
vándenį paléisti į (kieno)malū̃ną pritarti: Deksnys, nesuprasdamas, kur suka tardytojas, paleido vandenį į jo malūną su tuo įkarščiu, jog net Diržys pamirksėjęs aštriai pabadė jį savo taikliu ir tiriamu žvilgsniu. rš.
vándenį paródyti prastai plauti: Prasta skalbėja – ji baltinius ne išskalbia, tik vandenį parodo. Gs.
vandenyjè plaũkti labai prakaituoti: Iš pirmo veiksmo išėjau tiesiog plaukdamas vandeny. Pn.
vandenyjè sùdegė apie pavainikio tėvą: Jo tėvas vandeny sudegė. Gs.
vanduõ ant (kieno)malū̃no ką palaikantis dalykas: Tokia vienybė man reikalinga, tai yra vanduo ant mano malūno!. Žem.
į plačiùs vándenis išeĩti sėkmingai reikštis: Į plačius mokslinius vandenis išėjo jaunieji matematikai. rš.
į plačiúosius vándenis išplaũkti padaryti karjerą: Jei jos duktė ištekėtų už tinkamo vyro, kad ir už to būsimo daktarėlio, tuomet ji iškart išplauktų į plačiuosius vandenis. Alan.
į šáltą vándenį eĩti irti, skursti: Vyras vėpla, boba dvakla, o namai į šaltą vandenį eina. Lel.
į vándenį mèsti lengvai, veltui išleisti: Manai, aš tam gausiu iš tėvo dalies, kad ją mesčiau tyčia į vandenį?. Simon.
iš vandeñs ištráuktas apie riebų: Riebi, kad sakysi iš vandenio karvė ištraukta. Trgn.
nė̃ už vándenį labai mažai (uždirbo): Neuždirbai nė už vandenį duonai, kur man susprogai!... Žem.
viršum̃ vandeñs laikýtis sunkiai verstis, skursti: Paskui gavau mėnesinę pašalpą, kad galėčiau šiek tiek laikytis viršum vandens. rš. Jie ėmė pardavinėti savo gražiuosius masyvius baldus, o prie viso to dar prisidūrė Anos algelė – taip jie ir laikėsi viršum vandens. Simon.
kaĩp vanduõ
1.apie greitai išleidžiamus pinigus: Pinigai jau eina kaip vanduo. Rm.
2.apie greitą bet ko praėjimą: Maniau – praeis metai, kiti, praeis daug laiko, ir viskas nutekės kaip vanduo. Ap. Tos atostogos kaip vanduo bėga. Rm. Prabėgo kaip vanduo gyvenimas. Btg.
kaĩp vandeñs labai daug: Bus uogų kaip vandens. Krš. Bus kalbų kaip vandenio. Prl. Medaus būdavo kaip vandenio. Vl. Pinigų dabar turiu kaip vandens. Kt. Kitą metą geriau įmėšlinsiu, bus uogų kaip vandens. Krš.
kaĩp vandenyjè
1.apie kietai miegantį: Vakar parėjęs iš miesto tai nors miegojau kaip vandeny. Pls.
2.apie ko dingimą, negalėjimą rasti: Dingo nauja šluota kaip vandeny. Ktk.
kaĩp vandeñs lašaĩ apie labai panašius: Kiek jau praėjo metų, kurių dienos viena į kitą panašios kaip vandens lašai. Simon.
kaĩp dù vandeñs lašaĩ apie labai panašius: Buvo broliai kaip du vandens lašai. Varn.
kaĩp vanduõ upè apie greitą sunaudojimą: Mūs duona eina kaip vanduo upe. Plv.
kaĩp vanduõ žùviai labai reikalingas: Man šokiai – kaip žuviai vanduo. Švaist.
kaĩp deviñtas vanduõ nuo kisiẽliaus apie tolimus giminaičius: Toks jis man giminė kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Rm. Jis man giminė kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Kt.
kaĩp kárštu vándeniu apipìlti apie staiga supykusį: Suvirpėjo moteriškė, lyg ją būtų kas karštu vandeniu apipylęs. Net kumščius sugniaužusi prišoko prie vyro. Krėv.
kaip karštamè vandenyjè mazgótas apie ūmaus būdo asmenį: Apsiramink, ko čia dabar puldinėji kaip karštam vandeny mazgotas. Brž.
kaĩp kárštu vándeniu pérpilti išsigąsti: Kaip tai? – lyg karštu vandeniu perpiltas atšoko žydas. Lauc. Marę, rodos, kaip karštu vandeniu perpylė. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi!. Žem.
kaĩp káršto vandeñs užlíetas staiga susijaudinęs: Klebonas kaip karšto vandens užlietas pašoko iš lovos. Žem.
kaĩp šáltu vándeniu apipìlti prastomis žiniomis nemaloniai nustebinti: Lyg šaltu vandeniu mane apipylei. Vien.
kaĩp šáltu vándeniu pérpilti
1.išgąsdinti: Kaip šaltu vandeniu perpiltas Pundulevičia, patylėjęs valandėlę, vėl prabilo. Žem. Martynienė, kaip šaltu vandeniu perpilta, pakėlė galvą. Žem. Staiga jis mane kaip šaltu vandeniu perpylė. Tilv.
2.sujaudinti: Kai aš apie tai (apkalbas) išgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu perpylė, tarytum krūtinę replėmis suspaudė. Šein.
kaĩp trẽčias vanduõ nuo kisiẽliaus apie tolimą giminaitį: Kokios čia be giminės – kaip trečias vanduo nuo kisieliaus. Ps.
kaĩp vérdančiu vándeniu apipìltas staiga supykęs: Užvirė, kaip verdančiu vandeniu apipiltas, Raivedys, išgirdęs tokias kalbas. Krėv.
kaĩp vándeniu apšùtintas paraudęs (iš gėdos): Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko kaip vandeniu apšutinta iš trobos. Krėv.
kaĩp vandeñs įė̃męs į bùrną sakoma apie tylintį, nenorintį pasakyti: Ko tyli, kaip vandens į burną įėmęs?!. Sk.
kaĩp vándeniu išlíeta apie ko lygumą, tiesumą: Vaga turi būt lygi – kaip vandeniu išlieta. Grv.
kaĩp vándenį laĩkant burnojè apie tylintį: Kitos ponios ir Irena tylėjo, tarytum vandenį burnoje laikydamos. Pt.
kaĩp vándeniu pérpilti labai sujaudinti: Kaip vandeniu perpylė mane, kai sužinojau, jog miręs. Št.
kaĩp vandeñs priė̃męs į bùrną sakoma apie tylintį: Kaip į burną vandens priėmę tylėjo ir smalsuoliai. Vien.
kaĩp vandeñs prisė́męs bùrną sakoma apie tylintį, nenorintį pasakyti: Pievose tik arkliai iš lėto pančiais žvangina, o bernai – lyg burnas vandens prisėmę. Bor.
kaĩp vandeñs prisiė̃męs į bùrną sakoma apie tylintį, nenorintį pasakyti: Jeigu jie būtų sužinoję apie jus, būtų tylėję kaip vandens į burną prisiėmę. Vencl.
kaĩp vandeñs prisė́męs sakoma apie tylintį: Tyli kaip vandenio prisisėmęs. rš.
kaĩp vandeñs prisisė́męs į bùrną apie tylintį, nenorintį pasakyti: Krekla su Juzukevičium nors žino, bet kaip vandens burnon prisisėmę. rš.
kaĩp vandeñs prisisrė̃bęs į bùrną sakoma apie tylintį, nenorintį pasakyti: Tyli kaip vandens į burną prisisrėbęs. Krš.
kaĩp į vándenį
1.apie laikymą paslaptyje: Švoger, tu melagi! Argi iš tiesų išmokai varyti?.. Pasakyk, nebijok... man kaip į vandenį. Žem. Niekados negirdėsi iš manęs pikto žodžio, tavo praeitį kaip į vandenį. LzP.
2.apie dingimą: Jurgis Ladyga niekur nesirodo, dingo kaip į vandenį. Ap. Niekur nerado, Žuravliovas dingo kaip į vandenį. Vien. Prapuolė, kaip vandenin. Alz. Stasys mokosi vidurinėje, bet nei aš, nei mano tėvai nežinom, kur jis pradingo kaip į vandenį. Trein. Žmona Darata – prikepti blynų prikepė, bet nespėjo krosnyje žarijos išblėsti, pati – kaip vandenin. Zur.
3.apie staigų šaltį: O kokia šalta klėtis: išlipi iš lovos kaip į vandenį. Simon.
kaĩp į vándenį įkrìsti
1.dingti: Sulig diena išėjimo pragaišo, kaip į vandenį įkrito. Valanč. Vaikas dingo, lyg į vandenį įkrito. Mrj.
2.kietai užmigti: Vakar kai užmigau, kaip į vandenį įkritau. Ėr.
kaĩp į šáltą vándenį į̃merktas apie nejaukiai besijaučiantį kur: Jame esu kaip į šaltą vandenį įmerktas, kad nuvažiuoju. Plng.
kaĩp į vándenį įmèsti niekams išleisti, iššvaistyti: Man kartais atrodo, kad aš tuos pinigus kaip į vandenį įmečiau. Simon.
kaĩp į vándenį sukìšti niekams išleisti, iššvaistyti: Pinigus sukištum kaip į vandenį, o pati geros dienos nematytum. Žem.
kaĩp iš káršto vandeñs staiga (šokti): Adomukas kaip iš karšto vandens šoko iš lopšio. Vaižg.
kaĩp iš vandeñs ištráuktas šlapias, išprakaitavęs: Viena karvė rytmetyje būdavo kaip iš vandens ištraukta. Vlkš.
kaip iš vándenio tráuktas šlapias, suprakaitavęs: Kožną rytą kaip iš vandenio traukta. Rsn.
kaĩp vanduõ nuo žąsiẽs
1.apie nekreipiantį dėmesio: Jei apšneku [neteisingai], eisiu į peklą, o tau kaip nuo žąsies vanduo nurietės. Krš. Nesiklausykit, parodykit, kad nežingeidu žinoti, ir nustos visi liežuviai, o nuo aplotųjų nurietės kaip nuo žąsies vanduo. Žem. Nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. Kt. Bet jo pašaipa nuo Adomo nuvarvėdavo tartum nuo žąsies vanduo. Avyž.
2.apie greitą ko praėjimą: Miegas kaip vanduo nuo žąsies nuriedėjo. Žg.
kaĩp per vándenį lengva (atlikti): Su Mare iš giesmių knygų gieda „Kristaus kentėjimus", kaip per vandenį skaito. Simon. Eina kaip per vandenį. Kt.
kaĩp vanduõ po ledù apie lėtą, tylų judėjimą: Pas mus dar visa kas kaip vanduo po ledu, tyliai ir bailiai sruveno.... Bil.
kaip akmuo vandenyje žr akmuo
kaip akmuo į vandenį žr akmuo
kūdikį išpilti kartu su vandeniu žr kūdikis
kūlį ir vandenį likti žr kūlis
kaip ožka ant vandenio žr ožka
peklos vanduo žr pekla
kaip sėlenai vandens žr sėlena
stiklinę vandens neatnešti žr stiklinė
į ugnį ir į vandenį eiti (šokti) žr ugnis
ar ugnyje ar vandenyje žr ugnis
ugnį ir vandenį pereiti žr ugnis
kaip velnias švęsto vandens žr velnias
kaip žuvis vandenyje žr žuvis
Frazeologijos žodynas
mèsti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
mèsti, mẽta, mẽtė
1. tr. sviesti tolyn, aukštyn, žemyn: Mesčiau šluotelę kairion šalelėn, o pati jauna aukštan svirnelin (d.) Čb. Meti̇̀ (mesk) viedran! Dsn. Baltą žąsį peša, šalia plunksnas mẽta Dkš. Ji má[n] metė obuolėlį par stiklo langelį JD665. Anas negi metė [akmens] – tik iš rankų paleidė Km. Mèskie stiklelį in akmenėlį, lieki vynelį in purvynėlį (d.) Klvr. Ar mesti kūlį nuo stogo? Pn. Kai starkus meta iš lizdo kiaušinius, bus geri metai, kai vaikus – blogi (priet.) Pnd. Metė jį žemėn J.Jabl. Kaip aną mesi – vis ans kaip katė ant kojų nukris Plt. Neduokit to, kas yra šventa, šunims, nei meskit perlų jūsų prieš kiaules Ch1Mt7,6. Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna BB1Moz37,22. Mèskit Perliušę [į] gilų Dunojų (d.) Vlkv. Nė koks žmogus: šake mèstinas pro duris Šts. Sprogyklas (bombas) mesti, laidyti I. Vilyčia metama MŽ548. Metama ugnis (raketa) N. Akmenelis toks, kaip iš rankos metamas Šts. Metamąsias velėnas (durpes) uždura su duru Šts.
| Su liže duoną pečiun meta (šauna) Antš.
| Mesk (leisk) kortą par tris kartus: jeigu ben kartą išloši, tai gerai BM41.
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį NžR. Nemesk lazdos, šunų dar nepraėjęs PPr217. Senio žodis ne klanan mestas (teisingas, išmintingas) Dkš. Kam čia mèst į balą vandenį (kam šelpti turtingą) Gs. O išgamos! Pirštinę štai geležinę dabar metu jums į akis (šaukiu į dvikovą)! Mair. Ir jis, kas svetima, nemeta (mėgsta pasisavinti) Ds. Dabar mergų pilna: kur pagalį mesi̇̀ – vis an mergos Užp. Tai kviečiai! Kepurę mesk – neįkris (tankūs, geri) Šl. Tokias akėčias tik mèst par tvorą (prastos) Rd. Mèsk jauną, kaip jis (senas) eina (jaunas neprilygsta senam, taip greit nepaeina) Ėr. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį (kiti daug prastesni) Ėr. Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį Srv. Geri kortai silkus meta (vertesni už šilką) Varn. Mesk šunį an kiaulės, ka nepjauna (sakoma, kai kas nenori ko siūlomo imti) Kt. Kad yr i jaunų visokių: kitam mesk šunį viršuo – ans trauksis, i tiek Vgr.
mestinai̇̃ adv., mestinõs: Mestinai̇̃ antmečiau vaiką ant šieno vežimo kaip kunkolą Skd. Ans mestinõs meta Vkš. Iš lovos išmetė mestinõs Trkn.
ǁ tr., intr. sviesti kuo taikant į ką nors: Gaspadinė jį pamatė, pagriebus su samčiu metė JD265. Jisai čebatu ją metė LB158.
^ Žmonės juos purvais meta (mėto, drabsto) J.Jabl. Aš į jį metù duona, o jis į mane akmeniu Klvr. Kuo mesi, tuo teksi: medum – medum, lašiniais – lašiniais (kuo kaltinsi, tuos bus kaltas) Trgn.
ǁ refl. sviesti ką tolyn lenktyniaujant: Eikiv mestis: kas toliau numesav, tas piningus palaikysav TDrVII106. Meskiavos pypkoms, katro toliau nukris Ggr.
ǁ nusivilkti (drabužį): Namie jau tai aš nemetu kailinių nuo pečių Rmš. Šilta, reikia mesti nuo pečių milinę rš.
2. tr. pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą): Mesiu tą sviestą – žibalu atsiduoda Vb. Mesk tu tuos griozdus stalus – nebegali jau gražesnių įsitaisyt Slm. Mèskit lauk tais supuvusias bulves, ką da čia laikot Gs.
| Ledą metant neršta lydekos Šts. Nosvaity (ežeras) ledą jau baigia mest Užp.
3. tr. VlnE137, Ch1Mr1,16 leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą): Mès tą tinklaitį Rsn. Bet ant tavo žodžio tinklą mesiu BPII272. Eik pas marias, mesk meškerę BtMt17,27. Mesk aukso inkarelį KlpD10.
ǁ leisti nukristi iš rankų: Papuneli, mèsk cukraus į arbatą KlvrŽ. Rozu metėm (sodinome) bulbas Lp. Ar čia metamà (vaga, į kurią sodinant metamos bulvės)? Sdk.
^ Pirma mèsi, paskui rasi (ką gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Gs. Ką vasarą mesi, tą žiemą rasi Vl. Nori rasti – pirma tur mesti PPr222.
4. tr. iškrauti, tuštinti (prikrautą vežimą): Einam vežimo mesti KlvrŽ. Vienas lauke į vežimą krauna, o kitas daržinėj iš vežimų mẽta Jnš. Šienas yr mẽtamas, turu padėti, negaliu šnekėties Vn.
5. tr. krėsti, pilti: Tėtė po kamarą jau baigia putrą mèsti (krėsti į kubilą) Jnšk. Meta (beria) krušą savo CII453. Ėmusys su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdamys (gausiai pildami, užversdami), svetį savo lygiai pėrusys S.Dauk.
ǁ Užp dėti raugimui (burokus): Burokai, mesti̇̀ senagaly, gardūs Ktk.
ǁ įdėti mėsos, riebalų, uždaryti (viralą, košę): Kuo gi košė mestà, kad teip negardu? Ktk. Mẽstas puodas Dglš.
ǁ daryti (krūvą), krauti: Kap toli namo vežt ar kelias šlapias, tada kūgį mẽta Lz.
^ Šimtakys stirtą (kūgį Tvr) meta (sietas) LTR(Pkl).
6. tr. dėti, duoti savo dalį (ppr. pinigų) kokiam tikslui: Kai rinko pinigus, daug kas metė Jnšk. Nu gieda, nu piningus meta Trk. Drąsiai visi gėrė, nes visų buvo mesti pinigai Žem. Ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų Žem. Rinkliavą rink, mezliavą mèsk, pyliavą pilk J.
7. tr. smūgiu blokšti, griauti, versti: Kad metė aukštielinką ant žemės, net dirvonai suskambėjo Jnšk. Priėjo prie tokios balos – kaip mes tą gaspadorių in tą balą! BsPIV46.
ǁ priversti griūti (apie epilepsijos priepuolį): Jį mažą mèsdavo nuomaras Pc. Nuomara mesdavo, o kai jis išgydė, jau nebemesdavo Rm. Kas turi metamąją ligą (epilepsiją), viena diena suverpti, suausti, pasiūti ir apvilkti – sugis LMD(Km).
| impers.: Buvo apgydę, bet dabar vėl jį dažnai mẽta Dbk. Šunio išsigąsdino, pradėjo mèst Trak. Girdėjom, kad mẽta nuomarin Bgs.
ǁ stumti atgal, blokšti, versti iš vietos: Viena banga varo „Argą“ priekin, kita meta jį atgal rš. Negaliu įlipt į vyšnią, mẽta lauk vėjas Skr.
| Ratelis mẽta šniūrą pr.
ǁ refl. tiestis, loštis: Kap metės [sūpuodamasis], tai išsigrūdo iš sūpluokių Dglš.
ǁ staigiai kreipti: Kai akis meti, tokios musytės akyse tik sijoja, sijoja Ant.
8. tr. varyti, šalinti (iš užimamos vietos): Mèsti iš buto DŽ. Jau mes savo seniūną mèsim, rinksim naują Nmn. Sueję mesmà storastą Ds.
ǁ atitolinti, atstumti: Nemesk mus nuog meilės tavo Mž335.
9. tr. kelti, tiesti į priekį ar į šalį (kojas, rankas): Klyš kleiš, klyš kleiš kojas mẽta (į šonus stato) eidamas Vkš. Kareivis turėjo gerai kojas mèsti Prk. Arklys meta koją į koją, parsvieda paskutinę koją par pirmąją Šts. Rankas mesdamys vaikščio[ja] kareiviai Šts. Šalta? Met' kojas (eik) kap išgali, i sušilsi Ml.
| Jų arklio ilgos kojos, užtai jis meta didelį šakymą Dglš. Plačiai žingsnį meta (žergia) Srv. Mẽtė žingsnį ir pastvėrė Gs.
| Ir metė (pakėlė) ant jo rankas savo, ir pagavo jį Ch1Mr14,46.
10. tr. sutelkus siųsti, gabenti kur: Antantės valstybės nutarė mesti stambias karo jėgas prieš Tarybų šalį (sov.) rš.
11. tr. prk. tiesti, skleisti (šviesą, šešėlius): Medžiai mẽta ilgus šešėlius KII149. Saulutė prabėgdama spindulį metė į mano langelį S.Nėr. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas rš.
12. tr. Upt, Lš, Ut netekti senųjų (dantų, plunksnų, plaukų, ragų) prieš dygstant naujiems: Vaikas dantelius meta Grž. Gal ar dantis karvė meta, kad neėda Ds. Senoji kumelė dantis meta Šts. Senės vištos rudenį meta plunksnas (šeriasi) Ėr. Seni briedžiai ragus meta anksčiau – lapkričio–gruodžio mėnesiais, o jaunesni – dažnai sausio mėnesį rš. Daba anie (katinai) kūdi, plauką meta šalin Tl. Medžiai pagelto, pradėjo mesti lapus A.Vien.
^ Vilkas plauką meta, o natūros nemeta Škn.
13. intr. Pgr, Rs keisti, mainyti kuo nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar meti, ar ne su manim peiliais? Snt. Na, Jonai, metame dalgėm! – Ne, mano geresnė Slk. Aš su tavim nemesiu, gali apgaut Kp. Čigonėli, meskim pypkėm Šn.
| refl. Brs, Als, Žd, Skd: Paaugę maino arklius, o piemenys peiliais mesdavos Trk.
14. tr. sumažinti, nuleisti (kainą): Sakau, da mèsk penkis rublius, tai pirksu Lkv.
15. tr. SD345, R vynioti ant mestuvų ar ant sienos audeklo metmenis: Mūsų šiandie moterys audeklą meta po gryčią, ir vietos ten nėr Jnšk. O ką mès ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo? K.Donel. Ar susirikiojot mesti audeklo gijas? Šts. Nuo krijelio mẽta an sienų Prn. Ant mieto, įbesto sienon, mèsk geinį, driką J. Atneš krijelius, įkals kuolelius, reikės man jaunai drobeles mesti LTR. Ant sienų nė nemetus, ant mestuvų nepapratus Plv. Mesiù žilu, o atausiu žaliu Alv. Bernyti mano, pliudrinės tavo tai gražiai mestos ir atskersuotos JD835.
^ Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta (vaivorykštė) Pnd.
ǁ užnerti reikiamą akių skaičių mezgant: Dvylikos akių mečiau kojinę Šts.
16. tr. dėti, traukti (lanką ant statinės): Bačkeles mečiáu lankais cielą dieną Šateikių bravare Štk. Liuob eis pavasarį par sodas, mesdamas lankus Šts.
17. tr. privirinti, pridurti plieno prie norago, prie kirvio, dalgio ašmenų: Metu, užmetu noragą MŽ522. Reikia mèst dalgė Lp.
18. tr., intr. prk. griežtai, trumpai pasakyti, ištarti: Lik vietoj! – metė aviatorius Gecevičius Petrui lyg įsakymą, o pats nubėgo su kitais draugais prie garažo rš. Tėvas pastovėjo, o paskui išpūtė susitvenkusį krūtinėj orą, dusliai metė: – Šį kartą aš dar ateisiu J.Balt.
| Partija metė (iškėlė) naują strateginį šūkį – pasirengti socialistinei revoliucijai (sov.) rš.
19. tr. prk. griežtai reikšti, skelbti: „Sakmės“ autorius meta aštrų priekaištą feodaliniams valdovams K.Kors. Dovydas meta prakeikimą ant savo priešų brš. Jis – paprastų darbo žmonių pusėje, giliai užjaučia skriaudžiamuosius ir meta panieką skriaudėjams (sov.) rš.
20. tr., intr. Grd, Ds, Plv gerti (svaiginamuosius gėrimus): Jau jie penktą bakalą mẽta Vlkv. Mèsk stiklelį Gs. Kad ana samagonką meta KlvrŽ. Iš jo bus didelis pijokas – meta arielką kaip [v]andenį Vžns. Nebuvo parsigėręs, bet, žinoma, jau metęs Šts.
ǁ turėti įprotį gerti, girtauti: Tas vyras metą̃s, sako, gerai gerąs Vgr.
ǁ valgyti: Skani košė, ir vedvi našiai mẽtėm KlvrŽ.
21. intr. smogti, skelti: Metė per ausį vienąkart, kitąkart, ir užteko Jnšk. Mesk į kramę (makaulę) ir stumk pro duris Šts.
22. intr. greitai eiti: Meta kaip jaunas Žr.
23. refl. KlvrŽ, Vn ne laiku, per anksti turėti (apie kumelę, karvę): Mūsų kumelė metasi. Ar nežinai kokių žolių ant suturėjimo? Skd. Karvės papilvė nutįsusi, mesis laukan Šts.
24. tr. atsiskiriant, išvykstant palikti, nebesirūpinti; nebebūti kur, su kuo drauge: Žada jis tą pačią mesti Pn. Šiandien ves, rytoj mes LTR(Šll). Nė jis mane ves, nė mes Rd. Paniulaitė mumis meti̇̀, žadi ryto poni būti JD1558. Sūnus buvo mẽtęs mane Nmč. Kodėl anas jus mẽta be jokios prieglaudos? Str. Neturtingieji meta žemę ir virsta samdomais darbininkais rš. Visa metus, žusrišo akis ir leidos, kur kojos nešė Rod. Ir nuliūdo širdis bernelio, kad visi jį vieną paliko, vieną metė priešininkų kerštui V.Krėv.
^ Pupa sėklos nemeta (koks tėvas, tokie ir vaikai) Rod, Šmn.
| refl.: Kad greit anas nuo jos mẽtės, kai pamatė, koks žmogus Ut.
25. tr. toliau nebevartoti, nebesinaudoti: Mečiau dviratį, dabar pėsčias vaikštau Vb. Pradėjau skaityt knygą, negraži, i mečiaũ Dglš. Pamatysi – pabūsi mieste, mesi visas senas sukneles, užsimanysi naujų Vb.
^ Nemesk kelio dėl takelio Mrj, Ds.
ǁ nebetęsti, nutraukti (darbą, įprotį …), atsisakyti įprasto dalyko: Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn – šiandien mūsų šventė, Gegužės Pirmoji J.Bil. Sesės meta dainą, dundančias stakles S.Nėr. Meskim visas kalbas į šalį rš. Jei mes visus šitus papročius mestume, tuomet mūsų gyvenimas būtų daug lengvesnis rš. Mèsk savo sumanymą BŽ326.
| refl. tr.: Ar dar jis savo papročio [rūkyti, gerti, bartis] nèsmetė? Lp. Ar dar jis vis nèsmeta mados rėkt? Ar jau metės? Lp.
ǁ intr. (su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu ar bendratimi) liautis, nustoti ką darius: Rašė, rašė ir metė rašęs J.Jabl. Artojas metė aręs Grž. Metė rūkęs, bet nuo stiklelio neatsisakydavo rš. Meskiat rūkyti Štk. Meskie, mergele, kaselę mezgus, te sidabro žiedelis (d.) Rod. Gydausi, bet ašaros dar nemetė bėgusios Zr. Mesk, broleli, rašytie, imk grėblelį taisytie LB134. Vištos metė dėt, nėr kiaušinių Arm.
| refl.: Mestųsi vogęs Lp.
26. tr. palikti kieno daliai, skirti kam: Jūs patys pirštais išsivarpot [valgį], tada jau man mẽtat Str. Vieną lauką mẽta pūdymui, kitą – rugiam, trečią lauką – vasarojui Brsl.
27. tr. palikti toje pačioje vietoje, tokioje pat būklėje: Aš būčia senį mẽtus (pasilikusi prie savęs), bet kai šit, kap sau nori – tedarai (tegu sau važiuoja, eina, kur nori) Str. Lenkia ji vyresnę [seserį], mẽta (palieka netekėjusią namie) Str. Labai gerai mokias, an penketukų, draugus visus sa[vo] mẽta (pralenkia) Str. Nesmokini, tai po pamokų tada mẽta Str.
28. refl. staigiai leistis bėgti, šokti kuria kryptimi: Puolė Alfonsas dešinėn, metėsi kairėn, bet traukinys tarytum šokinėjo nuo bėgių ant bėgių ir ėjo stačiai ant jo A.Vien. Antanas metėsi bėgliams iš paskos J.Avyž. Metė̃s vienon šalin, metė̃s kiton, ir susturėj[o] Arm. Arklių nesutavalioju, mẽtasi ir mẽtasi į visas puses Kt. Tuo tarpu mergaitės metasi skersai gatvę rš. Matai, kad arkliai mẽtas prie šulnio Šd. Skrido tiesiai, paskui metė̃s tiesion šalin Rod. Nulipo nuo arklio, metėsi (puolė) į savo pačios glėbį rš.
| Kano katran dabar šonan mesis (pereis) su rinkliavom Užp. Nu vieno darbo mẽtas pri kito (vieną palikęs, nebaigęs, griebiasi kito) Krš.
| prk.: Kap tik užsiminiau apie veseilią, Jonas mẽtėsi kiton kalbon (pradėjo kitą kalbą) Lp. Paskui kitap metė̃s [šnekėti] Lp.
ǁ refl. eiti, pulti kur ieškant išeities: Kur dabar mèstis, kurio galo stvertis? Arm. Mečiausi aš šen, mečiausi ten, ir jokios vilties ant pagerinimo padėjimo V.Piet. Meskis (kreipkis) pas ką kalvėk, gal pažyčiosi koc nedaugį pinigų Arm.
ǁ refl. šlietis, glaustis: Pri vieno vaiko metuos, pri kito, o savo kerčios neturu Krš.
| Aš mesiuos prie Jono (eisiu drauge su juo) Pn.
ǁ refl. pulti, šokti (ant ko): Užpuolu, metuosi ant ko SD378. Žalnieriūs prišoko ir metės ant Viešpaties DP156. Iš pasuolės, piktai cypiamai lodamas, metėsi į ją Elfas rš. Akliai prie karvių dažniausia mẽtasi Pš.
ǁ refl. prasiveržti, siūbtelėti: Tatai visiškai pakirto silpnas jo spėkas, metėsi per burną kraujas rš. Liepsna metėsi iš krosnies į trobą ir išsitiesė kaip paklodė Pn. Kraujas karšta banga metėsi jam į veidą rš.
| prk.: Silpnas alus nemetas į galvą (nesvaigina) Šts.
ǁ refl. pasisukti; pakrypti: Ka prieisi karvidę, mèskias į dešinę Lk.
| Tas kelias mẽtas į šalį, paskuo vėl pasimeta Krtn. Kelias nuo Veiverių mèsis in šoną Iš.
ǁ refl. smarkiai imtis, pulti ką daryti (ppr. su bendratimi): Jau griebiau vanagui už uodegos, bet kai mẽtėsi lėkt, tiek jo ir temačiau Srv. Pradžioj metė̃s keliu bėgt, o potym (po to) pasukė medžian Arm. Mečiáus eiti Kin.
| An brudną darbą nesi̇̀meta Ob. Visi į mokslą metėsi (ėmė mokytis) rš. Metasi ing provas (ima bylinėtis) srš. Metės į rusų kalbą, bet, rusiškai nemokėdamas, nėko neišaiškino Plng.
29. refl. pradėti, mėginti ką daryti: Mẽtas skaudėti jamui akys J. A pūliuotis mẽtas tas tavo pirštas? Grg. Dar jaunas mūso murzis, bet jau metas loti Grg. Pamatęs tai, Jonas metės pykti M.Valanč. Iš to piktumo ir kriokti metas, ir ką nedaro Krt. Jau sniegas metės būti, kad Kęstaičius budeliojo Šts. Mèsas (mesis) ant šalimo, teip pradėjo sniegas rastis Grg. Šįrytais buvo besimetanti lyti Grg. Metas ant lytaus kelintą dieną, bet nepralyna Šts. Kai aš parejau, jau link aušros mẽtėsi Up. Miškas jau į žalumą metėsi Žem.
30. refl. linkti, turėti patraukimą: Metės ant daktarystės, bet į daktarus neišejo Šts. Ant ko tu mèsies, pabengęs mokslus? Skd. Kas ant ko metas nu pat mažystei, tą ir senatvėj randa Dr. Ans iš pat jauno metėsi ant darbo Brs. Vaikas nemetas ant amato Šts. Ta mẽtės ant to dainiavimo, o mes nèmetėmos ant dainų Prk. O jo širdis tuo daugiaus ant jūsų metasi, jog atmena paklusnystę jūsų visų Bt2PvK7,15.
ǁ refl. kibti, lįsti prie ko: Mergos mẽtas ant vaikių J. In ją mẽtės vokietys Ktk. Ta boba mẽtės pri ano (berno) Krš.
31. refl. telktis, burtis, spiestis: Tada (motinai atlėkus) bitės ir tikrai pradeda jau mesties į vieną vietą S.Dauk. Žiūrau, jau mẽtasi bitės į slyvukę Gs.
32. refl. Lnkv veistis, rastis: Žirnių sėti negalima priešpilniu – kirminai metas Sk. Ten drėgna yr, tai visokie vabalai metas KlvrŽ. Pelės metasi į drėgnus šiaudus Šts. Kad lynant sėsi, smilga mèsias Trš. Į pusiaudienio pusę stogo kerpės nemetas, tik į šiaurės Šts. Drigniažolė mẽtasi pati, ir niekaip negali jos išnaikinti Grž. Šiaudūs taip nèmetės blusos (tiek blusų nebuvo) Nv.
| Drėgmė metasi [į stiklinius indus] visuomet prieš oro atmainą Blv. Man blūzgai mẽtas į galvą Šts.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą): Kad teip mestumias rožė, visims išsigandusims prisimestų Šts. Pradeda niežai mestis Als. Kad mẽtėsi rankon dieglys! Pn. Visur mẽtas skaudumai, ka pavaikščioju Plng.
ǁ refl. kibti, lipti: Vėžys ar metas žmoguo? Trk.
33. tr. su daiktavardžiais reiškia susidarymą, atsiradimą paviršiuje to, kas žymima daiktavardžiu: Milas pasiūtas rukšlas meta (raukšlėjasi) Šts. Veidas rukšlas meta, jau senstu Šts. Ištisi teip y[ra] anos plaukai, į garbaną nemeta Ms. Kad siena pilvą meta (išsiriečia), sudeda du sienmiečius, ir siena nebriesis Trk. Vanduo atrodo toks ramus, o tik įspjauk – ir žiūrėk, kaip jis lankus meta I.Simon.
| refl.: Kai ji eina, jai gražiai klostai metasi Jnšk. Kad į pryšakį [plaukus] sušukuo[ja], mẽtas garbanos Krš. Rukšlė metas (drabužyje pasidaro raukšlė) MitI75. Raukšlos į kaktą metas, jau senatvia Varn. Raukšlės metas ant burnos Vn. Kupra mẽtas Lkv. Metas į gurgždulius (raitosi, garankštėja) sukriai suverpti siūlai Šts. Augo, augo į aukštį, dabar pradėjo į kuprą mèstis (kūprintis) Trg. Būk išsitiesęs, nemeskias ing kuprą IM1860,60. Vaikas į kuprystę mẽtasi Rm.
ǁ išleisti iš savęs į paviršių, į aplinką: Duok su dalba į pat dugną, kad burbulą mestų (kad burbulas iškiltų), jei nori žuvį išbaidyti Slnt. Geras alus sujudintas putodamas meta karolius (atsiranda daug burbuliukų), galvos neapsuka I. Vanduo verda, kunkulį mesdamas (kunkuliuodamas) rš. Geras dalgis zyza ilgai, mėleną ugnį meta Šts. Kibirkštes mesti I.
34. tr. berti (spuogais, pūslėmis): Sako, labai spuogais mẽta vaikus Gdr. Prieš liepsną nešildo vaikui prausti vandens, nes kenkia – meta vaiką pūslėm (priet.) LTR(Lš).
35. refl. atlėgti, kristi (apie šaltį), nurimti (apie vėją): Jau ir šaltis metasi Pln. Par nedėlią rast mèsas šaltis Prk. Jeigu šaltis nesimès, reikės krosnį taisyt Up. Liovės vėjas, metės oras, tylus oras SD31. Metąsis (nepastovus) kai oras N.
36. refl. S.Dauk dėtis kuo, apsimesti: Ir jis kažin kodėl ėmė kvailiu mestis J.Jabl. Ir jis metasi (stengiasi apsimesti) sergąs J.Jabl. Geru metas, o nagus raito KrvP(Ds).
37. tr. apytikriai nustatyti dydį: Užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis metė [ąžuoliuko] stiebo ilgumą Žem. Iš akių metus, bus čia penki hektarai Yl.
38. intr. sverti: Litras vandens meta beveik 1000 gramų, tuo tarpu litras vandenilio tesveria mažiau kaip 1/10 gramo rš.
39. intr. spėti, manyti: Aš tep ir mečiaũ, kad jis pinigų ieško Lp. Aš metu, kad čia bus koki penki karčiai rugių Lš. Kaip tu meti ant tos kumelės (kaip manai, kiek ji verta)? Drsk.
40. intr. suprasti, orientuotis: Nieko nemetu, mano galva maišos Ad.
41. intr. priekaištauti: Pats (vyras) meta, kad ne ano vaikas esąs, bet kaimynų vaikio Šts.
◊ ãkį (akimi̇̀, akià, akimi̇̀s) mèsti žvilgterėti, pasižiūrėti: Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yr: va, mečiau akį ir jau žinau Pbs. Na, luktelk. Aš mesiu akį, kas ten atsitiko rš. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo Trs. Apsižvalgę Palangoje, galime mesti akį į jos apielinkę A1884,263. Vyriškis rudomis liepsnotomis akimis metė šen ir ten Žem. Kur tik metei akimis, matei žymę rūpestingų rankų V.Piet. Tėvas mẽtė ant sūnaus akià Rdm.
ãkį mèsti (ant ko, į ką) domėtis kuo, reikšti kam simpatiją: Jis ant Onos ãkį mẽta (Ona jam patinka) Ss. Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla V.Myk-Put.
alkū́nę mèsti vingiuotis: Senutė (upė) alkū́nes mẽtė; daba iškasė ir patiesino Šlu.
bė̃dą mèsti (ant ko, kam) kaltinti: Nemesk ant kito bėdos! Kp. Vienas an kito bėdą meta Pbs. Tik kad jo nėra, tai ant jo mes bėdą Plv. Be reikalo ant manę bė̃dą meti̇̀ Sim. Pats padirbo, o dabar kitam bė̃dą mẽta Dbk. Dabar jie visi mẽta bė̃dą man Up.
bùrtus (bùrtas) mèsti naudojantis tam tikrais ženklais gauti į ką teisę, įsipareigoti ką daryti: Ka tep nepasidalinat, tai mèskit bùrtus Gs. Ir metė burtus sargybosp vienas prieš kitą Ch11Krn25,8. Burtas metu, per burteles ką daliju SD135. Iždalijo sau rūbus manus ir ant jupos manos metė burtas DP172.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk i mésk į ãkį Štk.
į aki̇̀s mèsti priekaištauti: Jisai jų neviernumą jiems nei į akis nemeta prš.
į aki̇̀s mèstis išsiskirti savo išvaizda, patraukti dėmesį: Jo apsirengimas visiem mẽtasi į aki̇̀s Jnš. Gražus namas iš pirmo žvilgsnio metėsi į akis rš.
į kãklą (į gérklę) mèsti gerti svaiginamuosius gėrimus: Turgaus dieną žmonys meta į kaklą Sd. Į gérklę nèmetė – į žemę [pinigus] krušo Vn.
į plùtą mèsti mušti: Meta į plutą [pačiai] prisigėręs Grd.
į savè mèsti valgyti, gerti: Tu gerai meti į save Šts.
iš galvõs mèsti (rūpesčius, bėdas) užmiršti, atsikratyti ko: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tais bėdas Gs.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) meti̇̀ kiek užmatyti, labai didelis: Vakzalas – kap akià meti̇̀ Lp.
kai̇̃p už ausiẽs mèsti greit išgerti: Jam tik duok – meta kaip už ausies Kp. ×
kabolùs mèsti Aln, Žl burti.
kal̃tę (kaltýbę) mèsti (ant ko) kaltinti: Tyčiomis maluo[ja], mesdamas ant kitų kaltybę P. Baltrus vis kaltę metė ant jos MPs.
káulus (kauleliùs) mèsti NdŽ žaisti, lošti kauleliais.
kortàs (kartàs, kõrtomis) mèsti burti: O kai aš, o kai aš jaunutė buvau, cigonas melagis korteles metė (d.) Nč. Ir kortom mečiau – vis tą patį Sdk. Kartàs mẽtė Škn. Meskiamos kartas Šts.
kū́ną (lãšinius) mèsti liesėti: Karas, ir kūno nemeta Ėr. Jis rūkymu lãšinius nuo pilvo mẽta Skr.
kuñkulį mèsti Vvr virti.
mãtą mèsti
1. R67 kelti vestuves pagal lietuviškus papročius (?).
2. CI26 matuoti, seikėti.
mèsti ir áusti (atáusti) išsigalvoti, meluoti: Pats audžia, pats meta B. Ir audžia, ir meta ST521. Čia meta, čia atauda VP10.
mė́šlą (mė́šlus) mèsti euf. tuštintis: Arklys nedirbdamas meta mėšlus kas 5–6 val. rš. Kietą mėšlą meta karvė Ul. Miške gimęs, miške augęs, ant lauko išėjęs, mėšlą riekėm meta (arklas) Lg.
per bálkį (per bažnýčią) mèsti psn. skelbti bažnyčioje būsimas vedybas, užsakyti: Jau sekmadienį juodu mès per bálkį Gs. Metė per bažnyčią virėją su siuvėju Kn.
pi̇̀nkles mèsti; I daryti išdaigas, krėsti juokus.
pri̇̀žadus mèsti; I burti.
skaràs į kùpetą mèsti sukurti šeimą, vesti: Ko veizi, mèsk skaràs į kùpetą! Nesigailėsi, graži merga Sd.
sprándą mèsti liesėti: Ir mūsų ponas jau meta sprandą An.
spri̇̀ndį mèsti tiesti pirštus ką matuojant: Mèsk spri̇̀ndį, tai žinosi, kokio ilgumo naginių tau reik Jnšk. Jis kaip vyras meta sprindį – didelė koja, didelių naginių reiks Jnšk.
sū́kumą mèsti daryti lankstą: Kel[ia]s sūkumą meta Vgr.
už akių̃ mèsti tiesiai sakyti: Paikas aštriai už akių meta (į akis kalba) CII803.
už akių̃ (už aki̇̀s) mèsti priekaištauti: Man daugis už akių meta, kad aš pirm to socialdemokratus užstojęs LC1878,40. Prarakas žydams už akis meta, kad kožno šilingo pasigaili brš. Kam ką bardamas už akių̃ mèsti KII332.
vándenį mèsti Šts euf. šlapintis: Ta kumelė kosa, perda ir vandenį meta Grg.
vi̇̀ngį mèsti sukti į šalį, daryti lanką einant, važiuojant: Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, mesdavo didžiausius vingius rš. Grįždami vestuvininkai važiuoja ne tais keliais, kuriais atvyko. Metę didelį vingį, jie klaidina apylinkės gyventojus I.Simon. Vingį metęs per mišką, aš vėl už akių! Kl. Pasižyčiojo piningų, dabar vingį meta pro šalį, nenora susitikti Vkš.
| Ūmai miškas pasibaigė, kelias metė vingį, ir balta jo dulkių juosta įsirėmė į žalią kalvos gūbrį rš.
žãgrę mèsti verstis kūlversčiais: Žagrę mesdavo dėl to, kad paskiau visą vasarą neskaudėtų galvos rš.
žaibùs mèsti Skd, Žml; MŽ459 žaibuoti: Žaibus kas kartą tankiau metė, griaustinė tankiau griovė Žem. Tiek meta žáibus, ka visi pašaliai tviska Vvr. Žiebus meta – būs perkūnija Lkv. Kai žaibùs mẽta, tai baisu stovėt po dideliu medžiu – gali trenkti Jnšk.
žõdį mèsti šiurkščiai, priekaištingai, užgauliai ką pasakyti: Tai gal Endrė jam kokį žodį metė? – Ką jis ten mes J.Paukš. Piktais žodžiais metęs buvo ant Dovydo už neišpildymą duoto žodžio I. Vienas žodį, kitas žodį meta – kūmoms nė išsižioti, nė pasiteisinti Žem. Žodį po žodžio meta – akės plinka Krš.
žvil̃gsnį mèsti pasižiūrėti: Žvilgsnį mesk ir į mane Šd. Mesti žvilgsnį į ateitį Sr.
antmèsti, añtmeta, añtmetė (ž.)
1. tr. užmesti, užsviesti: Kepurę švilpt ir antmetė ant stogo Grg. Antmesk man tą šakę ant vežimo Slnt. Añtmetė šarką ant kėdės Krtn.
| Koks čia lytus, tik truputį rasą antmetė (palašnojo) Šv.
2. tr. užkloti, užtiesti: Antmèsk ką an kojų – šala Jdr. Ančmèsk ką – šalt gulėti Pvn.
3. refl. tr. užsidėti, užsikelti (ant pečių): Puspūrę grūdų antsi̇̀metė an pečių Šv.
4. refl. tr., intr. užsivilkti: Jinai, niekam nieko nesakiusi, nusimetė prinešinius drabužius, antsimetė geresnius ir išbėgo I.Simon.
| prk.: Antsimetę (prisidengę) ličyna vieros, norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti S.Dauk.
5. tr. dar kiek pridėti, uždėti: Vieną silkę antmeta ant būrio Šts.
6. refl. užšokti, užsikabinti: Vaikas antsi̇̀metė tėvuo ant pečių Krtn.
7. tr. priversti priimti: Norėjo jiems savo tikėjimą antmesti S.Dauk. Šie ne sykį priešinosi antmestiems bažnyčios teismams A.Janul. Iš oro niekas neantmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių Vaižg.
8. tr. sukelti, užleisti (ligos antkrytį, ligą): Kiekvienas mokąs žavėti būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs atimti javams brandą, žmogui, nors kaip atsčiai gyvenančiam, antmesti ligą M.Valanč.
9. refl. atsirasti, iškilti (apie spuogus ir pan.): Antsi̇̀metė jamui ant burnos spuogai J. Čia toks pumpurelis ant sprando antsi̇̀metė Rnv. Tas skaudulys ne vieto[je] ansimetė Skd.
10. refl. imtis ko, pasišauti ką daryti: Buvo antsimetę žmonis reviduoti, bet patys pakliuvo Šts.
11. intr. užduoti, užpliekti: Kad antmèsiu, netiks! Šts.
◊ ãkį antmèsti pažvelgti: Akį antmečiau ir pažinau savąjį rūbą Šts. Ana añtmeta ãkį i moka End. Nieko nei klausinėjo [gydytojas], nei čiupinėjo, tik añtmetė ãkį ir sako: „Žinau tavo ligą“ Skd. Dabar verki, o svietas ant tavo ašarų nė akies neančmeta Jzm.
bė̃dą (karãbą) antmèsti (ant ko, kam) nekaltai apkaltinti: Añtmetė bė̃dą kitam Krtn. Led prisitikau, añtmetė ant manęs karãbą J.
kuñkulį antmèsti užvirti, sukunkuliuoti: Bereik kunkulį antmesti, ir atvirs kruopai Šts.
prãstą ãkį antmèsti priet. apžavėti: Prãstą ãkį añtmetė, ir susirgo karvė Šts.
apmèsti, àpmeta, àpmetė
1. tr. metant apdėti, apkrauti iš viršaus: Vaikiai su mergoms bevaliūkaudami àpmetė daržingalė[je] su šienu šlajikes Šv. Apmetė duobę šakom Gs. Buvau su žemėms àpmestas (apverstas) Grg.
| prk.: Dvariškiai beveizdint apmetė ją darbais Žem.
2. tr. apsodinti (mėtant po vieną bulvę): Apmesim ir vienos Lp. Nuej[o] pažiūrėt, ar apmetė Lp.
3. refl. tr., intr. apsivilkti, apsigobti: Apsimesk geresniais drabužiais – tuoj talka pareis pavakarių Lkš. Apsimetė kokia drapanele – tai visas jos apsvilkalas Tvr. Apsi̇̀mečiau skranda ir išėjau lauk pažiūrėti, kas ten atsitiko Žvr. Apsimèsk su skara greitai J. Skepetą aplink pečius apsidėti, apsimèsti KII255.
4. refl. apsitraukti, aptekti iš paviršiaus: Kopūstai apsimeta pelėjais ir pradeda pūti IM1847,31. Kad apsimeta burna niežais, reik dėti plėnis į pastijolką ir tepti Šts.
5. tr. išvynioti ant mestuvų (ar ant sienos) audeklo metmenis: Apmèsk audimą ant mestuvų J. Aš apmesiu audeklą ir be lankčio an sienos! BsPII254. Ikpiet penkias sienas drobės àpmečiau Alv. Pailso ranka bemetant audimą Grk. Ar jau ir kitą audeklą api̇̀metėt? Trgn. Šiandien divonus apmečiau, apriečiau ir užaudžiau Srj. Aš nū apmečiau keturnytį Lz. Apmečiau kelis lankus metmenų Krok. Ant kiek posmų àpmetei? Smn. Ir apmečiau ploną sieną, ir suaudžiau ploną drobę KrvD153.
^ Gera audėja ir ant kuolo apmeta KrvP(Mrc, Erž, Ds). Ant kuolų apmetė, tvorelėj išaudė LTR.
| refl. tr.: Gražus tas [kaklaraiščio] raštas, tik aš nemoku teip apsimèst Jnšk. Apsi̇̀mečiau tiek daug ir ataudų pritrūkau Trg. Ji apsimetė keturnyčius Auk. Kai inkelsiu mestuvus, galėsi drobę apsimesti Sdk.
ǁ užnerti pirmąsias mezginio akis: Duokiat, aš apmèsu antrą pančeką KlvrŽ.
ǁ Prk pradėti nerti tinklą.
6. tr. prk. parengti, sudaryti bendrais bruožais: Ištremtyje Leninas apgalvojo ir apmetė revoliucinės proletariato partijos įkūrimo planą (sov.) rš. Sunkiausia man buvo apmesti šią įžangą, kurią čia skaitei rš.
| refl. tr.: Apsimečiau satyrinio pobūdžio komediją rš.
7. tr. BŽ303 apsiūti, apmėtyti pakraštį: Reik siūles apmèsti, o pradės rykšti Vvr.
8. tr. aptraukti, suveržti (lanku, viela): Visus kubilus apmetė naujais lankais Krkl. Viedras iš eglinių šulų padirbtas ir lazdos lankais apmestas Plt. Su drata apmesti klumpiai ir pamaliavoti Rt.
| refl. tr.: Parskilo mano klumpis, i apsi̇̀mečiau su drote Kl.
9. tr. Ml prilieti, privirinti plieno (prie norago, kirvio ašmenų): Kausto jis ratus, apmeta noragus, virina drapakų spyruokles J.Balt.
10. tr. apytikriai pamatuoti: Apmečiau tik žingsniais, ir išejo penkiasdešimt metrų ploto Plng.
11. tr. CII559 padaryti, kad aptektų, būtų apipultas, apniktas: Teipajeg tuojaus jį tais piktais niežais … apmetė BPI190. Aną apmeta utimis, kuriomis tas žmogus niekados nebgalia nusikratyti FrnS176(Kv).
ǁ apnikti, visą apiberti: Skauduliai apmèsdavo žmonis Pj.
12. refl. apsikrėsti, susirgti: Liga apsimetu B, R, N.
13. refl. dėtis kuo, rodytis ne tokiam, koks esi, vaizduoti save kitokį norint suklaidinti, apgauti: Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau A.Vien. Jis apsimetė nėko neišmanąs Tt. Apsimečiau nėko negirdįs ir nėko nematąs Brs. Jis tik apsimeta nekaltas esąs Ssk. Vincas, apsimetęs abejingas, mostelėjo galva į daržinę V.Myk-Put. Brolis, pamatęs lokį, apsimetė negyvas J.Jabl. Kartais apsimesdavo nepykstanti, bet tai būdavo tik klasta Blv. Ans apsimetė nežinančiu Klm. Karalaitis buvo apsmẽtęs paprastu kareiviu (ps.) Ds. Ji pati atsigulė į Alenėlės lovą ir apsimetė liga (dėjosi serganti) BsMtII159. Apsimetęs vilko liga, ant lovos gulėjo (d.) Kp. Apsi̇̀mečiau miegu i knarku Krš. Tinginiu apsimèsti Krš. Vyras tyčiomis snauduliu apsimetė (dėjosi snaudžiąs) LTR. Nemoku apsimesti ir meluoti rš. Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimẽtę, o paskui geria Žml. Ne tiek girtas, kiek apsimeta Vj. Jis apsimeta, ka negirdžia Pš. Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tad jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta J.Balč.
14. refl. apsigauti, apsirikti: Biškį apsi̇̀mečiau: iš septynių kiaušinių tik vienas viščiukas Lk.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) apmèsti apžvelgti: Daktaras apmetė akimis ranką Dr. Kaziukas apmetė visus išdidžiu žvilgsniu J.Avyž. Tai jų rugių daug, net akim̃ neseka apmèst Lš. Aš pakilęs apmečiau akia apygardę, kur dingt V.Piet.
[liežuviù] apmèsti ir atáusti mokėti prišnekėti, pagražinti, pameluoti: Bepigu su tokiu liežuviu: bematant apmeta ir atauda Šv. Ans moka ir apmesti, ir atausti KlvrŽ. Pati api̇̀meta, pati atáudžia Krs. Geras jo (piršlio) liežuvėlis apmetė ir ataudė Žem.
atmèsti, àtmeta, àtmetė
1. tr. R mesti artyn, šen; atsviesti iki tam tikros vietos: Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų J.Balč. Gal tu man šukas atmesi̇̀? Pc. Atmèsk šen akmenaitį K. Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu! BsMtII8.
| refl. tr.: Atsimèsk rugių – reikės kulti Mrj.
2. tr. nusviesti tolyn, į šalį: Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją ir atmesk nuog savęs DP516. Ir bus, kaip ir tu ponu būsi, ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40.
| prk.: Nuog jo atmes (nuims) prakeikimą, žmogaus vaikamus priegimtą Mž386.
ǁ staigiu judesiu atitraukti atgal, atstumti į šalį: Taip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man pavergtą žmoniją J.Bil. Audeklas, vėjo atmestas, atidengė atvirą įėjimą rš. Atmèsk (atidaryk, atkelk) vartus – parvažiuoja su rugiais Rdm. Par durų skylę peilį užkišau i àtmečiau (atkabinau) tą kabliuką Šmk.
| prk.: Àtmeta mane valgymo (nesinori valgyti) Arm.
3. tr. K atidėti į šalį, atskirti kaip netinkamą, nereikalingą: Atmeskime apipuvusias bulves, kad nepradėtų kitos pūti rš. Mažutes bulbas atàmetu (rinkdama dedu skyrium) Aps. Akmuo, kurį atmetė budaunykai, tas stojos galva sąsparos (kampinis akmuo) BtMr12,10. [Kitos dainos] arba suvisu atmestos buvo, arba šiame tiktai dainų surinkime nėra talpintos S.Stan.
| Žmogų atmetus (išskyrus), pingvinas nedaug teturi neprietelių Blv.
| refl.: Rugiai grūdas į grūdą. Paprastai priemaišų nuo pūdo kilogramas atsimeta. Iš šitų nė saujos neatsimes J.Avyž. Menka nauda iš tų bruknių – perpus atsi̇̀meta Vb.
4. tr. atkasti, atžerti (žemes nuo ko): Atmèsk rūsį K.
5. tr. atkraginti, užversti (galvą): Kalnai buvo statūs kaip bokštai, į kiekvieno viršūnę reikėjo žiūrėti visai atmetus galvą Šlč. Snaudulys snučas galvą àtmeta kikinkt J. Giedotum galvą atmẽtus, kai išgertum Grv. Galvą atmetęs (išdidus, pasipūtęs) sėdi Rm. Sėdžia daktaras, barzdą atmẽtęs Ėr.
| Eina atmetęs (atsismaukęs) kepurę Grž.
6. tr. ištiesti į šalį, nukreipti atgal (ranką, koją, uodegą): Jis atsigulė, atmetė rankas už galvos ir ėmė į lubas žiūrėti rš. Ponas mat: viską po nosim jam padėk, nė rankos atgal negali atmest Srv. Paršelis vos gyvas, kojas atmetęs begulįs Šts. Žmogus guli, visas keturias atmetęs J. Sėdi kojas atmetęs ir kalbasi kaip prezidentas Plv. [Lapė] užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio, atmetė uodegą ir guli lyg negyva BsPIII310. Nu ką tu veiki? Guli per dienas atmetus pasturgalį, ir tiek Rdm.
^ Prieš pečių klūpo atmetęs lūpą LMD(Sln).
7. tr. Žg palikti, nutraukti, atidėti (darbą): Viską atmetę, tuojau ėmė ruoštis į kelionę LzP. Ravėsiu visus darbus atmetusi Šts. Viską atmetę, turim eiti šiek tiek pataisyti tas duobes ir tiltuką Žem.
| Jau atmesčiau davatkystą, o priimčiau moterystą JD409.
8. tr. nepripažinti esant tinkamą ar reikalingą, nepritarti, nepriimti: Ji tą teoriją atmeta LTII478. Labai bloga, kai susidaro grupelė jaunų rašytojų, kurie giria vienas kitą, atmesdami kritiką, pasakytą iš šalies A.Vencl. Jam tarpais rodėsi, kad tai jo pašluostė, bet greitai atmesdavo tokią mintį rš.
9. tr. nepriimti, nepatenkinti: Atmetė viršininkas muno prašymą Šts. Jo pasiūlymai buvo atmesti rš. Atsakė žmonėms ir jų geidimą atmetė S.Stan.
| Atmes tą darbą (nepripažins tinkamą, atliktą) Lp.
10. tr. atstumti nuo savęs, atsisakyti nuo bendravimo (su kuo): Aš bevelyčiau aukštus kalnus kasti, nekaipo mylėjęs mergelę atmesti JD551. Galvą padėsiu, bet neatmesiu tamstą nuo savo širdelės Grž. Aš esmu sirata, nuog visų atmesta (d.) Nm. O neatmesk manęs nuog veido tavo PK63. Atmeskiat nuog jūsų svetimus dievus BB1Moz35,2. Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykiat ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat Mž9.
| Atmetu nuog tėviškystės (atimu tėviškės paveldėjimo teisę) Sut.
^ Poną Dievą mylia, bet ir velnio neatmeta NžR.
11. tr. atsisakyti, susilaikyti: Vyras taigi stipriausis su rūstybe atmetė užgintą valgį S.Stan. Nenori griekus atmesti brš.
ǁ pašalinti: Neatmeta iš savo širdies neapkantos ir supykimo ant artimo P. Mes turime mokėti atmesti bet kokią baimę rš. Visas tokias pramones jūs turiat atmesti, jei noriat, kad jums bitės vyktų S.Dauk.
ǁ atsispirti, nepasiduoti: Idant mumus pastiprintų pagundymams atmesti, jeigu mumus užtiktų A.Baran.
12. refl. atsiskirti nuo ko, pasitraukti iš kur: Visi susimetė po pusę rublio, aš atsi̇̀mečiau (neprisidėjau) Slm. Daug jų atsimetė nuo tos draugijos Pg. Vis didesnis darbininkų skaičius atsimeta nuo socialdemokratų ir dedasi prie komunistų partijos (sov.) rš. Paukščiukų lizdelio neapdūsuok – paukštelė atsimes Klt. Ir atsimetė pelėda nuo to kiaušinio Al. Nuo Dievo atsimẽtusis BŽ30.
13. refl. atsisakyti nuo to, kas buvo suderėta, žadėta: Ji atsi̇̀metė nuo darbo: mat per pigiai suderėjo Alv. Nupirkt tai nupirko, ale kažin ar neatsimes Srv. Piningus sumokėjus sunku atsimèsti Vvr. Suderėjo karvę ir vėl atsi̇̀metė Ds. Nuomininkas turi teisę atsimesti nuo sutarties rš. Ką? Nori atsimesti duotojo žodžio? B.Sruog. Tave sako buvus jau i suderėjus (susižadėjus), bet atsimetus Plt. Jau ne čėsas atsimèsti, kaip į vinčių reikia vesti JD1084. Kad anis (bernas) atsimèst, tai šitam tektų [nuotaka] Lp.
ǁ refl. atsisakyti nuo ko gauto, turėto, siūlomo ar norimo gauti: Noriu atsimèsti nuo to sklypo Kair. Ana pavasarį atsi̇̀metė daržo Dkšt. Visi pirkėjai nuo jo karvės atsi̇̀metė (atlyžo, atstojo) Ds. Kur tik jį statyk pirmą, tai jis vis atsimeta Lp. Buvo sandėlininkas, bet nuo pavasario atsimetė (atsisakė šių pareigų) Skr. Tai ji (jaunoji) šitaip atsimeta: „Negi eisiu iš vietelės be tikro tėvelio“ LMD(S.Dauk).
14. refl. nuprasti, nugristi: Sunku nuo tabokos atsimesti rš.
15. tr. greit atlikti, nusikratyti (darbu): Nesirūpina, idant galėtų viską padarytie ko geriausiai, ale bile kaip, bile tiktai atmestie Tat. Reikia kokia maldelė atmèst ar litanija (greit, bet kaip sukalbėti) Krok.
^ Steigiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti Žem. Seni meistrai tai netaiko, bile atmestóji (padaro bet kaip) Skr. Bet tik nu rankų atmestoji (kad tik atsikratyta darbu) Lkv.
16. tr. grąžinti, atiduoti: Mano žentas didumą àtmetė skolų, t. y. atidavė J. Atàmetė pinigus Pl.
| Peilis atsirado: turėj[o] kai pavogę – àtmetė (slapta grąžino) Krok.
17. tr. Žg, KlvrŽ, Žm, Pšl, Trš duoti grąžos: Ans munie atmetė mažiau, kaip reikėjo Slnt. Jis mun neàtmetė pusę rublio Gr.
18. tr. padaryti nereikalingą eiti, dirbti: Eisim čia, tiesiog, tai kavalką kelio atmesim Lp. Daba jau tą vingį àtmetė – biskį ištiesino kelią Jrb.
| refl.: Čia daug arčiau, daug kelio atsi̇̀meta Brš. Šiuo keliu važiuojant atsimeta vingis, beliekta kilometras Šts. Su kombainu daug darbo atsi̇̀meta Ėr.
| Jau pustrečios valandos atsimetė nakties (tiek sutrumpėjo naktis) Mlt.
ǁ atskaičiuoti, neįtraukti: Penkiasdešims [metų] atgalion atmest, tai čia visi buvo lietuviai Dv.
19. refl. R, KI511, Užv, Vdk, Pln, Alk, Jrb, Lš sumažėti, atsileisti, atsimėtėti (apie šaltį): Kol atsimes tas šaltis, da tau i nosis ištįs Prk. Biškį atsi̇̀metė šaltis, t. y. atsileido J. Langai nubėgę, matyti, speigas atsimetė Šts. Po apyvartų gali ir oras atsmèst Trgn. Ale sakyk, kad ir neatsi̇̀meta nė kiek: šąla ir šąla Mlt. Jau kiek atsi̇̀metė, nenušalsi nosies Lkm.
20. refl. praeiti (apie ligą): Liga atsimeta R.
21. tr. sumažinti, pašalinti (karštį): Degino, ale išgėriau vaistų, tai tep karštį ir àtmetė Vlk.
ǁ intr. sumažėti, nukristi: Tai vėl atmeta karštis Rmš.
22. refl. pakeisti kryptį, atsisukti (apie vėją): Iš rytų i iš rytų vėjas, neatsi̇̀meta iš vakarų Bsg. Vėjas žiemių. Ką tik buvo pietų atsimetęs Pc. Vėjas pūtė pūtė nuo pietų, dabar atsimetė nuo vakarų Jnšk.
| prk.: Tas žmogus savo dūmoj atsi̇̀metė (staiga ėmė kitaip galvoti) K. Aš atsi̇̀mečiau antraip (ėmiau kalbėti priešingai) ir, prisigerindamas ponuo, ėmiau žeminties Šts.
23. refl. atsigręžti: Atsi̇̀metu, paisau – vilkas Arm. Gudai ėmė jus vyti. Lietuviai, noris keliu suvargusys, vienok veikiai atsimetė an gudų ir kuo narsesniai susirėmė S.Dauk.
ǁ refl. atsitiesti: Valkus dalgis tas tėra geras, kurs palankuotas vėl atsimeta į vietą Ggr.
ǁ refl. atsilošti: Atsimetė su kirviu kirst Ml.
24. refl. pasukti į šalį, padaryti lankstą, kad geriau būtų įvažiuoti ar apsigręžti: Priš į žardieną įvažiuodamas, gerai atsimèsk, ka až štulpo neužkliūtumi Plt. Atsimesk, kad neužkliūtum už vartų Lkž. Atsi̇̀meta kumelė pati, norėdama sukties į kelią, nereik nė sukinėti Šts. Arklys nemokėjo atsimesti ir išvertė vežimą Šts.
25. tr. SD406 atremti (priešą).
26. tr., intr. apimti tai pačiai ligai pakartotinai, atkristi: Kap àtmetė jį liga, tai jau ir nepasveiko Nč. Buvo nedaugį atgijęs, ir vėlei àtmetė Vrnv. Paisyk, kad tau neatmest po itokiai ligai Vrnv.
| refl.: Šiltinė atsimetė, ir šešiuras numirė Ldk. Liga jam vėl atsi̇̀metė Up. Šiandien mokyklon neik, ba da atsimesi Bgs.
27. refl. Kv, Lkv atšipti: Dantys nu rūkštų obulų atsi̇̀metė Tl. Pjautuvo dantys visai atsimetė Jž.
28. tr. atarti vagų galuose nesuartos žemės liekaną: Jonai, atmeskie nuo kelio Rdm. Dabar kap arsi, tai į ežią reikės atmesti Lš.
29. tr. pralenkti, palikti: Àtmetė kur! Lp.
30. tr. atskirti, nepainioti: Mokytas žmogus àtmeta gerą nuo blogo Smn.
◊ lū́pą atmèsti būti nepatenkintam: Àtmet lū́pą – neprašnekinsi Krš. Susiraukęs visumet, lūpą atmetęs Šts.
pastar̃galį (sùbinę) atmèsti Lp apsirgti: Sprogo (gėrė), kol sùbinę àtmetė Užv.
šatràs atmèsti menk. mirti: Badas vėl negerai: gali šatras atmest Vlk.
úodegą atmèsti
1. pastipti: Tas šuniukas kaip tik paragav[o], tep tuo uodegą atmetė Brt. Jautis pimt ir uodegą atmetė Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą Rod.
2. atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą Rdm.
×damèsti, dàmeta, dàmetė (hibr.) tr.
1. numesti iki skirtos vietos: Mesk, a damesi lig to kelmo Als.
2. kiek duoti, primesti: Dvyleka rublių gaunu, vaikai demeta, i stumuos Krš.
įmèsti, į̇̃meta, į̇̃metė
1. tr. SD404 įsviesti: Kad taip nekenti manęs, matuše, buvo mažą neauginti: buvo nunešti, buvo įmesti į gilų ežerelį StnD9. Įmeskime jį duobėna BB1Moz37,20. Bernelį … įmetė ing pečių degantį DP140. A ant balą įmetėm, a jam atidavėm – tai tas pats Upt. Tas arklys jį kaip meste įmetęs į kalną (labai greit užnešęs) S.Dauk.
^ Jei pats nesirūpinsi, niekas per langą neįmès (neduos, neatneš) Ėr. Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmès nestorojusys J. Šį kaip į ugnį įmečiau (labai supyko), kad pasakiau Lnk. Po Užgavėnių šmakšt ir įmetė gužutis Jonienei sūnų (jai gimė sūnus) Žem. Į pilvą ką įmeti (ką suvalgai), tas gerai rš. Kap nuejau in juos, tai tik pirkion bėdą inmečiau (pridariau bėdos, tapau bėdos priežastimi) Rod.
2. tr. įdėti, padėti į vidų: Įmèsk į puodą mėsos šmotelį J. Ar daug jau rugių į̇̃metei (įvežei, sukrovei) į daržingalį? Šv. Tėvas tuos miltus į̇̃metė ir vėl išlėkė, dalgį pasėmęs Kp. Ar paršiukam į̇̃metei šiaudų? Pc. Neužmiršk įmèst laiško [į pašto dėžutę] Rs. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų, šmotelį žemės išarę, grūdą įmesti (pasėti) M.Valanč. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, … nė vieno vaisiaus notneš DP486.
| Ugnį inmesk (padek), tai jau ir bėk iš medžio (miško) Šlčn.
| prk.: Ir rusišką žodį iñmeta (pavartoja, įterpia kalbėdamas lietuviškai) Vdš.
| refl. tr.: Tai kiaušinuką insimeta puodan, tai ko Lp. In ragažę kiaušinį insi̇̀meta Jz. Įsi̇̀metu į burną vieną i sučiulpiu Šmk. Įsimetėm į ratus arkliams pašaro ir išvažiavom rš. Pagriebęs karvę įsimetė į vežimą … ir važiuoja BsPIII65. Įsimetęs (įsisodinęs) Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor.
| Kas kokią kumelkšę turėj[o], insimetė ienosna (pasikinkė) dz.
3. tr. įleisti, nugramzdinti (tinklą, inkarą): Vėl prilyginta yra karalysta dangaus tinklui, įmestamuojam mariosna VlnE186. Pasukau į tą pusę ir netrukus įmečiau inkarą prie krašto J.Balč. Katą įmesti N.
4. refl. Sut, KII349 įšokti; įkristi, įpulti: Simonas Petras … apsijuosė marškiniais (nes buvo nuogas) ir įsimetė į marias NTJn21,7. Visas pulkas kiaulių skradžiai (didžiu tranksmu) įsimetė mariosna ir padvėsė vandenyje BtMt8,32.
| prk.: Kitiemus pagundose duosti pagalbą savo, kurie ne patys josna įsimeta (įpuola, pasiduoda) SPII11.
5. refl. greit įbėgti, įsmukti: Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčiau BsV116.
6. tr. uždaryti (į kalėjimą): Įmetė jį į kalėjimą J.Jabl. Įmetu kalinėn SD230. Jis paleido į kalėjimą įmestąjį brš. Daug čia į tuos mūsų bokštus žmonių į̇̃mesta ir užmiršta Skr.
| Bet nuėjo ir įmetė jį saituosna (surakino), kolei užmokėtų skolą DP359.
7. tr. Šv, Gdž išvynioti ant mestuvų audeklo metmenis: Įmečiau penkioleka sieksnių lininio Brs. Ant mūsų mestuvų daugiausia galima įmèsti tai penkias sienas Pš. Į kiek posmų šitą audimą į̇̃metei? Alk. Reik suskaityt, kiek audimo nori įmèst, kokio pločio Jrb.
ǁ įmaišyti kitokių siūlų metant: Norint išausti languotą staltiesę, į metmenis įmetama spalvotų dryžių rš. Ar man juostos įmèst maišan (ar apmesti kitokios spalvos siūlų, kad maišų audeklas būtų juostuotas), ar iš vieno mest? Lp.
8. refl. apsigyventi, įsikurti: Tas žmogus turėjo miške beržan intrauktą avilį del bičių. Kartą nuėjęs pasižiūrėtų, ar neinsimetė bitelės, rado insimesta BsPII269. Kad da tan avilin įsimestų̃, tai užtekt Slm. Tose drevėse įsimesdavo bitės, kurios sunešdavo daug medaus LTR(Užp). Įsi̇̀metė bitės į pačią [medžio] viršūnę – kap tu jais i susemsi Gs. Pradžio[je] trylektojo amžiaus įsimetė Mozūrų žemė[je] vokyčių zokaninkai M.Valanč. Įsimetus vokyčiams į Žemaičių pajūrius, [lietuviai] į akminį ir [v]andenį vertė tą kraštą, kuriame vokyčiai norėjo įsikurti S.Dauk. Matai, ir vėl duona suvalgyta – jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs BsPII88. Vieno ūkininko jaujoj buvę biesai įsimetę S.Dauk.
9. refl. įsiveisti, atsirasti: Į mūso tapalį širšūnai įsi̇̀metė Slnt. Tą šiaudinį stogą uždenk: pelės, žiurkės įsimeta ir stogą tau su metais sukapoja Nm. Senoji, tebebūdama gyva, kai kada ištraukdavo iš skrynios [drabužius] pažiūrėti, ar neįsimetusios kandys I.Simon. Kirmėlės įsimẽtusios į mėsą Pgg. Nukirto tas pušis – įsi̇̀metė beržai Lnkv. Tuščiosiose vietose įsimeta varpučiai rš.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą ir kt.): Į lūpą įsi̇̀metė vėžys, paskui į kaklą, i užsmaugė Jrb. Kojon rožė insimetė Ds. Įsimetė vieną sykį į pirštą aptakas I.Simon. Man landuonis buvo įsimẽtusi KlvrŽ. Įsi̇̀metė kaltūnas į galvą, nė iššukuot nebegaliu Srv. Skausmas, įsimẽtęs į narį, yra grižas J. Iš rudenes kas kad insi̇̀metė kojon, tai ir nū su lazdom vaikštau Rod. Įsi̇̀metė skaudulys Skd. Į nugarą įsimetė dieglys rš. Pasirodė dėl to ronas įsimetus, kad senis niekumet jų (kojų) neplovė M.Valanč. Nespjaudyk ugnin – insmes veidan votis LTR(Dkk). Pupinelė ant nosies įsi̇̀metė Plng. Raupai odoj visiškai įsimeta Ch3Moz13,12. Jei insi̇̀metė grybas naman ir nieko jam nedarysi, tai po namų Alv. Drėgnoj vietoj greit įsimeta puvinys rš. Į roną karštis įsimẽtęs (žaizda paraudusi, dega nuo karščio) KI383. Žiemospirgis į subinę įsimetė, ir lenda pri pečiaus (juok.) Skdv. Ko čia gąsdini! Rožė į kišenę įsimes (juok.) Slnt.
| prk.: Įsimetė (įsisuko) nelaimė rš. Kas gi tau galvon įsi̇̀metė (įlindo), kad vis šneki ir šneki apie sūnų Ds.
10. refl. įprasti, įjunkti ką daryti: Įsimetė naktim eiti į svetimą sodą Jnš.
11. refl. įsižiūrėti, pamilti: Jis į ją mirtinai įsimẽtęs KII207.
12. intr., tr. Ut, Rdn išgerti, įkaušti: Vestuvininkai buvo jau gerai įmetę ir ėmė dainuoti Tt. Ne naujyna, ka vyras į̇̃metė Pp. Aš jau ben kiek įmetęs Pnd.
ǁ intr. mėgti, turėti įprotį išgerti: Esu įmetąs žmogus, bet ne pijokas Šts.
13. intr. užduoti, užpliekti: Nu, ka būt pasitaikęs, būč įmẽtęs į tą nosę (sumušęs) Ms.
14. refl. pradėti (kalbą): Su juo kad įsimesi̇̀ kalbon – nė galo, nė krašto Mžš.
15. intr. priekaištauti, priminti ką nemalonų: Aš jam visą gyvenimą įmesiu del tos mergos Brž.
◊ į ãkį įmèsti ką nemalonaus tiesiai pasakyti: Neužmiršk agranomei tą į ãkį įmèsti Vgr.
į ãpmaudą įmèsti supykdyti: Jei kuomet prašė vyro kokį niekniekį nupirkti, tad į pikčiausią apmaudą kaip į ugnį įmesdavo Žem. Vaikai tankiai įmeta muni į apmaudą KlvrŽ.
į gálvą įmèsti Grd įsigerti, įkaušti: Senis „į̇̃meta į gálvą“, t. y. įkaušta J.
į gróbo gãlą įmèsti užvalgyti: Į gróbo gãlą į̇̃metei i gana Vn.
į kar̃štį įmèsti Stak karščiuoti: Ėmė sirgti, į karštį, į kleją įmetė – ir mirė Gs.
į ki̇̀tą kal̃bą įsimèsti pradėti kalbėti apie kitką: Kalbėjau, kalbėjau, bet kai priminė pinigus, tai kitõn kalbõn įsi̇̀mečiau Vrn.
į klẽją įmèsti Gs kliedėti, klejoti.
į li̇̀gą (ligàs) įmèsti susargdinti: Maža baimė į ligą neįmès Pln. Negandink žmogų – įmesi į ligas Dr. Jie tą mergelę į ligas įmès. Kur ji dings? Gr.
į li̇̀gą įsimèsti
1. susirgti: Ji insimetė in ligą Klvr. Insi̇̀metė Kasiulė ligelėn, užsimanė marių žolynėlių (d.) Mrc.
2. apsimesti sergančiu: Norėdamas iš tarnystės ištrūkti, į li̇̀gą įsi̇̀metė Plv. Dar tyčia insi̇̀metė ligõj Krok. Jei tik tep ligõn insimestáu, tai tada nereiktų eit Vs.
į mandrỹstą įsimèsti išpuikti: Prie poniškų buvo, tai ir įsi̇̀metė į mandrỹstą Skr.
į ši̇̀rdį įmèsti paskatinti, sukelti: Pergalėjimai įmetė pavydą ing pagonų širdį I. Velnias jau buvo įmetęs ing širdį Judošiaus Simono Iskarijoto, idant jį išduotų GNJn13,2.
į var̃gą (vargùs, skur̃dą) įmèsti nuskurdinti, suvarginti: Įmeta į vargą ta šnapšė žmonis Šts. Vyras pačią įmetė į vargus Šts. Vokiečių okupacijos metai jį įmetė į dar didesnį skurdą sp.
išmèsti, i̇̀šmeta, i̇̀šmetė
1. tr. R išsviesti lauk: Kad gandras išmeta vieną arba du savo vaiku iš lizdo, būs blogi metai Klp. Išmesk tą katę per langą Vb. Arklys pašoko ir išmetė iš balno raitelį tartum kamštį iš butelio P.Cvir. Nesėsk, Joneli, ant rauduko: tas beprotis kartais baidosi, gali tave išmesti Žem. Ko tik iš lovų nei̇̀šmetė [trenksmas], kap bombardavo Gs.
| prk.: Jis nenori pardavinėti kiaulių dabar, išmesti pusvelčiui I.Simon.
^ Bagotam ir velnias vaiką pasupa, o biednam ir iš lopšio išmeta Mrc.
išmestinai̇̃ adv. labai pigiai, pusvelčiui: Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinai pardavinėja rš.
| refl. tr., intr.: Ar neišsi̇̀metė vienas kito iš ratų? Pc. Arklys išsimetė iš ienų (išsikinkė) Ldk.
2. tr. neišlaikyti, leisti iškristi: Velnias jį (akmenį) kažkur nešęs, tik per Šventąją pernešt nepajėgęs – ėmęs ir išmetęs Mš. Dingt ir i̇̀šmetė raktus J. Neimk daug [indų], žiūrėk, ka neišmèstum [benešdama] Gs.
3. refl. SD277, R, KII315, Skd, Klp, Lnkv, Aps, Svn, Jrb ne laiku atsivesti negyvą jauniklį: Kumelė išsi̇̀metė, kiaulė išsibarstė, žmona parsileido J. Kumelė, karvė, ožka, avis išsimetė, kiaulė išsibarstė B. Nesiseka mums su gyvuliais: pernai karvė išsimetė, šiemet kumelė Nmn.
4. tr. pašalinti (nereikalingą, netinkamą): Jau aš stovus iš pirkios išmečiau Rod. Arielka iš namų išmesta paliko Sz. Broli, duok išmesiu krislą ižg akies tavos DP283. Išmetė kaip žąsino uodegą iš kopūstų Škn.
^ Iš dainos žodžio neišmèsi Kt. Marių vanduo neišneštie, giesmės žodis neišmèstie Tvr. Išmesiu iš akių sarmatą (nugalėsiu sarmatą) ir nueisiu, nor neprašo Vlk.
| refl. tr.: Pabaigsiu audimus, išsimesiu stakles, ir bus ramu Kt. Marti išsi̇̀metė naudas, t. y. iš vienos butos į kitą [išvežė], kad neatimtum rubauninkai J.
5. tr. priversti išeiti, išvaryti: O jeigu išmès mane ant tokio sniego, kur pasidėsiu? Upt. Par du rozu išmečiau karvę iš pievos Ktk. Grapas neišmetė mūso tėvalių, tėvaliai su geru išejo Plng. Ažpykęs paėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn BsPII196.
| Kad išmetė velnią, prakalbėjo nebylys brš.
6. tr. atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ponas noria išmèsti gaspadorių J. Reiks išmest tas storasta, niekam netikęs Ds. Sako, jau mūsų viršaitį išmetė Up. Daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti J.Bil. Iš urėdo išmesti B. Išmesti iš vyresnybės (pažeminti), nukelti nuog ko vyresnybę I.
| refl.: Tėvas buvo šaltyšius, tai išsimetė (atsisakė nuo tų pareigų) Lp. Tuščia jo, išsimèsk (mesk šaltyšiavęs) Lp.
ǁ išbraukti, pašalinti iš draugijos: Išmetu, išvarau iš draugystės R52. Išmetu iš surinkimo B. Revoliucija mobilizuoja savo jėgas, išmesdama iš savo tarpo susitaikėlius iš menševikų ir eserų (sov.) rš.
| refl.: Kas jūsų nenori tokios bičiuolystės ir iš jos išsimeta? Vaižg.
7. tr. Škn išsviesti aukštyn, į viršų: Velnias paėmė akmenėlį ir išmetė teip labai aukštai, kad led už trijų adynų akmenėlis nukrito BM166. Mane tik švyst ir išmetė iš gilumos aukštyn į orą Mš. Grunto vanduo … išmetamas kartais aukščiau žemės paviršiaus EncIX713. Ka yr pašalas, šaltis išmeta (iškelia) šaknis Krtn. Puokes liuobam išmesti (ištraukti) ant meškerės Šts.
^ Išmetė save į palubes (labai išaugo), išstypo į pusantro jonkelio Varn.
ǁ sukrėsti, patempti (ranką) metant: Nemesk bulvės smarkiai – gali ranką išmèsti An. Išmečiau vakar ranką, tai nė pakelt nebegaliu Ds. Neatsargiai sviesdamas žmogus išmeta ranką Lnkv.
8. refl. sviesti tolyn lenktyniaujant: Einam išsimesti – katras toliau numesiav Šts. Einav išsimèsti (mesti nuo kojos lazdą), kam kliūs dvaras (žaidžiant) Ms.
9. tr. nuleisti (inkarą): Voi, kad išmesi aukso inkarelį, lipk mastų viršūnelėj KlpD10. Prasidėjo ruduo, užėjo šalčiai, jūroje atsirado ledo kalnų, ir laivai turėjo išmesti inkarus rš.
10. tr. Rod, Lp, Pc, Jnš. Kž iškrauti (prikrautą vežimą): Išmèsk dobilų vežimą Kt. Eikit, vyručiai, išmesti tą vežimą rugių, o paskui nuvažiuokit padraikų parvežt Šn. Ìšmetėv vežimą su Stasiu KlvrŽ. Išmèskit šieną iš vežimo Gs.
| refl. tr.: Aš savo vežimą šakų išsimečiau, o tavo pasiliko Jrb.
ǁ iškasti, iškabinti: Nuėjo ton vieton … ir pradėjo kast. Išmetę keletą lopetų, užkasė supuvusį šunį BsPII201.
11. tr. su jėga išstumti, išnešti į paviršių, kraštą: Išmesto žvejininko nelaido tujau, lauk, bene atsiskelbs giminės Plng. Ima turtus arba išmestus iž marių tavorus srš. Laivą ledai išmetė ant kranto rš.
| Beatradom, ka ledą išmetė (išnešė) Lkž.
12. tr. išskirti iš savęs į aplinką: Sviestas sukamas pasukų dar neišmetė, dar reik sukti Ggr. Fotosfera be paliovos išmeta spinduliais didelius energijos kiekius P.Slavėn.
13. tr. Prk staigiu judesiu ištiesti į šalį, iškelti aukštyn (rankas, kojas): Šalimais ant sniego, plačiai rankas išmetęs, guli kalėjimo sargybinis J.Dov. Jie ėjo sportiška žingine, aukštai išmesdami dešiniąją ranką rš. Ponas išmetė į viršų rankas tarytum pagalius rš. Alyzas jau sėdėjo ant trobos slenksčio, plačiai išmetęs susiklaipiusias kojas J.Balt.
| Ir taip šuo baigė savo dienas, pririštas prie plačiai šakas išmetusio beržo rš.
14. tr. Krš išlenkti, išriesti (nugarą, kuprą, krūtinę): Lapės bėga, kuprą išmetusios, nu medžiotojų Šts. Katinas, kuprą išmetęs, gluosniuojas pri kojų Skd. Arklys ėjo, nugarkaulį išmetęs, šnerves išpūtęs, sunkiai alsuodamas rš. Jo papratimas – stovėti krūtinę išmetus rš. Šitas langas biškį kuprą išmẽtęs (kreivas) Rs. Pjūklas išmeta muldą (kuprą) (išsilenkia) Šts.
| refl.: Dumšliais išsi̇̀metė audeklas (išėjo nelygus, dumšlėtas) J.
15. refl. išsikišti į priekį: Šitas medis iš miško išsimetęs, reikia nupjaut Ml.
16. tr. netekti (dantų, plunksnų, plaukų, ppr. dygstant, augant naujiems): Kiek metų tas arklys? – Ar nematai, kad dar dantų neišmẽtęs tebėra! Šv. Jau visus dantis išmečiau Lp. Plunksnas išmesti (išsišerti) LL293. Išmès mano jautužėliai savo palšus plaukelius JD1000. Pavasarį vėžiai kailį neišmetę, murzoti Krn. Skolą atiduosiu, kad medžiai išmes lapus (kai nukris lapai) Plng.
17. tr. Svn išvynioti (audeklo metmenis ant mestuvų): Jau išmečiau siūlus an mestuvų Klt. Siūlų kai turi, tai daugiau, ilgiau ir plačiau išmesi Pb.
18. tr. išleisti, prapirkti (pinigus): Tiek pinigo išmest! Klvr. Tus du šimtus i̇̀šmečiau kaip į pelkę, be jokio reikalo Trg. Jis saldainiams išmetęs paskutinius rublius rš.
19. tr. Kal, Jnš, Trgn duoti kam ko (ppr. pinigų) dovanai̇̃ iš dosnumo ar atsilyginant: Nuėjo Katinas į dvarą, kad grapas nors kiek ant pačios grabo išmestų P.Cvir. Ìšmečiau penkis rublius už sviestą Ėr. Tau gal da sūnus parvažiuodamas po kiek i̇̀šmeta Ds. Išmesk magaryčių, tai nuvešiu Šts. Gal kada kokį pūdą išmès Vlk.
| refl.: Nu jo gali netykoti – neišsimès Ll. Bepigu su tokiu ponu: biškį pavežei, tujau i išsi̇̀meta Vdk. Ezavas buvo lengvios širdies ir išsimetąs (dosnus) I. Jam gali padus nuplauti, i tai nieko negausi: jis neišsimetą̃s (šykštus) Vdk.
20. tr. nuleisti (kainą): Brangiai nori – reikia išmèsti porą desėtkų Jnš.
21. tr. Rm duoti grąžos: Neturėsiu rublio išmèsti Pmp. Iš penkinės išmetė tris rublius Dkk.
22. tr. neįtraukti į bendrą skaičių, atmesti: Maišams svėrė[ja]s išmetė po du kilu nu maišo Šts. Ant kiaulės išmeta (atmeta nuo gyvo svorio) pusantro pūdo Gl. Kiemas i̇̀šmestas (neįskaitytas į sodybos plotą) Klvr.
| refl.: Iš dalyklo išsimeta ta suma rš.
23. tr. padalyti, išskirstyti: An penkių dalių išmèskite Lp.
24. tr. aprėpti, apimti matu, išmatuoti: Nu ir šamą sugovė – sieksniu neišmesi̇̀ Drsk. Kap sprindžiu išmest – tokis dydžio Rod. Trimi sieksniais tai gal ir išmestái Lp. Ne ką išmesi į sprindį – tokie ilgi buvo senųjų kiaulių šeriai Šts. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šioje pasaulėje buvusius, kurių vienos garankšties sprindžiu negal išmesti S.Dauk. Penki sieksniai buvo lenciūgo, kap i̇̀šmeti Lp.
25. tr. siekti (tam tikrą dydį): Ištiesti sparnai išmesdavo 4 sieksnius rš. Sprindžio nei̇̀šmeta (apie trumpą dainą) Brš.
26. tr. užleisti didesnę dalį, pailginti: In geresnės kumelės išmèsk nedaugį žagrės (paleisk ilgesnį branktelio galą), ba itai (menkesnei kumelei) sunku Arm.
27. intr. Ds išburti kortomis: Až pinigus ir aš galiu išmèst Trgn.
28. intr. kliūti, tekti pagal burtų parodymą: Kasmet anas (slibinas) reikalaująs vieno žmogaus an prarijimo, ir dėl to meta tokiuos pagaliukus. Šiemet išmetė an karaliūčios BsPII303.
29. tr., intr. išgerti, išlenkti (ppr. svaiginamųjų gėrimų): Alfonsiuk, nepasididžiuok su mumis prastais išmesti po burnelę A.Vien. Eitumi burną išmèsti Krtn. Ìšmečiau pusbonkę – kaip niekur nieko, nė just nejuntu Srv. Išmesk kokią čėrką Al. Jis daug degtinės yr išmetęs par savo amželį Dr. Ìšmečiau dvi stiklines arbatos Grk. Ne pijokas, ale išmèst tai ukvatnas Ktk. Rodos, ir tavo žentas po trupučiuką i̇̀šmeta Up. Jau matyt, ka gerokai išmẽtęs Rs.
| refl. tr.: Išsi̇̀metu stiklelį, i drąsiau Gs. Nuėję, rodos, tik po burnelę išsimetėm – štai ir vakaras Grl.
30. refl. eiti imtynių, persiristi: Einav išsimesti, pamatysiav, katras katrą nugalėsiav Sd.
ǁ refl. tr. pargriauti imantis: Jie susiginčijo iš literio, katras katrą išsimès Skr.
31. refl. pasikeisti (ppr. peiliais), iš anksto nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar einam peiliais išsimèsti? Brs.
32. refl. Brt išsiskirti kuo iš kitų: Prie svečiais reikia neišsimèsti iš kumpanijos Žž. Jis nė kiek ne kitoniškas, iš kitų nė kiek neišsi̇̀meta Ėr. Ne tavo yr tas vaikas: išsimẽtęs iš pamilijos Lnkv. Mūsų karvė neišsi̇̀meta, kad senapienė, duoda tiek pat pieno, kaip ir kitos Všk.
33. refl. tr., intr. greitomis apsisiausti, užsimesti: Išsimesk kokiu ryzu ir pastovėk pas skatynas, kad nenueit škadon Vrnv. Kaip išgirdo riksmą, iššoko iš lovos, išsimetė skrebučius ir išsinešė pro duris Rod.
34. tr. išarti: Ką stovi kumelė be darbo, tai išsimestái žuoganėlę Rod. Iš lysų išmesti (pirmąsyk išarti) N.
◊ ant akių̃ išmèsti padaryti priekaištą, išbarti: Bet Abrahomas išmetė ant akių Abimelechui dėl vandenies šulnio, kurį atėmė gvoltu tarnai Abimelecho Ch1Moz21,25.
į gãtvę išmèsti palikti be priežiūros, be pragyvenimo šaltinio: Karas, bado metai išmetė į gatvę šimtus tūkstančių benamių vaikų rš. Į gatvę buvo išmesta daugiau kaip 100 tūkstančių darbininkų rš.
iš bū̃do išsimèsti pasikeisti iš veido, pasidaryti kitokiam: Marytė išsimetus ir iš būdo Lp.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmet iš galvos Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos! V.Krėv. ×
kabolùs išmèsti išburti (kortomis ar iš rankos): Buvo cigonė ir išmetė kabolus Žl.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) išmèsti kiek galima aprėpti žvilgsniu: Pievos tęsias kap akià išmèst Arm. Vasarojus – kap akià išmèst (geras) Arm.
kai̇̃p už ausiẽs (ant ausiẽs) išmèsti labai greit išgerti, išvalgyti: Alaus bitoną išmetė kap ant ausies Gs. Išmeta vakare kruopų puodą kaip už ausies KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausies išmeta Upt. Kai susirinko talka, tai iš karto kisielių kaip už ausies išmetė rš.
kortàs išmèsti (išsimèsti) Jnš iš(si)burti: Čigonė man išmetė kortas, kad būsiu šviesiuos namuos Slm. Kad aš pati moku išsimest kortas! Lp.
lãšinius (mėsàs) išmèsti suliesėti: Paulelius turbūt išmetė lašinius KlvrŽ. Kožnas išmèst mėsas, kad šitokiam varge pabūt Trgn.
per bálkį išmèsti psn. paskelbti užsakus: Ar daug porų klebonelis išmetė par balkį? Skd.
pro duri̇̀s išmèsti išvaryti: Visai nekaltą žmogų išmetė pro duris rš.
raudõnį išmèsti padaryti, kad paraustų: Šnapšė raudonį išmeta (nuo degtinės žmogus parausta) Šts.
žiñgsnį išmèsti žengti, eiti: Aš jau nebišmetu žingsnį Vn.
žõdį išmèsti Skr pasakyti: Vyras užpykęs tą žodį neapdūmodamas išmet Jrk74.
numèsti, nùmeta, nùmetė
1. tr. nusviesti tolyn, žemyn: Numetė akmeną lig balai Mlt. Boliukas vieną draugą stūmė į klaną, kitam kepurę numetė per tvorą Žem. Numesim žiedelį in rūdymelių (d.) Tvr. Numetęs ryšulį prie uosio, pats atsisėdau šalia ir braukiu rankove prakaitą V.Mont. Pliaukšt šaukštą nùmetė ant stalo ir nevalgo Gs. O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nuog angos numestas (nuristas), ir jau jų nėra BsPIV274.
| Parnešė paskenduolį ir numetė kaip pagalį Jnš.
^ Su viena ranka numetęs, nė su dviem nerasi LTR(Jnš). Ką pirma numesi, tą paskuo atrasi (gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Sim. Jį toliau numèsi, nė nusiųsi (apie negreitą žmogų) Klvr.
| refl. tr.: Svečias nusimetė ant suolo krepšį, nusiėmė skrybėlę A.Vencl. Nusimèsk nuo tvarto šieno i pašerk karves Gs.
ǁ Lp paduoti nenoromis, nepagarbiai: Girtas prišlyvino in stalą, tai ir nùmetėm porą kiliškų – nesnorėj[o] bartis Vlk. Valgį man numetė kaip šuniui N. Nùmetė penketą rublių i nuvažia[vo] Dglš.
| prk.: Pavalgydink kaip poną, o jis tau nė dėkui išeidamas nenumeta (nepasako) A.Vencl.
2. tr. Lpl užkliudžius ar pastūmus nuversti: Nùmečiau beimdamas nuo viršaus J. Nuo daržinės stogo vėjas numetė vieną lotą Paį. Storai leido, užkišė kūlėją, numetė diržą – dabar visi gaišta Lnkv.
3. tr. nusivilkti (drabužį): Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprėdė jį gražiom BsPIV242. Kvartūką galėjau numèst, nerodyt viešniom Pnd. O ans, numetęs ploščių savo, kėlės ir atajo Jėzausp Ch1Mr10,50.
| refl. tr. Šlčn: Jis nusimetė apsiaustą ir įėjo į kambarį rš. Eik namo, kelnes nusmesi̇̀ ir išdžiovinsi Pls.
ǁ prk. pašalinti (dangą): Visi upeliai ir upės ledus numetė rš. Kai sniegą numes, tai vė darbų bus: tai ravai kast, tai buduit Švnč.
| refl. tr.: Nusimetė žiemos apklotą baltą T.Tilv.
4. tr. prk. pašalinti, nusikratyti: Ma[no] tėvelis pasako[jo], kap baudžiavą nùmetė Onš. Tegu žemė visa pasiryžta nuo savęs priešo jungą numest S.Nėr. Vargus nuomesk, taip ir ryšius Mž58. Nusiuntęs [Pilotas] jį Herodop, idant tą sūdą nuog savęs numestų DP167. Ir patis ciesorius …, numẽtęs didžiavimą, stovi melsdamas DP540.
| refl. tr.: Nusimesti nuo savęs atsakomybę LmŽ672.
5. tr. Pgr, Lkš, Svn atleisti iš pareigų, pašalinti, nuversti: Pirminykai neprityrę buvo, tai juos nùmetė Brt. Nùmetė carą Lnkv. Kaip šunį numetė nuo tarnystės Srv.
| refl.: Aną seniūną nùmetė, ar jis pats nusi̇̀metė (atsisakė pareigų)? Ėr.
6. tr. parblokšti, pargriauti: Eidamas su kuolabarzdžiu mintynių, kad numečiau vienąkart ant žemės, net išsitiesė! Jž.
7. tr. užmušti: Jautį tenumeta akmenimis bei jo mėsą tenevalgo BB2Moz21,28. Akmenimis numeti tus, kurie nusiųsti yra tavęsp Ch1Mt23,37.
8. tr. labai nusilpninti, atimti jėgas (apie ligą): Nebesiblaškė, nebekliedėjo, bet visa išblyškusi ir numesta gulėjo A.Vien. Vakar perdien vaikas numestas buvo, norėjom ir daktarą vežt Skdt. Nei nieko labai sopa, ale vat visas numestas, ir baigta Sdk.
| Išgėriau vieną, kitą, trečią stiklinę [degtinės] ir nepamačiau, kaip nùmetė Dbk.
9. tr. prapuldyti, nukišti: Ir turėk tas pirštines, nenumesk Pc. Kur nùmetėt tą kepurę, ka negalima rast? Gs.
| refl. Grz, Trgn: Nusi̇̀metė kur šėpos raktas, ir dabar negalima atidaryti Mrj.
10. tr. Jnš, Šts netekti (plaukų, lapų), leisti nukristi, nusišerti: Geras arklys ankstie nùmeta žiemos plauką Vvr. In geros ganiavos kai papuolė, plauką numetė – kaip kita karvė dabar Skdt. Medžiai, kad ateit metas žiemos, … lakštus numeta DP585. Miškai jau buvo lapus numetę rš.
^ Vilkas, kad ir plauką numeta, būdo nepameta LTR.
11. tr. Ėr apkrėsti (mėšlu): Šįmet užtekom mėšlo, visą lauką nùmetėm, ir dar liko Jnšk. Žemė, miežiams paskirta, turi būti gera, išpurėjusi ir mėšlu numesta rš.
12. tr. atidėti, netęsti (pradėto darbo): Linus numetė į šalį, ginė pri laukų Vvr.
ǁ atsisakyti nuo ko įprasto: Nùmetė taboką vyrai (atprato nuo rūkymo, liovėsi rūkę) Jdr.
13. tr. sumažinti: Po penkis metus kalėjimo nùmetė Onš. Nùmeta mokesčius Arm. Ka kas numèstų dešimtį metų, būtų gerai Krš.
ǁ netekti, kiek prarasti (svorio): Normaliai misdamas nepriauga ir nenumeta svorio rš. Per vasarą tris kilogramus numečiau Kn.
ǁ nuleisti (kainą): Derėk, maž kiek numes Sdk. Reik derėtis – derantis visad nùmeta Skr.
14. tr. atmesti, neįskaityti: Kai sverstat vilnas, tai numeskit ir an maišo Užp. Turi numèst gyvo svorio ant žarnų Skr.
15. refl. nueiti niekais, dingti: Vienus metus sirgo, kitus teip nebėjo [į mokyklą] – teip dveji metai ir nusi̇̀metė Dbk. Atsimetus [nuo sutarties], daug nusi̇̀meta (pvz., žūva rankpinigiai) Ds.
16. tr. ne laiku atvesti, gimdyti: Pernai mūsų kumelė numetė kumeliuką Lz. Ištinka nėščią moteriškę, jog vaisių numeta Ch2Moz21,22.
17. refl. smarkiai nupulti žemyn: Vanagas lyg šaute šaudamas nusimetė (nupuolė) ant balandžio KI630.
18. intr. susiorientuoti, suprasti: Aš kitaip nenùmetu, ale aš tep metu, kad Stasei dešimti metai: Bolesiu dvylikti, o jy dvejais jaunesnė Lp.
◊ akių̃ nenumèsti atidžiai, įsispyrus žiūrėti: To mergiotė tai akių̃ nenùmeta nuo Prano Ktk. Nenumesk akių, ba kruopos nubėgs Lš. Akis nenumesk į šalį (neišleisk iš akių) Gršl.
bė̃dą (kaltýbę) numèsti (kam, ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Nepakėlė – žmonai bėdą numes Plng. Ubagai teisinos, kad esą žabali, ir visą kaltybę numetė an pravadariaus BsPII307.
dū́mą numèsti parūkyti: Einam dūmą numest Pkr.
káušą numèsti Skdv išgerti degtinės.
kortàs (kartàs, kartõms, kartosè) numèsti (nusimèsti) iš(si)burti: Prisispyrus prašo, kad jai numestų kortas, ar išloš loterijoje Jnš. Man kortàs nùmetė, kad rėksiu, ir dar akis niežti, tai jau tikrai rėksiu Šk. Buvau numetęs kartose didelius piningus Šts. Nusimesk kartas ir žinosi, kas pavogė tavo ožkelę Dr. Nusimečiau kartoms, kad sena mirsu Ggr.
lãšinius numèsti (nusimèsti) Šv suliesėti: Žiūrėk, kaip ji lãšinius nùmetė: sudžiūvo, subliuško Skr. Padirbtų sunkiau, tai i nusimèstų lãšinius Gs.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nu akių numeta, o nepadirba Gršl.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį): Džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos Žem.
rãką numèsti paskirti, nustatyti laiką: Ir ponas numetė raką bylodams BB2Moz9,5.
vándenį numèsti (nusimèsti) euf. nusišlapinti: Palaukiat, vyrai, numèskiam vándenį Grg. Atsiprašau, aš biškį vandenį numèsuos Pln.
žiñgsnį numèsti bėgti, žengti: Mažas arklys netoli numeta žingsnį (negreit bėga) Rm.
žõdį numèsti Gž užgauliai pasakyti, atkirsti: Gerai, ka jam užvažiavai, ba ir jis kitam dažnai nùmeta žõdį Gs. Toks žabtus senis! Kad tik kiek, ir nùmeta žõdį Gs.
pamèsti, pàmeta, pàmetė
1. tr. SD278, R prapuldyti, pragaišinti: Pamèst pàmečiau, o rast neradau Lp. Radau pamestą kely J.Jabl. Pametė grašį B. Ir pàmetė žirgužėlis plieno padkavėlę JD774. Karvė lenciūgą pàmetė Skr. Kurs žmogus iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir jei vieną pamestų, ar nepaliekt devynių dešimtų ir devynių girioje ir eit pamestospi, ik ją atranda? BPII217.
^ Eina kaip pinigus pamẽtęs (labai nusiminęs) Lnkv. Jam rublis dabar pamestini (nedideli, nebrangūs) pinigai tėra J.Jabl. Už pamestinus pinigus (nebrangiai) nupirks Ilg. Visa tai buvo parduodama kaip paprastai pamestina kaina (labai pigiai) Šlč. Su tokiu žmogum nei radus, nei pametus LTIII459. Geriau su protingu pamest, nei su kvailu rast Lš. Nesidžiauk radęs, nedejuok pametęs J.Jabl. Liepė savo nepamesti, o svetimo nenorėti M.Valanč. Kas ieško pyragų, tai pàmeta ir duoną Krok. Dugnelį pametei (sakoma pagadinusiam orą) Ds. Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) R174.
pamestinai̇̃ labai pigiai, pusvelčiui: Šiandie žąsys turguje buvo visai pamestinai̇̃ Gs. Į rudenį pamestinai̇̃ tų karvių bus [turguje] Gl. Ans pamestinai̇̃ javus parduoda J. Turėjau žuvis pamestinai̇̃ parduot – bijojau, kad nesugestų Plv.
| refl. tr., intr.: Pamesys piningus – įsikišk giliau Šts. Kažkur sagutę pasi̇̀mečiau Skr. Pamečiaus adatą ir nebrandu Lnk.
| Mano peilis čia kažkur viduj pasimetė (dingo) Grz. Sumauk pirštines, kad nepasimestų̃ Lp.
2. tr. R371 nebematyti, išleisti iš akių: Šuva kiškį pametė (pametė jo pėdas vydamasis) Ėr. Pametu kelią, paklystu SD386. Važiuodami pametė kelią ir išvažiavo ing tankų karklyną BM263.
^ Pametęs kelį, keiksi takelį S.Dauk.
3. tr. prarasti, nustoti, netekti: Katram rodu savo pamèst (nė vienas nenori savo prarasti)! Ps. Kodėlei eš jus (sūnus) abudu vieną dieną pamesčiau? BB1Moz27,45. Ką surinkimas per šio nabašninko atstojimą pameta, jo klausytojai žinom geriausiai LC1883,2. Jų karvė atariją pàmetė (nebegromuliuoja) Lš. Jau mūsoji žalė pàmetė gromulį – musintais sirgs Slnt. Pakeikiau, kad karvė pieną pàmetė (nebeduoda pieno) Lp. Pàmečiau balsą, užkimęs Onš. Ant senatvės apetitą pàmetėt Pn. Jis jau negal atsidvėsti, jis žadą pamẽtęs KI137–138. Jis jau sąmonę buvo pamẽtęs KI236. Jis savo akių žiūrėjimą pametė brš. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis Brt. Garbę pamẽtęs – viską pamẽtęs, tai jau paskujęjis Kin. Drąsos nepametęs LL110. Dievabaimumą pameta DP570. Po ligos visai pamečiau atmintį Gs. Saulė ir mėnuo skaistumą pames CII409. Duok į vandenį numirti žiuvei – spalvą pamès, duok į sausą – spalva paliks Klp. Medžiai želmenį jau būtinai pametę J.Jabl. Medis lapus pamẽtęs KII30. Moterišką pavardę pàmetei [ištekėjusi] Rsn. Abudu vaiku savo kalbą (tarmę) pamẽtusiu (užmiršę) Šv.
4. tr. nusikratyti (kokiu jausmu, įpročiu ir pan.), nugalėti (kokį polinkį, jausmą ir pan.): Aš tą rūpestį pàmečiau KII36. Pati pametė savo pyktį, ir anys abu labai gražiai pragyveno savo amžių BsPII269. O patys savo ydą pamesti nenoriam M.Valanč. Pagimesk griekus SE15. Lapė, pamẽtus išgąstį urve, pradėjo klausinėt BM260. Sarmatą pamẽtus, reikia nusivilkti Ėr. Pamẽtę gėdą, į kašes krovė JV750.
| Ligą pamèsti KII36. Jis drugį pàmetė (nebeserga drugiu) KII299.
^ Pono nepavijęs, mužiko (storžieviškumo) nepametęs LTR(Yl).
5. tr. R374 atsisakyti ko: Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas deives apleiskiat Mž9. Pametė Dievą B. Naujo tikėjimo kunegai privers jus pamesti savo kalbą, o lieps mokyties vokiškai ir lenkiškai M.Valanč. Svetimoms šalėms tą paprotį pametus, žemaičiai ilgai dar nemetė M.Valanč. Nepameskite būdo neraugin[tos] duonos BB2Moz12,17. Jau pameta (nustoja vartoję) tokius pavadinimus Smn. Zdramys pametė taboką (neberūko) Pln.
^ Ne žmogus griekus pàmeta, bet griekai žmogų (senam neberūpi tai, nuo ko jaunas negalėjo atsisakyti) Gs. Prie ko priprasi, sunkiai pamesi LTR(Jnš). Ir saldu radus, reik pamèst Gs.
6. tr. SD208 atsiskiriant, išvykstant palikti; nebebūti drauge: Pàmečiau žmoną, pàmečiau vaikus, pàmečiau visą gaspadorystę Lz. Oi tu, mergele, gali suprastie: ilgai mylėjus, sunku pamèstie (d.) Ds. Tad mokytiniai jo, pametę jį, visi pabėgo DP154. Kaip tik kareivis subirbino birbyne, tuoj skerdžius, pametęs galvijus, pradėjo šokti LTR(Alvt). Nemitusi motina pametė ją ir ejo viena namo M.Valanč. Tas gizelis su tuo kriaučium susipyko ir pametė jį Gs. Tokiuos mažus vištelius višta pametė (nustojo vedžioti) Ėr.
| Žmonys, bijodamys nelaimės, pametė butas ir dirvas neartas, o kur pakliūk po miškus slapstės M.Valanč. Ponai pàmetė dvarus, išbėgo Ds. Ne vieną kartą baudžiaus slapta namus pamesti I.
| Liga nepameta (nesibaigia, nepraeina), ir gana Žem. Šįmet ta sloga pames, pames, tai ir vėl Kt. Vakar sekmą hadyną drugys jį pametė BPII475.
^ Dirbkim, kad duona nepamèstų (vis būtų, nesibaigtų) Mrj. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų LMD. Gaila kap busilui bala pamesti KrvP(Drsk). Jau utėles esam pamẽtę (švarūs) Grd.
nepamestinai̇̃ adv.: Eikš, širdait, tave bučiuosu, nepamestinai globosu brš.
| refl.: Jis gyvena pasimetęs (išsiskyręs) su pačia Kp. Ana buvo su vyru pasmẽtus, paskui vėl suejo draugėn Km. Pasi̇̀metė tai pasi̇̀metė, ale kur vaikai dėsis? Ktk. Pagyvenau aš su juo tris metus ir pasi̇̀mečiau Plv.
7. tr. nutraukti, nebetęsti (darbo, pareigų): Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, ką tik darbą pametę, fabrikus palikę J.Bil. Nė pusės darbo neišvaręs, pametė Srv. Dirbęs dirbęs negi pamesi̇̀ Ut. Visus darbus pamẽtusi, reiks dumpleles dumpti JV251. Visa pamẽtęs, šokau atrašytų A.Baran. Reiks, pamẽtus visa kas, važiuot Ds. Pameskitek šitą be reikalo barnį apie vyresnybę DP500. Pametu, paliauju prietelystę R35. Kiti, pametusys kunegystę, gyvena it šiaipjau žmonys M.Valanč. Voveris paseno, Levui įkyrėjo, metas buvo pamesti tarnystę Blv. Būtum pamẽtus aveles (atsisakiusi aveles prižiūrėti), būčia nubraukęs vasaros darbą Ps. Kad visur nei metų neišbuvai, pametei ir pametei (pasitraukei iš darbo, atsisakei nuo tarnybos), kiek žinom Smn.
^ Karui kilus, pamesk valgį, galąsk dalgį TŽV608.
| refl. tr., intr.: Skripkelę rankon, smičilėlį antron, visi darbai pasimetus, reiks kazokas šokti (d.) Knv. Jis pasimetė pats (metė tarnybą) Lnkv.
8. intr. (paprastai su bendratimi ar veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu) liautis, nustoti ką darius: Kai pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Daktarai pametė ją gydę Blv. Oi, pamesk pūtęs, šiaury vėjeli, oi, pamesk baręs, šelmi berneli TDrIV68. Pamèsk, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti JD122. Pamèsk tu niekus tauzyt Ign. Ir pàmetė jam dantį sopėję Lp. Nėra lietaus – pàmetė augt dobilai Mlt. Kad labai kieta, tai pamesk [aręs] Mlt. Ir kuomet jis degtinę pames gerti! Pln. Kad drugys pamestų žmogų krėtęs, reikia balną uždėti ant ligonio (priet.) Snt. Bus du orkestrai: vienas pàmeta – kitas grajija Dkšt. Pamesk (duok ramybę) OG46. Pamesk tu koc, nei su tavo vaiku buvo kas, nei bus Nč.
| refl.: Buvau pradėjęs rūkyti, bet dabar pasi̇̀mečiau Svn. Taip užsidegęs dirbo ir dabar jau pasi̇̀metė Grž. Geria? Dabar, sako, pasimetė Prng.
9. tr. Dv, Dkšt palikti kur (pačiam nueinant): Arklius pamèsme krašte miško Rš. Senus arklius pririša ir pameta, ir nueina namop Lz. Bobos dukterys ją papjovė, apmetė laužu ir pametė tenai Aru26. Prisakė savo tarnams išvežti pusčion girion, kur niekas neužeina, ir pamest MPs. Čia nerasi, kai pamesi̇̀ Str.
| Kap eisi, tai vieną pirkią pamesi̇̀ (praeisi), o kita – jos Dv.
10. tr. padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui: Pamèsk sėklai bulbų Stlm. Šitą pamèsk del veislės Rš. Ar gana bus tau šero, kad tiek gyvuolių pàmetei žiemai? Prng. Kap daug pàmeta bitėm maisto, tep pačia negerai Arm. Brachaunius grašius nupylė, o gerus grašius pàmetė Lz. Šluostykis, šluostykis ir man galiuką [sauso rankšluosčio] pamèsk Str.
| refl. tr.: Pasimečiau dvi aveles žiemai Dkšt. Man duo pusę, o pusę sau pasmèt' Ml. Aš pàsmečiau pieno Dv.
ǁ palikti, neimti, nešaukti: Dar metus pamès mane (nešauks į kariuomenę): motina nesveikatinga, sesutės mažos Str. Buvo pamẽtę (atleidę nuo karo tarnybos) an metų, o paskui vėl sugrinė Str.
11. tr. atiduoti, palikti kam: Atsiminė bočis, kad jam kūmas pàmetė arkliuką Aru47. Anys pàmetė mum daug knygų Dv. Aš jam pamèsiu [pinigų], del jo čia davė Str.
12. tr. palikti vietoje, neleisti išeiti: Nieko nėra namie pamèst – visa šeimyna [vyras su žmona] Dv.
13. tr. palikti kokioje būklėje: Vaikai duris pàmeta (palieka atviras) dažnai, ažtat ir musių yra Švnč. Vartus pàmetei atkilus Dv.
14. refl. Ėr netyčia išsiskirti (ppr. žmonių būryje), nebesusirasti, nebematyti kits kito: Ėjom sykiu, ale nė nepamačiau, kai pasi̇̀metėm Alk. Traukėmės kartu su broliu, bet paskui pasimetėme rš. Pasimetėm abu ir ieškom vienas kito Trgn. Ar pasimetei nuo ko? P.Cvir. Pasimečiau su vaikais Kp.
| prk.: Atsisveikinę su šeimininkais, jie paliko stepėje pasimetusį (atsiskyrusį nuo kitų) kaimelį rš.
15. refl. paklysti: Buvau girio[je] pasimetęs Kltn.
16. refl. suglumti, nebesusiorientuoti: Aš sustojau ir stovėjau išsižiojęs ir pasimetęs: visko mačiau savo gyvenime, bet verkiantį vyrą… J.Balt. Net ir Povilas, už kitus turįs daugiau patyrimo, labiau subrendęs, kažkodėl lemiamu momentu pasimetė, neparodė ryžtingumo, iniciatyvos rš. Išsigandau, pasi̇̀mečiau, visiškai nieko nebenutveriu Užp. Tokioj daugybėj darbų pasimetė, nebežino, ką daryti Mrj.
17. tr. R206 staigiu judesiu padėti kur, numesti: Gervė, įkišusi savo ilgą kaklą į gerklę vilko, ištraukė kaulą ir pàmetė ant žemės PP19. Paleiskie žirgelį ant pūdymėlio, pameskie žiedelį ant rūdymėlio (d.) Lp. Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino M.Valanč. Po troba pàmetėme (po slenksčiu padėjome) vieną plytą Lp. O kaip jau nebebuvo vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15.
^ Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi Rod. Iš jo žmogus tai velnio neštas ir pàmestas (nedoras, prastas) Trgn. Vilko neštas ir pamestas VP50.
| refl. tr.: Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais BsMtII22. Oi tu svotai, tu begėdi, žiūrėk, kap tu sėdi: šalin barzdą pasimetęs, tiekiai mėsą ėdi (d.) Vlk. Kap sunyksta dūkt, pasi̇̀meta (nusivelka, nusimeta) i švernelius Žal.
18. tr. numesti po kuo: Caras Aleksandras važiavo, ir jam bombą po karieta pametė Raud.
ǁ Jnšk įmesti, įdėti: Pamèsk da malkų po pečium Ėr. Nekietai užminkiau [duoną], led po pečium pàmečiau Tj.
19. tr. Skdt, Lš, PnmR paduoti, padėti ties kuo kam naudotis: Pamèsk kiaulėm lapūkų Nč. [Martynaitis] sugraibstė pirštais arkliams pamestus dobilus, sumetė į vežimo galą I.Simon. Pamèsk arkliam glėbelį šieno, beką tep krankso Rdm. Išėmė Savelina iš savo ryšuliuko pyrago ir pametė šuniui Jnš. Kokis galuosa gaspadorius, kad dalios vištai saujelės miežių neturi pamest Rod. Netink vaikamus imti duoną, o aną šunims pamesti BPI284.
^ Nė šuo, nemandagiai kaulą pamestas, uodegos nevizgina Pln.
| refl. tr.: Vakare burokų karvėm pasimeta Ėr.
20. tr. pakloti, patiesti: Pamèsk čia lupatą – daug [v]andenio PnmR. Pamèsk (pakreik) arkliui šiaudų po kojų Jnš.
| prk.: Visa pametei po kojomis jo … ir gyvį lauko, ir paukščius oro DP521.
| refl. tr.: Pasmetęs šienykelį po šonu, ažusnūdau Ml. Pasmeta kokį ryzą an sklepo ir guli Lp.
^ Ka neturi kur, šikną pasimèsk an žemės i atsisėsk (sakoma nerandančiam kur atsisėsti) Žal.
21. tr. padėti netvarkingai, ne vietoje: Pameta kas kame kur kokį daiktą, pasku ir męsk pusę dienos Vvr. Kuris kame ką turėjo, ten ir pametė Žem.
22. tr. leisti iškristi, išmesti: Papyko jis kerštu ir pametė tablyčią iš savo rankos BB2Moz32,19.
23. intr. pajėgti, galėti mesti tolyn: Prieš vėją nelabai tepamesi̇̀ Sb.
24. tr. padėti (kiaušinį): Gūžinėja kap višta, ieškodama, kur kiaušinį pamesti KrvP(Mrc). Gegutė neperi savo vaikų, prie kielės pameta Lnkv.
ǁ padėti ne vietoje (kiaušinį): Jau antra diena margoji pameta kiaušį Slnt. Mūs raiboji jau tris kiaušinius pàmetė Lš.
25. refl. tr. pasikišti (po pažastimi): Veselion eit – tai ne pirtin: vantos, pasmetęs pažastin, nenusneši Prng. Vasarą pasmetei vaiką ir eini rugių pjaut Kb.
26. refl. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Štyvai pasimetęs BzF141.
27. refl. Sut užpulti.
28. refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti (į šalį): Pasimesk po kairios ir anteisi trobelę Šts. Ans pasimetė į šalį, o mes sekioties ėmėm, gaudyti Šts.
29. refl. lįsti, kibti, šlietis: Pasimeta ir ana an kavalierius Ds.
30. refl. užsidegti, pasiryžti ką padaryti: Krūpaudamys, idant Alcibiades, pasimetęs išliuosuoti savo ūkę, neišsikeltum į naujį Viešpatį S.Dauk. Vokyčių meldžionys, krisčioniškos tikybos aitra pasimetę, norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti S.Dauk.
31. refl. dėtis kitokiam, apsimesti: Žmona pàsmetė gera Lp. Durniu pasimetusi, nešė maišą Pn. Pàsmetė liga (apsimetė sergąs) Alv. Spąslus į ranką paėmęs ir medinčiu pasimetęs, nuneša į Persus S.Dauk. Pasimetęs eitąs ligonio lankyti, laimingai parsigavo par rubežių S.Dauk.
32. refl. prisigerinti: Tai kad nor būt gražiai pasmẽtęs tiem palicijantam… Lp.
33. refl. atsigimti į ką: Mano visi vaikai pasi̇̀metė po tėvu Skd.
◊ dvãsią pamẽtus (ką daryti) labai greitai: Dvãsią pamẽtus einu Ps.
gálvą pamèsti suglumti, negalvoti, apkvaišti: Tik niekad nereikia pamesti galvos! J.Paukš. Nieko nebežino, visai pametė galvą Jnš.
káulus pamèsti atsigulti: Ka nuvargus, tai bet kap káulus pàmetu, i gerai Gs.
kójas pamèsti Rdn labai nuvargti: Aš buvau didžiai greita – pàmečiau kójas Dov.
pil̃vą pamèsti apie labai didelį juoką: Bet jau gali pilvus pamesti Dkš.
prõtą pamèsti Grd apkvaišti, suglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino, kas daryti Blv.
žõdį pamèsti trumpai, griežtai pasakyti: Žõdį pamèsu ir eisu Sg.
papamèsti, papàmeta, papàmetė tr. (dial.) palikti: Prastas žemes papàmetė Dv.
parmèsti, par̃meta, par̃metė
1. tr. R, Ps, Brž, Rod pargriauti, parblokšti: Parmetu ką, bloškiu žemėn SD196. Mažas, o didelį par̃meta Gs. Daugiausia tai einam veltynių, ir aš beveik visuomet parmetu jį apačion J.Balt. Jis velnio nestengęs parmest BsMtII65. Po didesnės vėtros arba audros reikia lauką apžiūrėti, nes būna daug parmestų ant žemės pėdų J.Krišč. Vėjas par̃metė rugius [lauke sustatytus] Pls.
| refl. tr. Lp: Juozas, parsimẽtęs aną ant žemės, ėmė smaugti Užv. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros BsMtII188.
2. refl. KII93 parpulti, prikristi prie žemės: Pailsęs jis parsimetė ant žemės Rdž. Jis parsimetė ant žemės ir, ausį pridėjęs, klausės rš. Lapė, už akių užbėgus, parsi̇̀metė šalia kelio išsišiepus, neva negyva Jrk38. Visi parsimetė ant kelių prš. Dabar parsimeta ji vyskupui Nonui prie kojų, apkabina jo kelius LC1887,9.
3. intr. greitai pareiti: Ten viena motriška par̃meta teip staigiai Kl.
pérmesti
1. tr. SD298, B, Ob metant nusviesti per ką, per kieno viršų: Jo didelės rankos tarytum sakė, kad jis gan greit galėtų permesti arklį per stogą J.Dov. Jeigu per bičių avilį permesi zuikio koją arba kiaulės mėšlą, tai bitės išnyksta (priet.) LTR(Žg). O aš jam užduosiu sunkų darbelį: parmest akmenėlį par jūres mareles JV960.
^ Ar neparmes kas it mėšlą par koją VP6.
2. tr. greit perdėti, perkelti iš vienos vietos į kitą: Nešikai stabtelėjo valandėlę kartims ant kito peties permesti rš. Kartais prekės reikia iš vieno vagono permesti į kitą rš.
ǁ greit nukreipti, perkelti į kitą objektą (akis, žvilgsnį): Reik akį pármesti nu lapės ant šautuvo, kiteip prašausi Sd. Nuo Žemės permeskime žvilgsnį į Mėnulį rš.
3. tr. uždėti taip, kad persisvertų per ką: Permetę švarkus per petį, užsidėję dalges, šnekučiavo, kiek padaryta šiandien J.Balt. Senukas šluotas suriša ir parmeta par kartelę Ps. Jis sėdėjo, permetęs per kelį koją rš.
| refl. tr.: Kazys lengvai persimetė per petį obuolių maišiuką rš. Jis nusivelka jaką, persimeta per rankos staibulą I.Simon. Pérsmet[ė] vyžus per petį i nuė[jo] šalčio ieškot (ps.) Ml.
4. tr. nutiesti skersai sujungiant dvi puses: Tas tiltas buvo permestas per gilų upelį J.Balč. Per bedugnes nuo vieno kalnagūbrio ant antro permesti kabantieji tiltai rš.
| refl. tr.: Pérsimesk lieptą per griovį, o paskui tik eik Žvr.
ǁ pertverti: Priemenę pérmetė per vidų, tai vienam šone padarė kamarelę rūbam pakart Švnč.
5. tr. skubiai perkelti, pergabenti: Kariuomenė geležinkeliu buvo permetama į šiaurę rš. Šiuo metu visa darbo jėga permesta miško medžiagai gaminti sp.
6. tr. perversti, apversti: Dar sykį šiandieną pérmesme, ir būs dobilai sausi, galėsma vežti Šv.
7. refl. greit peršokti, persiristi: Vienu galingu šūksniu milžinas kraujalakis (liūtas) persimeta par žiogrį pasiimti sau tinkamą auką Blv. Tik opc ir pérsimetė per turniką Ds.
8. refl. pasukti, pasiduoti kita, priešinga kryptimi: Kiškis bėgo į rugius, staiga pérsimetė į mišką Jnš.
| prk.: Jis paskui persimetė į inžinerijos skyrių ir baigė jį 1914 metais Vaižg.
ǁ pereiti, perbėgti į priešo pusę: Jis pérsimetė priešų pusėn BŽ364. Kas persimetė į kapitalistų lekajų lagerį, iš to nieko gera laukt negalima rš.
9. refl. pereiti į kitą objektą, apimti kitus: Ugnis bematant persimetė į garažus ir grėsė pačiam fabrikui rš. Blakės pérsimetė į kitą kambarį Jnš. Džiaugsmas ir juokas persimeta į priešakinius suolus rš.
10. tr. perimti, apimti visą: Pármetė muni didis karštis, silpnumas Šts.
11. tr. pargriauti: Aš kitą sykį ir vyrišką pármesu, dėsu an žemės Krš.
| refl. tr.: Pársimetė ant slenksčio ir priplakė Lk.
12. refl. Vvr, Rs, Brs, Ds, Alv eiti imtynių, persiristi: Einam pársimesti, matysiam, katras esav stipresnis Mžk. An pievukės minkšta, tai bus gerai eit pérsimest Krok. Eikše, persimesiva sykį! BsV332.
13. refl. pasivaikščioti, pajudėti: Einam pársimesti. Sustingau pri knygų besėdėdamas Plng.
14. tr. pakelti, įveikti ligą: Bene pármes, jug dar toks jaunas Užv. Parnešė liekarstų, dėl to teip greitai i pármetė Slnt. Ar ana pármes ligą (nugalės ligą, pasveiks), ar mirs J.
| Liga aną pármetė (liga persilaužė, pakrypo į gerąją pusę), eina geryn J. Išgys dar, pármes aną liga Šts.
15. tr. paskubomis kiek paduoti (pašaro): Galvijam pérmesiu ir ateisiu Sdk. Iš kur tos karvės duos pieno, jei per dieną parmeta po glėbelį šiaudų, ir viskas Paį.
16. tr. pakartotinai kiek pakurti, perkurti: Dar reikia pérmesti pečius – neiškeps duona Brt.
17. pakeisti (plauką): Pármes plauką beaugdamas Šts.
18. intr. pasikeisti kuo, pasimainyti: Permetėm arkliais Upn. Mes permeskim kailiniais Vrn.
19. refl. tr., intr. skubiai persirengti, persivilkti: Va tuoj pérsimeta kitais rūbais ir važiuoja Al. Palūkėk mažą brydelį, aš noriu drabužius parsimesti Klp.
20. refl. KII349 pasidaryti kreivam, išsilenkti, persisukti, sukrypti: Labai nedžiovink lentų, ba pérsmes Mlt. Kaip gavo drėgnumo lenta, ir pársimetė Vvr. Skiedras reikia iš viršaus prislėgti, kad džiūdamos kuo mažiausiai persimestų rš. Pársimetęs skietas, stalas, durys J. Durys pérsimetė, neužsidaro Jnš. Žalio medžio padirbo [komodą], ir pérsimetė Skp. Mestuvai visiškai pérsmetę ir audeklo negalima apmest Užp. Žiūrėk, kad nebūtų pérsimetę muštuvai Kt. Nelaidyk žirklių, būs ir pársimetusios Šts. Kerpant avis nereikia žirklių peržergt – žirklės persimeta Kp. Parsimetęs dalgis Ggr.
ǁ Rs, Grš persikreipti, susiriesti (apie nesveiką žmogų, gyvulį): Ko vaikščioji tep pérsimetęs, lyg sulaužytas? Gs. Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį B.Sruog. Ta motina jos pársimetė, sulinko Skr. Tai menki jūs paršai, net pérsimetę Rdm.
ǁ perkristi, suliesėti: Tu jau visai pérsimetei, tik skūra Švn. Simas po ligos labai pérsimetęs Mrj. Kiba gert nedavei visądien bėriu[i], kad tokis pérsimetęs Krok.
21. tr. peržvelgti ką parašyta: Norkūnas greitosiomis permetė raštą, ir jo veidu nejučiomis perbėgo šypsnys rš. Permesk antrąkart, ba galėjai apsirikti pirmąkart skaitydama Lš.
22. intr. greitomis užvalgyti, užkąsti: Permeskit šio to ir važiuokit dobilų vežtų: lietaus ateina Vžns.
23. tr. Trgn, Mlt greitomis sukalbėti (poterius): Na, dar reikia permest kokį poterį, paskum gultis Ėr. Permesiu „Tėve mūsų“ ir einu Žmt.
24. intr. sulošti (kortomis): Sėski, permesim kokį sykį kitą, – gundė pašydamas kortas rš.
25. tr. per daug įmesti, įdėti: Pármetė mergė putrą (persūdė), sūra be galo Dr. Druskos neparmesk, kas bevalgys parmestą Dr.
26. tr. kurį laiką mesti apmatus: Audeklą pusę dienos pármečiau Šv.
27. intr. suklysti metant, perkelti apmatų siūlą, padaryti perlanką: Kad sustoji bemesdama, galia greit pármesti. Šiaip galiu mesti – nepármesiu Grg.
28. intr. grasinti, priekaištauti: Be reikalo tu pármetei anam Akm.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) pérmesti greit peržiūrėti, peržvelgti: Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo I.Simon. Pérmetei akimi̇̀s žmogų ir žinai, ko jis vertas Alv. Atsinešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias J.Avyž. Pinigų nei neskaitė, tik akià pérmetė Rod. Kas tau?… – kartą per pusryčius paklausė Antaną tėvas, žiūrėdamas jam į akis, iš pradžių permetęs jį žvilgsniu nuo galvos iki kojų A.Vien.
akimi̇̀s (žvilgsniù, žvil̃gsniais) pérsimesti pažvelgti vienam į kitą, susižvalgyti: Vyrai pérsimetė akim̃ ir viską suprato Jnš. Grovienė persimetė žvilgsniu su Sonia rš. Tėvas su motina žvilgčiojo į sūnų, persimesdavo daug reiškiančiais žvilgsniais ir tarp savęs A.Vien.
al̃kį (bãdą) pérmesti Užv kiek pasisotinti: O kad jau alkį permetė, seniukas vėl pradėjo kalbėti brš.
per bálkį (per bažnýčią) pérmesti psn. paskelbti užsakus: Jau Norvilaitę pérmetė per bálkį Krkl. Tepermes jus kunigėlis per bažnyčią V.Krėv.
per lū́pas pérmesti suvalgyti: Permetei per lūpas kur ką, i gerai Prng.
žõdį pérmesti; žõdžiais (žodžiù, po žõdį) pérsimesti trumpai pasikalbėti: Pármesiav žodẽlį ir parsiskirsiav Šts. Kaip eini darbuosna, tai porą žõdžių pérmeti Slk. Likusį kelio gabaliuką juodu pravažiavo tylėdami, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu rš. Persimetęs keliais žodžiais su čia pat buvusiais eisenos tvarkytojais, Arvydas vėl priėjo prie Poderio A.Vien. Jiedviem pakako persimesti po vieną žodį – ir viskas buvo pasakyta, suprasta V.Myk-Put. Nė nebuvau sustojus, tik iš tolo po žõdį pérsimetėm Lkč. Buvo dar tik pirmosios jų draugystės dienos, ir tai persimesdavo aštresniais žodžiais (pasakydavo vienas kitam aštresnį žodį) J.Avyž. Dėl balandžių auginimo net kaimynai žodžiais persimeta (susibara, susižodžiuoja) Jnš.
pramèsti, pràmeta, pràmetė
1. tr. numesti pro šalį, nepataikyti: Kam teip tolie pasidėjai krežį – daug bulbių prameti pro šalį Als.
| refl.: Iš toli negali pataikyt – pro šalį prasi̇̀meta Gs.
2. tr. praskleisti į šalis, praskirti: Svotas [kvailą] primokė, kad, sako, kai atsisėsi ažustalėn, tai pramèsk palas Dglš.
| refl. tr.: Ėjau prasimesdamas nuo tako žabus rš.
3. refl. pasitraukti į šalį: Kap važia[vo] automobiliu, tai tiktau žmonys prasimet[ė], prasimet[ė] šonan – padarė jam kelią Tvr. Ale ir skrido! Ledva pràsmetėm iš kelio Dv.
4. refl. pasidėti: Pas kaimyną prasimetė [daiktus], kad nepragertų J.
5. tr. padaryti išlaidų, praleisti (pinigus): Visi anys daug pinigų pro šalį prameta Ds. Begrodamas kortom daug pinigų pramečiau Slk. Pràmečiau (pragėriau) par naktį dešimt rublių Šts.
ǁ turėti nuostolio (pinigais): Šiandien pràmečiau pusketvirto rublio (antrąkart turėjau apmokėti sąskaitą) Mrj. Pavasarį duos brangiau už cibulius, o jei dabar parduosi, tai pramèsi Skr. Anys karvę meste prametė (pusvelčiui pardavė) Ds. Pramečiau šnapšę bevarydamas Varn.
6. tr. prarasti, netekti: Pràmečiau pensiją, išejusi iš kolkozo Trš. Sakė tave karčemėlėj vainiką prametus KlvD297.
ǁ praleisti, pražiopsoti: Vieną dieną pramèsi [derlių valant], nūstolį turėsi šimtą (šimteriopai didesnį) Užv.
7. intr. prakišti, apsigauti: Už jo eidama nepramèstų – vyras darbinykas, ne girtuoklis Gs. Ji tai pràmetė su tom ženybom Gs. Dideliai pramečiau, kad tos karvės nepirkau Užv. Prametė pigiai pardavęs Jnš. Pramečiau šituo rozu, n'ale daugiau tai jau nebūsiu toks durnas Skdt.
| refl.: Aš labai prasi̇̀mečiau, kad ėmiau šitą vienasėdį Ds.
ǁ pralaimėti, pralošti: Būčio nukirtęs, o dabar pramečiau [lošdamas kortomis] Šts. Matai, pràmetei (pralaimėjai lažybas) – atiduok pinigus! Kt.
| refl.: Kad tu visiškai nemoki kortom grot, vis prasi̇̀meti Ds.
8. refl. per daug duoti, dovanoti (pinigų): Pradžios gyvenimui aš jam penkis šimtus išmečiau, bet turbūt per daug prasi̇̀mečiau Kair.
9. tr., intr. lošiant kortomis apsižiopsoti, ne taip išmesti, išmesti anksčiau reikalingą kortą: Pràmetėm gilius kaip žiopliai Krš. Dabar tai jau pralošiu, ba gilių devynakę pràmečiau Mrj. Saugokis, nepramesk kortos grodamas Sl.
| refl.: Kad nebūčia prasimetęs, būčia išlošęs Sb.
10. intr. baigtis, praeiti (ligai): Liga jau pràmetė, t. y. praejo J.
11. refl. pasišalinti, pasitraukti: Tokiam laike visi kur nors prasi̇̀meta Trgn.
12. refl. išsiskirti iš kitų kuo: I prasi̇̀metė vienas iš to būrio negalįs srėbti rūgšto pieno Plt. Ana prasimetusi pro visus, nesutelpa su visais J. Aš prasimesiu, meistru būsiu J.
13. refl. prasimanyti kokį reikalą, priežastį kur einant, turint visai kitą tikslą: Pirmą sykį visada piršliai atvažiuoja ko nors prasimetę: ar avižų pirkti, ar kelio klausia Kair. Petras tik degtukų prasimetęs atejo, o jam rūpėjo paklaust, iš kur piršliai buvo Užp. Reikia ko nors prasimest eit miestan Kp. Turi ko prasimèst: nueis žibalo pasiskolint – gaus alaus Srv. Kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės? Vaižg. Pasikvietė tad Vaclovą, prasimetęs brolyste, norėdamas jo privilioti ir nužudyti A.Baran. Atvažiavo prasimẽtę, kad avis išbėgo Pc. Ažejau prasmẽtęs būk tai karvės pirktų Ds. Tetulė atėjo prasmetus, ana labai sukta Zr. Pasiėmėm pinigų, einam į Truskavą dažylų pirkt prasimetę Rm.
14. refl. kaip nors įsigyti, prasimanyti ko: Prieš sukeltuves svotai noria prasimesti (prasimanyti pinigų išgertuvėms) ir vagia gyvolius nuo kaimynų J.
15. tr. prabūti, praleisti (laiką): Vieną sparną pasklosiu, kitu užsiklosiu, vis tą žiemelę pramèsiu Ktk.
16. tr. pradėti ką daryti: Jijė prametė kalbą, t. y. pradėjo besiedą J.
17. tr. Sut padėti pamatus.
18. tr. [K], Lb, Al, Dbč, Mrj paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu): Prametu, ažutrinu viralą SD223. Sriuba neriebi – jau lašinius pabaigiau, neturiu kuo pramèsti Prl. Pramesk kopūstus nes (nors) del akių Ktk. Kisielių pràmeta sviestu ar lašiniais Aps. Liepė valgyt tik avižienę košę, sviestu pramestą Ad. Tep nieko neturiu nei kuoj puodo pramest Lzd.
| Oi, sunki mergaitė! Numirtų, tai žemę pramestų̃ (patręštų) Lp.
^ Gražumu puodo nepramesi Slk.
| refl. tr.: Kai reikia, tai ir tuo trupučiu prasimeti Trgn.
◊ bė̃dą pramèsti apsimesti, prasimanyti: Nenorėdamas eiti į alų (į balių), pràmečiau bė̃dą, kad sergu Jnšk.
žemýną pramèsti numirti: Kad aš būtau maža žemyną prametus, anižėli (negu) tokį vargą vargt Arm.
žõdį pramèsti Trgn pasakyti ką nereikalinga, prasitarti: Dabok, nepramèsk žõdžio, ba sarmata bus paskui Slk.
primèsti, pri̇̀meta, pri̇̀metė
1. intr. numesti iki tam tikros vietos: Kartais permesdavo, kartais neprimesdavo ir retai kada pataikydavo į taikinį A.Vien.
^ Neprimesi su kepure – toki eilė pri biliotų! Šts.
primetamai̇̃ adv.: Pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai rš.
primestinai̇̃ adv.: Nė iš tolo, nė primestinai̇̃ negal prieiti pri agurkų – varžos pirkliai Dr.
| refl.: Susitraukė prie kelio minia, kad nei su kepure neprisimesi, nei grūste neprisigrūsi rš.
2. tr. N metant iš tolo paduoti: Ilžė primetė jai raktus ir pati nusisuko į langą I.Simon. Tai plikai panai karalius primetė ploščių apsivilkti (ps.) Plng. An smerties vedama, šaukė brolius į pagalbą, ir atlėkė devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau veik gatavus pri̇̀metė Jrk101. Man prišaukė, kad jam kartę primesčiau LMD. Matrozai jiems lyną primetė Rdž.
3. tr. daug pridėti metant: Iš markos primetė didžiausią krūvą žemių Lnkv. Kas gi taip daro: pri̇̀metė, pri̇̀metė be jokios tvarkos! Srv.
| refl. tr.: Pri̇̀smetė tų [rugių], katrų jis nori Lp.
ǁ prikrauti, pripildyti metant: Primetė pečių medžių Jnš. Pri̇̀metėm pilną rėčką bulvių Gs.
| refl. tr.: Netrukome prisimèstie vežimą žvyriaus Mrj.
4. tr. daugiau, dar įmesti, įdėti (malkų į krosnį): O kad baigia kūrintis, o dar neužminkyta! Primèsk, dar tepasikūrina Sml.
5. tr. R30 pridėti, prikrėsti prie ko: Kalkių prie sienos, žemių prie medžių primèsti KI88.
| Plyšius užlaistyti, primèsti KII315.
6. tr. Trgn, Ad paduoti po truputį, retkarčiais (pašaro): Jei kada pri̇̀meti kokį gorčių avižų, tai ar tokiu arkliu greitai važiuosi! Alv. Gal kiaulėm ką pri̇̀metėt? Pc. Gyvuliam – kap Dievas davė: pri̇̀metė – nepri̇̀metė, bile jis pavalgęs Dkš. Žėdnas nenori valgint, tik kap šuniu primeta Arm. Turėjo žolę vargingai suieškoti arba svėres rankiot, kad tikt vakarais savo melžamoms karvėms ką primesti galėtų K.Donel1.
7. tr. duoti dovanai, iš malonės: Pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką (ps.) Brt. Pirkit knygas, tai ir aš primesiu kokį skatiką Rod. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį Ds. Kad būt župonuką davę, o dar̃ pri̇̀metė kokį (seną) Lp. Džiaugėsi kaip išalkęs vargdienis, plutelę primestas J.Jabl. Džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį Žem. Niekados nevilkias, kad tiesiog iš dangaus tau ką primes S.Dauk. O tai visa bus jumus primesta SPII86.
| Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė (mums gimė sūnus) BsPII94.
ǁ duoti šiek tiek atsilyginant: Vaikams už žąsiagonę žadėjai puspūdį rugių primest, tai kur tie rugiai? J.Balt. Pri̇̀metė ben kiek už tuos daiktus Dbk. Motinai kepaluką pagrandelį primes ir lieps vaikus supti ir namie būti Sz. Primesk kelis rublius, i pažiūrės tau tą karvę Šmk. Kad nieko nesušnekėjai, tai primes tau kelis rublius, ir galėsi džiaugtis Lkč.
ǁ dar kiek primokėti, pridėti: Aš tamstai savo karvę parduosiu, jei dar porą rublių ant uodegos primèsi Vkš.
| Tu dar primestumi (pridėtum bausmės), kad galėtumi Nt.
8. tr. prievarta priskirti, įbrukti: Gegužės vargas – kur svetimą lizdą surasti, kam savo vaikelį primesti KrvP(Grk). Primetė kaip gegužė kielei vaiką LTR(Kv). Ar anas tau mergos primestas, ar giminietis? Tvr. Jam arklys primestas J.Jabl. Kam tu man svetimą bėdą pri̇̀meti?! Dbk. Negi gegulė esi, kad savas bėdas kitam primestum! PPr390. Jie mums primeta savo skonį rš. Tarybų Sąjungai karas buvo primestas (sov.) sp. Čia turime kelius sakinius, kuriems trūksta veiksnių, ir – kas svarbiausia – tų trūkstamųjų veiksnių čia nė neprimesi J.Jabl.
9. tr. prijungti, priskirti: Klaipėdos kraštą prie Lietuvos pri̇̀metė Vlkš. Šiaudviečiai buvo primesti prie Užpelkių Pgg.
×10. žr. užmesti 32: Kiekviename žingsnyje man primestų, kokią malonę man jos sūnus padaręs ir kad aš jo neverta I.Simon. Jau ma[n] pri̇̀metė, kam leidžiu su eržilu dirbt Žl. Nė vienas nepri̇̀metė, kad aš neteisinga, tik tu Trgn. Kas jūsų gali primesti man nuodėmę? brš. Dabar man tą patį pri̇̀meta: sako, kad ir aš kartu su jais sūrius vogęs Dbk.
11. tr. Alk, Užv, Sml, Rm grąžinti sugadintą daiktą tam, kas jį sugadino, išreikalaujant jo vertę: Negerai pasiuvo kailinius, tai pri̇̀mečiau Rdm. Visi stebas, kad tu to audeklo audėjai neprimeti Plt. Mergos sutepė jos skepetą, tai ir pri̇̀metė jom Lp.
12. refl. tr. apsimesti daug metmenų: Kada beišausi tiek drobės prisimetusi? Kp.
13. refl. paskubomis apsisiausti, užsimesti drabužį: Prismesk kokia skara – lauke labai vėjas pučia Lš. Kap jam nešalta: tik su marškiniais ir skrebukais prismẽtęs Dbč.
14. priglausti, prikišti (prie žemės): Primès galvelę in žemę, i užgirdo: jau velniai dunda (ps.) Tvr.
ǁ refl. priglusti, prikristi (prie žemės): [Moterys] meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios M.Valanč. Jūs tokio bijokiatės, kurs, pri žemės prisimèsdamas, pilvu slinkdamas, pažemiais eit PP84. Ne tiek ji grėbė, kiek graudžiai verkė, int margo grėblelio pasiremdama, prie juodos žemelės prisimesdama KlpD88. Nė prisimetus (prisikišus) negal matyti – toki tamsi naktis Šts. Paršelis prisimesdamas (labai godžiai) ėda jovalą Šts.
15. refl. Tvr prisiglausti, pasislėpti: Kai pradės lyt, kur tu prismesi̇̀? Sdk. Čia zuikis prisimes, dėl to aš i padėjau tą šaką lapuotą Šts. Prisimèsti norėjo už medžių krūvos Dr.
16. refl. prisigretinti, prisidėti, pritapti: Svetimas šuo prisi̇̀metė pri munęs: kur aš, ten ir šuo Šts. Einant vakare prisi̇̀metė kažkoks žmogus. Gavau pabėgti, kol atsikračiau Trg. Norėjo ir jis prisimest prie mūsų kompanijos, tik močia neleido Ėr. Aš prisimèsiu, ir ans nuveš muno grūdus su savaisiais į malūną Lk.
ǁ Žg prikibti, prisigretinti, prisimeilinti: Reiks atstoti nuo mergaičių, prisimesti prie našlelės NS1037. Ta mergė prisi̇̀metė pri to vaikio Vkš.
ǁ kur prisiglausti, apsigyventi: Likus našle, prisimetė prie brolio ir gyvena Ign. Gera jai, prie bagoto našlio prismetus Ds. Neturiu kur prisimesti N. Kažkieno rudas katinas pri mūsų prisi̇̀metė Up.
17. refl. Skr, Ktk. Trg, Skd, Vkš prikibti (apie ligą): Ažusikrečiu, prisimeta manęsp liga SD437. Kano, ar jau liga kokia prisimes: taip nesigali, nei valgyt norisi Ds. Prisimetė džiova, ir mirė Šts. Ilgai vartojant taboką, prisimeta nosies sloga V.Kudir. Prisimetė jam po tam gelta BPI112.
| Buvo prisimetęs karštis akyse; iš kelių daktarų ėmiau vaistų, ir atpuolė Pšl. Nagais pačiupinėjo, ir karštis prie ronos prisimetė, paraudo aplink Mrj. Ugnis prisimetė R402. Pri̇̀smetė ugnis ingi koją, vėlei sopa Arm.
18. refl. privisti, atsirasti: Niežų prisimetė galva vaikams Šts. Tame darže prisi̇̀metė usnių Škn. Prisimeta pilnos dirvos, kad linūse suskis randas Šts. Kailiniuose prisimetė utėlių Jnš.
19. refl. užsikrėsti, išsiplėsti žaizdai: Šunio dantys – tai žinai: pri̇̀smeta nuog jo [įkandimo] Lp. Nekrapštyk to šašo – kap prismès, tai sunku bus išgydyti Nč. Rodos, tik truputį įdrėskiau ranką, ale kad prisi̇̀metė, tai atsivėrė baisus sopulys Mrs. Kad neprismestų visoki indrėskimai, labai gerai kiaulės tulžim užtept, kai tik insidreski Krok. Kap sušalo, tai vėl žaizda prisi̇̀metė ant kojos toj pačioj vietoj Pns.
20. refl. Dglš dėtis kuo, apsimesti: Kaip tik kas dirbt, tai tu vis sergančiu prisi̇̀meti Sdk. Aš bent tikrai negaliu kęsti tų šventaisiais prisimetusių LzP. Žinojo visa, tik prisimetė nežinančiu Ds. Lapė atsigulė šone kelio ir prisimetė negyva (ps.) Mlt. Vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega TŽII254.
^ Angelu prisimetęs, velnio darbą atliko KrvP(Mrk).
21. refl. prasimanyti kokį reikalą norint kur nueiti: Prisimetęs kažkokiu reikalu, nuėjau pas draugą rš. Nuėjau pas juos, prisimetęs rėčio Ėr.
22. tr. Jž, Kp privirinti, prilieti metalo gabalą (prie norago, prie kirvio ašmenų): Šitos žagrės jau nebegalės pasmailinti, reikės primesti Ps. Nešk į kalvę kirvį, tegul ašmenis primeta Lnkv.
23. tr. paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu), pramesti: Viralą kiek primeti, tai vis gardžiau Rš. Šiandie ne prasta [diena] – primestà (viralas uždarytas riebalais) Al.
24. tr. pritraukti (valktį): Žiūrėk, arklys sunkiai veža – primèsk valktį Km.
25. tr., intr. prigerti svaiginamųjų gėrimų: Primetė šnapšės, kad ėmė keikties Šts. Abudu primẽtę buvo Vkš.
| refl.: Prisimetusiu besugrįžo iš miestalio Šts.
26. intr. pridėti (žodį), pridurti: Ar nepavelysite tamistos prie jūsų kalbos keletą žodžių primestie? Rp. Duok Dieve sveikatos! – primetė moteriškė LzP. Išbalo kaip popierelis, – primetė Striaukienė S.Čiurl.
◊ kùmščią primèsti užduoti, smogti: Jis jai kokią kùmščią pri̇̀metė i pabarė Gs.
po žõdį primèsti pritarti, patarti: Visi primetė po žodį, kad ženytųsi, o dar̃ tylėkit, nieko nekaltinkit Arm. Kap primetėm po žodį, tai ir paklausė Arm.
šùnkojes primèsti; M.Valanč veltui suvaikščioti: Šunkojes primečiau, t. y. darmiai sucangavau, suvaikščiojau J.
žõdį primèsti
1. pasakyti, pratarti: Pratūzino pro šalį, žodžio neprimetęs Šts. Nėkas žodelio doro neprimetė vargšuo par amžių Šts.
2. užtarti: Jei reiks, ir aš primèsiu kokį žodẽlį Gs. Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciecorius parsisakė jų neužkentąs, todėl nėkas nebdrįso jų ginti M.Valanč.
×razsimèsti, razsi̇̀meta, razsi̇̀metė (hibr.) pasimesti, išsiskirti: Be žmonos gyvena: razsi̇̀metė, i baigta Str.
sumèsti, sùmeta, sùmetė
1. tr. visus įmesti, įsviesti į ką, į kieno vidų: Žmogaus medžius in ežerą sùmetė Vv. Tie žmogžudžiai visus turtus nuog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį BsPIV192. Sumečiau (paslėpiau) į stalčių nuo katės tuos blynus Jrb.
^ Dar kregždės nematęs, vyžas balon sumetė KrvP(Ps).
2. tr. Plng sukrauti metant: Privažiuok prie pieninės, sumèsi bitonus, ir važiuosim Skr. Mergės šiaudus turia sunešti ir ant kūtei turia sumesti D110. Krauju, sukrauju, sumetu krūvą SD123. Šiemet sumečiau keturius kūgius šieno, tai šero bus gana Nč. Šį metą sùmečiau (sutalpinau) visus javus į daržinę Šv.
| prk.: Po žodžiui sumeta (pasako), ir tai vienam gana Trgn.
| refl. tr.: Susimeskite pėdus arti šalinės krašto Žvr. Susmečiau vežimėlį malkos ir nuvežiau Lp.
ǁ refl. tr. metant susirinkti, susikaupti: Mesk po kapeiką [į taupyklę] – matysi, kiek par porą metų susimèsi (susitaupysi) Krš.
3. tr. Jnšk supilti, sudėti, sukrėsti: Reik sumest, sukrėst alų Škn. Atejus subatos dienai, nuvedusys savo svetį į pirtį; sumetusys tenai garo po kelis atvejus ant krosnį, ėmusys su plačiomis beržinėmis [v]antomis nemeilingai plakti S.Dauk.
ǁ užraugti žiemai (daržoves): Sumečiau žiemai pusantros staunelės burokų Vdš. Ar jau sùmetei kopūstus? Trgn.
| refl. tr.: Mes pilną rėčką susimetėm cvikliukų Užp.
ǁ patalpinti skyrium, atskirti (penėjimui): Prielaidinius jau sùmetėm į peną Pjv. Žąsys jau sùmestos į peną Pjv.
4. tr. Lex21, CI433, Varn sudėti po dalį, suaukoti: Sumetė visi mesliavą pinigų J. Svečiai sùmetė muzikantam keletą rublių Rm. Nu ar daug tau sùmetė pinigų? Vdn. Sau gėdą daro visuomenės sumestais pinigais šitaip šeimininkaudami Pt. Kiek jai dovanų sumetė per vestuves, kiek rūbų, audeklų! Ds.
| refl. tr., intr. Šn: Krušai javus pamušus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį sušelpa S.Dauk. Susimetėme ir pirkome alaus, midaus J. Nedėlioj susmesmà ant buteliuko Dbk. Susimetė anie piningų ir nusipirko gerą daiktą Vvr.
5. tr. Krš sudėti vieną ant kitos (rankas): Geniulis, rankas sumetęs už nugaros, ėmė vaikščioti po kambarį J.Dov. Prejo berniokas artyn ir pamatė, kad jo dėdės rankos ažupkalin sumestos ir viržiais apie eglės prisuktos BsPII203. Moteriškė stovėjo, rankas sumetus ant krūtinės rš.
6. tr. glaudžiai vieną ant kito uždėti, susiausti (skvernus): Sumèsk skvernus, kad nebūtų išsikėtoję Km.
| refl. tr.: Per šaltį negali vaikščioti tik susisegiojęs: reikia sagas atsegti, gerai susimesti ir kietai kokiu pančiu susiveržti Ps. Jau dabar susimečiau kalinių palas, bus šilta Dkšt. Susimesk ploštį, diržu susijuosk – bus šilčiau Ėr.
7. tr. Km, Trgn suveržti, sutraukti, surišti (pavalkus): Žiūrėk, gerai sumesk sąmatą – toli važiuojam Rš. Labai platus lankas, nemožna sumest pavalkai Dgl.
| refl.: Sąmatas stipriai susimetė – neišsikinkys arklys Jnšk.
8. tr. Lš suimti, įlenkti (per platų drabužį): Sumeskit man kelnių antjuostį: man per didelis, ir kelnės smunka Mrj.
| refl. tr.: Kad kelnių juosmuo per platus, tai kodėl pats negali susimèst? Srv.
9. tr. užlenkti, sudėti (klostę): Jei nori, tai siūk rankovaitę, o kur nor koldą sumèsit, kur regėsit Rtn.
ǁ sulenkti: Kirmėlė sumeta kampą (išsilenkia) ir kanda Šts. Kupri, kupri, kuprą sumẽtęs (susikūprinęs), leka i leka Krš.
10. tr. aptraukti, suveržti lanku: Parsinešiau lankų, reiks kipalę sumesti Krt. Šulus dailiai sustatys, lazdos lankais sumes Plt. Trūbas eglės šakos sumestas su mediniais lankeliais (kad būtų garsingesnis) Šts.
ǁ apkalti, apjuosti: Klumpes reik iš anksto sumèsti [viela], ka neparsprogtų Lkv.
11. tr. Gs išarti pirmas dvi vagas suverčiant vieną prieš kitą, padaryti sumetimą: Vagas sumesti N. Juk sumetimą pirmiausia sumeta ir tik paskui viską gali suart Lp.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip jis bjauriai susi̇̀metė: vienur siauriau, o kitur plačiau Šn. Man tai tik susmèst bėda, o paskun tai jau gerai art Lp. Tokiam valkūne susimèst sunkiausia Al. Tiesiai tik susimèsk sumetimą Žvr.
12. tr. sukasti: Po dešine kapai sumesti Všk. Sumesiu prieš tave pylimą ir padirbsiu sustiprinimų tau apgulti SkvIz29,3.
13. tr. apmesti audeklo metmenis: Sumèst sùmečiau, o išaust – kap Dievas duos Lz. Metmenys sumetami spalvotais dryžiais rš. Gražiai sumestą raštą reik gražiai ir atausti Dr.
| prk.: Sumesti planą rš.
| refl. tr.: Pagedo mestuvai, negaliu susimèst siūlus, negaliu nė aust Gs. Sumarginsiu, sumèsiuos ir išausiuos bent pryš mirtį par tris dienas Gršl.
14. tr. suvartoti apmatams: Sùmečiau visus siūlus, ir dar neužteko Als.
| refl.: Susi̇̀metė visas kilogramas bovelnos Jrb.
15. refl. sulėkti, supulti kur: Paukščiai susimetė į krūmus rš. Dezertyrai, sako, į krūmus susimetę rš.
ǁ Pbr sulėkus apsigyventi, įsikurti: Atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus BsPII93. Atmini, kaip blezdingos buvo susimẽtusios į kūtę Krš.
16. refl. susitelkti, susispiesti, susiburti į vieną vietą, į krūvą: Paukšteliai, rudenio sulaukę, sùsmeta vienan daiktan ir lekia šiltuosna kraštuosna Nč. Avys, užvydę vilką, sùsmetė krūvon Grv. Arkliai susi̇̀metė prie ugnies, per ugnį nešoka Rm. Bitės dėl oro atšalimo susimeta į kamuolį J.Krišč. Bitys spieta, susimetusios į kurkūlę Plt. Pažiūriu – ant šakos bitės susimetusios Pš. Bitės dažnai medin susi̇̀meta [spiesdamos] Trgn. Netrukus skrido kitas pulkas žąsų, susimetęs į dvi lygiagretes kartis J.Balč. Zylelės vaikus susi̇̀meta perėti Pp.
ǁ sueiti, susirinkti: Susimetė žmonių būrys ir pradėjo dainiuoti Vvr. Vyrai pypkiauja, susimetę kur į patvorį Mrj. Visi, susimetę priemenės duryse, žiūrėjo kieman A.Vien. Žmonys nuog vargų ginas kap stotkas nuog vilkų, krūvosna susmẽtę Asv. Susimeskite (paraštėje susirinkitės) ir ateikiat še visi BBJoel4,11. Susi̇̀metėm visas būrys bobų ir pradėjom pletkavoti Krkn. Susi̇̀metėm pašokti valandelę Nt. Katram kieme susi̇̀meta ir pavakaruoja [jaunimas] Kp.
| prk.: Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis J.Bil. Svietas iš reto gyveno, tankiausiai susimetęs į kaimus V.Piet.
17. refl. susikoncentruoti, susilieti: Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stambius lašus rš. [Prakaitas,] susimetęs kaktos raukšlėse, stambiais lašais sruvo veidu P.Cvir. Per stiklelį spinduliai susimeta į vieną tašką Mš. Druskos krikštolėliai laiveliu susimetę rš. Visų geriausiai pastijolka susimeta ir užsilaiko pri 10 žingių (laipsnių) šilimos I.
18. refl. pereiti, persimesti į kitą vietą, susitelkti kitoje vietoje: Jūros dugnas iškilo, nusausėjo, vanduo kitur susimetė, ten, kur kevalas buvo naujai įdubęs Mš. Ugnis, šimtąkart nuvyta nuo tvartų, susimetė ant kluono V.Kudir. Pirmiau ranka skaudėjo, paskum skausmas į koją susimetė Up. Kraujas susimetė (suplūdo) jai į veidą rš. Virto, i susi̇̀metė krau[ja]s į sprandą Krš. Krau[ja]s ka kur susi̇̀meta, tad kravauninkas išsklaido Tl.
19. refl. Dbk, Mlt, Kt, Šauk, Vkš, Pvn imti gyventi poroje nesusituokus, susidėti: Susi̇̀meta neženoti i gyvena Smn. Bobą pametė, su merga susi̇̀metė Skr. Visos anos dukterys susimẽtusios gyvena Pp.
20. refl. susidraugauti: Bernas su merga susimetė Jnšk. Mes nebuvom susimẽtę, nesimylėjom Lnkv.
21. refl. susidaryti, atsirasti (apie raukšlę, nelygumą): Raukšlės rankovė[je] susimetė Kltn. Jos veidas buvo išgeltęs, kaulėtas, apie akis susimetusios gilios raukšlės rš. Gunkla susimetė audime, ir per tai nelygus J. Ant delno susimetė popūkštė nuo darbo J. Susimetė ant sprando didžiausis skaudulys Vvr. Uždančiai susimeta arkliams iš ėdimo pelų miežinių Šts.
| Stalas susimetė į gunklas Užv. Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles P.Cvir.
22. refl. Kal, Brs, Vrn persikreipti, išlinkti, susikreivinti: Šiek tiek susimẽtus stalo lenta, tai kliba Rdm. Žalias medis bedžiūdamas susi̇̀metė Bt. Kas gi tom durim pasdarė, kad neseka uždaryt? – Naigi sùsmetė nuog šalčio Lp. Į duris įdėk skersinį: vienos lentos neturia tvermės, susi̇̀meta Skr. Trobos siena susimetė Sn. Iš to neišeis gražus grėblakotis, bo labai susimẽtęs Vdžg. Ratas susimẽtęs, važiuot ledoka Vrnv. Susimetęs kaip melnyčios sparnas LMD.
23. refl. susiraityti, susisukti: Atnarpliok vadeles, tę kur susi̇̀metė Al.
| Mergaitės plaukai gražiai susimẽtę Kš.
| Kelias suktais vingiais susimetęs rš. Žaibas susi̇̀metė KII157.
| prk.: Man klysta liežuvis, susi̇̀meta (susipainioju kalbėdamas) Šln.
24. refl. susiriesti, susigūžti, susitraukti: Anupras iš pradžių verkė, o vėliau sėdėjo susimetęs į krūvutę it ežiukas rš. Jis pasiliko tiesus, nors ir kiek susimetęs per pečius V.Myk-Put. Ta karvė jau visai susimetus, kažin ar kas bus jau iš jos VšR. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328.
| Paseno, susi̇̀metė į kuprą (susikūprino) žmogus – negali jau nė pažinti Trg. Kad duosiu vidupetėn, tuoj kupron susmesi Kp. Cinokas ėjo tylomis, rankas į rankoves susinėręs, į kuprą susimetęs Žem. Į devynias kupras susimetusi moterėlė A.Vencl.
25. refl. Trgn staiga apsigręžti, pasukti priešinga kryptimi: Susi̇̀metė atgal, i bėgt kiek tik gal Žal. Ejo plentu, bet paskui susi̇̀metė vieškelin Lš. Arklys bėgo keliu, bet staiga susi̇̀metė į lauką Jnš.
ǁ šokti, mestis į vieną ir į kitą pusę: Kap šoviau, tai vilkas sùsmetė ir parvirto Vrnv.
26. refl. Plt, Krš, Vkš, Mžk, Šk įtempti jėgas dirbant, suskasti, sujusti, paskubėti: Šįmet su darbais reik susimèsti, būs ankstybas ruduo Šts. Motriškosios, susimèskiat su pusryčiais (greičiau virkite pusryčius)! Šts. Tik biškį susimesk, vyruti, ir pabaigsi lig vakaro pjaut Žg. Kad ir stovėjom lig pietų, paskuo susi̇̀metėm rauti [linus] Nt. Greitai susimèskim, ir pavysim juos Pžrl. Kad aš dar greit susi̇̀mečiau namo, tai nė tamsa neužtiko mieste Žvr. Mitri, susi̇̀metanti motriška Šts.
27. refl. greit suvaikščioti, suvažinėti ten ir atgal: Ot tu greit susimetei (nubėgai ir grįžai) Šl. Mat kaip greit susi̇̀mečiau: per tris valandas penkiolika žmonių į talką pakviečiau Kair.
28. tr., intr. suprasti, suvokti, susiorientuoti: Aš iš karto nesumečiau, ko tau reikia Sdb. Sùmečiau, ka teisybės tokims negal sakyti Krš. Tuoj sumetė, kas atsakyt Ds. Buvau jį susitikęs, tik nesùmečiau paklausti Ll. Tuo pasimatymu (susitikimu) nesumečiau (nesusipratau, nesusiprotėjau) pakalbėti su juo J.Jabl. Jis greit sùmeta, jam daug aiškinti nereikia Lkš. Sumečiau [paklydęs], kad numai būs to[je] pusė[je] Dr. Tu bręsti sparčiai ir jau daug dalykų sumeti teisingai Vaižg.
| refl.: Aš tik tiek susi̇̀mečiau, kad jis pasiklydęs Ėr. Tada nesusi̇̀mečiau paprašyti, gal būtų pažadėjęs Ll. Pradėjo sakyti, paskui susimetė (susigriebė, susilaikė) Ėr.
29. intr., tr. suskaičiuoti: Manai, jis sumès, kiek ten žmonių buvo Tj. Sumèsk – pažiūrėsim, ar tiek ir pas tave gauta Mrk. Sumèsti skaičius (apskaičiuoti) BŽ89.
30. tr. sugalvoti: Paklausykit, ką mano galva sumetė J.Marc. Sumečiau mislią J.
ǁ sukurti, sudėti: Ans sùmetė dainą J.
31. intr., tr. suduoti, sušerti: Vaikuo sùmečiau par nosį už vaipymos Šts. Tam vaikinuo reik į kuprą sumèsti Šv. Eik, nebijok, kad kiek ir sumès per sprandą – neužmuš, bet užtat viską pamatysi ir sužinosi Lk. Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos: „Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!“ – ir vėl da kelias kumščias sumetė BsMtII49.
32. tr., intr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Užeikiam į karčemą, sumeskiam po burną M.Valanč. Vyrai, einam pas mane sumest Lnkv.
33. tr. susiorganizavus ką padaryti: Sumetė (sulošė) proferansą rš. Visas būrelis sumesdavome (sudainuodavome) ne vieną dainą rš. Sùmetu (sušoku) dar polką ir aš Grd.
34. refl. pasirengti (ką daryti): Rožė susimetusi yr kiurti, bet nekiursta Šts.
35. refl. traukti burtą metant lazdas: Susimeskiam lazdoms, eisiam „kiaulę varyti“ Šts.
36. tr., intr. greitomis sukalbėti (poterius), permesti: Nuejęs bažnyčion, poterius sumečiau ir vė namo Prng. Sumèsk kokius poteriukus ir už mane Lp. Nėr man laiko daug melstis: sùmetu kokį poterį vakare, ir gana Šmn. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti rš.
◊ akimi̇̀s sumèsti aprėpti, apimti žvilgsniu: Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti (ps.) Prng.
aki̇̀s sumèsti pradėti miegoti, užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai Plt. Visą naktį neatsitraukė nuo jos lovos nesumesdamas akių rš.
bė̃dą sumèsti (ant ko) nekaltai apkaltinti: Pametė piningus, o ant piemenuko sumetė bėdą, būk ans pavogęs Užv. Ant jo visą bėdą sumetė, ir dabar sėdi [kalėjime] Kp.
bùčkį sumèsti Varn pasibučiuoti.
į dẽbesis sumèsti sudainuoti: Na, vyrai, eitam sumesti į debesis Šts.
kai̇̃p žaibùs sumèsti greit aplakstyti: Beždžionė lapei atsakė: „ … su savo lakiu šūksniu kaip žaibùs visur sùmeti“ PP45.
kal̃tę (kaltýbę) sumèsti (ant ko) nepagrįstai apkaltinti: Sùmetė ant manęs tą kaltýbę Lnk. Jis kaltę sumetė ant manęs rš.
krỹžių sumèsti persižegnoti: Nujau ledu neledu kryžių besumet Dr. Nežymiai sumeta ir jis kryžių ant krūtinės J.Paukš. ×
kùmštą sumèsti Grg padaryti staigmeną.
lùkutus į krū̃vą (į kùpetą) sumèsti Lkv, Tl susituokti.
matùs sumèsti J gudriai sumekuoti, apsukti.
pė́das sumèsti paslėpti, sumaišyti pėdsakus, kad negalima būtų susekti, kur eita, bėgta: Tik į mišką įjota, pė́dos sùmestos, i nė žinios, kur nujota Bsg. Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas V.Krėv.
po žõdį (pórą žõdžių) sumèsti trumpai pasikalbėti: Eidamas pakluonėmis sùmečiau pórą žõdžių su ja Šl. Susitikę sùmetė po žodẽlį ant greitųjų Jnš.
ri̇̀nkį sumèsti sustoti ratu: Ta dingste virtinės žemaičių, savo būdu sumetusios rinki̇̀, teip smarkiai surėmė tą pulką … S.Dauk.
skar̃malus (škurliùs) sumèsti susituokti: Tai mat susiuostinėjo ir sùmetė skar̃malus Šv. Sumèskiam škurliùs, utėlės pačios sueis (taip pašiepdavo be santuokos gyvenančius) Krš.
žaibùs (ži̇́ebus) sumèsti sužaibuoti: Sumetė žaibus, graustinė trenkė ir vėl sugrumėjo Žem. Sumetė žáibus ir prakiuro lyti Šts. Kad žaibus kryžiškai sumeta – trenks LMD. Sùmetė žaibùs ing tą stulpą Žml. Ži̇́ebus kelis sykius sùmetė, gal to lytaus sulauksma Šv.
žõdį po žõdžio sumèsti trumpai pasikalbėti: Sumetėm žodelį po žodelio ir parejom iš vyrijos Rod.
žvilgsniù susimèsti susižvalgyti: Klausom, klausom, – nepatikimai numykė Kuopaitis ir sąmokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum rš.
pasumèsti, pasùmeta, pasùmetė (dial.) tr. visus sumesti: Itas lovas pakapojo ir pasùmetė ugnin Dv.
užmèsti, ùžmeta, ùžmetė
1. tr. Šv, Krok, Mrj metant užsviesti ant ko: Vaikas grėblį ant stogo užmetė Ėr. Ùžmečiau klėty ant užlų lazdą: kai reiks, pasiimsiu Jnšk. Didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto J.Balč.
^ Ko prieš kalną negal užmesti? (plunksnos) Sim. Neužmesi šunies ant kiaulės, kad pats nepjauna Gdž.
2. refl. tr. pakėlus aukštyn užsidėti, užsikelti (ant pečių): Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau J.Bil. Pirmiau užsimèsdavau centnerį, dabar centneris mane sugniuždytų Gs. Parnešiau tokią naštą žolių – vos tik užsi̇̀mečiau Jrb. Pagaliau Bernardas užsimetė ant peties šautuvą, ir jie pasuko į mišką rš.
3. tr. R36 uždėti ant kieno viršaus: Aš tuoj nuvelku nuo savęs skrandą ir ją ùžmetu palviui an sprando Vlkv. Atvedė tada asilaitį Jezausp ir užmetė rūbus savo ant jo, o ans užsėdo ant jo Ch1Mr11,7. Elena stovėjo prieš veidrodį su užmestu ant peties audiniu ir žiūrėjo į save rš.
ǁ SD117 užkloti, užtiesti: Lovą galėtum užmèsti atsikėlusi Rdn. Galinienė kumšteri Barbei; ta padeda duoną ir lašinius ant suolo ir užmeta prijuoste rš.
ǁ prk. pavesti, palikti kam kuo rūpintis: Užmeskit ant jo visą rūpestį Bt1Ptr5,7. Nei maldos, nei įsistojimo šventųjų už lengva sau turėkime, nei viso ant jų užmeskime DP540.
4. refl. tr., intr. ant pečių užsisiausti (drabužį); skubiai apsivilkti: Veliulis tik nuo pečiaus, kailinius užsi̇̀metė ir išlėkė Pc. Grėtė Karalienė užmiršo, kad ją buvo paėmęs baugumas, ji atsikelia, kažką užsimeta ir nueina į virtuvę I.Simon. Užsimesk nors skepetą, tep neik! Šn. Užsimèskit kokius vatinukus, ir nebus šalta Jnšk. Tuoj užsi̇̀metu kalniais ir einu Ds. Turėk tu gražią širdį ir apkuoptą, o Dievui mėgsi ir kuo tuo užsimetės SPII177.
5. tr. metant užnerti, užkabinti: Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu BsPIII80. Voras musei lekant ùžmetė savo šniūrą už koją PP83. Jie pataisė kilpą, ùžmetė an kaklo ir ištraukė pirmą vilką Lnkv.
| refl. tr.: Skolinausi iš privačių asmenų ir buožių, užsimesdamas ant kaklo naują kilpą (patekdamas į sunkią, be išeities padėtį) (sov.) sp.
6. tr. užkišti (angą) metamu daiktu: Mano (vilko) gerklė nei kuolu neužbedama, nei ratu neužsukama, tiktai paršeliu užmetama (ps.) Prng.
^ Gulia sau pupa ausį užmetęs (dedasi nieko nežinąs, nesuprantąs) S.Dauk.
7. tr. staigiai keliant uždėti ant ko, už ko: Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Užmetė rankas į užpakalį, nedavė pabučiuoti Šts. Endrė sėdasi ant suolelio, užmeta koją ant kojos, papučia gurklį ir rūko papirosą J.Paukš.
| Eita koją užmesdamas už kojos, lygu klišas būtų Šts. Užmeta kojas pastaras ant pirmųjų, ir vadina [tokį] arklį strykulys Ggr.
| refl. tr.: Jis pats atsisėdo prie staliuko ant sofos, užsimetė koją ant kojos ir rodė merginai vietą šalia savęs V.Myk-Put.
8. tr. Grd įleisti, nugramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę): Šioj gilmėj užmeskiat tinklus M.Valanč. Dai aš užmesiu šilko tinklelį, dai aš pagausiu marių žuvelę (d.) Tvr. Ir užmeskite tinklus jūsų BPII271. Kai atvyko broliai, davė jiems išsirinkti geriausias vietas, o pats užmetė meškerę paskui J.Balč. Kad tu ir nemoki meškeries ažmèst! Vdn.
9. tr. numesti, leisti nukristi už ko: Kas ùžmetė pirštinę už pečiaus? Šv. Kur tu ažùmetei malkas až pečiaus! Dabar neiškrapštysi Ds.
^ Aš kaip už sienos užmesta (vyrui mirus) Mrc.
10. tr. užgriebti, užkabinti (pjaunant pjautuvu): Jauna mano dukrelė jau nuvargo, jau nuilso, kuo tankiausiai pjautuvėliu užmesdama, užmesdama, kuo tankiausiai saujelėn beimdama, beimdama TDrV199.
11. tr. užkasti, užversti: Šulinį užmèsti KII387. Eik ir ažmesi̇̀ didžiosias duobes an kelio Sdk.
ǁ užtverti: Kelią užmesti N.
12. tr. paduoti kiek (gyvuliui pašaro): Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, kaip pašėlusios bliauna visas rytas! J.Balt. Užmèsk arkliams ant nakties Rs. Užmèsk karvėms šiaudų Jnš.
13. tr. papildomai įdėti kuro (į krosnį): Užmèsk dar kokią pliuskę, bus šilčiau Jnšk. Duoną pašovus, kad apimtų, reikia užmesti užkuro Antš. Tegu merga da ùžmeta pečių – duona bus žalia Sdb.
14. tr. kiek pasnigti: Kad dar̃ dár eilukę sniego užmestų̃! Lp. Ùžmetė kiek sniego, ir važiuoja su rogėm Ėr. Šiandien biškį patraukta, biškį ùžmesta Skr.
15. tr. duoti rankpinigių: Reikia suderėt ir užmèst kiek Lp. Kiaulę suderėjo ir pusę pinigų užmetė, ir lauk dabar jo Lš.
ǁ I duoti viršaus, pridėti daugiau: Jei mylės, klausys, galiu dar kokį šimtą užmesti S.Čiurl.
16. tr. Krok, Ldk, Trgn, Ds, Pn, Slv privirinti, pridurti plieno (prie norago, prie kirvio ašmenų): Kirvį daro iš geležies, ašmenis užmeta plieno Kp. Jau mano noragas visai sudilo, reiks nešt pas kalvį, kad užmestų Mrj. Kirviui plieną priskelti, užmèsti KII201. Užmetu noragą R388. Plienu ažmetu SD351.
^ Tai vynas – šlakelę tegėriau, o dūšią kaip plienu užmetė CII554.
ǁ pastorinti (ką nudilusį): Subrūžino siečkarnos ašis, reikia užmest nedaugį Nč. Nudilus ašis, reikės duot užmest Gs.
17. tr. R34, Šl apmesti audeklo metmenis: Kaip be mestuvų užmesi audeklą, aš nesuprantu Rm. Grabnyčių dienoj užmetus audeklą audžiant labai sukasi (priet.) TŽIII346. Užmès bovelnike, ataus pakulike (juok.) Grd.
ǁ metant įdėti pakraščiams kitos spalvos siūlų: Reik dažyvių ben pašaliams užmesti Šts. Paraštės užmestos plačios, būs puikus audeklas Šts.
18. tr. užlenkti, uždėti (klostę): Pečių linijoje užmetamas dygsniuotas klostas sp.
| refl.: Sijonas lygus, priekyje į vieną pusę užsimeta klostė sp.
19. tr. Lš, Gs sutrumpinti (viržį) užneriant, sumezgant: Užmèsk viržius, bus lengviau arkliams Čk.
20. tr. Trg prapuldyti, nudanginti, nukišti: Ùžmetei kur, o dabar rask, kai reikia Grš. Žùmetei kur kampan, tai ir nerasi dartės Rod.
| refl.: Prapult neprapuolė visai, bet turbūt tik užsimetė kur nors Srv. Užsi̇̀metė kur raštelis, nerandu Lp.
21. tr. palikti, nebetęsti (darbo, sumanymo): Visą darbą užmetė ir išvažiavo an miestą Ėr. Mokslas jo vėl užmetamas rš. Tik neužmeskime šito užmanymo, kaip daug kitų užmanymų! V.Kudir.
| refl.: Baimės paimtas žmogus nebeįstengia susivaldyti: visi jo darbai užsimeta, nieko jis nebepasidaro išmintingai Š.
ǁ atsisakyti, nuprasti nuo ko: Užùmetė lietuvišką kalbą Šr. Rūkiau ir gėriau, o dabar visa ùžmečiau – širdis neleidžia Nmč.
ǁ apleisti, nesirūpinti: Užmesti̇̀ laukai Jz. Naujas dvaro savininkas Trojeckas kirto, pardavinėjo ponų užaugintus miškus, užmetė durpių kasyklą ir pats, ir visi dvariškiai kūreno malkomis A.Vien.
22. tr. Šmk, Šts, Ll atskirti penėti (gyvulį, paukštį), pradėti penėti uždarius: Paršą užmèsim, pašersim, ir bus mėsos Gs. Jau ir mes savo kiaules ùžmetėm Slm. Mūsų jau žąsis ùžmetė Jnšk. Kiaules užmetė penėti, kitas į bulbienas paleido Žem. Da nežino, a bus kas, a ne (apie vestuves), o jau ir jautį ùžmetė penėti Bsg. Užmečiau savo dvi kiaules penui Vv. Ar jau užmetėt žąsis ant peno? Lkš.
| refl. tr.: Nuo rudenio du paršiokus ažsi̇̀metėm. Kad eis doran, tai pavasarį geri bekonai bus Ktk.
23. refl. greit užbėgti, užsiglausti už ko: Jaunoji ažsi̇̀met[ė] až durų priemenėj, kad svotai neregėtų Ml. Kai pamatė bernuželį, už berželio užsimetė ir skarele užsileido Dkšt. Nue[jo] daržinėn i ažsi̇̀metė (pasislėpė), kad niekas jo i nerastų Tvr. Užsimetęs už galvų galo bestovįs velnias Šts.
24. refl. KII178 užšokti, greitai užlipti ant ko: Jis, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimẽtęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt K.Donel. Kai ji jau per girią bėgo ir anie paskui, tai ji užsimetė ant vieno medžio BsPI10. Užsimetu, užšoku ant arklio R323.
ǁ greit užlėkti: Musė užsi̇̀meta seneliui an kaktos (ps.) Brž.
| Tvartą uždegė, nuo kurio ugnis tada ir ant skūnės užsimetė prš.
25. refl. apsisukti, apsigręžti: Aš žùsmečiau ir išejau iš namų, o tu būk sau čia vienas Rod. Žùsmečiau ir nuejau savo keliu Rod.
26. refl. susilenkti, susikraipyti, persimesti: Visas lygus sienojis, tik galas ažsimetęs Ml.
27. tr. SPI146 užduoti, paskirti ką daryti: Darbą užmesdavo, ir dirbk Kp. Kunigas užumetė tris sveikamarijas už gyvus ir mirusius Slm. Ùžmetė šį metą veršiuką auginti Grd. Sirijos karalius užmetė donį mokėti I. Mezliava bus užmesta CI150.
28. tr. nustatyti, paskirti (laiką): Žmonės del savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
29. tr. priversti elgtis kaip, užsipulti: Aš jums neužmetu. Nenorite eiti dienų – neganysite medėse Žem. Aš tau savo maršruto neužmetu, važiuok, kaip nori rš.
| refl.: Kad nenorite nuo manęs pinigų, neskolinkite, aš nė vienam su savo pinigais neužsimetu rš.
30. refl. lįsti, prikibti prie ko: Nereikia niekam per daug užsimesti, ypač labai užsiėmusiems žmonėms Pč. Niekad nereik su savo draugyste užsimèsti Alk. Užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu negalėjo Vaižg. Norėjo užsimèsti tam vaikiuo Šv.
ǁ apipulti: Jau kaip buvo užsimẽtę vilkai – baisu! Dgč.
31. refl. labai užsinorėti, užsimanyti ko; prisispyrus prašyti, reikalauti ko labai norimo, geidžiamo: Vaikas užsi̇̀metė obuolio Grž. Jis kad užsi̇̀meta barankų kaip mažas vaikas Ps. Sykį užsimetei ko, tai jau tau turi duoti Erž. Sesuo užsi̇̀metė šėpos drapanom Jnšk. Kad jau labai užsi̇̀meti, tai imk sau Sl. Kad užsi̇̀metė, tai niekaip neišsisukiau nedavęs Svn. Užsi̇̀metė – nupirk jam peilį, ir gana On. Kad užsimetė Juzė – leisk ir leisk ant vakaruškų Ps.
ǁ atkakliai pasiryžti, užsispirti ką daryti: Užsi̇̀metė važiuot į miestą, negalim perkalbėt Jnšk. Vakar užsi̇̀metė jin eit į kiną Šd. Tamsta matomai užsimetei viską sužinoti iš pat pašaknių Blv. Vaikinas užsimetė vesti pačią A1884,14. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų Vaižg. Kad užsi̇̀meta stovėt, tai nors basliu mušk – nesijudys iš vietos Skp. Pasiutęs ginčas: kad užsimès ką ginčyt, nors tu jam galvą kirsk – neparginčysi Bsg.
×32. (l. zarzucać) tr., intr. padaryti priekaištą: Vienok ir šitai sistemai galima šį tą užmesti V.Kudir. Moka užmesti kitam, o pati toki pat Dr. Ùžmetė, ka pri darbo neinu Užv.
ǁ intr., tr. prikišti kaltę, apkaltinti: Ùžmeta, kad aš jo piningus paėmęs Up. Man užùmeta, kad mano darbas Tj. Kam tu ùžmeti nežinodamas, a? Ktk. Ùžmetė ant jos, nors nekalčiausia Dbk. A matei? Kaip tu gali tokią vagystę užmèsti?! Grd.
33. tr. įdėti riebalų, užspirginti: Ùžmeta riebuliais ir sukepa dešrą Pst. Da ir pervasar turėjom ažmest viralui po trupučiui Ktk. Šįvakar košė ažmestà Ktk.
ǁ pasūdyti: Jei druska nesūra tampa, kuomi užmesim (nudarysim)? CII582.
34. intr., tr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Šoperis užmẽtęs važiavo, ir matai, kas atsitiko Krš. Kai parduosi arklį, eisiam i traktierių užmèsti Up. Stiklinę degtienės ažùmeta burnon Gdr.
| refl.: Per štarkiai drąsos užsimetęs BzF141.
35. tr. skubiai šiek tiek užvalgyti, užkąsti: Koks čia valgymas, kai gyvuliai palaidi: pribėgsi, užmesi bent kamarėlę ir vėl lėk nuo stalo Ds.
36. tr., intr. Jrk36, Lkč, Lkv užduoti, užpliekti: Nė mušo, nė ką, tik truputį par kuprą ùžmetė Šv. Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui par kaktą BsMtII112. Dar gal i munie užmesti į pakaušį Pln. Arkliuo kad užmes su bizūnu! Šts. Ažsipyktinęs diedas ùžmetė ožkai lazda Grv. Ausų jam ùžmetėm ir išginėm Grd. Neklauso, reiks vaikuo diržų užmèsti Krš. Jis užmetė arkliui trečią ir ketvirtą smūgį, ir tas arklys dar smarkiau traukė SI418.
37. tr. pradėti (kalbą): Aš su juo ùžmečiau šnektą, o jis nuėjo, net klausyti nenorėjo Kn. Pamatys žmogų, prilįs, užmès tokią ilgą kalbą Skr. Jis tuo kitą kalbą ùžmeta, neįsišnenka nuo skolos Jrb.
38. tr. pasakyti: Storasta sakė, kad jam jau pusę skolos parsiuntė Domukas, – užmetė tetutė Žem. Arklius da pavogdinsi nuo karčemos, – užmetė Raulas V.Piet. Kap kada tai kad ùžmeta jis kokį juoką! Lp.
ǁ priminti: Aš jam tankiai ùžmetu, kad jis ma[n] skolingas da Jrb.
39. tr. sukelti (baimę, ligą): Policija užmeta tokią baimę žmoguo, kad nė žodžio nebištara Trk. Indrius nuvargęs atsigėrė [v]andenio šalto ir apsirgo: gal kas užmetė ligą O.
◊ ãkį (aki̇̀s, akià, akimi̇̀, akimi̇̀s) užmèsti pažvelgti, dirstelėti: Užmetė ant jo akį ir pažino, kas jis toks Šl. Vieni tik pusberniai… – Žinoma, tokiai panai, kaip tau, nėr kur akies užmesti, – juokėsi antroji Žem. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia Lkč. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų Lš. Eidamas pro šalį užmesk akis J. Ana akim tik užmetė, ir žino viską Ds. Ak mergele, ak dienele, užmesk akelėm Tvr. Akià užmẽtęs ir žinau, kiek čia yra Skp. Savo akims ant ko užmesti B.
akimi̇̀ (akimi̇̀s) užmèsti aprėpti žvilgsniu, užmatyti: Didelė, plati mūsų Dzūkija, jos akimis neužmesi VŽ1905,129. Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti rš.
aki̇̀s užmèsti (dirbant ką) prastai, paviršutiniškai: Daro – tik akis žumest Rod. Padarė – tik akis žumetė Rod.
al̃kį užmèsti (užsimèsti) Šts kiek pasisotinti: Vaikučiai, užmetę alkį, pradėjo savo tarpe žaisti Žem. Drūktenis, valgydamas pietus, alkį jau užmetęsis, ėmė savo žmonai pasakoti Žem. Ùžmetėmos al̃kį, dabar galėsma pabūti lig pietų Pln.
bė̃dą (kaltýbę) užmèsti (ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Ant tos savo mošos visą bė̃dą ùžmetė Plv. Jis ant manęs bėdą ùžmetė Ėr. Marė norėjo užmesti visą kaltybę ant kito rš.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) užmèsti (ùžmeti, užmèsi) labai didelis, kiek užmatomas: Vakzalas kap akià užmèst Lp. Kap akià ùžmeti – didžiuliai plotai Smn. Žemės daug, kap akià ùžmeti, ale menka Lp. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio V.Krėv.
kai̇̃p už ausų̃ (už ausiẽs, už savę̃s) užmèsti labai greitai suvalgyti: Nešk daugiau, čia jam nieko nėr, kaip až ausų̃ ažùmetė Ut. Kas čia tokiam vyrui – kaip už ausiẽs ùžmetė, ir gana Skdt. Kai žu savęs žumečiau Pls.
kláusimą užmèsti paklausti: Ivonas užmetė klausimą apie tai V.Piet.
matùs užmèsti J gudriai sumeluoti, apsukti.
mį̇̃slę užmèsti J.Jabl(ž.) užklausti.
núobodulį užmèsti prasiblaškyti, nenuobodžiauti: Buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį rš.
per aki̇̀s užmèsti laikyti kuo: Rūstai mumus kalbėjo, tikėdamas (užmesdamas mumus per akis) mus esančius spiegoriais žemės BB1Moz42,30.
rankàs užmèsti (ant ko) nustverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo GNLuk20,19.
ši̇̀kną užmès nieko gera nebus: Eis perdien viksvų pjaut, užmès tą ši̇̀kną! Lp. Pavalgysi tu tę spirginio, užmesi̇̀ ši̇̀kną! Lp.
už lū́pos užmèsti
1. kiek užvalgyti: Bobut, duok ką užmèst už lūpos Ukm.
2. išgerti kiek svaigiųjų gėrimų: Jau jis biskį už lū́pos užmẽtęs Skr.
žõdį užmèsti užtarti: Nor motka už ją palaiko, kokį žõdį ùžmeta, ir tai gerai Alv. Jis už mane žadėjo irgi kokį žodį užmesti Lš. Jis ùžmetė už jį žõdį, ir paliko neišmetę iš buto Rm.
žvil̃gsnį užmèsti dirstelėti: Povilas retkarčiais užmesdavo pavydų žvilgsnį į nerūpestingus bendrakeleivius J.Avyž.
1. tr. sviesti tolyn, aukštyn, žemyn: Mesčiau šluotelę kairion šalelėn, o pati jauna aukštan svirnelin (d.) Čb. Meti̇̀ (mesk) viedran! Dsn. Baltą žąsį peša, šalia plunksnas mẽta Dkš. Ji má[n] metė obuolėlį par stiklo langelį JD665. Anas negi metė [akmens] – tik iš rankų paleidė Km. Mèskie stiklelį in akmenėlį, lieki vynelį in purvynėlį (d.) Klvr. Ar mesti kūlį nuo stogo? Pn. Kai starkus meta iš lizdo kiaušinius, bus geri metai, kai vaikus – blogi (priet.) Pnd. Metė jį žemėn J.Jabl. Kaip aną mesi – vis ans kaip katė ant kojų nukris Plt. Neduokit to, kas yra šventa, šunims, nei meskit perlų jūsų prieš kiaules Ch1Mt7,6. Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį duobėna BB1Moz37,22. Mèskit Perliušę [į] gilų Dunojų (d.) Vlkv. Nė koks žmogus: šake mèstinas pro duris Šts. Sprogyklas (bombas) mesti, laidyti I. Vilyčia metama MŽ548. Metama ugnis (raketa) N. Akmenelis toks, kaip iš rankos metamas Šts. Metamąsias velėnas (durpes) uždura su duru Šts.
| Su liže duoną pečiun meta (šauna) Antš.
| Mesk (leisk) kortą par tris kartus: jeigu ben kartą išloši, tai gerai BM41.
^ Nusprogo meška, mesk ir dūdas į šalį NžR. Nemesk lazdos, šunų dar nepraėjęs PPr217. Senio žodis ne klanan mestas (teisingas, išmintingas) Dkš. Kam čia mèst į balą vandenį (kam šelpti turtingą) Gs. O išgamos! Pirštinę štai geležinę dabar metu jums į akis (šaukiu į dvikovą)! Mair. Ir jis, kas svetima, nemeta (mėgsta pasisavinti) Ds. Dabar mergų pilna: kur pagalį mesi̇̀ – vis an mergos Užp. Tai kviečiai! Kepurę mesk – neįkris (tankūs, geri) Šl. Tokias akėčias tik mèst par tvorą (prastos) Rd. Mèsk jauną, kaip jis (senas) eina (jaunas neprilygsta senam, taip greit nepaeina) Ėr. Prieš šitą arklį mesk kitus į šalį (kiti daug prastesni) Ėr. Oho, tas vaikas kai dirba, tai ir didelį berną mesk į šalį Srv. Geri kortai silkus meta (vertesni už šilką) Varn. Mesk šunį an kiaulės, ka nepjauna (sakoma, kai kas nenori ko siūlomo imti) Kt. Kad yr i jaunų visokių: kitam mesk šunį viršuo – ans trauksis, i tiek Vgr.
mestinai̇̃ adv., mestinõs: Mestinai̇̃ antmečiau vaiką ant šieno vežimo kaip kunkolą Skd. Ans mestinõs meta Vkš. Iš lovos išmetė mestinõs Trkn.
ǁ tr., intr. sviesti kuo taikant į ką nors: Gaspadinė jį pamatė, pagriebus su samčiu metė JD265. Jisai čebatu ją metė LB158.
^ Žmonės juos purvais meta (mėto, drabsto) J.Jabl. Aš į jį metù duona, o jis į mane akmeniu Klvr. Kuo mesi, tuo teksi: medum – medum, lašiniais – lašiniais (kuo kaltinsi, tuos bus kaltas) Trgn.
ǁ refl. sviesti ką tolyn lenktyniaujant: Eikiv mestis: kas toliau numesav, tas piningus palaikysav TDrVII106. Meskiavos pypkoms, katro toliau nukris Ggr.
ǁ nusivilkti (drabužį): Namie jau tai aš nemetu kailinių nuo pečių Rmš. Šilta, reikia mesti nuo pečių milinę rš.
2. tr. pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą): Mesiu tą sviestą – žibalu atsiduoda Vb. Mesk tu tuos griozdus stalus – nebegali jau gražesnių įsitaisyt Slm. Mèskit lauk tais supuvusias bulves, ką da čia laikot Gs.
| Ledą metant neršta lydekos Šts. Nosvaity (ežeras) ledą jau baigia mest Užp.
3. tr. VlnE137, Ch1Mr1,16 leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą): Mès tą tinklaitį Rsn. Bet ant tavo žodžio tinklą mesiu BPII272. Eik pas marias, mesk meškerę BtMt17,27. Mesk aukso inkarelį KlpD10.
ǁ leisti nukristi iš rankų: Papuneli, mèsk cukraus į arbatą KlvrŽ. Rozu metėm (sodinome) bulbas Lp. Ar čia metamà (vaga, į kurią sodinant metamos bulvės)? Sdk.
^ Pirma mèsi, paskui rasi (ką gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Gs. Ką vasarą mesi, tą žiemą rasi Vl. Nori rasti – pirma tur mesti PPr222.
4. tr. iškrauti, tuštinti (prikrautą vežimą): Einam vežimo mesti KlvrŽ. Vienas lauke į vežimą krauna, o kitas daržinėj iš vežimų mẽta Jnš. Šienas yr mẽtamas, turu padėti, negaliu šnekėties Vn.
5. tr. krėsti, pilti: Tėtė po kamarą jau baigia putrą mèsti (krėsti į kubilą) Jnšk. Meta (beria) krušą savo CII453. Ėmusys su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdamys (gausiai pildami, užversdami), svetį savo lygiai pėrusys S.Dauk.
ǁ Užp dėti raugimui (burokus): Burokai, mesti̇̀ senagaly, gardūs Ktk.
ǁ įdėti mėsos, riebalų, uždaryti (viralą, košę): Kuo gi košė mestà, kad teip negardu? Ktk. Mẽstas puodas Dglš.
ǁ daryti (krūvą), krauti: Kap toli namo vežt ar kelias šlapias, tada kūgį mẽta Lz.
^ Šimtakys stirtą (kūgį Tvr) meta (sietas) LTR(Pkl).
6. tr. dėti, duoti savo dalį (ppr. pinigų) kokiam tikslui: Kai rinko pinigus, daug kas metė Jnšk. Nu gieda, nu piningus meta Trk. Drąsiai visi gėrė, nes visų buvo mesti pinigai Žem. Ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų Žem. Rinkliavą rink, mezliavą mèsk, pyliavą pilk J.
7. tr. smūgiu blokšti, griauti, versti: Kad metė aukštielinką ant žemės, net dirvonai suskambėjo Jnšk. Priėjo prie tokios balos – kaip mes tą gaspadorių in tą balą! BsPIV46.
ǁ priversti griūti (apie epilepsijos priepuolį): Jį mažą mèsdavo nuomaras Pc. Nuomara mesdavo, o kai jis išgydė, jau nebemesdavo Rm. Kas turi metamąją ligą (epilepsiją), viena diena suverpti, suausti, pasiūti ir apvilkti – sugis LMD(Km).
| impers.: Buvo apgydę, bet dabar vėl jį dažnai mẽta Dbk. Šunio išsigąsdino, pradėjo mèst Trak. Girdėjom, kad mẽta nuomarin Bgs.
ǁ stumti atgal, blokšti, versti iš vietos: Viena banga varo „Argą“ priekin, kita meta jį atgal rš. Negaliu įlipt į vyšnią, mẽta lauk vėjas Skr.
| Ratelis mẽta šniūrą pr.
ǁ refl. tiestis, loštis: Kap metės [sūpuodamasis], tai išsigrūdo iš sūpluokių Dglš.
ǁ staigiai kreipti: Kai akis meti, tokios musytės akyse tik sijoja, sijoja Ant.
8. tr. varyti, šalinti (iš užimamos vietos): Mèsti iš buto DŽ. Jau mes savo seniūną mèsim, rinksim naują Nmn. Sueję mesmà storastą Ds.
ǁ atitolinti, atstumti: Nemesk mus nuog meilės tavo Mž335.
9. tr. kelti, tiesti į priekį ar į šalį (kojas, rankas): Klyš kleiš, klyš kleiš kojas mẽta (į šonus stato) eidamas Vkš. Kareivis turėjo gerai kojas mèsti Prk. Arklys meta koją į koją, parsvieda paskutinę koją par pirmąją Šts. Rankas mesdamys vaikščio[ja] kareiviai Šts. Šalta? Met' kojas (eik) kap išgali, i sušilsi Ml.
| Jų arklio ilgos kojos, užtai jis meta didelį šakymą Dglš. Plačiai žingsnį meta (žergia) Srv. Mẽtė žingsnį ir pastvėrė Gs.
| Ir metė (pakėlė) ant jo rankas savo, ir pagavo jį Ch1Mr14,46.
10. tr. sutelkus siųsti, gabenti kur: Antantės valstybės nutarė mesti stambias karo jėgas prieš Tarybų šalį (sov.) rš.
11. tr. prk. tiesti, skleisti (šviesą, šešėlius): Medžiai mẽta ilgus šešėlius KII149. Saulutė prabėgdama spindulį metė į mano langelį S.Nėr. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas rš.
12. tr. Upt, Lš, Ut netekti senųjų (dantų, plunksnų, plaukų, ragų) prieš dygstant naujiems: Vaikas dantelius meta Grž. Gal ar dantis karvė meta, kad neėda Ds. Senoji kumelė dantis meta Šts. Senės vištos rudenį meta plunksnas (šeriasi) Ėr. Seni briedžiai ragus meta anksčiau – lapkričio–gruodžio mėnesiais, o jaunesni – dažnai sausio mėnesį rš. Daba anie (katinai) kūdi, plauką meta šalin Tl. Medžiai pagelto, pradėjo mesti lapus A.Vien.
^ Vilkas plauką meta, o natūros nemeta Škn.
13. intr. Pgr, Rs keisti, mainyti kuo nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar meti, ar ne su manim peiliais? Snt. Na, Jonai, metame dalgėm! – Ne, mano geresnė Slk. Aš su tavim nemesiu, gali apgaut Kp. Čigonėli, meskim pypkėm Šn.
| refl. Brs, Als, Žd, Skd: Paaugę maino arklius, o piemenys peiliais mesdavos Trk.
14. tr. sumažinti, nuleisti (kainą): Sakau, da mèsk penkis rublius, tai pirksu Lkv.
15. tr. SD345, R vynioti ant mestuvų ar ant sienos audeklo metmenis: Mūsų šiandie moterys audeklą meta po gryčią, ir vietos ten nėr Jnšk. O ką mès ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo? K.Donel. Ar susirikiojot mesti audeklo gijas? Šts. Nuo krijelio mẽta an sienų Prn. Ant mieto, įbesto sienon, mèsk geinį, driką J. Atneš krijelius, įkals kuolelius, reikės man jaunai drobeles mesti LTR. Ant sienų nė nemetus, ant mestuvų nepapratus Plv. Mesiù žilu, o atausiu žaliu Alv. Bernyti mano, pliudrinės tavo tai gražiai mestos ir atskersuotos JD835.
^ Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta (vaivorykštė) Pnd.
ǁ užnerti reikiamą akių skaičių mezgant: Dvylikos akių mečiau kojinę Šts.
16. tr. dėti, traukti (lanką ant statinės): Bačkeles mečiáu lankais cielą dieną Šateikių bravare Štk. Liuob eis pavasarį par sodas, mesdamas lankus Šts.
17. tr. privirinti, pridurti plieno prie norago, prie kirvio, dalgio ašmenų: Metu, užmetu noragą MŽ522. Reikia mèst dalgė Lp.
18. tr., intr. prk. griežtai, trumpai pasakyti, ištarti: Lik vietoj! – metė aviatorius Gecevičius Petrui lyg įsakymą, o pats nubėgo su kitais draugais prie garažo rš. Tėvas pastovėjo, o paskui išpūtė susitvenkusį krūtinėj orą, dusliai metė: – Šį kartą aš dar ateisiu J.Balt.
| Partija metė (iškėlė) naują strateginį šūkį – pasirengti socialistinei revoliucijai (sov.) rš.
19. tr. prk. griežtai reikšti, skelbti: „Sakmės“ autorius meta aštrų priekaištą feodaliniams valdovams K.Kors. Dovydas meta prakeikimą ant savo priešų brš. Jis – paprastų darbo žmonių pusėje, giliai užjaučia skriaudžiamuosius ir meta panieką skriaudėjams (sov.) rš.
20. tr., intr. Grd, Ds, Plv gerti (svaiginamuosius gėrimus): Jau jie penktą bakalą mẽta Vlkv. Mèsk stiklelį Gs. Kad ana samagonką meta KlvrŽ. Iš jo bus didelis pijokas – meta arielką kaip [v]andenį Vžns. Nebuvo parsigėręs, bet, žinoma, jau metęs Šts.
ǁ turėti įprotį gerti, girtauti: Tas vyras metą̃s, sako, gerai gerąs Vgr.
ǁ valgyti: Skani košė, ir vedvi našiai mẽtėm KlvrŽ.
21. intr. smogti, skelti: Metė per ausį vienąkart, kitąkart, ir užteko Jnšk. Mesk į kramę (makaulę) ir stumk pro duris Šts.
22. intr. greitai eiti: Meta kaip jaunas Žr.
23. refl. KlvrŽ, Vn ne laiku, per anksti turėti (apie kumelę, karvę): Mūsų kumelė metasi. Ar nežinai kokių žolių ant suturėjimo? Skd. Karvės papilvė nutįsusi, mesis laukan Šts.
24. tr. atsiskiriant, išvykstant palikti, nebesirūpinti; nebebūti kur, su kuo drauge: Žada jis tą pačią mesti Pn. Šiandien ves, rytoj mes LTR(Šll). Nė jis mane ves, nė mes Rd. Paniulaitė mumis meti̇̀, žadi ryto poni būti JD1558. Sūnus buvo mẽtęs mane Nmč. Kodėl anas jus mẽta be jokios prieglaudos? Str. Neturtingieji meta žemę ir virsta samdomais darbininkais rš. Visa metus, žusrišo akis ir leidos, kur kojos nešė Rod. Ir nuliūdo širdis bernelio, kad visi jį vieną paliko, vieną metė priešininkų kerštui V.Krėv.
^ Pupa sėklos nemeta (koks tėvas, tokie ir vaikai) Rod, Šmn.
| refl.: Kad greit anas nuo jos mẽtės, kai pamatė, koks žmogus Ut.
25. tr. toliau nebevartoti, nebesinaudoti: Mečiau dviratį, dabar pėsčias vaikštau Vb. Pradėjau skaityt knygą, negraži, i mečiaũ Dglš. Pamatysi – pabūsi mieste, mesi visas senas sukneles, užsimanysi naujų Vb.
^ Nemesk kelio dėl takelio Mrj, Ds.
ǁ nebetęsti, nutraukti (darbą, įprotį …), atsisakyti įprasto dalyko: Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn – šiandien mūsų šventė, Gegužės Pirmoji J.Bil. Sesės meta dainą, dundančias stakles S.Nėr. Meskim visas kalbas į šalį rš. Jei mes visus šitus papročius mestume, tuomet mūsų gyvenimas būtų daug lengvesnis rš. Mèsk savo sumanymą BŽ326.
| refl. tr.: Ar dar jis savo papročio [rūkyti, gerti, bartis] nèsmetė? Lp. Ar dar jis vis nèsmeta mados rėkt? Ar jau metės? Lp.
ǁ intr. (su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu ar bendratimi) liautis, nustoti ką darius: Rašė, rašė ir metė rašęs J.Jabl. Artojas metė aręs Grž. Metė rūkęs, bet nuo stiklelio neatsisakydavo rš. Meskiat rūkyti Štk. Meskie, mergele, kaselę mezgus, te sidabro žiedelis (d.) Rod. Gydausi, bet ašaros dar nemetė bėgusios Zr. Mesk, broleli, rašytie, imk grėblelį taisytie LB134. Vištos metė dėt, nėr kiaušinių Arm.
| refl.: Mestųsi vogęs Lp.
26. tr. palikti kieno daliai, skirti kam: Jūs patys pirštais išsivarpot [valgį], tada jau man mẽtat Str. Vieną lauką mẽta pūdymui, kitą – rugiam, trečią lauką – vasarojui Brsl.
27. tr. palikti toje pačioje vietoje, tokioje pat būklėje: Aš būčia senį mẽtus (pasilikusi prie savęs), bet kai šit, kap sau nori – tedarai (tegu sau važiuoja, eina, kur nori) Str. Lenkia ji vyresnę [seserį], mẽta (palieka netekėjusią namie) Str. Labai gerai mokias, an penketukų, draugus visus sa[vo] mẽta (pralenkia) Str. Nesmokini, tai po pamokų tada mẽta Str.
28. refl. staigiai leistis bėgti, šokti kuria kryptimi: Puolė Alfonsas dešinėn, metėsi kairėn, bet traukinys tarytum šokinėjo nuo bėgių ant bėgių ir ėjo stačiai ant jo A.Vien. Antanas metėsi bėgliams iš paskos J.Avyž. Metė̃s vienon šalin, metė̃s kiton, ir susturėj[o] Arm. Arklių nesutavalioju, mẽtasi ir mẽtasi į visas puses Kt. Tuo tarpu mergaitės metasi skersai gatvę rš. Matai, kad arkliai mẽtas prie šulnio Šd. Skrido tiesiai, paskui metė̃s tiesion šalin Rod. Nulipo nuo arklio, metėsi (puolė) į savo pačios glėbį rš.
| Kano katran dabar šonan mesis (pereis) su rinkliavom Užp. Nu vieno darbo mẽtas pri kito (vieną palikęs, nebaigęs, griebiasi kito) Krš.
| prk.: Kap tik užsiminiau apie veseilią, Jonas mẽtėsi kiton kalbon (pradėjo kitą kalbą) Lp. Paskui kitap metė̃s [šnekėti] Lp.
ǁ refl. eiti, pulti kur ieškant išeities: Kur dabar mèstis, kurio galo stvertis? Arm. Mečiausi aš šen, mečiausi ten, ir jokios vilties ant pagerinimo padėjimo V.Piet. Meskis (kreipkis) pas ką kalvėk, gal pažyčiosi koc nedaugį pinigų Arm.
ǁ refl. šlietis, glaustis: Pri vieno vaiko metuos, pri kito, o savo kerčios neturu Krš.
| Aš mesiuos prie Jono (eisiu drauge su juo) Pn.
ǁ refl. pulti, šokti (ant ko): Užpuolu, metuosi ant ko SD378. Žalnieriūs prišoko ir metės ant Viešpaties DP156. Iš pasuolės, piktai cypiamai lodamas, metėsi į ją Elfas rš. Akliai prie karvių dažniausia mẽtasi Pš.
ǁ refl. prasiveržti, siūbtelėti: Tatai visiškai pakirto silpnas jo spėkas, metėsi per burną kraujas rš. Liepsna metėsi iš krosnies į trobą ir išsitiesė kaip paklodė Pn. Kraujas karšta banga metėsi jam į veidą rš.
| prk.: Silpnas alus nemetas į galvą (nesvaigina) Šts.
ǁ refl. pasisukti; pakrypti: Ka prieisi karvidę, mèskias į dešinę Lk.
| Tas kelias mẽtas į šalį, paskuo vėl pasimeta Krtn. Kelias nuo Veiverių mèsis in šoną Iš.
ǁ refl. smarkiai imtis, pulti ką daryti (ppr. su bendratimi): Jau griebiau vanagui už uodegos, bet kai mẽtėsi lėkt, tiek jo ir temačiau Srv. Pradžioj metė̃s keliu bėgt, o potym (po to) pasukė medžian Arm. Mečiáus eiti Kin.
| An brudną darbą nesi̇̀meta Ob. Visi į mokslą metėsi (ėmė mokytis) rš. Metasi ing provas (ima bylinėtis) srš. Metės į rusų kalbą, bet, rusiškai nemokėdamas, nėko neišaiškino Plng.
29. refl. pradėti, mėginti ką daryti: Mẽtas skaudėti jamui akys J. A pūliuotis mẽtas tas tavo pirštas? Grg. Dar jaunas mūso murzis, bet jau metas loti Grg. Pamatęs tai, Jonas metės pykti M.Valanč. Iš to piktumo ir kriokti metas, ir ką nedaro Krt. Jau sniegas metės būti, kad Kęstaičius budeliojo Šts. Mèsas (mesis) ant šalimo, teip pradėjo sniegas rastis Grg. Šįrytais buvo besimetanti lyti Grg. Metas ant lytaus kelintą dieną, bet nepralyna Šts. Kai aš parejau, jau link aušros mẽtėsi Up. Miškas jau į žalumą metėsi Žem.
30. refl. linkti, turėti patraukimą: Metės ant daktarystės, bet į daktarus neišejo Šts. Ant ko tu mèsies, pabengęs mokslus? Skd. Kas ant ko metas nu pat mažystei, tą ir senatvėj randa Dr. Ans iš pat jauno metėsi ant darbo Brs. Vaikas nemetas ant amato Šts. Ta mẽtės ant to dainiavimo, o mes nèmetėmos ant dainų Prk. O jo širdis tuo daugiaus ant jūsų metasi, jog atmena paklusnystę jūsų visų Bt2PvK7,15.
ǁ refl. kibti, lįsti prie ko: Mergos mẽtas ant vaikių J. In ją mẽtės vokietys Ktk. Ta boba mẽtės pri ano (berno) Krš.
31. refl. telktis, burtis, spiestis: Tada (motinai atlėkus) bitės ir tikrai pradeda jau mesties į vieną vietą S.Dauk. Žiūrau, jau mẽtasi bitės į slyvukę Gs.
32. refl. Lnkv veistis, rastis: Žirnių sėti negalima priešpilniu – kirminai metas Sk. Ten drėgna yr, tai visokie vabalai metas KlvrŽ. Pelės metasi į drėgnus šiaudus Šts. Kad lynant sėsi, smilga mèsias Trš. Į pusiaudienio pusę stogo kerpės nemetas, tik į šiaurės Šts. Drigniažolė mẽtasi pati, ir niekaip negali jos išnaikinti Grž. Šiaudūs taip nèmetės blusos (tiek blusų nebuvo) Nv.
| Drėgmė metasi [į stiklinius indus] visuomet prieš oro atmainą Blv. Man blūzgai mẽtas į galvą Šts.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą): Kad teip mestumias rožė, visims išsigandusims prisimestų Šts. Pradeda niežai mestis Als. Kad mẽtėsi rankon dieglys! Pn. Visur mẽtas skaudumai, ka pavaikščioju Plng.
ǁ refl. kibti, lipti: Vėžys ar metas žmoguo? Trk.
33. tr. su daiktavardžiais reiškia susidarymą, atsiradimą paviršiuje to, kas žymima daiktavardžiu: Milas pasiūtas rukšlas meta (raukšlėjasi) Šts. Veidas rukšlas meta, jau senstu Šts. Ištisi teip y[ra] anos plaukai, į garbaną nemeta Ms. Kad siena pilvą meta (išsiriečia), sudeda du sienmiečius, ir siena nebriesis Trk. Vanduo atrodo toks ramus, o tik įspjauk – ir žiūrėk, kaip jis lankus meta I.Simon.
| refl.: Kai ji eina, jai gražiai klostai metasi Jnšk. Kad į pryšakį [plaukus] sušukuo[ja], mẽtas garbanos Krš. Rukšlė metas (drabužyje pasidaro raukšlė) MitI75. Raukšlos į kaktą metas, jau senatvia Varn. Raukšlės metas ant burnos Vn. Kupra mẽtas Lkv. Metas į gurgždulius (raitosi, garankštėja) sukriai suverpti siūlai Šts. Augo, augo į aukštį, dabar pradėjo į kuprą mèstis (kūprintis) Trg. Būk išsitiesęs, nemeskias ing kuprą IM1860,60. Vaikas į kuprystę mẽtasi Rm.
ǁ išleisti iš savęs į paviršių, į aplinką: Duok su dalba į pat dugną, kad burbulą mestų (kad burbulas iškiltų), jei nori žuvį išbaidyti Slnt. Geras alus sujudintas putodamas meta karolius (atsiranda daug burbuliukų), galvos neapsuka I. Vanduo verda, kunkulį mesdamas (kunkuliuodamas) rš. Geras dalgis zyza ilgai, mėleną ugnį meta Šts. Kibirkštes mesti I.
34. tr. berti (spuogais, pūslėmis): Sako, labai spuogais mẽta vaikus Gdr. Prieš liepsną nešildo vaikui prausti vandens, nes kenkia – meta vaiką pūslėm (priet.) LTR(Lš).
35. refl. atlėgti, kristi (apie šaltį), nurimti (apie vėją): Jau ir šaltis metasi Pln. Par nedėlią rast mèsas šaltis Prk. Jeigu šaltis nesimès, reikės krosnį taisyt Up. Liovės vėjas, metės oras, tylus oras SD31. Metąsis (nepastovus) kai oras N.
36. refl. S.Dauk dėtis kuo, apsimesti: Ir jis kažin kodėl ėmė kvailiu mestis J.Jabl. Ir jis metasi (stengiasi apsimesti) sergąs J.Jabl. Geru metas, o nagus raito KrvP(Ds).
37. tr. apytikriai nustatyti dydį: Užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis metė [ąžuoliuko] stiebo ilgumą Žem. Iš akių metus, bus čia penki hektarai Yl.
38. intr. sverti: Litras vandens meta beveik 1000 gramų, tuo tarpu litras vandenilio tesveria mažiau kaip 1/10 gramo rš.
39. intr. spėti, manyti: Aš tep ir mečiaũ, kad jis pinigų ieško Lp. Aš metu, kad čia bus koki penki karčiai rugių Lš. Kaip tu meti ant tos kumelės (kaip manai, kiek ji verta)? Drsk.
40. intr. suprasti, orientuotis: Nieko nemetu, mano galva maišos Ad.
41. intr. priekaištauti: Pats (vyras) meta, kad ne ano vaikas esąs, bet kaimynų vaikio Šts.
◊ ãkį (akimi̇̀, akià, akimi̇̀s) mèsti žvilgterėti, pasižiūrėti: Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yr: va, mečiau akį ir jau žinau Pbs. Na, luktelk. Aš mesiu akį, kas ten atsitiko rš. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo Trs. Apsižvalgę Palangoje, galime mesti akį į jos apielinkę A1884,263. Vyriškis rudomis liepsnotomis akimis metė šen ir ten Žem. Kur tik metei akimis, matei žymę rūpestingų rankų V.Piet. Tėvas mẽtė ant sūnaus akià Rdm.
ãkį mèsti (ant ko, į ką) domėtis kuo, reikšti kam simpatiją: Jis ant Onos ãkį mẽta (Ona jam patinka) Ss. Aš gi tau sakau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla V.Myk-Put.
alkū́nę mèsti vingiuotis: Senutė (upė) alkū́nes mẽtė; daba iškasė ir patiesino Šlu.
bė̃dą mèsti (ant ko, kam) kaltinti: Nemesk ant kito bėdos! Kp. Vienas an kito bėdą meta Pbs. Tik kad jo nėra, tai ant jo mes bėdą Plv. Be reikalo ant manę bė̃dą meti̇̀ Sim. Pats padirbo, o dabar kitam bė̃dą mẽta Dbk. Dabar jie visi mẽta bė̃dą man Up.
bùrtus (bùrtas) mèsti naudojantis tam tikrais ženklais gauti į ką teisę, įsipareigoti ką daryti: Ka tep nepasidalinat, tai mèskit bùrtus Gs. Ir metė burtus sargybosp vienas prieš kitą Ch11Krn25,8. Burtas metu, per burteles ką daliju SD135. Iždalijo sau rūbus manus ir ant jupos manos metė burtas DP172.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk i mésk į ãkį Štk.
į aki̇̀s mèsti priekaištauti: Jisai jų neviernumą jiems nei į akis nemeta prš.
į aki̇̀s mèstis išsiskirti savo išvaizda, patraukti dėmesį: Jo apsirengimas visiem mẽtasi į aki̇̀s Jnš. Gražus namas iš pirmo žvilgsnio metėsi į akis rš.
į kãklą (į gérklę) mèsti gerti svaiginamuosius gėrimus: Turgaus dieną žmonys meta į kaklą Sd. Į gérklę nèmetė – į žemę [pinigus] krušo Vn.
į plùtą mèsti mušti: Meta į plutą [pačiai] prisigėręs Grd.
į savè mèsti valgyti, gerti: Tu gerai meti į save Šts.
iš galvõs mèsti (rūpesčius, bėdas) užmiršti, atsikratyti ko: Meskit iš galvos tuos rūpesčius, tais bėdas Gs.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) meti̇̀ kiek užmatyti, labai didelis: Vakzalas – kap akià meti̇̀ Lp.
kai̇̃p už ausiẽs mèsti greit išgerti: Jam tik duok – meta kaip už ausies Kp. ×
kabolùs mèsti Aln, Žl burti.
kal̃tę (kaltýbę) mèsti (ant ko) kaltinti: Tyčiomis maluo[ja], mesdamas ant kitų kaltybę P. Baltrus vis kaltę metė ant jos MPs.
káulus (kauleliùs) mèsti NdŽ žaisti, lošti kauleliais.
kortàs (kartàs, kõrtomis) mèsti burti: O kai aš, o kai aš jaunutė buvau, cigonas melagis korteles metė (d.) Nč. Ir kortom mečiau – vis tą patį Sdk. Kartàs mẽtė Škn. Meskiamos kartas Šts.
kū́ną (lãšinius) mèsti liesėti: Karas, ir kūno nemeta Ėr. Jis rūkymu lãšinius nuo pilvo mẽta Skr.
kuñkulį mèsti Vvr virti.
mãtą mèsti
1. R67 kelti vestuves pagal lietuviškus papročius (?).
2. CI26 matuoti, seikėti.
mèsti ir áusti (atáusti) išsigalvoti, meluoti: Pats audžia, pats meta B. Ir audžia, ir meta ST521. Čia meta, čia atauda VP10.
mė́šlą (mė́šlus) mèsti euf. tuštintis: Arklys nedirbdamas meta mėšlus kas 5–6 val. rš. Kietą mėšlą meta karvė Ul. Miške gimęs, miške augęs, ant lauko išėjęs, mėšlą riekėm meta (arklas) Lg.
per bálkį (per bažnýčią) mèsti psn. skelbti bažnyčioje būsimas vedybas, užsakyti: Jau sekmadienį juodu mès per bálkį Gs. Metė per bažnyčią virėją su siuvėju Kn.
pi̇̀nkles mèsti; I daryti išdaigas, krėsti juokus.
pri̇̀žadus mèsti; I burti.
skaràs į kùpetą mèsti sukurti šeimą, vesti: Ko veizi, mèsk skaràs į kùpetą! Nesigailėsi, graži merga Sd.
sprándą mèsti liesėti: Ir mūsų ponas jau meta sprandą An.
spri̇̀ndį mèsti tiesti pirštus ką matuojant: Mèsk spri̇̀ndį, tai žinosi, kokio ilgumo naginių tau reik Jnšk. Jis kaip vyras meta sprindį – didelė koja, didelių naginių reiks Jnšk.
sū́kumą mèsti daryti lankstą: Kel[ia]s sūkumą meta Vgr.
už akių̃ mèsti tiesiai sakyti: Paikas aštriai už akių meta (į akis kalba) CII803.
už akių̃ (už aki̇̀s) mèsti priekaištauti: Man daugis už akių meta, kad aš pirm to socialdemokratus užstojęs LC1878,40. Prarakas žydams už akis meta, kad kožno šilingo pasigaili brš. Kam ką bardamas už akių̃ mèsti KII332.
vándenį mèsti Šts euf. šlapintis: Ta kumelė kosa, perda ir vandenį meta Grg.
vi̇̀ngį mèsti sukti į šalį, daryti lanką einant, važiuojant: Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, mesdavo didžiausius vingius rš. Grįždami vestuvininkai važiuoja ne tais keliais, kuriais atvyko. Metę didelį vingį, jie klaidina apylinkės gyventojus I.Simon. Vingį metęs per mišką, aš vėl už akių! Kl. Pasižyčiojo piningų, dabar vingį meta pro šalį, nenora susitikti Vkš.
| Ūmai miškas pasibaigė, kelias metė vingį, ir balta jo dulkių juosta įsirėmė į žalią kalvos gūbrį rš.
žãgrę mèsti verstis kūlversčiais: Žagrę mesdavo dėl to, kad paskiau visą vasarą neskaudėtų galvos rš.
žaibùs mèsti Skd, Žml; MŽ459 žaibuoti: Žaibus kas kartą tankiau metė, griaustinė tankiau griovė Žem. Tiek meta žáibus, ka visi pašaliai tviska Vvr. Žiebus meta – būs perkūnija Lkv. Kai žaibùs mẽta, tai baisu stovėt po dideliu medžiu – gali trenkti Jnšk.
žõdį mèsti šiurkščiai, priekaištingai, užgauliai ką pasakyti: Tai gal Endrė jam kokį žodį metė? – Ką jis ten mes J.Paukš. Piktais žodžiais metęs buvo ant Dovydo už neišpildymą duoto žodžio I. Vienas žodį, kitas žodį meta – kūmoms nė išsižioti, nė pasiteisinti Žem. Žodį po žodžio meta – akės plinka Krš.
žvil̃gsnį mèsti pasižiūrėti: Žvilgsnį mesk ir į mane Šd. Mesti žvilgsnį į ateitį Sr.
antmèsti, añtmeta, añtmetė (ž.)
1. tr. užmesti, užsviesti: Kepurę švilpt ir antmetė ant stogo Grg. Antmesk man tą šakę ant vežimo Slnt. Añtmetė šarką ant kėdės Krtn.
| Koks čia lytus, tik truputį rasą antmetė (palašnojo) Šv.
2. tr. užkloti, užtiesti: Antmèsk ką an kojų – šala Jdr. Ančmèsk ką – šalt gulėti Pvn.
3. refl. tr. užsidėti, užsikelti (ant pečių): Puspūrę grūdų antsi̇̀metė an pečių Šv.
4. refl. tr., intr. užsivilkti: Jinai, niekam nieko nesakiusi, nusimetė prinešinius drabužius, antsimetė geresnius ir išbėgo I.Simon.
| prk.: Antsimetę (prisidengę) ličyna vieros, norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti S.Dauk.
5. tr. dar kiek pridėti, uždėti: Vieną silkę antmeta ant būrio Šts.
6. refl. užšokti, užsikabinti: Vaikas antsi̇̀metė tėvuo ant pečių Krtn.
7. tr. priversti priimti: Norėjo jiems savo tikėjimą antmesti S.Dauk. Šie ne sykį priešinosi antmestiems bažnyčios teismams A.Janul. Iš oro niekas neantmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių Vaižg.
8. tr. sukelti, užleisti (ligos antkrytį, ligą): Kiekvienas mokąs žavėti būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs atimti javams brandą, žmogui, nors kaip atsčiai gyvenančiam, antmesti ligą M.Valanč.
9. refl. atsirasti, iškilti (apie spuogus ir pan.): Antsi̇̀metė jamui ant burnos spuogai J. Čia toks pumpurelis ant sprando antsi̇̀metė Rnv. Tas skaudulys ne vieto[je] ansimetė Skd.
10. refl. imtis ko, pasišauti ką daryti: Buvo antsimetę žmonis reviduoti, bet patys pakliuvo Šts.
11. intr. užduoti, užpliekti: Kad antmèsiu, netiks! Šts.
◊ ãkį antmèsti pažvelgti: Akį antmečiau ir pažinau savąjį rūbą Šts. Ana añtmeta ãkį i moka End. Nieko nei klausinėjo [gydytojas], nei čiupinėjo, tik añtmetė ãkį ir sako: „Žinau tavo ligą“ Skd. Dabar verki, o svietas ant tavo ašarų nė akies neančmeta Jzm.
bė̃dą (karãbą) antmèsti (ant ko, kam) nekaltai apkaltinti: Añtmetė bė̃dą kitam Krtn. Led prisitikau, añtmetė ant manęs karãbą J.
kuñkulį antmèsti užvirti, sukunkuliuoti: Bereik kunkulį antmesti, ir atvirs kruopai Šts.
prãstą ãkį antmèsti priet. apžavėti: Prãstą ãkį añtmetė, ir susirgo karvė Šts.
apmèsti, àpmeta, àpmetė
1. tr. metant apdėti, apkrauti iš viršaus: Vaikiai su mergoms bevaliūkaudami àpmetė daržingalė[je] su šienu šlajikes Šv. Apmetė duobę šakom Gs. Buvau su žemėms àpmestas (apverstas) Grg.
| prk.: Dvariškiai beveizdint apmetė ją darbais Žem.
2. tr. apsodinti (mėtant po vieną bulvę): Apmesim ir vienos Lp. Nuej[o] pažiūrėt, ar apmetė Lp.
3. refl. tr., intr. apsivilkti, apsigobti: Apsimesk geresniais drabužiais – tuoj talka pareis pavakarių Lkš. Apsimetė kokia drapanele – tai visas jos apsvilkalas Tvr. Apsi̇̀mečiau skranda ir išėjau lauk pažiūrėti, kas ten atsitiko Žvr. Apsimèsk su skara greitai J. Skepetą aplink pečius apsidėti, apsimèsti KII255.
4. refl. apsitraukti, aptekti iš paviršiaus: Kopūstai apsimeta pelėjais ir pradeda pūti IM1847,31. Kad apsimeta burna niežais, reik dėti plėnis į pastijolką ir tepti Šts.
5. tr. išvynioti ant mestuvų (ar ant sienos) audeklo metmenis: Apmèsk audimą ant mestuvų J. Aš apmesiu audeklą ir be lankčio an sienos! BsPII254. Ikpiet penkias sienas drobės àpmečiau Alv. Pailso ranka bemetant audimą Grk. Ar jau ir kitą audeklą api̇̀metėt? Trgn. Šiandien divonus apmečiau, apriečiau ir užaudžiau Srj. Aš nū apmečiau keturnytį Lz. Apmečiau kelis lankus metmenų Krok. Ant kiek posmų àpmetei? Smn. Ir apmečiau ploną sieną, ir suaudžiau ploną drobę KrvD153.
^ Gera audėja ir ant kuolo apmeta KrvP(Mrc, Erž, Ds). Ant kuolų apmetė, tvorelėj išaudė LTR.
| refl. tr.: Gražus tas [kaklaraiščio] raštas, tik aš nemoku teip apsimèst Jnšk. Apsi̇̀mečiau tiek daug ir ataudų pritrūkau Trg. Ji apsimetė keturnyčius Auk. Kai inkelsiu mestuvus, galėsi drobę apsimesti Sdk.
ǁ užnerti pirmąsias mezginio akis: Duokiat, aš apmèsu antrą pančeką KlvrŽ.
ǁ Prk pradėti nerti tinklą.
6. tr. prk. parengti, sudaryti bendrais bruožais: Ištremtyje Leninas apgalvojo ir apmetė revoliucinės proletariato partijos įkūrimo planą (sov.) rš. Sunkiausia man buvo apmesti šią įžangą, kurią čia skaitei rš.
| refl. tr.: Apsimečiau satyrinio pobūdžio komediją rš.
7. tr. BŽ303 apsiūti, apmėtyti pakraštį: Reik siūles apmèsti, o pradės rykšti Vvr.
8. tr. aptraukti, suveržti (lanku, viela): Visus kubilus apmetė naujais lankais Krkl. Viedras iš eglinių šulų padirbtas ir lazdos lankais apmestas Plt. Su drata apmesti klumpiai ir pamaliavoti Rt.
| refl. tr.: Parskilo mano klumpis, i apsi̇̀mečiau su drote Kl.
9. tr. Ml prilieti, privirinti plieno (prie norago, kirvio ašmenų): Kausto jis ratus, apmeta noragus, virina drapakų spyruokles J.Balt.
10. tr. apytikriai pamatuoti: Apmečiau tik žingsniais, ir išejo penkiasdešimt metrų ploto Plng.
11. tr. CII559 padaryti, kad aptektų, būtų apipultas, apniktas: Teipajeg tuojaus jį tais piktais niežais … apmetė BPI190. Aną apmeta utimis, kuriomis tas žmogus niekados nebgalia nusikratyti FrnS176(Kv).
ǁ apnikti, visą apiberti: Skauduliai apmèsdavo žmonis Pj.
12. refl. apsikrėsti, susirgti: Liga apsimetu B, R, N.
13. refl. dėtis kuo, rodytis ne tokiam, koks esi, vaizduoti save kitokį norint suklaidinti, apgauti: Aš apsimečiau miegąs, tuo tarpu viską girdėjau A.Vien. Jis apsimetė nėko neišmanąs Tt. Apsimečiau nėko negirdįs ir nėko nematąs Brs. Jis tik apsimeta nekaltas esąs Ssk. Vincas, apsimetęs abejingas, mostelėjo galva į daržinę V.Myk-Put. Brolis, pamatęs lokį, apsimetė negyvas J.Jabl. Kartais apsimesdavo nepykstanti, bet tai būdavo tik klasta Blv. Ans apsimetė nežinančiu Klm. Karalaitis buvo apsmẽtęs paprastu kareiviu (ps.) Ds. Ji pati atsigulė į Alenėlės lovą ir apsimetė liga (dėjosi serganti) BsMtII159. Apsimetęs vilko liga, ant lovos gulėjo (d.) Kp. Apsi̇̀mečiau miegu i knarku Krš. Tinginiu apsimèsti Krš. Vyras tyčiomis snauduliu apsimetė (dėjosi snaudžiąs) LTR. Nemoku apsimesti ir meluoti rš. Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimẽtę, o paskui geria Žml. Ne tiek girtas, kiek apsimeta Vj. Jis apsimeta, ka negirdžia Pš. Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tad jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta J.Balč.
14. refl. apsigauti, apsirikti: Biškį apsi̇̀mečiau: iš septynių kiaušinių tik vienas viščiukas Lk.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) apmèsti apžvelgti: Daktaras apmetė akimis ranką Dr. Kaziukas apmetė visus išdidžiu žvilgsniu J.Avyž. Tai jų rugių daug, net akim̃ neseka apmèst Lš. Aš pakilęs apmečiau akia apygardę, kur dingt V.Piet.
[liežuviù] apmèsti ir atáusti mokėti prišnekėti, pagražinti, pameluoti: Bepigu su tokiu liežuviu: bematant apmeta ir atauda Šv. Ans moka ir apmesti, ir atausti KlvrŽ. Pati api̇̀meta, pati atáudžia Krs. Geras jo (piršlio) liežuvėlis apmetė ir ataudė Žem.
atmèsti, àtmeta, àtmetė
1. tr. R mesti artyn, šen; atsviesti iki tam tikros vietos: Visi trys mes yrėmės, kiek tik turėjom sveikatos, ir greit buvome taip toli, jog milžinai nebegalėjo atmesti akmenų lig mūsų J.Balč. Gal tu man šukas atmesi̇̀? Pc. Atmèsk šen akmenaitį K. Žmogau, pasislink į šalį – paviržio atmetu! BsMtII8.
| refl. tr.: Atsimèsk rugių – reikės kulti Mrj.
2. tr. nusviesti tolyn, į šalį: Jei tave piktina ranka tavoji …, atkirsk ją ir atmesk nuog savęs DP516. Ir bus, kaip ir tu ponu būsi, ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi) BB1Moz27,40.
| prk.: Nuog jo atmes (nuims) prakeikimą, žmogaus vaikamus priegimtą Mž386.
ǁ staigiu judesiu atitraukti atgal, atstumti į šalį: Taip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man pavergtą žmoniją J.Bil. Audeklas, vėjo atmestas, atidengė atvirą įėjimą rš. Atmèsk (atidaryk, atkelk) vartus – parvažiuoja su rugiais Rdm. Par durų skylę peilį užkišau i àtmečiau (atkabinau) tą kabliuką Šmk.
| prk.: Àtmeta mane valgymo (nesinori valgyti) Arm.
3. tr. K atidėti į šalį, atskirti kaip netinkamą, nereikalingą: Atmeskime apipuvusias bulves, kad nepradėtų kitos pūti rš. Mažutes bulbas atàmetu (rinkdama dedu skyrium) Aps. Akmuo, kurį atmetė budaunykai, tas stojos galva sąsparos (kampinis akmuo) BtMr12,10. [Kitos dainos] arba suvisu atmestos buvo, arba šiame tiktai dainų surinkime nėra talpintos S.Stan.
| Žmogų atmetus (išskyrus), pingvinas nedaug teturi neprietelių Blv.
| refl.: Rugiai grūdas į grūdą. Paprastai priemaišų nuo pūdo kilogramas atsimeta. Iš šitų nė saujos neatsimes J.Avyž. Menka nauda iš tų bruknių – perpus atsi̇̀meta Vb.
4. tr. atkasti, atžerti (žemes nuo ko): Atmèsk rūsį K.
5. tr. atkraginti, užversti (galvą): Kalnai buvo statūs kaip bokštai, į kiekvieno viršūnę reikėjo žiūrėti visai atmetus galvą Šlč. Snaudulys snučas galvą àtmeta kikinkt J. Giedotum galvą atmẽtus, kai išgertum Grv. Galvą atmetęs (išdidus, pasipūtęs) sėdi Rm. Sėdžia daktaras, barzdą atmẽtęs Ėr.
| Eina atmetęs (atsismaukęs) kepurę Grž.
6. tr. ištiesti į šalį, nukreipti atgal (ranką, koją, uodegą): Jis atsigulė, atmetė rankas už galvos ir ėmė į lubas žiūrėti rš. Ponas mat: viską po nosim jam padėk, nė rankos atgal negali atmest Srv. Paršelis vos gyvas, kojas atmetęs begulįs Šts. Žmogus guli, visas keturias atmetęs J. Sėdi kojas atmetęs ir kalbasi kaip prezidentas Plv. [Lapė] užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio, atmetė uodegą ir guli lyg negyva BsPIII310. Nu ką tu veiki? Guli per dienas atmetus pasturgalį, ir tiek Rdm.
^ Prieš pečių klūpo atmetęs lūpą LMD(Sln).
7. tr. Žg palikti, nutraukti, atidėti (darbą): Viską atmetę, tuojau ėmė ruoštis į kelionę LzP. Ravėsiu visus darbus atmetusi Šts. Viską atmetę, turim eiti šiek tiek pataisyti tas duobes ir tiltuką Žem.
| Jau atmesčiau davatkystą, o priimčiau moterystą JD409.
8. tr. nepripažinti esant tinkamą ar reikalingą, nepritarti, nepriimti: Ji tą teoriją atmeta LTII478. Labai bloga, kai susidaro grupelė jaunų rašytojų, kurie giria vienas kitą, atmesdami kritiką, pasakytą iš šalies A.Vencl. Jam tarpais rodėsi, kad tai jo pašluostė, bet greitai atmesdavo tokią mintį rš.
9. tr. nepriimti, nepatenkinti: Atmetė viršininkas muno prašymą Šts. Jo pasiūlymai buvo atmesti rš. Atsakė žmonėms ir jų geidimą atmetė S.Stan.
| Atmes tą darbą (nepripažins tinkamą, atliktą) Lp.
10. tr. atstumti nuo savęs, atsisakyti nuo bendravimo (su kuo): Aš bevelyčiau aukštus kalnus kasti, nekaipo mylėjęs mergelę atmesti JD551. Galvą padėsiu, bet neatmesiu tamstą nuo savo širdelės Grž. Aš esmu sirata, nuog visų atmesta (d.) Nm. O neatmesk manęs nuog veido tavo PK63. Atmeskiat nuog jūsų svetimus dievus BB1Moz35,2. Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykiat ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat Mž9.
| Atmetu nuog tėviškystės (atimu tėviškės paveldėjimo teisę) Sut.
^ Poną Dievą mylia, bet ir velnio neatmeta NžR.
11. tr. atsisakyti, susilaikyti: Vyras taigi stipriausis su rūstybe atmetė užgintą valgį S.Stan. Nenori griekus atmesti brš.
ǁ pašalinti: Neatmeta iš savo širdies neapkantos ir supykimo ant artimo P. Mes turime mokėti atmesti bet kokią baimę rš. Visas tokias pramones jūs turiat atmesti, jei noriat, kad jums bitės vyktų S.Dauk.
ǁ atsispirti, nepasiduoti: Idant mumus pastiprintų pagundymams atmesti, jeigu mumus užtiktų A.Baran.
12. refl. atsiskirti nuo ko, pasitraukti iš kur: Visi susimetė po pusę rublio, aš atsi̇̀mečiau (neprisidėjau) Slm. Daug jų atsimetė nuo tos draugijos Pg. Vis didesnis darbininkų skaičius atsimeta nuo socialdemokratų ir dedasi prie komunistų partijos (sov.) rš. Paukščiukų lizdelio neapdūsuok – paukštelė atsimes Klt. Ir atsimetė pelėda nuo to kiaušinio Al. Nuo Dievo atsimẽtusis BŽ30.
13. refl. atsisakyti nuo to, kas buvo suderėta, žadėta: Ji atsi̇̀metė nuo darbo: mat per pigiai suderėjo Alv. Nupirkt tai nupirko, ale kažin ar neatsimes Srv. Piningus sumokėjus sunku atsimèsti Vvr. Suderėjo karvę ir vėl atsi̇̀metė Ds. Nuomininkas turi teisę atsimesti nuo sutarties rš. Ką? Nori atsimesti duotojo žodžio? B.Sruog. Tave sako buvus jau i suderėjus (susižadėjus), bet atsimetus Plt. Jau ne čėsas atsimèsti, kaip į vinčių reikia vesti JD1084. Kad anis (bernas) atsimèst, tai šitam tektų [nuotaka] Lp.
ǁ refl. atsisakyti nuo ko gauto, turėto, siūlomo ar norimo gauti: Noriu atsimèsti nuo to sklypo Kair. Ana pavasarį atsi̇̀metė daržo Dkšt. Visi pirkėjai nuo jo karvės atsi̇̀metė (atlyžo, atstojo) Ds. Kur tik jį statyk pirmą, tai jis vis atsimeta Lp. Buvo sandėlininkas, bet nuo pavasario atsimetė (atsisakė šių pareigų) Skr. Tai ji (jaunoji) šitaip atsimeta: „Negi eisiu iš vietelės be tikro tėvelio“ LMD(S.Dauk).
14. refl. nuprasti, nugristi: Sunku nuo tabokos atsimesti rš.
15. tr. greit atlikti, nusikratyti (darbu): Nesirūpina, idant galėtų viską padarytie ko geriausiai, ale bile kaip, bile tiktai atmestie Tat. Reikia kokia maldelė atmèst ar litanija (greit, bet kaip sukalbėti) Krok.
^ Steigiasi kuo greičiausiai tuo darbu nusikratyti, kaip yra sakoma, nuo rankų atmesti Žem. Seni meistrai tai netaiko, bile atmestóji (padaro bet kaip) Skr. Bet tik nu rankų atmestoji (kad tik atsikratyta darbu) Lkv.
16. tr. grąžinti, atiduoti: Mano žentas didumą àtmetė skolų, t. y. atidavė J. Atàmetė pinigus Pl.
| Peilis atsirado: turėj[o] kai pavogę – àtmetė (slapta grąžino) Krok.
17. tr. Žg, KlvrŽ, Žm, Pšl, Trš duoti grąžos: Ans munie atmetė mažiau, kaip reikėjo Slnt. Jis mun neàtmetė pusę rublio Gr.
18. tr. padaryti nereikalingą eiti, dirbti: Eisim čia, tiesiog, tai kavalką kelio atmesim Lp. Daba jau tą vingį àtmetė – biskį ištiesino kelią Jrb.
| refl.: Čia daug arčiau, daug kelio atsi̇̀meta Brš. Šiuo keliu važiuojant atsimeta vingis, beliekta kilometras Šts. Su kombainu daug darbo atsi̇̀meta Ėr.
| Jau pustrečios valandos atsimetė nakties (tiek sutrumpėjo naktis) Mlt.
ǁ atskaičiuoti, neįtraukti: Penkiasdešims [metų] atgalion atmest, tai čia visi buvo lietuviai Dv.
19. refl. R, KI511, Užv, Vdk, Pln, Alk, Jrb, Lš sumažėti, atsileisti, atsimėtėti (apie šaltį): Kol atsimes tas šaltis, da tau i nosis ištįs Prk. Biškį atsi̇̀metė šaltis, t. y. atsileido J. Langai nubėgę, matyti, speigas atsimetė Šts. Po apyvartų gali ir oras atsmèst Trgn. Ale sakyk, kad ir neatsi̇̀meta nė kiek: šąla ir šąla Mlt. Jau kiek atsi̇̀metė, nenušalsi nosies Lkm.
20. refl. praeiti (apie ligą): Liga atsimeta R.
21. tr. sumažinti, pašalinti (karštį): Degino, ale išgėriau vaistų, tai tep karštį ir àtmetė Vlk.
ǁ intr. sumažėti, nukristi: Tai vėl atmeta karštis Rmš.
22. refl. pakeisti kryptį, atsisukti (apie vėją): Iš rytų i iš rytų vėjas, neatsi̇̀meta iš vakarų Bsg. Vėjas žiemių. Ką tik buvo pietų atsimetęs Pc. Vėjas pūtė pūtė nuo pietų, dabar atsimetė nuo vakarų Jnšk.
| prk.: Tas žmogus savo dūmoj atsi̇̀metė (staiga ėmė kitaip galvoti) K. Aš atsi̇̀mečiau antraip (ėmiau kalbėti priešingai) ir, prisigerindamas ponuo, ėmiau žeminties Šts.
23. refl. atsigręžti: Atsi̇̀metu, paisau – vilkas Arm. Gudai ėmė jus vyti. Lietuviai, noris keliu suvargusys, vienok veikiai atsimetė an gudų ir kuo narsesniai susirėmė S.Dauk.
ǁ refl. atsitiesti: Valkus dalgis tas tėra geras, kurs palankuotas vėl atsimeta į vietą Ggr.
ǁ refl. atsilošti: Atsimetė su kirviu kirst Ml.
24. refl. pasukti į šalį, padaryti lankstą, kad geriau būtų įvažiuoti ar apsigręžti: Priš į žardieną įvažiuodamas, gerai atsimèsk, ka až štulpo neužkliūtumi Plt. Atsimesk, kad neužkliūtum už vartų Lkž. Atsi̇̀meta kumelė pati, norėdama sukties į kelią, nereik nė sukinėti Šts. Arklys nemokėjo atsimesti ir išvertė vežimą Šts.
25. tr. SD406 atremti (priešą).
26. tr., intr. apimti tai pačiai ligai pakartotinai, atkristi: Kap àtmetė jį liga, tai jau ir nepasveiko Nč. Buvo nedaugį atgijęs, ir vėlei àtmetė Vrnv. Paisyk, kad tau neatmest po itokiai ligai Vrnv.
| refl.: Šiltinė atsimetė, ir šešiuras numirė Ldk. Liga jam vėl atsi̇̀metė Up. Šiandien mokyklon neik, ba da atsimesi Bgs.
27. refl. Kv, Lkv atšipti: Dantys nu rūkštų obulų atsi̇̀metė Tl. Pjautuvo dantys visai atsimetė Jž.
28. tr. atarti vagų galuose nesuartos žemės liekaną: Jonai, atmeskie nuo kelio Rdm. Dabar kap arsi, tai į ežią reikės atmesti Lš.
29. tr. pralenkti, palikti: Àtmetė kur! Lp.
30. tr. atskirti, nepainioti: Mokytas žmogus àtmeta gerą nuo blogo Smn.
◊ lū́pą atmèsti būti nepatenkintam: Àtmet lū́pą – neprašnekinsi Krš. Susiraukęs visumet, lūpą atmetęs Šts.
pastar̃galį (sùbinę) atmèsti Lp apsirgti: Sprogo (gėrė), kol sùbinę àtmetė Užv.
šatràs atmèsti menk. mirti: Badas vėl negerai: gali šatras atmest Vlk.
úodegą atmèsti
1. pastipti: Tas šuniukas kaip tik paragav[o], tep tuo uodegą atmetė Brt. Jautis pimt ir uodegą atmetė Šts. Žmogus tik pykšt lapei iš strielbos – lapė ir atmetė uodegą Rod.
2. atsigulti: Jau vėl atmetei uodegą Rdm.
×damèsti, dàmeta, dàmetė (hibr.) tr.
1. numesti iki skirtos vietos: Mesk, a damesi lig to kelmo Als.
2. kiek duoti, primesti: Dvyleka rublių gaunu, vaikai demeta, i stumuos Krš.
įmèsti, į̇̃meta, į̇̃metė
1. tr. SD404 įsviesti: Kad taip nekenti manęs, matuše, buvo mažą neauginti: buvo nunešti, buvo įmesti į gilų ežerelį StnD9. Įmeskime jį duobėna BB1Moz37,20. Bernelį … įmetė ing pečių degantį DP140. A ant balą įmetėm, a jam atidavėm – tai tas pats Upt. Tas arklys jį kaip meste įmetęs į kalną (labai greit užnešęs) S.Dauk.
^ Jei pats nesirūpinsi, niekas per langą neįmès (neduos, neatneš) Ėr. Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmès nestorojusys J. Šį kaip į ugnį įmečiau (labai supyko), kad pasakiau Lnk. Po Užgavėnių šmakšt ir įmetė gužutis Jonienei sūnų (jai gimė sūnus) Žem. Į pilvą ką įmeti (ką suvalgai), tas gerai rš. Kap nuejau in juos, tai tik pirkion bėdą inmečiau (pridariau bėdos, tapau bėdos priežastimi) Rod.
2. tr. įdėti, padėti į vidų: Įmèsk į puodą mėsos šmotelį J. Ar daug jau rugių į̇̃metei (įvežei, sukrovei) į daržingalį? Šv. Tėvas tuos miltus į̇̃metė ir vėl išlėkė, dalgį pasėmęs Kp. Ar paršiukam į̇̃metei šiaudų? Pc. Neužmiršk įmèst laiško [į pašto dėžutę] Rs. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų, šmotelį žemės išarę, grūdą įmesti (pasėti) M.Valanč. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, … nė vieno vaisiaus notneš DP486.
| Ugnį inmesk (padek), tai jau ir bėk iš medžio (miško) Šlčn.
| prk.: Ir rusišką žodį iñmeta (pavartoja, įterpia kalbėdamas lietuviškai) Vdš.
| refl. tr.: Tai kiaušinuką insimeta puodan, tai ko Lp. In ragažę kiaušinį insi̇̀meta Jz. Įsi̇̀metu į burną vieną i sučiulpiu Šmk. Įsimetėm į ratus arkliams pašaro ir išvažiavom rš. Pagriebęs karvę įsimetė į vežimą … ir važiuoja BsPIII65. Įsimetęs (įsisodinęs) Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor.
| Kas kokią kumelkšę turėj[o], insimetė ienosna (pasikinkė) dz.
3. tr. įleisti, nugramzdinti (tinklą, inkarą): Vėl prilyginta yra karalysta dangaus tinklui, įmestamuojam mariosna VlnE186. Pasukau į tą pusę ir netrukus įmečiau inkarą prie krašto J.Balč. Katą įmesti N.
4. refl. Sut, KII349 įšokti; įkristi, įpulti: Simonas Petras … apsijuosė marškiniais (nes buvo nuogas) ir įsimetė į marias NTJn21,7. Visas pulkas kiaulių skradžiai (didžiu tranksmu) įsimetė mariosna ir padvėsė vandenyje BtMt8,32.
| prk.: Kitiemus pagundose duosti pagalbą savo, kurie ne patys josna įsimeta (įpuola, pasiduoda) SPII11.
5. refl. greit įbėgti, įsmukti: Tai tavo laimė, kad paspėjai į butą įsimest – šiaip tave pačią teip sudraskiusi būčiau BsV116.
6. tr. uždaryti (į kalėjimą): Įmetė jį į kalėjimą J.Jabl. Įmetu kalinėn SD230. Jis paleido į kalėjimą įmestąjį brš. Daug čia į tuos mūsų bokštus žmonių į̇̃mesta ir užmiršta Skr.
| Bet nuėjo ir įmetė jį saituosna (surakino), kolei užmokėtų skolą DP359.
7. tr. Šv, Gdž išvynioti ant mestuvų audeklo metmenis: Įmečiau penkioleka sieksnių lininio Brs. Ant mūsų mestuvų daugiausia galima įmèsti tai penkias sienas Pš. Į kiek posmų šitą audimą į̇̃metei? Alk. Reik suskaityt, kiek audimo nori įmèst, kokio pločio Jrb.
ǁ įmaišyti kitokių siūlų metant: Norint išausti languotą staltiesę, į metmenis įmetama spalvotų dryžių rš. Ar man juostos įmèst maišan (ar apmesti kitokios spalvos siūlų, kad maišų audeklas būtų juostuotas), ar iš vieno mest? Lp.
8. refl. apsigyventi, įsikurti: Tas žmogus turėjo miške beržan intrauktą avilį del bičių. Kartą nuėjęs pasižiūrėtų, ar neinsimetė bitelės, rado insimesta BsPII269. Kad da tan avilin įsimestų̃, tai užtekt Slm. Tose drevėse įsimesdavo bitės, kurios sunešdavo daug medaus LTR(Užp). Įsi̇̀metė bitės į pačią [medžio] viršūnę – kap tu jais i susemsi Gs. Pradžio[je] trylektojo amžiaus įsimetė Mozūrų žemė[je] vokyčių zokaninkai M.Valanč. Įsimetus vokyčiams į Žemaičių pajūrius, [lietuviai] į akminį ir [v]andenį vertė tą kraštą, kuriame vokyčiai norėjo įsikurti S.Dauk. Matai, ir vėl duona suvalgyta – jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs BsPII88. Vieno ūkininko jaujoj buvę biesai įsimetę S.Dauk.
9. refl. įsiveisti, atsirasti: Į mūso tapalį širšūnai įsi̇̀metė Slnt. Tą šiaudinį stogą uždenk: pelės, žiurkės įsimeta ir stogą tau su metais sukapoja Nm. Senoji, tebebūdama gyva, kai kada ištraukdavo iš skrynios [drabužius] pažiūrėti, ar neįsimetusios kandys I.Simon. Kirmėlės įsimẽtusios į mėsą Pgg. Nukirto tas pušis – įsi̇̀metė beržai Lnkv. Tuščiosiose vietose įsimeta varpučiai rš.
ǁ refl. atsirasti (apie ligą, skausmą ir kt.): Į lūpą įsi̇̀metė vėžys, paskui į kaklą, i užsmaugė Jrb. Kojon rožė insimetė Ds. Įsimetė vieną sykį į pirštą aptakas I.Simon. Man landuonis buvo įsimẽtusi KlvrŽ. Įsi̇̀metė kaltūnas į galvą, nė iššukuot nebegaliu Srv. Skausmas, įsimẽtęs į narį, yra grižas J. Iš rudenes kas kad insi̇̀metė kojon, tai ir nū su lazdom vaikštau Rod. Įsi̇̀metė skaudulys Skd. Į nugarą įsimetė dieglys rš. Pasirodė dėl to ronas įsimetus, kad senis niekumet jų (kojų) neplovė M.Valanč. Nespjaudyk ugnin – insmes veidan votis LTR(Dkk). Pupinelė ant nosies įsi̇̀metė Plng. Raupai odoj visiškai įsimeta Ch3Moz13,12. Jei insi̇̀metė grybas naman ir nieko jam nedarysi, tai po namų Alv. Drėgnoj vietoj greit įsimeta puvinys rš. Į roną karštis įsimẽtęs (žaizda paraudusi, dega nuo karščio) KI383. Žiemospirgis į subinę įsimetė, ir lenda pri pečiaus (juok.) Skdv. Ko čia gąsdini! Rožė į kišenę įsimes (juok.) Slnt.
| prk.: Įsimetė (įsisuko) nelaimė rš. Kas gi tau galvon įsi̇̀metė (įlindo), kad vis šneki ir šneki apie sūnų Ds.
10. refl. įprasti, įjunkti ką daryti: Įsimetė naktim eiti į svetimą sodą Jnš.
11. refl. įsižiūrėti, pamilti: Jis į ją mirtinai įsimẽtęs KII207.
12. intr., tr. Ut, Rdn išgerti, įkaušti: Vestuvininkai buvo jau gerai įmetę ir ėmė dainuoti Tt. Ne naujyna, ka vyras į̇̃metė Pp. Aš jau ben kiek įmetęs Pnd.
ǁ intr. mėgti, turėti įprotį išgerti: Esu įmetąs žmogus, bet ne pijokas Šts.
13. intr. užduoti, užpliekti: Nu, ka būt pasitaikęs, būč įmẽtęs į tą nosę (sumušęs) Ms.
14. refl. pradėti (kalbą): Su juo kad įsimesi̇̀ kalbon – nė galo, nė krašto Mžš.
15. intr. priekaištauti, priminti ką nemalonų: Aš jam visą gyvenimą įmesiu del tos mergos Brž.
◊ į ãkį įmèsti ką nemalonaus tiesiai pasakyti: Neužmiršk agranomei tą į ãkį įmèsti Vgr.
į ãpmaudą įmèsti supykdyti: Jei kuomet prašė vyro kokį niekniekį nupirkti, tad į pikčiausią apmaudą kaip į ugnį įmesdavo Žem. Vaikai tankiai įmeta muni į apmaudą KlvrŽ.
į gálvą įmèsti Grd įsigerti, įkaušti: Senis „į̇̃meta į gálvą“, t. y. įkaušta J.
į gróbo gãlą įmèsti užvalgyti: Į gróbo gãlą į̇̃metei i gana Vn.
į kar̃štį įmèsti Stak karščiuoti: Ėmė sirgti, į karštį, į kleją įmetė – ir mirė Gs.
į ki̇̀tą kal̃bą įsimèsti pradėti kalbėti apie kitką: Kalbėjau, kalbėjau, bet kai priminė pinigus, tai kitõn kalbõn įsi̇̀mečiau Vrn.
į klẽją įmèsti Gs kliedėti, klejoti.
į li̇̀gą (ligàs) įmèsti susargdinti: Maža baimė į ligą neįmès Pln. Negandink žmogų – įmesi į ligas Dr. Jie tą mergelę į ligas įmès. Kur ji dings? Gr.
į li̇̀gą įsimèsti
1. susirgti: Ji insimetė in ligą Klvr. Insi̇̀metė Kasiulė ligelėn, užsimanė marių žolynėlių (d.) Mrc.
2. apsimesti sergančiu: Norėdamas iš tarnystės ištrūkti, į li̇̀gą įsi̇̀metė Plv. Dar tyčia insi̇̀metė ligõj Krok. Jei tik tep ligõn insimestáu, tai tada nereiktų eit Vs.
į mandrỹstą įsimèsti išpuikti: Prie poniškų buvo, tai ir įsi̇̀metė į mandrỹstą Skr.
į ši̇̀rdį įmèsti paskatinti, sukelti: Pergalėjimai įmetė pavydą ing pagonų širdį I. Velnias jau buvo įmetęs ing širdį Judošiaus Simono Iskarijoto, idant jį išduotų GNJn13,2.
į var̃gą (vargùs, skur̃dą) įmèsti nuskurdinti, suvarginti: Įmeta į vargą ta šnapšė žmonis Šts. Vyras pačią įmetė į vargus Šts. Vokiečių okupacijos metai jį įmetė į dar didesnį skurdą sp.
išmèsti, i̇̀šmeta, i̇̀šmetė
1. tr. R išsviesti lauk: Kad gandras išmeta vieną arba du savo vaiku iš lizdo, būs blogi metai Klp. Išmesk tą katę per langą Vb. Arklys pašoko ir išmetė iš balno raitelį tartum kamštį iš butelio P.Cvir. Nesėsk, Joneli, ant rauduko: tas beprotis kartais baidosi, gali tave išmesti Žem. Ko tik iš lovų nei̇̀šmetė [trenksmas], kap bombardavo Gs.
| prk.: Jis nenori pardavinėti kiaulių dabar, išmesti pusvelčiui I.Simon.
^ Bagotam ir velnias vaiką pasupa, o biednam ir iš lopšio išmeta Mrc.
išmestinai̇̃ adv. labai pigiai, pusvelčiui: Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinai pardavinėja rš.
| refl. tr., intr.: Ar neišsi̇̀metė vienas kito iš ratų? Pc. Arklys išsimetė iš ienų (išsikinkė) Ldk.
2. tr. neišlaikyti, leisti iškristi: Velnias jį (akmenį) kažkur nešęs, tik per Šventąją pernešt nepajėgęs – ėmęs ir išmetęs Mš. Dingt ir i̇̀šmetė raktus J. Neimk daug [indų], žiūrėk, ka neišmèstum [benešdama] Gs.
3. refl. SD277, R, KII315, Skd, Klp, Lnkv, Aps, Svn, Jrb ne laiku atsivesti negyvą jauniklį: Kumelė išsi̇̀metė, kiaulė išsibarstė, žmona parsileido J. Kumelė, karvė, ožka, avis išsimetė, kiaulė išsibarstė B. Nesiseka mums su gyvuliais: pernai karvė išsimetė, šiemet kumelė Nmn.
4. tr. pašalinti (nereikalingą, netinkamą): Jau aš stovus iš pirkios išmečiau Rod. Arielka iš namų išmesta paliko Sz. Broli, duok išmesiu krislą ižg akies tavos DP283. Išmetė kaip žąsino uodegą iš kopūstų Škn.
^ Iš dainos žodžio neišmèsi Kt. Marių vanduo neišneštie, giesmės žodis neišmèstie Tvr. Išmesiu iš akių sarmatą (nugalėsiu sarmatą) ir nueisiu, nor neprašo Vlk.
| refl. tr.: Pabaigsiu audimus, išsimesiu stakles, ir bus ramu Kt. Marti išsi̇̀metė naudas, t. y. iš vienos butos į kitą [išvežė], kad neatimtum rubauninkai J.
5. tr. priversti išeiti, išvaryti: O jeigu išmès mane ant tokio sniego, kur pasidėsiu? Upt. Par du rozu išmečiau karvę iš pievos Ktk. Grapas neišmetė mūso tėvalių, tėvaliai su geru išejo Plng. Ažpykęs paėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn BsPII196.
| Kad išmetė velnią, prakalbėjo nebylys brš.
6. tr. atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ponas noria išmèsti gaspadorių J. Reiks išmest tas storasta, niekam netikęs Ds. Sako, jau mūsų viršaitį išmetė Up. Daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti J.Bil. Iš urėdo išmesti B. Išmesti iš vyresnybės (pažeminti), nukelti nuog ko vyresnybę I.
| refl.: Tėvas buvo šaltyšius, tai išsimetė (atsisakė nuo tų pareigų) Lp. Tuščia jo, išsimèsk (mesk šaltyšiavęs) Lp.
ǁ išbraukti, pašalinti iš draugijos: Išmetu, išvarau iš draugystės R52. Išmetu iš surinkimo B. Revoliucija mobilizuoja savo jėgas, išmesdama iš savo tarpo susitaikėlius iš menševikų ir eserų (sov.) rš.
| refl.: Kas jūsų nenori tokios bičiuolystės ir iš jos išsimeta? Vaižg.
7. tr. Škn išsviesti aukštyn, į viršų: Velnias paėmė akmenėlį ir išmetė teip labai aukštai, kad led už trijų adynų akmenėlis nukrito BM166. Mane tik švyst ir išmetė iš gilumos aukštyn į orą Mš. Grunto vanduo … išmetamas kartais aukščiau žemės paviršiaus EncIX713. Ka yr pašalas, šaltis išmeta (iškelia) šaknis Krtn. Puokes liuobam išmesti (ištraukti) ant meškerės Šts.
^ Išmetė save į palubes (labai išaugo), išstypo į pusantro jonkelio Varn.
ǁ sukrėsti, patempti (ranką) metant: Nemesk bulvės smarkiai – gali ranką išmèsti An. Išmečiau vakar ranką, tai nė pakelt nebegaliu Ds. Neatsargiai sviesdamas žmogus išmeta ranką Lnkv.
8. refl. sviesti tolyn lenktyniaujant: Einam išsimesti – katras toliau numesiav Šts. Einav išsimèsti (mesti nuo kojos lazdą), kam kliūs dvaras (žaidžiant) Ms.
9. tr. nuleisti (inkarą): Voi, kad išmesi aukso inkarelį, lipk mastų viršūnelėj KlpD10. Prasidėjo ruduo, užėjo šalčiai, jūroje atsirado ledo kalnų, ir laivai turėjo išmesti inkarus rš.
10. tr. Rod, Lp, Pc, Jnš. Kž iškrauti (prikrautą vežimą): Išmèsk dobilų vežimą Kt. Eikit, vyručiai, išmesti tą vežimą rugių, o paskui nuvažiuokit padraikų parvežt Šn. Ìšmetėv vežimą su Stasiu KlvrŽ. Išmèskit šieną iš vežimo Gs.
| refl. tr.: Aš savo vežimą šakų išsimečiau, o tavo pasiliko Jrb.
ǁ iškasti, iškabinti: Nuėjo ton vieton … ir pradėjo kast. Išmetę keletą lopetų, užkasė supuvusį šunį BsPII201.
11. tr. su jėga išstumti, išnešti į paviršių, kraštą: Išmesto žvejininko nelaido tujau, lauk, bene atsiskelbs giminės Plng. Ima turtus arba išmestus iž marių tavorus srš. Laivą ledai išmetė ant kranto rš.
| Beatradom, ka ledą išmetė (išnešė) Lkž.
12. tr. išskirti iš savęs į aplinką: Sviestas sukamas pasukų dar neišmetė, dar reik sukti Ggr. Fotosfera be paliovos išmeta spinduliais didelius energijos kiekius P.Slavėn.
13. tr. Prk staigiu judesiu ištiesti į šalį, iškelti aukštyn (rankas, kojas): Šalimais ant sniego, plačiai rankas išmetęs, guli kalėjimo sargybinis J.Dov. Jie ėjo sportiška žingine, aukštai išmesdami dešiniąją ranką rš. Ponas išmetė į viršų rankas tarytum pagalius rš. Alyzas jau sėdėjo ant trobos slenksčio, plačiai išmetęs susiklaipiusias kojas J.Balt.
| Ir taip šuo baigė savo dienas, pririštas prie plačiai šakas išmetusio beržo rš.
14. tr. Krš išlenkti, išriesti (nugarą, kuprą, krūtinę): Lapės bėga, kuprą išmetusios, nu medžiotojų Šts. Katinas, kuprą išmetęs, gluosniuojas pri kojų Skd. Arklys ėjo, nugarkaulį išmetęs, šnerves išpūtęs, sunkiai alsuodamas rš. Jo papratimas – stovėti krūtinę išmetus rš. Šitas langas biškį kuprą išmẽtęs (kreivas) Rs. Pjūklas išmeta muldą (kuprą) (išsilenkia) Šts.
| refl.: Dumšliais išsi̇̀metė audeklas (išėjo nelygus, dumšlėtas) J.
15. refl. išsikišti į priekį: Šitas medis iš miško išsimetęs, reikia nupjaut Ml.
16. tr. netekti (dantų, plunksnų, plaukų, ppr. dygstant, augant naujiems): Kiek metų tas arklys? – Ar nematai, kad dar dantų neišmẽtęs tebėra! Šv. Jau visus dantis išmečiau Lp. Plunksnas išmesti (išsišerti) LL293. Išmès mano jautužėliai savo palšus plaukelius JD1000. Pavasarį vėžiai kailį neišmetę, murzoti Krn. Skolą atiduosiu, kad medžiai išmes lapus (kai nukris lapai) Plng.
17. tr. Svn išvynioti (audeklo metmenis ant mestuvų): Jau išmečiau siūlus an mestuvų Klt. Siūlų kai turi, tai daugiau, ilgiau ir plačiau išmesi Pb.
18. tr. išleisti, prapirkti (pinigus): Tiek pinigo išmest! Klvr. Tus du šimtus i̇̀šmečiau kaip į pelkę, be jokio reikalo Trg. Jis saldainiams išmetęs paskutinius rublius rš.
19. tr. Kal, Jnš, Trgn duoti kam ko (ppr. pinigų) dovanai̇̃ iš dosnumo ar atsilyginant: Nuėjo Katinas į dvarą, kad grapas nors kiek ant pačios grabo išmestų P.Cvir. Ìšmečiau penkis rublius už sviestą Ėr. Tau gal da sūnus parvažiuodamas po kiek i̇̀šmeta Ds. Išmesk magaryčių, tai nuvešiu Šts. Gal kada kokį pūdą išmès Vlk.
| refl.: Nu jo gali netykoti – neišsimès Ll. Bepigu su tokiu ponu: biškį pavežei, tujau i išsi̇̀meta Vdk. Ezavas buvo lengvios širdies ir išsimetąs (dosnus) I. Jam gali padus nuplauti, i tai nieko negausi: jis neišsimetą̃s (šykštus) Vdk.
20. tr. nuleisti (kainą): Brangiai nori – reikia išmèsti porą desėtkų Jnš.
21. tr. Rm duoti grąžos: Neturėsiu rublio išmèsti Pmp. Iš penkinės išmetė tris rublius Dkk.
22. tr. neįtraukti į bendrą skaičių, atmesti: Maišams svėrė[ja]s išmetė po du kilu nu maišo Šts. Ant kiaulės išmeta (atmeta nuo gyvo svorio) pusantro pūdo Gl. Kiemas i̇̀šmestas (neįskaitytas į sodybos plotą) Klvr.
| refl.: Iš dalyklo išsimeta ta suma rš.
23. tr. padalyti, išskirstyti: An penkių dalių išmèskite Lp.
24. tr. aprėpti, apimti matu, išmatuoti: Nu ir šamą sugovė – sieksniu neišmesi̇̀ Drsk. Kap sprindžiu išmest – tokis dydžio Rod. Trimi sieksniais tai gal ir išmestái Lp. Ne ką išmesi į sprindį – tokie ilgi buvo senųjų kiaulių šeriai Šts. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šioje pasaulėje buvusius, kurių vienos garankšties sprindžiu negal išmesti S.Dauk. Penki sieksniai buvo lenciūgo, kap i̇̀šmeti Lp.
25. tr. siekti (tam tikrą dydį): Ištiesti sparnai išmesdavo 4 sieksnius rš. Sprindžio nei̇̀šmeta (apie trumpą dainą) Brš.
26. tr. užleisti didesnę dalį, pailginti: In geresnės kumelės išmèsk nedaugį žagrės (paleisk ilgesnį branktelio galą), ba itai (menkesnei kumelei) sunku Arm.
27. intr. Ds išburti kortomis: Až pinigus ir aš galiu išmèst Trgn.
28. intr. kliūti, tekti pagal burtų parodymą: Kasmet anas (slibinas) reikalaująs vieno žmogaus an prarijimo, ir dėl to meta tokiuos pagaliukus. Šiemet išmetė an karaliūčios BsPII303.
29. tr., intr. išgerti, išlenkti (ppr. svaiginamųjų gėrimų): Alfonsiuk, nepasididžiuok su mumis prastais išmesti po burnelę A.Vien. Eitumi burną išmèsti Krtn. Ìšmečiau pusbonkę – kaip niekur nieko, nė just nejuntu Srv. Išmesk kokią čėrką Al. Jis daug degtinės yr išmetęs par savo amželį Dr. Ìšmečiau dvi stiklines arbatos Grk. Ne pijokas, ale išmèst tai ukvatnas Ktk. Rodos, ir tavo žentas po trupučiuką i̇̀šmeta Up. Jau matyt, ka gerokai išmẽtęs Rs.
| refl. tr.: Išsi̇̀metu stiklelį, i drąsiau Gs. Nuėję, rodos, tik po burnelę išsimetėm – štai ir vakaras Grl.
30. refl. eiti imtynių, persiristi: Einav išsimesti, pamatysiav, katras katrą nugalėsiav Sd.
ǁ refl. tr. pargriauti imantis: Jie susiginčijo iš literio, katras katrą išsimès Skr.
31. refl. pasikeisti (ppr. peiliais), iš anksto nemačius daikto, į kurį keičiama: Ar einam peiliais išsimèsti? Brs.
32. refl. Brt išsiskirti kuo iš kitų: Prie svečiais reikia neišsimèsti iš kumpanijos Žž. Jis nė kiek ne kitoniškas, iš kitų nė kiek neišsi̇̀meta Ėr. Ne tavo yr tas vaikas: išsimẽtęs iš pamilijos Lnkv. Mūsų karvė neišsi̇̀meta, kad senapienė, duoda tiek pat pieno, kaip ir kitos Všk.
33. refl. tr., intr. greitomis apsisiausti, užsimesti: Išsimesk kokiu ryzu ir pastovėk pas skatynas, kad nenueit škadon Vrnv. Kaip išgirdo riksmą, iššoko iš lovos, išsimetė skrebučius ir išsinešė pro duris Rod.
34. tr. išarti: Ką stovi kumelė be darbo, tai išsimestái žuoganėlę Rod. Iš lysų išmesti (pirmąsyk išarti) N.
◊ ant akių̃ išmèsti padaryti priekaištą, išbarti: Bet Abrahomas išmetė ant akių Abimelechui dėl vandenies šulnio, kurį atėmė gvoltu tarnai Abimelecho Ch1Moz21,25.
į gãtvę išmèsti palikti be priežiūros, be pragyvenimo šaltinio: Karas, bado metai išmetė į gatvę šimtus tūkstančių benamių vaikų rš. Į gatvę buvo išmesta daugiau kaip 100 tūkstančių darbininkų rš.
iš bū̃do išsimèsti pasikeisti iš veido, pasidaryti kitokiam: Marytė išsimetus ir iš būdo Lp.
iš galvõs išmèsti užmiršti: Pasakyk ką, ir neišmet iš galvos Krš. Išmesk šitas mintis iš galvos! V.Krėv. ×
kabolùs išmèsti išburti (kortomis ar iš rankos): Buvo cigonė ir išmetė kabolus Žl.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) išmèsti kiek galima aprėpti žvilgsniu: Pievos tęsias kap akià išmèst Arm. Vasarojus – kap akià išmèst (geras) Arm.
kai̇̃p už ausiẽs (ant ausiẽs) išmèsti labai greit išgerti, išvalgyti: Alaus bitoną išmetė kap ant ausies Gs. Išmeta vakare kruopų puodą kaip už ausies KzR. Mano kiaulė labai greit ėda, kaip už ausies išmeta Upt. Kai susirinko talka, tai iš karto kisielių kaip už ausies išmetė rš.
kortàs išmèsti (išsimèsti) Jnš iš(si)burti: Čigonė man išmetė kortas, kad būsiu šviesiuos namuos Slm. Kad aš pati moku išsimest kortas! Lp.
lãšinius (mėsàs) išmèsti suliesėti: Paulelius turbūt išmetė lašinius KlvrŽ. Kožnas išmèst mėsas, kad šitokiam varge pabūt Trgn.
per bálkį išmèsti psn. paskelbti užsakus: Ar daug porų klebonelis išmetė par balkį? Skd.
pro duri̇̀s išmèsti išvaryti: Visai nekaltą žmogų išmetė pro duris rš.
raudõnį išmèsti padaryti, kad paraustų: Šnapšė raudonį išmeta (nuo degtinės žmogus parausta) Šts.
žiñgsnį išmèsti žengti, eiti: Aš jau nebišmetu žingsnį Vn.
žõdį išmèsti Skr pasakyti: Vyras užpykęs tą žodį neapdūmodamas išmet Jrk74.
numèsti, nùmeta, nùmetė
1. tr. nusviesti tolyn, žemyn: Numetė akmeną lig balai Mlt. Boliukas vieną draugą stūmė į klaną, kitam kepurę numetė per tvorą Žem. Numesim žiedelį in rūdymelių (d.) Tvr. Numetęs ryšulį prie uosio, pats atsisėdau šalia ir braukiu rankove prakaitą V.Mont. Pliaukšt šaukštą nùmetė ant stalo ir nevalgo Gs. O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nuog angos numestas (nuristas), ir jau jų nėra BsPIV274.
| Parnešė paskenduolį ir numetė kaip pagalį Jnš.
^ Su viena ranka numetęs, nė su dviem nerasi LTR(Jnš). Ką pirma numesi, tą paskuo atrasi (gera padaręs, vėliau gausi atpildą) Sim. Jį toliau numèsi, nė nusiųsi (apie negreitą žmogų) Klvr.
| refl. tr.: Svečias nusimetė ant suolo krepšį, nusiėmė skrybėlę A.Vencl. Nusimèsk nuo tvarto šieno i pašerk karves Gs.
ǁ Lp paduoti nenoromis, nepagarbiai: Girtas prišlyvino in stalą, tai ir nùmetėm porą kiliškų – nesnorėj[o] bartis Vlk. Valgį man numetė kaip šuniui N. Nùmetė penketą rublių i nuvažia[vo] Dglš.
| prk.: Pavalgydink kaip poną, o jis tau nė dėkui išeidamas nenumeta (nepasako) A.Vencl.
2. tr. Lpl užkliudžius ar pastūmus nuversti: Nùmečiau beimdamas nuo viršaus J. Nuo daržinės stogo vėjas numetė vieną lotą Paį. Storai leido, užkišė kūlėją, numetė diržą – dabar visi gaišta Lnkv.
3. tr. nusivilkti (drabužį): Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprėdė jį gražiom BsPIV242. Kvartūką galėjau numèst, nerodyt viešniom Pnd. O ans, numetęs ploščių savo, kėlės ir atajo Jėzausp Ch1Mr10,50.
| refl. tr. Šlčn: Jis nusimetė apsiaustą ir įėjo į kambarį rš. Eik namo, kelnes nusmesi̇̀ ir išdžiovinsi Pls.
ǁ prk. pašalinti (dangą): Visi upeliai ir upės ledus numetė rš. Kai sniegą numes, tai vė darbų bus: tai ravai kast, tai buduit Švnč.
| refl. tr.: Nusimetė žiemos apklotą baltą T.Tilv.
4. tr. prk. pašalinti, nusikratyti: Ma[no] tėvelis pasako[jo], kap baudžiavą nùmetė Onš. Tegu žemė visa pasiryžta nuo savęs priešo jungą numest S.Nėr. Vargus nuomesk, taip ir ryšius Mž58. Nusiuntęs [Pilotas] jį Herodop, idant tą sūdą nuog savęs numestų DP167. Ir patis ciesorius …, numẽtęs didžiavimą, stovi melsdamas DP540.
| refl. tr.: Nusimesti nuo savęs atsakomybę LmŽ672.
5. tr. Pgr, Lkš, Svn atleisti iš pareigų, pašalinti, nuversti: Pirminykai neprityrę buvo, tai juos nùmetė Brt. Nùmetė carą Lnkv. Kaip šunį numetė nuo tarnystės Srv.
| refl.: Aną seniūną nùmetė, ar jis pats nusi̇̀metė (atsisakė pareigų)? Ėr.
6. tr. parblokšti, pargriauti: Eidamas su kuolabarzdžiu mintynių, kad numečiau vienąkart ant žemės, net išsitiesė! Jž.
7. tr. užmušti: Jautį tenumeta akmenimis bei jo mėsą tenevalgo BB2Moz21,28. Akmenimis numeti tus, kurie nusiųsti yra tavęsp Ch1Mt23,37.
8. tr. labai nusilpninti, atimti jėgas (apie ligą): Nebesiblaškė, nebekliedėjo, bet visa išblyškusi ir numesta gulėjo A.Vien. Vakar perdien vaikas numestas buvo, norėjom ir daktarą vežt Skdt. Nei nieko labai sopa, ale vat visas numestas, ir baigta Sdk.
| Išgėriau vieną, kitą, trečią stiklinę [degtinės] ir nepamačiau, kaip nùmetė Dbk.
9. tr. prapuldyti, nukišti: Ir turėk tas pirštines, nenumesk Pc. Kur nùmetėt tą kepurę, ka negalima rast? Gs.
| refl. Grz, Trgn: Nusi̇̀metė kur šėpos raktas, ir dabar negalima atidaryti Mrj.
10. tr. Jnš, Šts netekti (plaukų, lapų), leisti nukristi, nusišerti: Geras arklys ankstie nùmeta žiemos plauką Vvr. In geros ganiavos kai papuolė, plauką numetė – kaip kita karvė dabar Skdt. Medžiai, kad ateit metas žiemos, … lakštus numeta DP585. Miškai jau buvo lapus numetę rš.
^ Vilkas, kad ir plauką numeta, būdo nepameta LTR.
11. tr. Ėr apkrėsti (mėšlu): Šįmet užtekom mėšlo, visą lauką nùmetėm, ir dar liko Jnšk. Žemė, miežiams paskirta, turi būti gera, išpurėjusi ir mėšlu numesta rš.
12. tr. atidėti, netęsti (pradėto darbo): Linus numetė į šalį, ginė pri laukų Vvr.
ǁ atsisakyti nuo ko įprasto: Nùmetė taboką vyrai (atprato nuo rūkymo, liovėsi rūkę) Jdr.
13. tr. sumažinti: Po penkis metus kalėjimo nùmetė Onš. Nùmeta mokesčius Arm. Ka kas numèstų dešimtį metų, būtų gerai Krš.
ǁ netekti, kiek prarasti (svorio): Normaliai misdamas nepriauga ir nenumeta svorio rš. Per vasarą tris kilogramus numečiau Kn.
ǁ nuleisti (kainą): Derėk, maž kiek numes Sdk. Reik derėtis – derantis visad nùmeta Skr.
14. tr. atmesti, neįskaityti: Kai sverstat vilnas, tai numeskit ir an maišo Užp. Turi numèst gyvo svorio ant žarnų Skr.
15. refl. nueiti niekais, dingti: Vienus metus sirgo, kitus teip nebėjo [į mokyklą] – teip dveji metai ir nusi̇̀metė Dbk. Atsimetus [nuo sutarties], daug nusi̇̀meta (pvz., žūva rankpinigiai) Ds.
16. tr. ne laiku atvesti, gimdyti: Pernai mūsų kumelė numetė kumeliuką Lz. Ištinka nėščią moteriškę, jog vaisių numeta Ch2Moz21,22.
17. refl. smarkiai nupulti žemyn: Vanagas lyg šaute šaudamas nusimetė (nupuolė) ant balandžio KI630.
18. intr. susiorientuoti, suprasti: Aš kitaip nenùmetu, ale aš tep metu, kad Stasei dešimti metai: Bolesiu dvylikti, o jy dvejais jaunesnė Lp.
◊ akių̃ nenumèsti atidžiai, įsispyrus žiūrėti: To mergiotė tai akių̃ nenùmeta nuo Prano Ktk. Nenumesk akių, ba kruopos nubėgs Lš. Akis nenumesk į šalį (neišleisk iš akių) Gršl.
bė̃dą (kaltýbę) numèsti (kam, ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Nepakėlė – žmonai bėdą numes Plng. Ubagai teisinos, kad esą žabali, ir visą kaltybę numetė an pravadariaus BsPII307.
dū́mą numèsti parūkyti: Einam dūmą numest Pkr.
káušą numèsti Skdv išgerti degtinės.
kortàs (kartàs, kartõms, kartosè) numèsti (nusimèsti) iš(si)burti: Prisispyrus prašo, kad jai numestų kortas, ar išloš loterijoje Jnš. Man kortàs nùmetė, kad rėksiu, ir dar akis niežti, tai jau tikrai rėksiu Šk. Buvau numetęs kartose didelius piningus Šts. Nusimesk kartas ir žinosi, kas pavogė tavo ožkelę Dr. Nusimečiau kartoms, kad sena mirsu Ggr.
lãšinius numèsti (nusimèsti) Šv suliesėti: Žiūrėk, kaip ji lãšinius nùmetė: sudžiūvo, subliuško Skr. Padirbtų sunkiau, tai i nusimèstų lãšinius Gs.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nu akių numeta, o nepadirba Gršl.
nuo galvõs numèsti pašalinti (rūpestį): Džiaugėsi rūpestį numetusi nuo galvos Žem.
rãką numèsti paskirti, nustatyti laiką: Ir ponas numetė raką bylodams BB2Moz9,5.
vándenį numèsti (nusimèsti) euf. nusišlapinti: Palaukiat, vyrai, numèskiam vándenį Grg. Atsiprašau, aš biškį vandenį numèsuos Pln.
žiñgsnį numèsti bėgti, žengti: Mažas arklys netoli numeta žingsnį (negreit bėga) Rm.
žõdį numèsti Gž užgauliai pasakyti, atkirsti: Gerai, ka jam užvažiavai, ba ir jis kitam dažnai nùmeta žõdį Gs. Toks žabtus senis! Kad tik kiek, ir nùmeta žõdį Gs.
pamèsti, pàmeta, pàmetė
1. tr. SD278, R prapuldyti, pragaišinti: Pamèst pàmečiau, o rast neradau Lp. Radau pamestą kely J.Jabl. Pametė grašį B. Ir pàmetė žirgužėlis plieno padkavėlę JD774. Karvė lenciūgą pàmetė Skr. Kurs žmogus iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir jei vieną pamestų, ar nepaliekt devynių dešimtų ir devynių girioje ir eit pamestospi, ik ją atranda? BPII217.
^ Eina kaip pinigus pamẽtęs (labai nusiminęs) Lnkv. Jam rublis dabar pamestini (nedideli, nebrangūs) pinigai tėra J.Jabl. Už pamestinus pinigus (nebrangiai) nupirks Ilg. Visa tai buvo parduodama kaip paprastai pamestina kaina (labai pigiai) Šlč. Su tokiu žmogum nei radus, nei pametus LTIII459. Geriau su protingu pamest, nei su kvailu rast Lš. Nesidžiauk radęs, nedejuok pametęs J.Jabl. Liepė savo nepamesti, o svetimo nenorėti M.Valanč. Kas ieško pyragų, tai pàmeta ir duoną Krok. Dugnelį pametei (sakoma pagadinusiam orą) Ds. Pamečiau žiedą po variniu tiltu, atmirado mėnuo, sugaišino saulė (rasa) R174.
pamestinai̇̃ labai pigiai, pusvelčiui: Šiandie žąsys turguje buvo visai pamestinai̇̃ Gs. Į rudenį pamestinai̇̃ tų karvių bus [turguje] Gl. Ans pamestinai̇̃ javus parduoda J. Turėjau žuvis pamestinai̇̃ parduot – bijojau, kad nesugestų Plv.
| refl. tr., intr.: Pamesys piningus – įsikišk giliau Šts. Kažkur sagutę pasi̇̀mečiau Skr. Pamečiaus adatą ir nebrandu Lnk.
| Mano peilis čia kažkur viduj pasimetė (dingo) Grz. Sumauk pirštines, kad nepasimestų̃ Lp.
2. tr. R371 nebematyti, išleisti iš akių: Šuva kiškį pametė (pametė jo pėdas vydamasis) Ėr. Pametu kelią, paklystu SD386. Važiuodami pametė kelią ir išvažiavo ing tankų karklyną BM263.
^ Pametęs kelį, keiksi takelį S.Dauk.
3. tr. prarasti, nustoti, netekti: Katram rodu savo pamèst (nė vienas nenori savo prarasti)! Ps. Kodėlei eš jus (sūnus) abudu vieną dieną pamesčiau? BB1Moz27,45. Ką surinkimas per šio nabašninko atstojimą pameta, jo klausytojai žinom geriausiai LC1883,2. Jų karvė atariją pàmetė (nebegromuliuoja) Lš. Jau mūsoji žalė pàmetė gromulį – musintais sirgs Slnt. Pakeikiau, kad karvė pieną pàmetė (nebeduoda pieno) Lp. Pàmečiau balsą, užkimęs Onš. Ant senatvės apetitą pàmetėt Pn. Jis jau negal atsidvėsti, jis žadą pamẽtęs KI137–138. Jis jau sąmonę buvo pamẽtęs KI236. Jis savo akių žiūrėjimą pametė brš. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis Brt. Garbę pamẽtęs – viską pamẽtęs, tai jau paskujęjis Kin. Drąsos nepametęs LL110. Dievabaimumą pameta DP570. Po ligos visai pamečiau atmintį Gs. Saulė ir mėnuo skaistumą pames CII409. Duok į vandenį numirti žiuvei – spalvą pamès, duok į sausą – spalva paliks Klp. Medžiai želmenį jau būtinai pametę J.Jabl. Medis lapus pamẽtęs KII30. Moterišką pavardę pàmetei [ištekėjusi] Rsn. Abudu vaiku savo kalbą (tarmę) pamẽtusiu (užmiršę) Šv.
4. tr. nusikratyti (kokiu jausmu, įpročiu ir pan.), nugalėti (kokį polinkį, jausmą ir pan.): Aš tą rūpestį pàmečiau KII36. Pati pametė savo pyktį, ir anys abu labai gražiai pragyveno savo amžių BsPII269. O patys savo ydą pamesti nenoriam M.Valanč. Pagimesk griekus SE15. Lapė, pamẽtus išgąstį urve, pradėjo klausinėt BM260. Sarmatą pamẽtus, reikia nusivilkti Ėr. Pamẽtę gėdą, į kašes krovė JV750.
| Ligą pamèsti KII36. Jis drugį pàmetė (nebeserga drugiu) KII299.
^ Pono nepavijęs, mužiko (storžieviškumo) nepametęs LTR(Yl).
5. tr. R374 atsisakyti ko: Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiat, visas velnuvas deives apleiskiat Mž9. Pametė Dievą B. Naujo tikėjimo kunegai privers jus pamesti savo kalbą, o lieps mokyties vokiškai ir lenkiškai M.Valanč. Svetimoms šalėms tą paprotį pametus, žemaičiai ilgai dar nemetė M.Valanč. Nepameskite būdo neraugin[tos] duonos BB2Moz12,17. Jau pameta (nustoja vartoję) tokius pavadinimus Smn. Zdramys pametė taboką (neberūko) Pln.
^ Ne žmogus griekus pàmeta, bet griekai žmogų (senam neberūpi tai, nuo ko jaunas negalėjo atsisakyti) Gs. Prie ko priprasi, sunkiai pamesi LTR(Jnš). Ir saldu radus, reik pamèst Gs.
6. tr. SD208 atsiskiriant, išvykstant palikti; nebebūti drauge: Pàmečiau žmoną, pàmečiau vaikus, pàmečiau visą gaspadorystę Lz. Oi tu, mergele, gali suprastie: ilgai mylėjus, sunku pamèstie (d.) Ds. Tad mokytiniai jo, pametę jį, visi pabėgo DP154. Kaip tik kareivis subirbino birbyne, tuoj skerdžius, pametęs galvijus, pradėjo šokti LTR(Alvt). Nemitusi motina pametė ją ir ejo viena namo M.Valanč. Tas gizelis su tuo kriaučium susipyko ir pametė jį Gs. Tokiuos mažus vištelius višta pametė (nustojo vedžioti) Ėr.
| Žmonys, bijodamys nelaimės, pametė butas ir dirvas neartas, o kur pakliūk po miškus slapstės M.Valanč. Ponai pàmetė dvarus, išbėgo Ds. Ne vieną kartą baudžiaus slapta namus pamesti I.
| Liga nepameta (nesibaigia, nepraeina), ir gana Žem. Šįmet ta sloga pames, pames, tai ir vėl Kt. Vakar sekmą hadyną drugys jį pametė BPII475.
^ Dirbkim, kad duona nepamèstų (vis būtų, nesibaigtų) Mrj. Valgyk, kad dūšia kūno nepamestų VP48. Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų LMD. Gaila kap busilui bala pamesti KrvP(Drsk). Jau utėles esam pamẽtę (švarūs) Grd.
nepamestinai̇̃ adv.: Eikš, širdait, tave bučiuosu, nepamestinai globosu brš.
| refl.: Jis gyvena pasimetęs (išsiskyręs) su pačia Kp. Ana buvo su vyru pasmẽtus, paskui vėl suejo draugėn Km. Pasi̇̀metė tai pasi̇̀metė, ale kur vaikai dėsis? Ktk. Pagyvenau aš su juo tris metus ir pasi̇̀mečiau Plv.
7. tr. nutraukti, nebetęsti (darbo, pareigų): Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, ką tik darbą pametę, fabrikus palikę J.Bil. Nė pusės darbo neišvaręs, pametė Srv. Dirbęs dirbęs negi pamesi̇̀ Ut. Visus darbus pamẽtusi, reiks dumpleles dumpti JV251. Visa pamẽtęs, šokau atrašytų A.Baran. Reiks, pamẽtus visa kas, važiuot Ds. Pameskitek šitą be reikalo barnį apie vyresnybę DP500. Pametu, paliauju prietelystę R35. Kiti, pametusys kunegystę, gyvena it šiaipjau žmonys M.Valanč. Voveris paseno, Levui įkyrėjo, metas buvo pamesti tarnystę Blv. Būtum pamẽtus aveles (atsisakiusi aveles prižiūrėti), būčia nubraukęs vasaros darbą Ps. Kad visur nei metų neišbuvai, pametei ir pametei (pasitraukei iš darbo, atsisakei nuo tarnybos), kiek žinom Smn.
^ Karui kilus, pamesk valgį, galąsk dalgį TŽV608.
| refl. tr., intr.: Skripkelę rankon, smičilėlį antron, visi darbai pasimetus, reiks kazokas šokti (d.) Knv. Jis pasimetė pats (metė tarnybą) Lnkv.
8. intr. (paprastai su bendratimi ar veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu) liautis, nustoti ką darius: Kai pamečiau rūkyti, ir kosulys šiek tiek nustojo Žem. Daktarai pametė ją gydę Blv. Oi, pamesk pūtęs, šiaury vėjeli, oi, pamesk baręs, šelmi berneli TDrIV68. Pamèsk, brolau, rašyti, imk grėblelį taisyti JD122. Pamèsk tu niekus tauzyt Ign. Ir pàmetė jam dantį sopėję Lp. Nėra lietaus – pàmetė augt dobilai Mlt. Kad labai kieta, tai pamesk [aręs] Mlt. Ir kuomet jis degtinę pames gerti! Pln. Kad drugys pamestų žmogų krėtęs, reikia balną uždėti ant ligonio (priet.) Snt. Bus du orkestrai: vienas pàmeta – kitas grajija Dkšt. Pamesk (duok ramybę) OG46. Pamesk tu koc, nei su tavo vaiku buvo kas, nei bus Nč.
| refl.: Buvau pradėjęs rūkyti, bet dabar pasi̇̀mečiau Svn. Taip užsidegęs dirbo ir dabar jau pasi̇̀metė Grž. Geria? Dabar, sako, pasimetė Prng.
9. tr. Dv, Dkšt palikti kur (pačiam nueinant): Arklius pamèsme krašte miško Rš. Senus arklius pririša ir pameta, ir nueina namop Lz. Bobos dukterys ją papjovė, apmetė laužu ir pametė tenai Aru26. Prisakė savo tarnams išvežti pusčion girion, kur niekas neužeina, ir pamest MPs. Čia nerasi, kai pamesi̇̀ Str.
| Kap eisi, tai vieną pirkią pamesi̇̀ (praeisi), o kita – jos Dv.
10. tr. padėti, paskirti, palaikyti kokiam reikalui: Pamèsk sėklai bulbų Stlm. Šitą pamèsk del veislės Rš. Ar gana bus tau šero, kad tiek gyvuolių pàmetei žiemai? Prng. Kap daug pàmeta bitėm maisto, tep pačia negerai Arm. Brachaunius grašius nupylė, o gerus grašius pàmetė Lz. Šluostykis, šluostykis ir man galiuką [sauso rankšluosčio] pamèsk Str.
| refl. tr.: Pasimečiau dvi aveles žiemai Dkšt. Man duo pusę, o pusę sau pasmèt' Ml. Aš pàsmečiau pieno Dv.
ǁ palikti, neimti, nešaukti: Dar metus pamès mane (nešauks į kariuomenę): motina nesveikatinga, sesutės mažos Str. Buvo pamẽtę (atleidę nuo karo tarnybos) an metų, o paskui vėl sugrinė Str.
11. tr. atiduoti, palikti kam: Atsiminė bočis, kad jam kūmas pàmetė arkliuką Aru47. Anys pàmetė mum daug knygų Dv. Aš jam pamèsiu [pinigų], del jo čia davė Str.
12. tr. palikti vietoje, neleisti išeiti: Nieko nėra namie pamèst – visa šeimyna [vyras su žmona] Dv.
13. tr. palikti kokioje būklėje: Vaikai duris pàmeta (palieka atviras) dažnai, ažtat ir musių yra Švnč. Vartus pàmetei atkilus Dv.
14. refl. Ėr netyčia išsiskirti (ppr. žmonių būryje), nebesusirasti, nebematyti kits kito: Ėjom sykiu, ale nė nepamačiau, kai pasi̇̀metėm Alk. Traukėmės kartu su broliu, bet paskui pasimetėme rš. Pasimetėm abu ir ieškom vienas kito Trgn. Ar pasimetei nuo ko? P.Cvir. Pasimečiau su vaikais Kp.
| prk.: Atsisveikinę su šeimininkais, jie paliko stepėje pasimetusį (atsiskyrusį nuo kitų) kaimelį rš.
15. refl. paklysti: Buvau girio[je] pasimetęs Kltn.
16. refl. suglumti, nebesusiorientuoti: Aš sustojau ir stovėjau išsižiojęs ir pasimetęs: visko mačiau savo gyvenime, bet verkiantį vyrą… J.Balt. Net ir Povilas, už kitus turįs daugiau patyrimo, labiau subrendęs, kažkodėl lemiamu momentu pasimetė, neparodė ryžtingumo, iniciatyvos rš. Išsigandau, pasi̇̀mečiau, visiškai nieko nebenutveriu Užp. Tokioj daugybėj darbų pasimetė, nebežino, ką daryti Mrj.
17. tr. R206 staigiu judesiu padėti kur, numesti: Gervė, įkišusi savo ilgą kaklą į gerklę vilko, ištraukė kaulą ir pàmetė ant žemės PP19. Paleiskie žirgelį ant pūdymėlio, pameskie žiedelį ant rūdymėlio (d.) Lp. Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino M.Valanč. Po troba pàmetėme (po slenksčiu padėjome) vieną plytą Lp. O kaip jau nebebuvo vandens plėčkoje, pametė ji bernelį po medžiu BB1Moz21,15.
^ Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi Rod. Iš jo žmogus tai velnio neštas ir pàmestas (nedoras, prastas) Trgn. Vilko neštas ir pamestas VP50.
| refl. tr.: Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais BsMtII22. Oi tu svotai, tu begėdi, žiūrėk, kap tu sėdi: šalin barzdą pasimetęs, tiekiai mėsą ėdi (d.) Vlk. Kap sunyksta dūkt, pasi̇̀meta (nusivelka, nusimeta) i švernelius Žal.
18. tr. numesti po kuo: Caras Aleksandras važiavo, ir jam bombą po karieta pametė Raud.
ǁ Jnšk įmesti, įdėti: Pamèsk da malkų po pečium Ėr. Nekietai užminkiau [duoną], led po pečium pàmečiau Tj.
19. tr. Skdt, Lš, PnmR paduoti, padėti ties kuo kam naudotis: Pamèsk kiaulėm lapūkų Nč. [Martynaitis] sugraibstė pirštais arkliams pamestus dobilus, sumetė į vežimo galą I.Simon. Pamèsk arkliam glėbelį šieno, beką tep krankso Rdm. Išėmė Savelina iš savo ryšuliuko pyrago ir pametė šuniui Jnš. Kokis galuosa gaspadorius, kad dalios vištai saujelės miežių neturi pamest Rod. Netink vaikamus imti duoną, o aną šunims pamesti BPI284.
^ Nė šuo, nemandagiai kaulą pamestas, uodegos nevizgina Pln.
| refl. tr.: Vakare burokų karvėm pasimeta Ėr.
20. tr. pakloti, patiesti: Pamèsk čia lupatą – daug [v]andenio PnmR. Pamèsk (pakreik) arkliui šiaudų po kojų Jnš.
| prk.: Visa pametei po kojomis jo … ir gyvį lauko, ir paukščius oro DP521.
| refl. tr.: Pasmetęs šienykelį po šonu, ažusnūdau Ml. Pasmeta kokį ryzą an sklepo ir guli Lp.
^ Ka neturi kur, šikną pasimèsk an žemės i atsisėsk (sakoma nerandančiam kur atsisėsti) Žal.
21. tr. padėti netvarkingai, ne vietoje: Pameta kas kame kur kokį daiktą, pasku ir męsk pusę dienos Vvr. Kuris kame ką turėjo, ten ir pametė Žem.
22. tr. leisti iškristi, išmesti: Papyko jis kerštu ir pametė tablyčią iš savo rankos BB2Moz32,19.
23. intr. pajėgti, galėti mesti tolyn: Prieš vėją nelabai tepamesi̇̀ Sb.
24. tr. padėti (kiaušinį): Gūžinėja kap višta, ieškodama, kur kiaušinį pamesti KrvP(Mrc). Gegutė neperi savo vaikų, prie kielės pameta Lnkv.
ǁ padėti ne vietoje (kiaušinį): Jau antra diena margoji pameta kiaušį Slnt. Mūs raiboji jau tris kiaušinius pàmetė Lš.
25. refl. tr. pasikišti (po pažastimi): Veselion eit – tai ne pirtin: vantos, pasmetęs pažastin, nenusneši Prng. Vasarą pasmetei vaiką ir eini rugių pjaut Kb.
26. refl. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Štyvai pasimetęs BzF141.
27. refl. Sut užpulti.
28. refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti (į šalį): Pasimesk po kairios ir anteisi trobelę Šts. Ans pasimetė į šalį, o mes sekioties ėmėm, gaudyti Šts.
29. refl. lįsti, kibti, šlietis: Pasimeta ir ana an kavalierius Ds.
30. refl. užsidegti, pasiryžti ką padaryti: Krūpaudamys, idant Alcibiades, pasimetęs išliuosuoti savo ūkę, neišsikeltum į naujį Viešpatį S.Dauk. Vokyčių meldžionys, krisčioniškos tikybos aitra pasimetę, norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti S.Dauk.
31. refl. dėtis kitokiam, apsimesti: Žmona pàsmetė gera Lp. Durniu pasimetusi, nešė maišą Pn. Pàsmetė liga (apsimetė sergąs) Alv. Spąslus į ranką paėmęs ir medinčiu pasimetęs, nuneša į Persus S.Dauk. Pasimetęs eitąs ligonio lankyti, laimingai parsigavo par rubežių S.Dauk.
32. refl. prisigerinti: Tai kad nor būt gražiai pasmẽtęs tiem palicijantam… Lp.
33. refl. atsigimti į ką: Mano visi vaikai pasi̇̀metė po tėvu Skd.
◊ dvãsią pamẽtus (ką daryti) labai greitai: Dvãsią pamẽtus einu Ps.
gálvą pamèsti suglumti, negalvoti, apkvaišti: Tik niekad nereikia pamesti galvos! J.Paukš. Nieko nebežino, visai pametė galvą Jnš.
káulus pamèsti atsigulti: Ka nuvargus, tai bet kap káulus pàmetu, i gerai Gs.
kójas pamèsti Rdn labai nuvargti: Aš buvau didžiai greita – pàmečiau kójas Dov.
pil̃vą pamèsti apie labai didelį juoką: Bet jau gali pilvus pamesti Dkš.
prõtą pamèsti Grd apkvaišti, suglumti: Nelaimėje pameta protą ir nebežino, kas daryti Blv.
žõdį pamèsti trumpai, griežtai pasakyti: Žõdį pamèsu ir eisu Sg.
papamèsti, papàmeta, papàmetė tr. (dial.) palikti: Prastas žemes papàmetė Dv.
parmèsti, par̃meta, par̃metė
1. tr. R, Ps, Brž, Rod pargriauti, parblokšti: Parmetu ką, bloškiu žemėn SD196. Mažas, o didelį par̃meta Gs. Daugiausia tai einam veltynių, ir aš beveik visuomet parmetu jį apačion J.Balt. Jis velnio nestengęs parmest BsMtII65. Po didesnės vėtros arba audros reikia lauką apžiūrėti, nes būna daug parmestų ant žemės pėdų J.Krišč. Vėjas par̃metė rugius [lauke sustatytus] Pls.
| refl. tr. Lp: Juozas, parsimẽtęs aną ant žemės, ėmė smaugti Užv. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros BsMtII188.
2. refl. KII93 parpulti, prikristi prie žemės: Pailsęs jis parsimetė ant žemės Rdž. Jis parsimetė ant žemės ir, ausį pridėjęs, klausės rš. Lapė, už akių užbėgus, parsi̇̀metė šalia kelio išsišiepus, neva negyva Jrk38. Visi parsimetė ant kelių prš. Dabar parsimeta ji vyskupui Nonui prie kojų, apkabina jo kelius LC1887,9.
3. intr. greitai pareiti: Ten viena motriška par̃meta teip staigiai Kl.
pérmesti
1. tr. SD298, B, Ob metant nusviesti per ką, per kieno viršų: Jo didelės rankos tarytum sakė, kad jis gan greit galėtų permesti arklį per stogą J.Dov. Jeigu per bičių avilį permesi zuikio koją arba kiaulės mėšlą, tai bitės išnyksta (priet.) LTR(Žg). O aš jam užduosiu sunkų darbelį: parmest akmenėlį par jūres mareles JV960.
^ Ar neparmes kas it mėšlą par koją VP6.
2. tr. greit perdėti, perkelti iš vienos vietos į kitą: Nešikai stabtelėjo valandėlę kartims ant kito peties permesti rš. Kartais prekės reikia iš vieno vagono permesti į kitą rš.
ǁ greit nukreipti, perkelti į kitą objektą (akis, žvilgsnį): Reik akį pármesti nu lapės ant šautuvo, kiteip prašausi Sd. Nuo Žemės permeskime žvilgsnį į Mėnulį rš.
3. tr. uždėti taip, kad persisvertų per ką: Permetę švarkus per petį, užsidėję dalges, šnekučiavo, kiek padaryta šiandien J.Balt. Senukas šluotas suriša ir parmeta par kartelę Ps. Jis sėdėjo, permetęs per kelį koją rš.
| refl. tr.: Kazys lengvai persimetė per petį obuolių maišiuką rš. Jis nusivelka jaką, persimeta per rankos staibulą I.Simon. Pérsmet[ė] vyžus per petį i nuė[jo] šalčio ieškot (ps.) Ml.
4. tr. nutiesti skersai sujungiant dvi puses: Tas tiltas buvo permestas per gilų upelį J.Balč. Per bedugnes nuo vieno kalnagūbrio ant antro permesti kabantieji tiltai rš.
| refl. tr.: Pérsimesk lieptą per griovį, o paskui tik eik Žvr.
ǁ pertverti: Priemenę pérmetė per vidų, tai vienam šone padarė kamarelę rūbam pakart Švnč.
5. tr. skubiai perkelti, pergabenti: Kariuomenė geležinkeliu buvo permetama į šiaurę rš. Šiuo metu visa darbo jėga permesta miško medžiagai gaminti sp.
6. tr. perversti, apversti: Dar sykį šiandieną pérmesme, ir būs dobilai sausi, galėsma vežti Šv.
7. refl. greit peršokti, persiristi: Vienu galingu šūksniu milžinas kraujalakis (liūtas) persimeta par žiogrį pasiimti sau tinkamą auką Blv. Tik opc ir pérsimetė per turniką Ds.
8. refl. pasukti, pasiduoti kita, priešinga kryptimi: Kiškis bėgo į rugius, staiga pérsimetė į mišką Jnš.
| prk.: Jis paskui persimetė į inžinerijos skyrių ir baigė jį 1914 metais Vaižg.
ǁ pereiti, perbėgti į priešo pusę: Jis pérsimetė priešų pusėn BŽ364. Kas persimetė į kapitalistų lekajų lagerį, iš to nieko gera laukt negalima rš.
9. refl. pereiti į kitą objektą, apimti kitus: Ugnis bematant persimetė į garažus ir grėsė pačiam fabrikui rš. Blakės pérsimetė į kitą kambarį Jnš. Džiaugsmas ir juokas persimeta į priešakinius suolus rš.
10. tr. perimti, apimti visą: Pármetė muni didis karštis, silpnumas Šts.
11. tr. pargriauti: Aš kitą sykį ir vyrišką pármesu, dėsu an žemės Krš.
| refl. tr.: Pársimetė ant slenksčio ir priplakė Lk.
12. refl. Vvr, Rs, Brs, Ds, Alv eiti imtynių, persiristi: Einam pársimesti, matysiam, katras esav stipresnis Mžk. An pievukės minkšta, tai bus gerai eit pérsimest Krok. Eikše, persimesiva sykį! BsV332.
13. refl. pasivaikščioti, pajudėti: Einam pársimesti. Sustingau pri knygų besėdėdamas Plng.
14. tr. pakelti, įveikti ligą: Bene pármes, jug dar toks jaunas Užv. Parnešė liekarstų, dėl to teip greitai i pármetė Slnt. Ar ana pármes ligą (nugalės ligą, pasveiks), ar mirs J.
| Liga aną pármetė (liga persilaužė, pakrypo į gerąją pusę), eina geryn J. Išgys dar, pármes aną liga Šts.
15. tr. paskubomis kiek paduoti (pašaro): Galvijam pérmesiu ir ateisiu Sdk. Iš kur tos karvės duos pieno, jei per dieną parmeta po glėbelį šiaudų, ir viskas Paį.
16. tr. pakartotinai kiek pakurti, perkurti: Dar reikia pérmesti pečius – neiškeps duona Brt.
17. pakeisti (plauką): Pármes plauką beaugdamas Šts.
18. intr. pasikeisti kuo, pasimainyti: Permetėm arkliais Upn. Mes permeskim kailiniais Vrn.
19. refl. tr., intr. skubiai persirengti, persivilkti: Va tuoj pérsimeta kitais rūbais ir važiuoja Al. Palūkėk mažą brydelį, aš noriu drabužius parsimesti Klp.
20. refl. KII349 pasidaryti kreivam, išsilenkti, persisukti, sukrypti: Labai nedžiovink lentų, ba pérsmes Mlt. Kaip gavo drėgnumo lenta, ir pársimetė Vvr. Skiedras reikia iš viršaus prislėgti, kad džiūdamos kuo mažiausiai persimestų rš. Pársimetęs skietas, stalas, durys J. Durys pérsimetė, neužsidaro Jnš. Žalio medžio padirbo [komodą], ir pérsimetė Skp. Mestuvai visiškai pérsmetę ir audeklo negalima apmest Užp. Žiūrėk, kad nebūtų pérsimetę muštuvai Kt. Nelaidyk žirklių, būs ir pársimetusios Šts. Kerpant avis nereikia žirklių peržergt – žirklės persimeta Kp. Parsimetęs dalgis Ggr.
ǁ Rs, Grš persikreipti, susiriesti (apie nesveiką žmogų, gyvulį): Ko vaikščioji tep pérsimetęs, lyg sulaužytas? Gs. Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį B.Sruog. Ta motina jos pársimetė, sulinko Skr. Tai menki jūs paršai, net pérsimetę Rdm.
ǁ perkristi, suliesėti: Tu jau visai pérsimetei, tik skūra Švn. Simas po ligos labai pérsimetęs Mrj. Kiba gert nedavei visądien bėriu[i], kad tokis pérsimetęs Krok.
21. tr. peržvelgti ką parašyta: Norkūnas greitosiomis permetė raštą, ir jo veidu nejučiomis perbėgo šypsnys rš. Permesk antrąkart, ba galėjai apsirikti pirmąkart skaitydama Lš.
22. intr. greitomis užvalgyti, užkąsti: Permeskit šio to ir važiuokit dobilų vežtų: lietaus ateina Vžns.
23. tr. Trgn, Mlt greitomis sukalbėti (poterius): Na, dar reikia permest kokį poterį, paskum gultis Ėr. Permesiu „Tėve mūsų“ ir einu Žmt.
24. intr. sulošti (kortomis): Sėski, permesim kokį sykį kitą, – gundė pašydamas kortas rš.
25. tr. per daug įmesti, įdėti: Pármetė mergė putrą (persūdė), sūra be galo Dr. Druskos neparmesk, kas bevalgys parmestą Dr.
26. tr. kurį laiką mesti apmatus: Audeklą pusę dienos pármečiau Šv.
27. intr. suklysti metant, perkelti apmatų siūlą, padaryti perlanką: Kad sustoji bemesdama, galia greit pármesti. Šiaip galiu mesti – nepármesiu Grg.
28. intr. grasinti, priekaištauti: Be reikalo tu pármetei anam Akm.
◊ akimi̇̀s (akià, žvilgsniù) pérmesti greit peržiūrėti, peržvelgti: Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo I.Simon. Pérmetei akimi̇̀s žmogų ir žinai, ko jis vertas Alv. Atsinešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias J.Avyž. Pinigų nei neskaitė, tik akià pérmetė Rod. Kas tau?… – kartą per pusryčius paklausė Antaną tėvas, žiūrėdamas jam į akis, iš pradžių permetęs jį žvilgsniu nuo galvos iki kojų A.Vien.
akimi̇̀s (žvilgsniù, žvil̃gsniais) pérsimesti pažvelgti vienam į kitą, susižvalgyti: Vyrai pérsimetė akim̃ ir viską suprato Jnš. Grovienė persimetė žvilgsniu su Sonia rš. Tėvas su motina žvilgčiojo į sūnų, persimesdavo daug reiškiančiais žvilgsniais ir tarp savęs A.Vien.
al̃kį (bãdą) pérmesti Užv kiek pasisotinti: O kad jau alkį permetė, seniukas vėl pradėjo kalbėti brš.
per bálkį (per bažnýčią) pérmesti psn. paskelbti užsakus: Jau Norvilaitę pérmetė per bálkį Krkl. Tepermes jus kunigėlis per bažnyčią V.Krėv.
per lū́pas pérmesti suvalgyti: Permetei per lūpas kur ką, i gerai Prng.
žõdį pérmesti; žõdžiais (žodžiù, po žõdį) pérsimesti trumpai pasikalbėti: Pármesiav žodẽlį ir parsiskirsiav Šts. Kaip eini darbuosna, tai porą žõdžių pérmeti Slk. Likusį kelio gabaliuką juodu pravažiavo tylėdami, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu rš. Persimetęs keliais žodžiais su čia pat buvusiais eisenos tvarkytojais, Arvydas vėl priėjo prie Poderio A.Vien. Jiedviem pakako persimesti po vieną žodį – ir viskas buvo pasakyta, suprasta V.Myk-Put. Nė nebuvau sustojus, tik iš tolo po žõdį pérsimetėm Lkč. Buvo dar tik pirmosios jų draugystės dienos, ir tai persimesdavo aštresniais žodžiais (pasakydavo vienas kitam aštresnį žodį) J.Avyž. Dėl balandžių auginimo net kaimynai žodžiais persimeta (susibara, susižodžiuoja) Jnš.
pramèsti, pràmeta, pràmetė
1. tr. numesti pro šalį, nepataikyti: Kam teip tolie pasidėjai krežį – daug bulbių prameti pro šalį Als.
| refl.: Iš toli negali pataikyt – pro šalį prasi̇̀meta Gs.
2. tr. praskleisti į šalis, praskirti: Svotas [kvailą] primokė, kad, sako, kai atsisėsi ažustalėn, tai pramèsk palas Dglš.
| refl. tr.: Ėjau prasimesdamas nuo tako žabus rš.
3. refl. pasitraukti į šalį: Kap važia[vo] automobiliu, tai tiktau žmonys prasimet[ė], prasimet[ė] šonan – padarė jam kelią Tvr. Ale ir skrido! Ledva pràsmetėm iš kelio Dv.
4. refl. pasidėti: Pas kaimyną prasimetė [daiktus], kad nepragertų J.
5. tr. padaryti išlaidų, praleisti (pinigus): Visi anys daug pinigų pro šalį prameta Ds. Begrodamas kortom daug pinigų pramečiau Slk. Pràmečiau (pragėriau) par naktį dešimt rublių Šts.
ǁ turėti nuostolio (pinigais): Šiandien pràmečiau pusketvirto rublio (antrąkart turėjau apmokėti sąskaitą) Mrj. Pavasarį duos brangiau už cibulius, o jei dabar parduosi, tai pramèsi Skr. Anys karvę meste prametė (pusvelčiui pardavė) Ds. Pramečiau šnapšę bevarydamas Varn.
6. tr. prarasti, netekti: Pràmečiau pensiją, išejusi iš kolkozo Trš. Sakė tave karčemėlėj vainiką prametus KlvD297.
ǁ praleisti, pražiopsoti: Vieną dieną pramèsi [derlių valant], nūstolį turėsi šimtą (šimteriopai didesnį) Užv.
7. intr. prakišti, apsigauti: Už jo eidama nepramèstų – vyras darbinykas, ne girtuoklis Gs. Ji tai pràmetė su tom ženybom Gs. Dideliai pramečiau, kad tos karvės nepirkau Užv. Prametė pigiai pardavęs Jnš. Pramečiau šituo rozu, n'ale daugiau tai jau nebūsiu toks durnas Skdt.
| refl.: Aš labai prasi̇̀mečiau, kad ėmiau šitą vienasėdį Ds.
ǁ pralaimėti, pralošti: Būčio nukirtęs, o dabar pramečiau [lošdamas kortomis] Šts. Matai, pràmetei (pralaimėjai lažybas) – atiduok pinigus! Kt.
| refl.: Kad tu visiškai nemoki kortom grot, vis prasi̇̀meti Ds.
8. refl. per daug duoti, dovanoti (pinigų): Pradžios gyvenimui aš jam penkis šimtus išmečiau, bet turbūt per daug prasi̇̀mečiau Kair.
9. tr., intr. lošiant kortomis apsižiopsoti, ne taip išmesti, išmesti anksčiau reikalingą kortą: Pràmetėm gilius kaip žiopliai Krš. Dabar tai jau pralošiu, ba gilių devynakę pràmečiau Mrj. Saugokis, nepramesk kortos grodamas Sl.
| refl.: Kad nebūčia prasimetęs, būčia išlošęs Sb.
10. intr. baigtis, praeiti (ligai): Liga jau pràmetė, t. y. praejo J.
11. refl. pasišalinti, pasitraukti: Tokiam laike visi kur nors prasi̇̀meta Trgn.
12. refl. išsiskirti iš kitų kuo: I prasi̇̀metė vienas iš to būrio negalįs srėbti rūgšto pieno Plt. Ana prasimetusi pro visus, nesutelpa su visais J. Aš prasimesiu, meistru būsiu J.
13. refl. prasimanyti kokį reikalą, priežastį kur einant, turint visai kitą tikslą: Pirmą sykį visada piršliai atvažiuoja ko nors prasimetę: ar avižų pirkti, ar kelio klausia Kair. Petras tik degtukų prasimetęs atejo, o jam rūpėjo paklaust, iš kur piršliai buvo Užp. Reikia ko nors prasimest eit miestan Kp. Turi ko prasimèst: nueis žibalo pasiskolint – gaus alaus Srv. Kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės? Vaižg. Pasikvietė tad Vaclovą, prasimetęs brolyste, norėdamas jo privilioti ir nužudyti A.Baran. Atvažiavo prasimẽtę, kad avis išbėgo Pc. Ažejau prasmẽtęs būk tai karvės pirktų Ds. Tetulė atėjo prasmetus, ana labai sukta Zr. Pasiėmėm pinigų, einam į Truskavą dažylų pirkt prasimetę Rm.
14. refl. kaip nors įsigyti, prasimanyti ko: Prieš sukeltuves svotai noria prasimesti (prasimanyti pinigų išgertuvėms) ir vagia gyvolius nuo kaimynų J.
15. tr. prabūti, praleisti (laiką): Vieną sparną pasklosiu, kitu užsiklosiu, vis tą žiemelę pramèsiu Ktk.
16. tr. pradėti ką daryti: Jijė prametė kalbą, t. y. pradėjo besiedą J.
17. tr. Sut padėti pamatus.
18. tr. [K], Lb, Al, Dbč, Mrj paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu): Prametu, ažutrinu viralą SD223. Sriuba neriebi – jau lašinius pabaigiau, neturiu kuo pramèsti Prl. Pramesk kopūstus nes (nors) del akių Ktk. Kisielių pràmeta sviestu ar lašiniais Aps. Liepė valgyt tik avižienę košę, sviestu pramestą Ad. Tep nieko neturiu nei kuoj puodo pramest Lzd.
| Oi, sunki mergaitė! Numirtų, tai žemę pramestų̃ (patręštų) Lp.
^ Gražumu puodo nepramesi Slk.
| refl. tr.: Kai reikia, tai ir tuo trupučiu prasimeti Trgn.
◊ bė̃dą pramèsti apsimesti, prasimanyti: Nenorėdamas eiti į alų (į balių), pràmečiau bė̃dą, kad sergu Jnšk.
žemýną pramèsti numirti: Kad aš būtau maža žemyną prametus, anižėli (negu) tokį vargą vargt Arm.
žõdį pramèsti Trgn pasakyti ką nereikalinga, prasitarti: Dabok, nepramèsk žõdžio, ba sarmata bus paskui Slk.
primèsti, pri̇̀meta, pri̇̀metė
1. intr. numesti iki tam tikros vietos: Kartais permesdavo, kartais neprimesdavo ir retai kada pataikydavo į taikinį A.Vien.
^ Neprimesi su kepure – toki eilė pri biliotų! Šts.
primetamai̇̃ adv.: Pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai rš.
primestinai̇̃ adv.: Nė iš tolo, nė primestinai̇̃ negal prieiti pri agurkų – varžos pirkliai Dr.
| refl.: Susitraukė prie kelio minia, kad nei su kepure neprisimesi, nei grūste neprisigrūsi rš.
2. tr. N metant iš tolo paduoti: Ilžė primetė jai raktus ir pati nusisuko į langą I.Simon. Tai plikai panai karalius primetė ploščių apsivilkti (ps.) Plng. An smerties vedama, šaukė brolius į pagalbą, ir atlėkė devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau veik gatavus pri̇̀metė Jrk101. Man prišaukė, kad jam kartę primesčiau LMD. Matrozai jiems lyną primetė Rdž.
3. tr. daug pridėti metant: Iš markos primetė didžiausią krūvą žemių Lnkv. Kas gi taip daro: pri̇̀metė, pri̇̀metė be jokios tvarkos! Srv.
| refl. tr.: Pri̇̀smetė tų [rugių], katrų jis nori Lp.
ǁ prikrauti, pripildyti metant: Primetė pečių medžių Jnš. Pri̇̀metėm pilną rėčką bulvių Gs.
| refl. tr.: Netrukome prisimèstie vežimą žvyriaus Mrj.
4. tr. daugiau, dar įmesti, įdėti (malkų į krosnį): O kad baigia kūrintis, o dar neužminkyta! Primèsk, dar tepasikūrina Sml.
5. tr. R30 pridėti, prikrėsti prie ko: Kalkių prie sienos, žemių prie medžių primèsti KI88.
| Plyšius užlaistyti, primèsti KII315.
6. tr. Trgn, Ad paduoti po truputį, retkarčiais (pašaro): Jei kada pri̇̀meti kokį gorčių avižų, tai ar tokiu arkliu greitai važiuosi! Alv. Gal kiaulėm ką pri̇̀metėt? Pc. Gyvuliam – kap Dievas davė: pri̇̀metė – nepri̇̀metė, bile jis pavalgęs Dkš. Žėdnas nenori valgint, tik kap šuniu primeta Arm. Turėjo žolę vargingai suieškoti arba svėres rankiot, kad tikt vakarais savo melžamoms karvėms ką primesti galėtų K.Donel1.
7. tr. duoti dovanai, iš malonės: Pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką (ps.) Brt. Pirkit knygas, tai ir aš primesiu kokį skatiką Rod. Tetulė dažnai pri̇̀meta po rūbelį Ds. Kad būt župonuką davę, o dar̃ pri̇̀metė kokį (seną) Lp. Džiaugėsi kaip išalkęs vargdienis, plutelę primestas J.Jabl. Džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį Žem. Niekados nevilkias, kad tiesiog iš dangaus tau ką primes S.Dauk. O tai visa bus jumus primesta SPII86.
| Šiąnakt mums sūnų Dievas primetė (mums gimė sūnus) BsPII94.
ǁ duoti šiek tiek atsilyginant: Vaikams už žąsiagonę žadėjai puspūdį rugių primest, tai kur tie rugiai? J.Balt. Pri̇̀metė ben kiek už tuos daiktus Dbk. Motinai kepaluką pagrandelį primes ir lieps vaikus supti ir namie būti Sz. Primesk kelis rublius, i pažiūrės tau tą karvę Šmk. Kad nieko nesušnekėjai, tai primes tau kelis rublius, ir galėsi džiaugtis Lkč.
ǁ dar kiek primokėti, pridėti: Aš tamstai savo karvę parduosiu, jei dar porą rublių ant uodegos primèsi Vkš.
| Tu dar primestumi (pridėtum bausmės), kad galėtumi Nt.
8. tr. prievarta priskirti, įbrukti: Gegužės vargas – kur svetimą lizdą surasti, kam savo vaikelį primesti KrvP(Grk). Primetė kaip gegužė kielei vaiką LTR(Kv). Ar anas tau mergos primestas, ar giminietis? Tvr. Jam arklys primestas J.Jabl. Kam tu man svetimą bėdą pri̇̀meti?! Dbk. Negi gegulė esi, kad savas bėdas kitam primestum! PPr390. Jie mums primeta savo skonį rš. Tarybų Sąjungai karas buvo primestas (sov.) sp. Čia turime kelius sakinius, kuriems trūksta veiksnių, ir – kas svarbiausia – tų trūkstamųjų veiksnių čia nė neprimesi J.Jabl.
9. tr. prijungti, priskirti: Klaipėdos kraštą prie Lietuvos pri̇̀metė Vlkš. Šiaudviečiai buvo primesti prie Užpelkių Pgg.
×10. žr. užmesti 32: Kiekviename žingsnyje man primestų, kokią malonę man jos sūnus padaręs ir kad aš jo neverta I.Simon. Jau ma[n] pri̇̀metė, kam leidžiu su eržilu dirbt Žl. Nė vienas nepri̇̀metė, kad aš neteisinga, tik tu Trgn. Kas jūsų gali primesti man nuodėmę? brš. Dabar man tą patį pri̇̀meta: sako, kad ir aš kartu su jais sūrius vogęs Dbk.
11. tr. Alk, Užv, Sml, Rm grąžinti sugadintą daiktą tam, kas jį sugadino, išreikalaujant jo vertę: Negerai pasiuvo kailinius, tai pri̇̀mečiau Rdm. Visi stebas, kad tu to audeklo audėjai neprimeti Plt. Mergos sutepė jos skepetą, tai ir pri̇̀metė jom Lp.
12. refl. tr. apsimesti daug metmenų: Kada beišausi tiek drobės prisimetusi? Kp.
13. refl. paskubomis apsisiausti, užsimesti drabužį: Prismesk kokia skara – lauke labai vėjas pučia Lš. Kap jam nešalta: tik su marškiniais ir skrebukais prismẽtęs Dbč.
14. priglausti, prikišti (prie žemės): Primès galvelę in žemę, i užgirdo: jau velniai dunda (ps.) Tvr.
ǁ refl. priglusti, prikristi (prie žemės): [Moterys] meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios M.Valanč. Jūs tokio bijokiatės, kurs, pri žemės prisimèsdamas, pilvu slinkdamas, pažemiais eit PP84. Ne tiek ji grėbė, kiek graudžiai verkė, int margo grėblelio pasiremdama, prie juodos žemelės prisimesdama KlpD88. Nė prisimetus (prisikišus) negal matyti – toki tamsi naktis Šts. Paršelis prisimesdamas (labai godžiai) ėda jovalą Šts.
15. refl. Tvr prisiglausti, pasislėpti: Kai pradės lyt, kur tu prismesi̇̀? Sdk. Čia zuikis prisimes, dėl to aš i padėjau tą šaką lapuotą Šts. Prisimèsti norėjo už medžių krūvos Dr.
16. refl. prisigretinti, prisidėti, pritapti: Svetimas šuo prisi̇̀metė pri munęs: kur aš, ten ir šuo Šts. Einant vakare prisi̇̀metė kažkoks žmogus. Gavau pabėgti, kol atsikračiau Trg. Norėjo ir jis prisimest prie mūsų kompanijos, tik močia neleido Ėr. Aš prisimèsiu, ir ans nuveš muno grūdus su savaisiais į malūną Lk.
ǁ Žg prikibti, prisigretinti, prisimeilinti: Reiks atstoti nuo mergaičių, prisimesti prie našlelės NS1037. Ta mergė prisi̇̀metė pri to vaikio Vkš.
ǁ kur prisiglausti, apsigyventi: Likus našle, prisimetė prie brolio ir gyvena Ign. Gera jai, prie bagoto našlio prismetus Ds. Neturiu kur prisimesti N. Kažkieno rudas katinas pri mūsų prisi̇̀metė Up.
17. refl. Skr, Ktk. Trg, Skd, Vkš prikibti (apie ligą): Ažusikrečiu, prisimeta manęsp liga SD437. Kano, ar jau liga kokia prisimes: taip nesigali, nei valgyt norisi Ds. Prisimetė džiova, ir mirė Šts. Ilgai vartojant taboką, prisimeta nosies sloga V.Kudir. Prisimetė jam po tam gelta BPI112.
| Buvo prisimetęs karštis akyse; iš kelių daktarų ėmiau vaistų, ir atpuolė Pšl. Nagais pačiupinėjo, ir karštis prie ronos prisimetė, paraudo aplink Mrj. Ugnis prisimetė R402. Pri̇̀smetė ugnis ingi koją, vėlei sopa Arm.
18. refl. privisti, atsirasti: Niežų prisimetė galva vaikams Šts. Tame darže prisi̇̀metė usnių Škn. Prisimeta pilnos dirvos, kad linūse suskis randas Šts. Kailiniuose prisimetė utėlių Jnš.
19. refl. užsikrėsti, išsiplėsti žaizdai: Šunio dantys – tai žinai: pri̇̀smeta nuog jo [įkandimo] Lp. Nekrapštyk to šašo – kap prismès, tai sunku bus išgydyti Nč. Rodos, tik truputį įdrėskiau ranką, ale kad prisi̇̀metė, tai atsivėrė baisus sopulys Mrs. Kad neprismestų visoki indrėskimai, labai gerai kiaulės tulžim užtept, kai tik insidreski Krok. Kap sušalo, tai vėl žaizda prisi̇̀metė ant kojos toj pačioj vietoj Pns.
20. refl. Dglš dėtis kuo, apsimesti: Kaip tik kas dirbt, tai tu vis sergančiu prisi̇̀meti Sdk. Aš bent tikrai negaliu kęsti tų šventaisiais prisimetusių LzP. Žinojo visa, tik prisimetė nežinančiu Ds. Lapė atsigulė šone kelio ir prisimetė negyva (ps.) Mlt. Vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega TŽII254.
^ Angelu prisimetęs, velnio darbą atliko KrvP(Mrk).
21. refl. prasimanyti kokį reikalą norint kur nueiti: Prisimetęs kažkokiu reikalu, nuėjau pas draugą rš. Nuėjau pas juos, prisimetęs rėčio Ėr.
22. tr. Jž, Kp privirinti, prilieti metalo gabalą (prie norago, prie kirvio ašmenų): Šitos žagrės jau nebegalės pasmailinti, reikės primesti Ps. Nešk į kalvę kirvį, tegul ašmenis primeta Lnkv.
23. tr. paskaninti, uždaryti (taukais, sviestu, pienu), pramesti: Viralą kiek primeti, tai vis gardžiau Rš. Šiandie ne prasta [diena] – primestà (viralas uždarytas riebalais) Al.
24. tr. pritraukti (valktį): Žiūrėk, arklys sunkiai veža – primèsk valktį Km.
25. tr., intr. prigerti svaiginamųjų gėrimų: Primetė šnapšės, kad ėmė keikties Šts. Abudu primẽtę buvo Vkš.
| refl.: Prisimetusiu besugrįžo iš miestalio Šts.
26. intr. pridėti (žodį), pridurti: Ar nepavelysite tamistos prie jūsų kalbos keletą žodžių primestie? Rp. Duok Dieve sveikatos! – primetė moteriškė LzP. Išbalo kaip popierelis, – primetė Striaukienė S.Čiurl.
◊ kùmščią primèsti užduoti, smogti: Jis jai kokią kùmščią pri̇̀metė i pabarė Gs.
po žõdį primèsti pritarti, patarti: Visi primetė po žodį, kad ženytųsi, o dar̃ tylėkit, nieko nekaltinkit Arm. Kap primetėm po žodį, tai ir paklausė Arm.
šùnkojes primèsti; M.Valanč veltui suvaikščioti: Šunkojes primečiau, t. y. darmiai sucangavau, suvaikščiojau J.
žõdį primèsti
1. pasakyti, pratarti: Pratūzino pro šalį, žodžio neprimetęs Šts. Nėkas žodelio doro neprimetė vargšuo par amžių Šts.
2. užtarti: Jei reiks, ir aš primèsiu kokį žodẽlį Gs. Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciecorius parsisakė jų neužkentąs, todėl nėkas nebdrįso jų ginti M.Valanč.
×razsimèsti, razsi̇̀meta, razsi̇̀metė (hibr.) pasimesti, išsiskirti: Be žmonos gyvena: razsi̇̀metė, i baigta Str.
sumèsti, sùmeta, sùmetė
1. tr. visus įmesti, įsviesti į ką, į kieno vidų: Žmogaus medžius in ežerą sùmetė Vv. Tie žmogžudžiai visus turtus nuog jų atėmė, o juos visus sumetė in vandenį BsPIV192. Sumečiau (paslėpiau) į stalčių nuo katės tuos blynus Jrb.
^ Dar kregždės nematęs, vyžas balon sumetė KrvP(Ps).
2. tr. Plng sukrauti metant: Privažiuok prie pieninės, sumèsi bitonus, ir važiuosim Skr. Mergės šiaudus turia sunešti ir ant kūtei turia sumesti D110. Krauju, sukrauju, sumetu krūvą SD123. Šiemet sumečiau keturius kūgius šieno, tai šero bus gana Nč. Šį metą sùmečiau (sutalpinau) visus javus į daržinę Šv.
| prk.: Po žodžiui sumeta (pasako), ir tai vienam gana Trgn.
| refl. tr.: Susimeskite pėdus arti šalinės krašto Žvr. Susmečiau vežimėlį malkos ir nuvežiau Lp.
ǁ refl. tr. metant susirinkti, susikaupti: Mesk po kapeiką [į taupyklę] – matysi, kiek par porą metų susimèsi (susitaupysi) Krš.
3. tr. Jnšk supilti, sudėti, sukrėsti: Reik sumest, sukrėst alų Škn. Atejus subatos dienai, nuvedusys savo svetį į pirtį; sumetusys tenai garo po kelis atvejus ant krosnį, ėmusys su plačiomis beržinėmis [v]antomis nemeilingai plakti S.Dauk.
ǁ užraugti žiemai (daržoves): Sumečiau žiemai pusantros staunelės burokų Vdš. Ar jau sùmetei kopūstus? Trgn.
| refl. tr.: Mes pilną rėčką susimetėm cvikliukų Užp.
ǁ patalpinti skyrium, atskirti (penėjimui): Prielaidinius jau sùmetėm į peną Pjv. Žąsys jau sùmestos į peną Pjv.
4. tr. Lex21, CI433, Varn sudėti po dalį, suaukoti: Sumetė visi mesliavą pinigų J. Svečiai sùmetė muzikantam keletą rublių Rm. Nu ar daug tau sùmetė pinigų? Vdn. Sau gėdą daro visuomenės sumestais pinigais šitaip šeimininkaudami Pt. Kiek jai dovanų sumetė per vestuves, kiek rūbų, audeklų! Ds.
| refl. tr., intr. Šn: Krušai javus pamušus ar ugnelei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį sušelpa S.Dauk. Susimetėme ir pirkome alaus, midaus J. Nedėlioj susmesmà ant buteliuko Dbk. Susimetė anie piningų ir nusipirko gerą daiktą Vvr.
5. tr. Krš sudėti vieną ant kitos (rankas): Geniulis, rankas sumetęs už nugaros, ėmė vaikščioti po kambarį J.Dov. Prejo berniokas artyn ir pamatė, kad jo dėdės rankos ažupkalin sumestos ir viržiais apie eglės prisuktos BsPII203. Moteriškė stovėjo, rankas sumetus ant krūtinės rš.
6. tr. glaudžiai vieną ant kito uždėti, susiausti (skvernus): Sumèsk skvernus, kad nebūtų išsikėtoję Km.
| refl. tr.: Per šaltį negali vaikščioti tik susisegiojęs: reikia sagas atsegti, gerai susimesti ir kietai kokiu pančiu susiveržti Ps. Jau dabar susimečiau kalinių palas, bus šilta Dkšt. Susimesk ploštį, diržu susijuosk – bus šilčiau Ėr.
7. tr. Km, Trgn suveržti, sutraukti, surišti (pavalkus): Žiūrėk, gerai sumesk sąmatą – toli važiuojam Rš. Labai platus lankas, nemožna sumest pavalkai Dgl.
| refl.: Sąmatas stipriai susimetė – neišsikinkys arklys Jnšk.
8. tr. Lš suimti, įlenkti (per platų drabužį): Sumeskit man kelnių antjuostį: man per didelis, ir kelnės smunka Mrj.
| refl. tr.: Kad kelnių juosmuo per platus, tai kodėl pats negali susimèst? Srv.
9. tr. užlenkti, sudėti (klostę): Jei nori, tai siūk rankovaitę, o kur nor koldą sumèsit, kur regėsit Rtn.
ǁ sulenkti: Kirmėlė sumeta kampą (išsilenkia) ir kanda Šts. Kupri, kupri, kuprą sumẽtęs (susikūprinęs), leka i leka Krš.
10. tr. aptraukti, suveržti lanku: Parsinešiau lankų, reiks kipalę sumesti Krt. Šulus dailiai sustatys, lazdos lankais sumes Plt. Trūbas eglės šakos sumestas su mediniais lankeliais (kad būtų garsingesnis) Šts.
ǁ apkalti, apjuosti: Klumpes reik iš anksto sumèsti [viela], ka neparsprogtų Lkv.
11. tr. Gs išarti pirmas dvi vagas suverčiant vieną prieš kitą, padaryti sumetimą: Vagas sumesti N. Juk sumetimą pirmiausia sumeta ir tik paskui viską gali suart Lp.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip jis bjauriai susi̇̀metė: vienur siauriau, o kitur plačiau Šn. Man tai tik susmèst bėda, o paskun tai jau gerai art Lp. Tokiam valkūne susimèst sunkiausia Al. Tiesiai tik susimèsk sumetimą Žvr.
12. tr. sukasti: Po dešine kapai sumesti Všk. Sumesiu prieš tave pylimą ir padirbsiu sustiprinimų tau apgulti SkvIz29,3.
13. tr. apmesti audeklo metmenis: Sumèst sùmečiau, o išaust – kap Dievas duos Lz. Metmenys sumetami spalvotais dryžiais rš. Gražiai sumestą raštą reik gražiai ir atausti Dr.
| prk.: Sumesti planą rš.
| refl. tr.: Pagedo mestuvai, negaliu susimèst siūlus, negaliu nė aust Gs. Sumarginsiu, sumèsiuos ir išausiuos bent pryš mirtį par tris dienas Gršl.
14. tr. suvartoti apmatams: Sùmečiau visus siūlus, ir dar neužteko Als.
| refl.: Susi̇̀metė visas kilogramas bovelnos Jrb.
15. refl. sulėkti, supulti kur: Paukščiai susimetė į krūmus rš. Dezertyrai, sako, į krūmus susimetę rš.
ǁ Pbr sulėkus apsigyventi, įsikurti: Atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus BsPII93. Atmini, kaip blezdingos buvo susimẽtusios į kūtę Krš.
16. refl. susitelkti, susispiesti, susiburti į vieną vietą, į krūvą: Paukšteliai, rudenio sulaukę, sùsmeta vienan daiktan ir lekia šiltuosna kraštuosna Nč. Avys, užvydę vilką, sùsmetė krūvon Grv. Arkliai susi̇̀metė prie ugnies, per ugnį nešoka Rm. Bitės dėl oro atšalimo susimeta į kamuolį J.Krišč. Bitys spieta, susimetusios į kurkūlę Plt. Pažiūriu – ant šakos bitės susimetusios Pš. Bitės dažnai medin susi̇̀meta [spiesdamos] Trgn. Netrukus skrido kitas pulkas žąsų, susimetęs į dvi lygiagretes kartis J.Balč. Zylelės vaikus susi̇̀meta perėti Pp.
ǁ sueiti, susirinkti: Susimetė žmonių būrys ir pradėjo dainiuoti Vvr. Vyrai pypkiauja, susimetę kur į patvorį Mrj. Visi, susimetę priemenės duryse, žiūrėjo kieman A.Vien. Žmonys nuog vargų ginas kap stotkas nuog vilkų, krūvosna susmẽtę Asv. Susimeskite (paraštėje susirinkitės) ir ateikiat še visi BBJoel4,11. Susi̇̀metėm visas būrys bobų ir pradėjom pletkavoti Krkn. Susi̇̀metėm pašokti valandelę Nt. Katram kieme susi̇̀meta ir pavakaruoja [jaunimas] Kp.
| prk.: Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis J.Bil. Svietas iš reto gyveno, tankiausiai susimetęs į kaimus V.Piet.
17. refl. susikoncentruoti, susilieti: Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stambius lašus rš. [Prakaitas,] susimetęs kaktos raukšlėse, stambiais lašais sruvo veidu P.Cvir. Per stiklelį spinduliai susimeta į vieną tašką Mš. Druskos krikštolėliai laiveliu susimetę rš. Visų geriausiai pastijolka susimeta ir užsilaiko pri 10 žingių (laipsnių) šilimos I.
18. refl. pereiti, persimesti į kitą vietą, susitelkti kitoje vietoje: Jūros dugnas iškilo, nusausėjo, vanduo kitur susimetė, ten, kur kevalas buvo naujai įdubęs Mš. Ugnis, šimtąkart nuvyta nuo tvartų, susimetė ant kluono V.Kudir. Pirmiau ranka skaudėjo, paskum skausmas į koją susimetė Up. Kraujas susimetė (suplūdo) jai į veidą rš. Virto, i susi̇̀metė krau[ja]s į sprandą Krš. Krau[ja]s ka kur susi̇̀meta, tad kravauninkas išsklaido Tl.
19. refl. Dbk, Mlt, Kt, Šauk, Vkš, Pvn imti gyventi poroje nesusituokus, susidėti: Susi̇̀meta neženoti i gyvena Smn. Bobą pametė, su merga susi̇̀metė Skr. Visos anos dukterys susimẽtusios gyvena Pp.
20. refl. susidraugauti: Bernas su merga susimetė Jnšk. Mes nebuvom susimẽtę, nesimylėjom Lnkv.
21. refl. susidaryti, atsirasti (apie raukšlę, nelygumą): Raukšlės rankovė[je] susimetė Kltn. Jos veidas buvo išgeltęs, kaulėtas, apie akis susimetusios gilios raukšlės rš. Gunkla susimetė audime, ir per tai nelygus J. Ant delno susimetė popūkštė nuo darbo J. Susimetė ant sprando didžiausis skaudulys Vvr. Uždančiai susimeta arkliams iš ėdimo pelų miežinių Šts.
| Stalas susimetė į gunklas Užv. Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles P.Cvir.
22. refl. Kal, Brs, Vrn persikreipti, išlinkti, susikreivinti: Šiek tiek susimẽtus stalo lenta, tai kliba Rdm. Žalias medis bedžiūdamas susi̇̀metė Bt. Kas gi tom durim pasdarė, kad neseka uždaryt? – Naigi sùsmetė nuog šalčio Lp. Į duris įdėk skersinį: vienos lentos neturia tvermės, susi̇̀meta Skr. Trobos siena susimetė Sn. Iš to neišeis gražus grėblakotis, bo labai susimẽtęs Vdžg. Ratas susimẽtęs, važiuot ledoka Vrnv. Susimetęs kaip melnyčios sparnas LMD.
23. refl. susiraityti, susisukti: Atnarpliok vadeles, tę kur susi̇̀metė Al.
| Mergaitės plaukai gražiai susimẽtę Kš.
| Kelias suktais vingiais susimetęs rš. Žaibas susi̇̀metė KII157.
| prk.: Man klysta liežuvis, susi̇̀meta (susipainioju kalbėdamas) Šln.
24. refl. susiriesti, susigūžti, susitraukti: Anupras iš pradžių verkė, o vėliau sėdėjo susimetęs į krūvutę it ežiukas rš. Jis pasiliko tiesus, nors ir kiek susimetęs per pečius V.Myk-Put. Ta karvė jau visai susimetus, kažin ar kas bus jau iš jos VšR. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328.
| Paseno, susi̇̀metė į kuprą (susikūprino) žmogus – negali jau nė pažinti Trg. Kad duosiu vidupetėn, tuoj kupron susmesi Kp. Cinokas ėjo tylomis, rankas į rankoves susinėręs, į kuprą susimetęs Žem. Į devynias kupras susimetusi moterėlė A.Vencl.
25. refl. Trgn staiga apsigręžti, pasukti priešinga kryptimi: Susi̇̀metė atgal, i bėgt kiek tik gal Žal. Ejo plentu, bet paskui susi̇̀metė vieškelin Lš. Arklys bėgo keliu, bet staiga susi̇̀metė į lauką Jnš.
ǁ šokti, mestis į vieną ir į kitą pusę: Kap šoviau, tai vilkas sùsmetė ir parvirto Vrnv.
26. refl. Plt, Krš, Vkš, Mžk, Šk įtempti jėgas dirbant, suskasti, sujusti, paskubėti: Šįmet su darbais reik susimèsti, būs ankstybas ruduo Šts. Motriškosios, susimèskiat su pusryčiais (greičiau virkite pusryčius)! Šts. Tik biškį susimesk, vyruti, ir pabaigsi lig vakaro pjaut Žg. Kad ir stovėjom lig pietų, paskuo susi̇̀metėm rauti [linus] Nt. Greitai susimèskim, ir pavysim juos Pžrl. Kad aš dar greit susi̇̀mečiau namo, tai nė tamsa neužtiko mieste Žvr. Mitri, susi̇̀metanti motriška Šts.
27. refl. greit suvaikščioti, suvažinėti ten ir atgal: Ot tu greit susimetei (nubėgai ir grįžai) Šl. Mat kaip greit susi̇̀mečiau: per tris valandas penkiolika žmonių į talką pakviečiau Kair.
28. tr., intr. suprasti, suvokti, susiorientuoti: Aš iš karto nesumečiau, ko tau reikia Sdb. Sùmečiau, ka teisybės tokims negal sakyti Krš. Tuoj sumetė, kas atsakyt Ds. Buvau jį susitikęs, tik nesùmečiau paklausti Ll. Tuo pasimatymu (susitikimu) nesumečiau (nesusipratau, nesusiprotėjau) pakalbėti su juo J.Jabl. Jis greit sùmeta, jam daug aiškinti nereikia Lkš. Sumečiau [paklydęs], kad numai būs to[je] pusė[je] Dr. Tu bręsti sparčiai ir jau daug dalykų sumeti teisingai Vaižg.
| refl.: Aš tik tiek susi̇̀mečiau, kad jis pasiklydęs Ėr. Tada nesusi̇̀mečiau paprašyti, gal būtų pažadėjęs Ll. Pradėjo sakyti, paskui susimetė (susigriebė, susilaikė) Ėr.
29. intr., tr. suskaičiuoti: Manai, jis sumès, kiek ten žmonių buvo Tj. Sumèsk – pažiūrėsim, ar tiek ir pas tave gauta Mrk. Sumèsti skaičius (apskaičiuoti) BŽ89.
30. tr. sugalvoti: Paklausykit, ką mano galva sumetė J.Marc. Sumečiau mislią J.
ǁ sukurti, sudėti: Ans sùmetė dainą J.
31. intr., tr. suduoti, sušerti: Vaikuo sùmečiau par nosį už vaipymos Šts. Tam vaikinuo reik į kuprą sumèsti Šv. Eik, nebijok, kad kiek ir sumès per sprandą – neužmuš, bet užtat viską pamatysi ir sužinosi Lk. Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos: „Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!“ – ir vėl da kelias kumščias sumetė BsMtII49.
32. tr., intr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Užeikiam į karčemą, sumeskiam po burną M.Valanč. Vyrai, einam pas mane sumest Lnkv.
33. tr. susiorganizavus ką padaryti: Sumetė (sulošė) proferansą rš. Visas būrelis sumesdavome (sudainuodavome) ne vieną dainą rš. Sùmetu (sušoku) dar polką ir aš Grd.
34. refl. pasirengti (ką daryti): Rožė susimetusi yr kiurti, bet nekiursta Šts.
35. refl. traukti burtą metant lazdas: Susimeskiam lazdoms, eisiam „kiaulę varyti“ Šts.
36. tr., intr. greitomis sukalbėti (poterius), permesti: Nuejęs bažnyčion, poterius sumečiau ir vė namo Prng. Sumèsk kokius poteriukus ir už mane Lp. Nėr man laiko daug melstis: sùmetu kokį poterį vakare, ir gana Šmn. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti rš.
◊ akimi̇̀s sumèsti aprėpti, apimti žvilgsniu: Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti (ps.) Prng.
aki̇̀s sumèsti pradėti miegoti, užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai Plt. Visą naktį neatsitraukė nuo jos lovos nesumesdamas akių rš.
bė̃dą sumèsti (ant ko) nekaltai apkaltinti: Pametė piningus, o ant piemenuko sumetė bėdą, būk ans pavogęs Užv. Ant jo visą bėdą sumetė, ir dabar sėdi [kalėjime] Kp.
bùčkį sumèsti Varn pasibučiuoti.
į dẽbesis sumèsti sudainuoti: Na, vyrai, eitam sumesti į debesis Šts.
kai̇̃p žaibùs sumèsti greit aplakstyti: Beždžionė lapei atsakė: „ … su savo lakiu šūksniu kaip žaibùs visur sùmeti“ PP45.
kal̃tę (kaltýbę) sumèsti (ant ko) nepagrįstai apkaltinti: Sùmetė ant manęs tą kaltýbę Lnk. Jis kaltę sumetė ant manęs rš.
krỹžių sumèsti persižegnoti: Nujau ledu neledu kryžių besumet Dr. Nežymiai sumeta ir jis kryžių ant krūtinės J.Paukš. ×
kùmštą sumèsti Grg padaryti staigmeną.
lùkutus į krū̃vą (į kùpetą) sumèsti Lkv, Tl susituokti.
matùs sumèsti J gudriai sumekuoti, apsukti.
pė́das sumèsti paslėpti, sumaišyti pėdsakus, kad negalima būtų susekti, kur eita, bėgta: Tik į mišką įjota, pė́dos sùmestos, i nė žinios, kur nujota Bsg. Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas V.Krėv.
po žõdį (pórą žõdžių) sumèsti trumpai pasikalbėti: Eidamas pakluonėmis sùmečiau pórą žõdžių su ja Šl. Susitikę sùmetė po žodẽlį ant greitųjų Jnš.
ri̇̀nkį sumèsti sustoti ratu: Ta dingste virtinės žemaičių, savo būdu sumetusios rinki̇̀, teip smarkiai surėmė tą pulką … S.Dauk.
skar̃malus (škurliùs) sumèsti susituokti: Tai mat susiuostinėjo ir sùmetė skar̃malus Šv. Sumèskiam škurliùs, utėlės pačios sueis (taip pašiepdavo be santuokos gyvenančius) Krš.
žaibùs (ži̇́ebus) sumèsti sužaibuoti: Sumetė žaibus, graustinė trenkė ir vėl sugrumėjo Žem. Sumetė žáibus ir prakiuro lyti Šts. Kad žaibus kryžiškai sumeta – trenks LMD. Sùmetė žaibùs ing tą stulpą Žml. Ži̇́ebus kelis sykius sùmetė, gal to lytaus sulauksma Šv.
žõdį po žõdžio sumèsti trumpai pasikalbėti: Sumetėm žodelį po žodelio ir parejom iš vyrijos Rod.
žvilgsniù susimèsti susižvalgyti: Klausom, klausom, – nepatikimai numykė Kuopaitis ir sąmokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum rš.
pasumèsti, pasùmeta, pasùmetė (dial.) tr. visus sumesti: Itas lovas pakapojo ir pasùmetė ugnin Dv.
užmèsti, ùžmeta, ùžmetė
1. tr. Šv, Krok, Mrj metant užsviesti ant ko: Vaikas grėblį ant stogo užmetė Ėr. Ùžmečiau klėty ant užlų lazdą: kai reiks, pasiimsiu Jnšk. Didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto J.Balč.
^ Ko prieš kalną negal užmesti? (plunksnos) Sim. Neužmesi šunies ant kiaulės, kad pats nepjauna Gdž.
2. refl. tr. pakėlus aukštyn užsidėti, užsikelti (ant pečių): Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau J.Bil. Pirmiau užsimèsdavau centnerį, dabar centneris mane sugniuždytų Gs. Parnešiau tokią naštą žolių – vos tik užsi̇̀mečiau Jrb. Pagaliau Bernardas užsimetė ant peties šautuvą, ir jie pasuko į mišką rš.
3. tr. R36 uždėti ant kieno viršaus: Aš tuoj nuvelku nuo savęs skrandą ir ją ùžmetu palviui an sprando Vlkv. Atvedė tada asilaitį Jezausp ir užmetė rūbus savo ant jo, o ans užsėdo ant jo Ch1Mr11,7. Elena stovėjo prieš veidrodį su užmestu ant peties audiniu ir žiūrėjo į save rš.
ǁ SD117 užkloti, užtiesti: Lovą galėtum užmèsti atsikėlusi Rdn. Galinienė kumšteri Barbei; ta padeda duoną ir lašinius ant suolo ir užmeta prijuoste rš.
ǁ prk. pavesti, palikti kam kuo rūpintis: Užmeskit ant jo visą rūpestį Bt1Ptr5,7. Nei maldos, nei įsistojimo šventųjų už lengva sau turėkime, nei viso ant jų užmeskime DP540.
4. refl. tr., intr. ant pečių užsisiausti (drabužį); skubiai apsivilkti: Veliulis tik nuo pečiaus, kailinius užsi̇̀metė ir išlėkė Pc. Grėtė Karalienė užmiršo, kad ją buvo paėmęs baugumas, ji atsikelia, kažką užsimeta ir nueina į virtuvę I.Simon. Užsimesk nors skepetą, tep neik! Šn. Užsimèskit kokius vatinukus, ir nebus šalta Jnšk. Tuoj užsi̇̀metu kalniais ir einu Ds. Turėk tu gražią širdį ir apkuoptą, o Dievui mėgsi ir kuo tuo užsimetės SPII177.
5. tr. metant užnerti, užkabinti: Ugi – man dėdis virvę ant kaklo užmetė ir traukia po balkiu BsPIII80. Voras musei lekant ùžmetė savo šniūrą už koją PP83. Jie pataisė kilpą, ùžmetė an kaklo ir ištraukė pirmą vilką Lnkv.
| refl. tr.: Skolinausi iš privačių asmenų ir buožių, užsimesdamas ant kaklo naują kilpą (patekdamas į sunkią, be išeities padėtį) (sov.) sp.
6. tr. užkišti (angą) metamu daiktu: Mano (vilko) gerklė nei kuolu neužbedama, nei ratu neužsukama, tiktai paršeliu užmetama (ps.) Prng.
^ Gulia sau pupa ausį užmetęs (dedasi nieko nežinąs, nesuprantąs) S.Dauk.
7. tr. staigiai keliant uždėti ant ko, už ko: Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Užmetė rankas į užpakalį, nedavė pabučiuoti Šts. Endrė sėdasi ant suolelio, užmeta koją ant kojos, papučia gurklį ir rūko papirosą J.Paukš.
| Eita koją užmesdamas už kojos, lygu klišas būtų Šts. Užmeta kojas pastaras ant pirmųjų, ir vadina [tokį] arklį strykulys Ggr.
| refl. tr.: Jis pats atsisėdo prie staliuko ant sofos, užsimetė koją ant kojos ir rodė merginai vietą šalia savęs V.Myk-Put.
8. tr. Grd įleisti, nugramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę): Šioj gilmėj užmeskiat tinklus M.Valanč. Dai aš užmesiu šilko tinklelį, dai aš pagausiu marių žuvelę (d.) Tvr. Ir užmeskite tinklus jūsų BPII271. Kai atvyko broliai, davė jiems išsirinkti geriausias vietas, o pats užmetė meškerę paskui J.Balč. Kad tu ir nemoki meškeries ažmèst! Vdn.
9. tr. numesti, leisti nukristi už ko: Kas ùžmetė pirštinę už pečiaus? Šv. Kur tu ažùmetei malkas až pečiaus! Dabar neiškrapštysi Ds.
^ Aš kaip už sienos užmesta (vyrui mirus) Mrc.
10. tr. užgriebti, užkabinti (pjaunant pjautuvu): Jauna mano dukrelė jau nuvargo, jau nuilso, kuo tankiausiai pjautuvėliu užmesdama, užmesdama, kuo tankiausiai saujelėn beimdama, beimdama TDrV199.
11. tr. užkasti, užversti: Šulinį užmèsti KII387. Eik ir ažmesi̇̀ didžiosias duobes an kelio Sdk.
ǁ užtverti: Kelią užmesti N.
12. tr. paduoti kiek (gyvuliui pašaro): Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, kaip pašėlusios bliauna visas rytas! J.Balt. Užmèsk arkliams ant nakties Rs. Užmèsk karvėms šiaudų Jnš.
13. tr. papildomai įdėti kuro (į krosnį): Užmèsk dar kokią pliuskę, bus šilčiau Jnšk. Duoną pašovus, kad apimtų, reikia užmesti užkuro Antš. Tegu merga da ùžmeta pečių – duona bus žalia Sdb.
14. tr. kiek pasnigti: Kad dar̃ dár eilukę sniego užmestų̃! Lp. Ùžmetė kiek sniego, ir važiuoja su rogėm Ėr. Šiandien biškį patraukta, biškį ùžmesta Skr.
15. tr. duoti rankpinigių: Reikia suderėt ir užmèst kiek Lp. Kiaulę suderėjo ir pusę pinigų užmetė, ir lauk dabar jo Lš.
ǁ I duoti viršaus, pridėti daugiau: Jei mylės, klausys, galiu dar kokį šimtą užmesti S.Čiurl.
16. tr. Krok, Ldk, Trgn, Ds, Pn, Slv privirinti, pridurti plieno (prie norago, prie kirvio ašmenų): Kirvį daro iš geležies, ašmenis užmeta plieno Kp. Jau mano noragas visai sudilo, reiks nešt pas kalvį, kad užmestų Mrj. Kirviui plieną priskelti, užmèsti KII201. Užmetu noragą R388. Plienu ažmetu SD351.
^ Tai vynas – šlakelę tegėriau, o dūšią kaip plienu užmetė CII554.
ǁ pastorinti (ką nudilusį): Subrūžino siečkarnos ašis, reikia užmest nedaugį Nč. Nudilus ašis, reikės duot užmest Gs.
17. tr. R34, Šl apmesti audeklo metmenis: Kaip be mestuvų užmesi audeklą, aš nesuprantu Rm. Grabnyčių dienoj užmetus audeklą audžiant labai sukasi (priet.) TŽIII346. Užmès bovelnike, ataus pakulike (juok.) Grd.
ǁ metant įdėti pakraščiams kitos spalvos siūlų: Reik dažyvių ben pašaliams užmesti Šts. Paraštės užmestos plačios, būs puikus audeklas Šts.
18. tr. užlenkti, uždėti (klostę): Pečių linijoje užmetamas dygsniuotas klostas sp.
| refl.: Sijonas lygus, priekyje į vieną pusę užsimeta klostė sp.
19. tr. Lš, Gs sutrumpinti (viržį) užneriant, sumezgant: Užmèsk viržius, bus lengviau arkliams Čk.
20. tr. Trg prapuldyti, nudanginti, nukišti: Ùžmetei kur, o dabar rask, kai reikia Grš. Žùmetei kur kampan, tai ir nerasi dartės Rod.
| refl.: Prapult neprapuolė visai, bet turbūt tik užsimetė kur nors Srv. Užsi̇̀metė kur raštelis, nerandu Lp.
21. tr. palikti, nebetęsti (darbo, sumanymo): Visą darbą užmetė ir išvažiavo an miestą Ėr. Mokslas jo vėl užmetamas rš. Tik neužmeskime šito užmanymo, kaip daug kitų užmanymų! V.Kudir.
| refl.: Baimės paimtas žmogus nebeįstengia susivaldyti: visi jo darbai užsimeta, nieko jis nebepasidaro išmintingai Š.
ǁ atsisakyti, nuprasti nuo ko: Užùmetė lietuvišką kalbą Šr. Rūkiau ir gėriau, o dabar visa ùžmečiau – širdis neleidžia Nmč.
ǁ apleisti, nesirūpinti: Užmesti̇̀ laukai Jz. Naujas dvaro savininkas Trojeckas kirto, pardavinėjo ponų užaugintus miškus, užmetė durpių kasyklą ir pats, ir visi dvariškiai kūreno malkomis A.Vien.
22. tr. Šmk, Šts, Ll atskirti penėti (gyvulį, paukštį), pradėti penėti uždarius: Paršą užmèsim, pašersim, ir bus mėsos Gs. Jau ir mes savo kiaules ùžmetėm Slm. Mūsų jau žąsis ùžmetė Jnšk. Kiaules užmetė penėti, kitas į bulbienas paleido Žem. Da nežino, a bus kas, a ne (apie vestuves), o jau ir jautį ùžmetė penėti Bsg. Užmečiau savo dvi kiaules penui Vv. Ar jau užmetėt žąsis ant peno? Lkš.
| refl. tr.: Nuo rudenio du paršiokus ažsi̇̀metėm. Kad eis doran, tai pavasarį geri bekonai bus Ktk.
23. refl. greit užbėgti, užsiglausti už ko: Jaunoji ažsi̇̀met[ė] až durų priemenėj, kad svotai neregėtų Ml. Kai pamatė bernuželį, už berželio užsimetė ir skarele užsileido Dkšt. Nue[jo] daržinėn i ažsi̇̀metė (pasislėpė), kad niekas jo i nerastų Tvr. Užsimetęs už galvų galo bestovįs velnias Šts.
24. refl. KII178 užšokti, greitai užlipti ant ko: Jis, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimẽtęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt K.Donel. Kai ji jau per girią bėgo ir anie paskui, tai ji užsimetė ant vieno medžio BsPI10. Užsimetu, užšoku ant arklio R323.
ǁ greit užlėkti: Musė užsi̇̀meta seneliui an kaktos (ps.) Brž.
| Tvartą uždegė, nuo kurio ugnis tada ir ant skūnės užsimetė prš.
25. refl. apsisukti, apsigręžti: Aš žùsmečiau ir išejau iš namų, o tu būk sau čia vienas Rod. Žùsmečiau ir nuejau savo keliu Rod.
26. refl. susilenkti, susikraipyti, persimesti: Visas lygus sienojis, tik galas ažsimetęs Ml.
27. tr. SPI146 užduoti, paskirti ką daryti: Darbą užmesdavo, ir dirbk Kp. Kunigas užumetė tris sveikamarijas už gyvus ir mirusius Slm. Ùžmetė šį metą veršiuką auginti Grd. Sirijos karalius užmetė donį mokėti I. Mezliava bus užmesta CI150.
28. tr. nustatyti, paskirti (laiką): Žmonės del savo tiesų ažumeta sau tikrą dieną, kurioj tiesavojasi, aba bylinėja SPI4. Užmeskiam čėsą (viršuje raką), kada aš už tavo žmones turėčiau melstisi BB2Moz8,9.
29. tr. priversti elgtis kaip, užsipulti: Aš jums neužmetu. Nenorite eiti dienų – neganysite medėse Žem. Aš tau savo maršruto neužmetu, važiuok, kaip nori rš.
| refl.: Kad nenorite nuo manęs pinigų, neskolinkite, aš nė vienam su savo pinigais neužsimetu rš.
30. refl. lįsti, prikibti prie ko: Nereikia niekam per daug užsimesti, ypač labai užsiėmusiems žmonėms Pč. Niekad nereik su savo draugyste užsimèsti Alk. Užsimesti senstančiam Rapolui ji nieku būdu negalėjo Vaižg. Norėjo užsimèsti tam vaikiuo Šv.
ǁ apipulti: Jau kaip buvo užsimẽtę vilkai – baisu! Dgč.
31. refl. labai užsinorėti, užsimanyti ko; prisispyrus prašyti, reikalauti ko labai norimo, geidžiamo: Vaikas užsi̇̀metė obuolio Grž. Jis kad užsi̇̀meta barankų kaip mažas vaikas Ps. Sykį užsimetei ko, tai jau tau turi duoti Erž. Sesuo užsi̇̀metė šėpos drapanom Jnšk. Kad jau labai užsi̇̀meti, tai imk sau Sl. Kad užsi̇̀metė, tai niekaip neišsisukiau nedavęs Svn. Užsi̇̀metė – nupirk jam peilį, ir gana On. Kad užsimetė Juzė – leisk ir leisk ant vakaruškų Ps.
ǁ atkakliai pasiryžti, užsispirti ką daryti: Užsi̇̀metė važiuot į miestą, negalim perkalbėt Jnšk. Vakar užsi̇̀metė jin eit į kiną Šd. Tamsta matomai užsimetei viską sužinoti iš pat pašaknių Blv. Vaikinas užsimetė vesti pačią A1884,14. Nėra tokio daikto pasaulyje, ko žmonija užsimetus nepadarytų Vaižg. Kad užsi̇̀meta stovėt, tai nors basliu mušk – nesijudys iš vietos Skp. Pasiutęs ginčas: kad užsimès ką ginčyt, nors tu jam galvą kirsk – neparginčysi Bsg.
×32. (l. zarzucać) tr., intr. padaryti priekaištą: Vienok ir šitai sistemai galima šį tą užmesti V.Kudir. Moka užmesti kitam, o pati toki pat Dr. Ùžmetė, ka pri darbo neinu Užv.
ǁ intr., tr. prikišti kaltę, apkaltinti: Ùžmeta, kad aš jo piningus paėmęs Up. Man užùmeta, kad mano darbas Tj. Kam tu ùžmeti nežinodamas, a? Ktk. Ùžmetė ant jos, nors nekalčiausia Dbk. A matei? Kaip tu gali tokią vagystę užmèsti?! Grd.
33. tr. įdėti riebalų, užspirginti: Ùžmeta riebuliais ir sukepa dešrą Pst. Da ir pervasar turėjom ažmest viralui po trupučiui Ktk. Šįvakar košė ažmestà Ktk.
ǁ pasūdyti: Jei druska nesūra tampa, kuomi užmesim (nudarysim)? CII582.
34. intr., tr. išgerti svaiginamųjų gėrimų: Šoperis užmẽtęs važiavo, ir matai, kas atsitiko Krš. Kai parduosi arklį, eisiam i traktierių užmèsti Up. Stiklinę degtienės ažùmeta burnon Gdr.
| refl.: Per štarkiai drąsos užsimetęs BzF141.
35. tr. skubiai šiek tiek užvalgyti, užkąsti: Koks čia valgymas, kai gyvuliai palaidi: pribėgsi, užmesi bent kamarėlę ir vėl lėk nuo stalo Ds.
36. tr., intr. Jrk36, Lkč, Lkv užduoti, užpliekti: Nė mušo, nė ką, tik truputį par kuprą ùžmetė Šv. Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui par kaktą BsMtII112. Dar gal i munie užmesti į pakaušį Pln. Arkliuo kad užmes su bizūnu! Šts. Ažsipyktinęs diedas ùžmetė ožkai lazda Grv. Ausų jam ùžmetėm ir išginėm Grd. Neklauso, reiks vaikuo diržų užmèsti Krš. Jis užmetė arkliui trečią ir ketvirtą smūgį, ir tas arklys dar smarkiau traukė SI418.
37. tr. pradėti (kalbą): Aš su juo ùžmečiau šnektą, o jis nuėjo, net klausyti nenorėjo Kn. Pamatys žmogų, prilįs, užmès tokią ilgą kalbą Skr. Jis tuo kitą kalbą ùžmeta, neįsišnenka nuo skolos Jrb.
38. tr. pasakyti: Storasta sakė, kad jam jau pusę skolos parsiuntė Domukas, – užmetė tetutė Žem. Arklius da pavogdinsi nuo karčemos, – užmetė Raulas V.Piet. Kap kada tai kad ùžmeta jis kokį juoką! Lp.
ǁ priminti: Aš jam tankiai ùžmetu, kad jis ma[n] skolingas da Jrb.
39. tr. sukelti (baimę, ligą): Policija užmeta tokią baimę žmoguo, kad nė žodžio nebištara Trk. Indrius nuvargęs atsigėrė [v]andenio šalto ir apsirgo: gal kas užmetė ligą O.
◊ ãkį (aki̇̀s, akià, akimi̇̀, akimi̇̀s) užmèsti pažvelgti, dirstelėti: Užmetė ant jo akį ir pažino, kas jis toks Šl. Vieni tik pusberniai… – Žinoma, tokiai panai, kaip tau, nėr kur akies užmesti, – juokėsi antroji Žem. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia Lkč. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų Lš. Eidamas pro šalį užmesk akis J. Ana akim tik užmetė, ir žino viską Ds. Ak mergele, ak dienele, užmesk akelėm Tvr. Akià užmẽtęs ir žinau, kiek čia yra Skp. Savo akims ant ko užmesti B.
akimi̇̀ (akimi̇̀s) užmèsti aprėpti žvilgsniu, užmatyti: Didelė, plati mūsų Dzūkija, jos akimis neužmesi VŽ1905,129. Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti rš.
aki̇̀s užmèsti (dirbant ką) prastai, paviršutiniškai: Daro – tik akis žumest Rod. Padarė – tik akis žumetė Rod.
al̃kį užmèsti (užsimèsti) Šts kiek pasisotinti: Vaikučiai, užmetę alkį, pradėjo savo tarpe žaisti Žem. Drūktenis, valgydamas pietus, alkį jau užmetęsis, ėmė savo žmonai pasakoti Žem. Ùžmetėmos al̃kį, dabar galėsma pabūti lig pietų Pln.
bė̃dą (kaltýbę) užmèsti (ant ko) apkaltinti, suversti kaltę: Ant tos savo mošos visą bė̃dą ùžmetė Plv. Jis ant manęs bėdą ùžmetė Ėr. Marė norėjo užmesti visą kaltybę ant kito rš.
kai̇̃p akimi̇̀ (akià) užmèsti (ùžmeti, užmèsi) labai didelis, kiek užmatomas: Vakzalas kap akià užmèst Lp. Kap akià ùžmeti – didžiuliai plotai Smn. Žemės daug, kap akià ùžmeti, ale menka Lp. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio V.Krėv.
kai̇̃p už ausų̃ (už ausiẽs, už savę̃s) užmèsti labai greitai suvalgyti: Nešk daugiau, čia jam nieko nėr, kaip až ausų̃ ažùmetė Ut. Kas čia tokiam vyrui – kaip už ausiẽs ùžmetė, ir gana Skdt. Kai žu savęs žumečiau Pls.
kláusimą užmèsti paklausti: Ivonas užmetė klausimą apie tai V.Piet.
matùs užmèsti J gudriai sumeluoti, apsukti.
mį̇̃slę užmèsti J.Jabl(ž.) užklausti.
núobodulį užmèsti prasiblaškyti, nenuobodžiauti: Buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį rš.
per aki̇̀s užmèsti laikyti kuo: Rūstai mumus kalbėjo, tikėdamas (užmesdamas mumus per akis) mus esančius spiegoriais žemės BB1Moz42,30.
rankàs užmèsti (ant ko) nustverti, pačiupti: Ir norėjo anoj valandoj vyriausi kunigų ir mokytojai rašto rankas užmest ant jo GNLuk20,19.
ši̇̀kną užmès nieko gera nebus: Eis perdien viksvų pjaut, užmès tą ši̇̀kną! Lp. Pavalgysi tu tę spirginio, užmesi̇̀ ši̇̀kną! Lp.
už lū́pos užmèsti
1. kiek užvalgyti: Bobut, duok ką užmèst už lūpos Ukm.
2. išgerti kiek svaigiųjų gėrimų: Jau jis biskį už lū́pos užmẽtęs Skr.
žõdį užmèsti užtarti: Nor motka už ją palaiko, kokį žõdį ùžmeta, ir tai gerai Alv. Jis už mane žadėjo irgi kokį žodį užmesti Lš. Jis ùžmetė už jį žõdį, ir paliko neišmetę iš buto Rm.
žvil̃gsnį užmèsti dirstelėti: Povilas retkarčiais užmesdavo pavydų žvilgsnį į nerūpestingus bendrakeleivius J.Avyž.
Lietuvių kalbos žodynas
kailis
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
káilio dirbìmas mūšis: Kaip daug tokių dirbimų kailio neužrašyta. Piet.
káilio išmangū̃rijimas išpėrimas, sumušimas: Už kailio išmangūrijimą dar ponui rankas nubučiuodavo. rš.
káilio lupìkas išnaudotojas: Ponas – kailio mūs lupikas. rš.
káilio ráugas bjauri rūgštis: Duona įgavo kailio raugą tiek ilgai berūgdama. Slnt. Tas kisielius perrūgęs, smirda kailio raugu. Klvr.
káilių raugaĩ bjauri rūgštis: Gira kailių raugais nurūgo. Ds.
káilis brangùs vengiama gauti pylos: Ale kai kailis brangus, tai ir tylėjau. Šmn.
devýnis káilius dýžti labai išnaudoti: Samdiniams jis geriau primes kelias markes, bet užtai dyš nuo jų devynis kailius. rš.
devýnis káilius lùpti labai išnaudoti: Jo dvaras užstatytas, todėl ir lupa nuo mužiko devynis kailius. rš.
devýnis káilius nulùpti
1.brangiai pareikalauti (už darbą ar pirkinį): Už tą saują grūdų tau devynis kailius nulups, mielas pone. Avyž. Tik, susimildamas, neik pas agentą Bruzgulį, jis devynis kailius nulups, paminėsi mane!. Andr.
2.smarkiai sumušti: Aš tau kad nulupsiu devynis kailius, tai tu man neišdykausi!. Kt.
devýnis káilius nuplė́šti labai brangiai pareikalauti užmokėti: Pagaliau vežikai mūsų lagaminus iškrovė pas kažkokio traktieriaus duris ir, už atvežimą nuplėšę devynis kailius, vėl nudardėjo į stotį. Vencl.
deviñtą káilį nudìrti išnaudoti, nuskriausti: Tas tik ir žiūri darbininkui devintą kailį nudirti. Vencl.
deviñtą káilį nulùpti brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nulupo nuo manęs. Šk.
deviñtą káilį nuplė́šti Šk. brangiai paimti (už darbą ar pirkinį): Devintą kailį nuo manęs nuplėšė. Snt.
dù káilius nulùpti išnaudoti: Gaspadorius, kad galėtų, du kailius iš samdininko nuluptų. KrvP. Nuo vieno jaučio nor du kailius nulupti. Dr.
išdỹkęs káilis išdykėlis, padauža: Ot išdykęs kailis tas mūsų vaikas!. Skr.
kíetą káilį turė́ti būti nejautriam ar neklusniam: Per daug jis kietą kailį turi, kad klausytų. Jnš.
kitaĩs káiliais apsimainýti pakeisti pažiūras: Iš karto kiek prilindo į įstaigas apsimainę kitais kailiais. Škn.
nečỹsto káilio
1.piktas: Mat koks nečysto kailio šuva. Ėr.
2.nedoras: Jis labai nečysto kailio. Ėr.
nedõras káilis nenuorama: Ak tu, nedoras kailis!. Ps.
nedõro káilio
1.piktas: Tas šuva labai nedoro kailio. Ėr.
2.savanaudis, blogas: Toks jau nedoro kailio tas senis, matai, tyčia leidžia avis į burokus. Jnš. Nedoro kailio boba. Pc.
nesavamè káilyje prastai nusiteikęs: Bastėsi visą vakarą nesavame kailyje. Avyž.
pasiléidęs káilis išdykėlis: Jau toks pasileidęs kailis tas vaikpalaikis, nieko nebeklauso. Jnš.
paskutìnį káilį lùpti išnaudoti: Taipgi reikia, man rodosi, stebėtis, jeigu lietuviai lupa paskutinį kailį nuo lietuvių. Kudir.
paskutìnį káilį nulùpti labai išnaudoti: Žiūrėk, Baraišai paskutinį kailį nulupo: už tai, kad tas dar peržiemojo savo grytelėje – kasdien dvaran prie kūlės kvietė. Vien.
pàts (kieno)káilis labai panašus į ką: Tas tavo vaikas pats tėvo kailis: taip pat lūpas sustatęs, taip pat susiraukęs. Brs.
ramaũs káilio tylus, rimtas: Buvau irgi tokia nelabai ramaus kailio. Ppl.
savamè káilyje nenusiturė́ti šėlti, išdykauti: Nenusituri vaikas savam kailyje, reikės vėl lupti. Krs.
savamè káilyje nenustìgti išdykauti, triukšmauti, šėlti: Tada gi tu nenustigsi savam kailyje. Krs.
savamè káilyje nerìmti šėlti, išdykauti: Kodėl gi šiandien vaikai taip nerimsta savam kaily?. Slm.
savamè káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Savam kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria. Bub.
savamè káilyje netvérti nerimti, labai nerimauti, jaudintis: Jis žmogus nebetveria savam kaily. Jnšk.
sàvo káiliu pačiam, praktiškai (patirti kokią blogybę): Pamatysi, kaip jin pati savo kailiu pajus jo ranką. Jnš. Bet kad tam „podporučikui" ar „poručikui" narsumo netrūksta, patyriau šiandien savo kailiu. Pt. Žinoma, gerai, kai tautos rinktas atstovas ir viena, ir kita pats savo kailiu išbando. Šein.
sàvo káilį gélbėti ištrūkti iš bėdos: Patark, kaip mums ir tą žmogų, ir savo kailį gelbėti. Trein.
sàvo káilį įkìšti
1.patekti į bėdą, įkliūti: Aš manau, kad jis įkiš savo kailį žandarams. Myk-Put. Ne kartą vilkus nuo bandos praginiau, du kartu vos savo kailio neįkišau. Bs.
2.žūti: Bet per tai ir pati savo kailį įkišo. Valanč.
sàvo káilį įmer̃kti įkliūti, patekti į bėdą: Žandarai pradėjo ginti, bet ir jiem pateko įmerkti savo kailį. Kudir.
sàvo káilį išnèšti ištrūkti, išvengti bėdos: Džiaugėsi peliutė, pati savo kailį išnešusi. Jabl. Tavo laimė, kad suspėjai laiku išnešti savo kailį. Varn.
sàvo káilį išvadúoti išsigelbėti, išsisukti iš bėdos: Tą pavojaus valandą visi suerzinti, išsigandę žiūri tik ties savimi, kiekvienas tik susirūpinęs, kaip savo kailį išvadavus, kaip savo turtas išgelbėjus. Pt.
sàvo káilį mainýti keisti pažiūras, prisitaikyti: Kodėl tu tiek kartų savo kailį mainai, Viliau?. Simon.
sàvo káilyje neišsitèkti nerimauti: Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?!. Rm.
sàvo káilyje neištvérti neiškęsti (ko nepadarius): Jau jis neištveria savo kaily nepasakęs ko nors jauniesiems. Cvir.
sàvo káilyje nerìmti
1.šėlti, triukšmauti: Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily: išlipo iš krantų pasižiūrėti.... Mont.
2.kilti dideliam norui, panūsti, neiškęsti: Kalvis nupasakojo siuvėjui savo kelionės tikslą, nupiešė jį tokiomis gražiomis varsomis, kad ir siuvėjas neberimo savo kaily, panūdo eiti drauge laimės ieškoti. Nėr. Pajutęs gerą kąsnį senis iš papratimo savo kaily nerimsta. Pt.
sàvo káilyje nesikę̃sti nerimti, jaudintis: Jisai savo kaily nesikenčia. Ss.
sàvo káilyje nesitvérti
1.šėlti, išdykauti: Paėdę, išsiganę, savo kaily nesitveria. Vkš. Savo kaily nesitveriančius lupa. Grž.
2.labai jaudintis, nervintis: Nesitverdama savo kaily bėgu prie sodo vartų ir žūriu pro laukus į girios aikštelę, kur baisiausiai siaučia pragariškas armotų trenksmas. Pt.
sàvo káilyje nestýgti labai rūpintis: Aš nestygstu savo kailyje: juodu serga, o aš čia sėdžiu. Jrb.
sàvo káilį nèšti bėgti, sprukti: Bailūs kiškiai, pastatę ausis, nešė tolyn savo kailius. Vien. Nešk ir tu savo kailį į kitą ūkį, pamatysi, ar bus gerai. Šl.
sàvo káilyje netil̃pti šėlti, išdykauti: Šitie štai dar vakar buvo nebrendėliai, vėjavaikiai, netilpę savo kailyje. Vaižg. Benius nebetilpo savo kailyje. Avyž. Toksai jis, geros nuotaikos ir netelptantis savo kailyje, ir su Deimante susipažino. Bub.
sàvo káilyje netvérti šėlti, triukšmauti, labai juoktis: Vyrų užstalė, kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo kailyje. Cvir.
sàvo káiliu pajùsti praktiškai įsitikinti: Pone profesoriau, turėjote progos savo kailiu pajusti autoritetinės valdžios kietumą!. Andr.
sàvo káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga – uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus. Vien.
sàvo káilį prikaĩsti nukentėti: Už tai, kad karves suleido į dobilus, dar jis man prikais savo kailį!. Paį.
sàvo káilį sáugoti būti savanaudžiui: Ale ir žmonės: tik savo kailį saugo, o dėl kitų galvą nė kiek neskauda. Jnš.
sàvo káilį vadúoti stengtis išvengti bausmės: Kas meluoja, savo kailį vaduoja. Jnš.
nè sàvo káilyje nerimsta: Ubagė ne savo kaily: kad nepažintų sūnus, bijo. Mšk.
siùtusio káilio piktas: Jis siutusio kailio. Žml.
sveĩką káilį išnèšti pasprukti, išsigelbėti: Užkiršinau bobas, tai kad ims braklyti – vos sveiką kailį išnešiau. Ll. Džiaukis, kad sveiką kailį išnešei!. Mrj. Durtuvą atidavei – žiūrėk dar, kad sveiką kailį išneštum. Saj. Žandarai nesiryžo avilio judinti ar jiems į galvą neatėjo, ir taip Adomas išnešė sveiką kailį. Cvir.
sveĩką káilį ištem̃pti pasprukti, ištrūkti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis. Sk.
sveĩką káilį išvil̃kti pabėgti, ištrūkti: Ką ten! Tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį per duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius. Jnš.
sveĩką káilį parnèšti pareiti ištrūkus: Vos tik sveiką kailį parnešiau. Jrb.
káilį angýti perti, mušti: Kai kailį imsiu su lazda angyti, tai klausysi!. Gr.
káilį ángti perti, mušti: Pradėjo vyras vokiečiui kailį angti. ps.
káilį aplýginti apmušti: Aplygino jam kailį gerai, tai dabar vaikas kaip vaikas. Jrb.
káilį apráižyti išperti, apmušti: Apraižys tau tėvas kailį, ir bus tau!. Tl. Jei neįpuolė atgal į kamarą, tai ir gerai kailį apraižė. Žem.
káiliu (kieno)apsisègti užmušti: Neik niekur, ka anas vis lygu apsisegs tavo kailiu. Arm.
káilį atbárškinti primušti, prilupti: Reikia gerai arkliui atbarškint kailis, tada nustos baidytis. Ds.
káilį atkasýti primušti, prilupti: Aš tau atkasysiu kailį botagu!. Ds.
káilį atkatúoti primušti, prilupti: Kad aš tau atkatuosiu kailį, tai tu žinosi kaip rūkyti!. Alv.
káilį atkrẽnyti prilupti: Muškis muškis, kai atkrenys kada kailį, tai bus!. Mlt.
káilį atkùlti primušti: Kad atkūlė gerai kailį, tuoj liko geresnis. Ds.
káilį atnė́ręs (į ką)
1.labai panašus: Ta Madlė į savo tėvą ir kailį atnėrusi. Simon. Bus į tėvą ir kailį atnėręs. Krtn. Karvaitė visą kailį bus į motiną atnėrusi. J. Tas tavo vaikas į tave visai kailį atnėręs. Klp.
2.panašus savo pažiūromis: Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikelio sūnus!. Simon.
káilis atsakỹs bus mušamas, lupamas: Bene tavo valia – turi eiti, o ne, tai tavo kailis atsakys. Žem. Kaip tu nori, tavo paties kailis atsakys, kad neklausysi, gausi nuo tėvo. Tl.
káilį atskal̃bti apmušti: Aš jam gerai atskalbiau kailį, tai žinos, kad taip nereikia daryt. Rs.
káilį atšérti primušti, prilupti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai. Stk.
káilį atšùtinti prilupti: Reikia jum gerai atšutint kailis diržu, tai nustosta dūkt. Ds.
káilį atšveĩsti primušti, prilupti: Jam kailį atšveitė Jonas diržu. Ds.
káilį atvanóti prilupti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Prl.
káilį áusti mušti, lupti: Ar girdi? Ta vėl vaikui kailį audžia, ar jau galva susisuko?. Jnš.
káilį áušinti mušti, lupti: Tai ką, aušino vėl tau kailį!. Plng.
káilį bárškinti mušti, lupti: Mačiau, vėl barškinai kailį šuniui, ar vėl padarė ką?. Ut.
káilį botagúoti mušti, pliekti botagu: Palauk, aš tau kailį imsiu botaguoti, tada suprasi. Auk.
káilis brãzda apie mušimą, lupimą: Tik neklausyk tu manęs, kaip imsiu aldabyti, kad ir kailis brazdės!. Brs.
(kieno) káilyje bū́ti patekti į kieno padėtį: Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. rš. Nenorėčiau jos kaily būt. Kdl.
káilis bùvo darbè mušė, lupo: Tai tavo kailis šiandien vėl buvo darbe. Šl.
káilį čáižyti mušti, lupti: Pradės tau tėvas tuoj kailį čaižyti, kad tai darai. Krs.
káilį derė́ti mušti, lupti: Aš deru kailį, t. y. mušu, dyžu su rykštėmis. J.
káilį dėvė́ti prisìminant labai mušti, pliekti: Dėvėk prisimynęs vaikui kailį, tik tada išaugysi žmogų. Sk.
káilį dìrbti mušti, lupti: Dirbtas kailis brangesnis. KrvP.
káilį dyrióti mušti, lupti: Paliksiu prie dėdės, lai dyrioja tau kailį. Skd.
káilį dìrti mušti, lupti: Diria vaikui kailį, net kudlos lekia. Skd.
káilį dýžti
1.mušti, lupti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas kailį dyžia. Vvr. Nuo mažumos dyžk kailį vaikui, ir bus žmogus. Jnš.
2.išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą kailį dyžė ubagei, ko čia benorėt. Jnš.
káilis drẽba ima baimė: Man tik kailis tir tir ėmė drebėti, kai į duris pasibeldė. Jnš. Jo kailis dreba. PnmA.
káilį drẽbinti baimintis, bijoti: Nėr ko kailį drebinti dėl kito. Ms.
káilį dùlkinti mušti, lupti: Ar girdėjot? Vakar vakare kad dulkino tai dulkino Jurgelis Ermutei kailį!. Jnš.
káilį dúoti mušti, lupti: Taip jau davė tėvas kailį, – paėjo kiek, ir vėl kiša liežuvį. Šl.
káilį éngti mušti, perti: Kam tam vaikui kailį engti be reikalo, ar jis ką supranta. Škn.
káilį éngti prisìminant labai išnaudoti: Ir toks lygus savo mužikams engė mužikų kailį prisimindamas. Žem.
káilį er̃kėti mušti: Šiandien vėl ans savo pačiai kailį erkėjo. Krp.
káilį gélbėti stengtis ištrūkti (iš bėdos): Tu dabar nori kailį gelbėt?. rš.
káilį įdìrbti prilupti, primušti: Kai įdirbs jai kailį, tai pasijudins prie darbo. Brt.
káilį įdùlkinti prilupti, išperti: Gerai jam įdulkino kailį, pylė, kiek norėjo. Jrb.
káilį įdúoti
1.įkliūti į bėdą: Kiekvienas bijosi savo kailį įduoti, o drąsuolių mažai. Žem.
2.gauti mušti, lupti: Na tai kaip – įdavei kailį dėl tos panos?!. Škn. Gerai, kad pro duris išaudei, būtum kailį įdavęs. Ll.
káilį įdúoti į dárbą gauti mušti, lupti: Girdėjau, kad vakar vėl buvai kailį į darbą įdavęs. Šl. Kad neklausai, per tai ir kailį į darbą įdavei. Grz.
káilį įdúoti į gárbaną patekti į vargą: Oi ta mergelė durnai daro už ano eidama: tai įduos kailį į garbaną, verks šunį apsikabinus. Škn.
káilį įkárti prilupti, apmušti: Nutverdavo ir gerai įkardavo bobai kailį. Trgn.
káilį įkìšti į bėdą įkliūti: Tau taip ir knieta kailį įkišti. Pns. Iškilo aikštėn šuniška jo baimė įkišti kailį. rš. Įkišai kailį ir kentėk, ką padarysi. Ms.
káilį įmer̃kti įkliūti į bėdą: Įmerkei kailį, tai ko dar dabar vaipaisi?. Jrb.
káilį im̃ti perti: Neklausyk neklausyk – ims tau tėvas kailį. Slm.
káilį išangýti išperti, prilupti: Paėmęs diržą kad išangysiu tau kailį, žinosi!. Šd.
káilį išángti išperti, prilupti: Gerai išangiau vaikui kailį. Vv.
káilį išáusti prilupti, išperti: Išaustų [girtuokliams] kailį, bijotų bedraibsytis pakeliais. Krš. Išausiu kailį už lakstymą. Vvr.
káilį išáušinti primušti, prilupti: Kailį jam gerokai išaušino. Klp.
káilį išavė́ti primušti, prilupti: Aš jam kailį gerai išavėjau. Skr.
káilį išbalnóti prilupti: Kur man pagalys, aš tai katei vėl išbalnosiu kailį!. Skr.
káilį išbélsti primušti, prilupti: Palauk, išbelsiu tau kailį!. Skr.
káilį išbìldinti prilupti: Kai kailį jam gerai išbildinsiu, tai žinos!. Skr.
káilį išblìzginti primušti, prilupti: Tai ar pačiam, tokiam vyrui, išblizgino kailį?!. Jnš.
káilį išbrūkliúoti primušti, prilupti: Išbrūkliuok marčiai kailį, ir tylės. Krkl.
káilį iščáižyti primušti: Nieko nebus, reikės kailį tau iščaižyti, gal nusiraminsi. Lnkv.
káilį iščíežti prilupti: Tėvas iščiežė jam kailį už lakstymą naktimis. Pln.
káilį išdarýti primušti, prilupti: Aš jam kailį kaip išdariau, tai nereiks jam daugiau vogti. Slk.
káilį išdėvė́ti primušti: Tik tu nenurimk, kad išdėvėsiu kailį, čiaudėsi tik vien!. Jnš.
káilį išdìrbti primušti, prilupti: Kai išdirbsiu tau kailį, ir kada gimęs atsiminsi. Žmt. Kai išdirbs tėvas kailį, tai žinosi!. Kt. Išdirbo pačiai kailį. Klvr. Išdirbk gerai kailį – ir dvės, atsimins. Prn.
káilį išdìrti primušti, prilupti: Ko neklausei, bene nori, kad kailį išdirčiau?!. Brs.
káilį išdýžti primušti, prilupti: Išdyšiu tau kailį, tik, veizėk, tada nekriok. Ms.
káilį išdùlkinti prilupti: Na ir gerai, kad tau tėvas kailį išdulkino. Krs.
káilį išdúoti prilupti: Kad išduotų kailį gerai, būtų kitoks. Kž.
káilį išekė́ti primušti, prilupti: Išekėsiu tau kailį už neklausymą!. Ms.
káilį išéngti prilupti: Išengė kailį su rimbu ir buvo po visko. Vkš.
káilį išer̃koti išperti: Paveizėsi, kai aš tau kailį išerkosiu. Šts.
káilį išgélbėti išsisukti iš bėdos: Tai šiaip taip išgelbėjai kailį nuo žmonelės, negavai lupti. Šl.
káilį išir̃kioti primušti, prilupti: Palauk, tu išmanysi, kad tau gerai iširkios kailį!. Brs.
káilį iškáišti primušti, prilupti: Kad gerai iškaištų kailį, ir nebeimtų ne savo. Ms. Kaip iškaiš kailį, tai žinos, kur pipirai auga!. Dj.
káilį iškarnãpyti išperti: Aš tau kailį iškarnapysiu!. Brs.
káilį iškáršinti išperti: Jai kailį iškaršino ir išvarė šunų lodyti. Krž.
káilį iškar̃šti
1.primušti, prilupti: Mama, kai parnešiau [pavogęs] griviną, reikėjo man duot beržinės košės, kai parnešiau avį, reikėjo kailį iškaršt, o kai kviečių parnešiau, mane pražudei. Gdž. Kailį iškaršti tau reiktų. Cvir. Aš jai kada nors iškaršiu kailį už lakstymą pas tą šlubį. Kudir. Gerai kailį jam iškaršė per patalkį. Jrb. Kai iškaršiu kailį, žinosi daugiau taip nedaryti. Aln.
2.sulydyti: Tą vakarą smarkus lietus jiems iškaršė kailį. Avyž.
káilį iškasýti primušti, prilupti: Tau tik brūklį paimti ir kailį iškasyti. Skr.
káilį iškedénti prilupti: Nu ir gerai jam kailį iškedeno tėvas. Jrb.
káilį išklėstúoti prilupti: Kaip aš tau kailį išklėstuosiu, tai tu visą amžį atminsi mane!. Erž.
káilį iškočióti primušti, prilupti: Nei pačios, nei marčios, – kas tau kailį iškočios!. Saj. Reikėjo tik kailį iškočioti tokiai panai, ar nemokėjai?!. Jnš.
káilį iškrė̃nyti prilupti: Kad aš tau iškrėnysiu kailį, tai nenorėsi po svetimus sodus landyti!. Tv.
káilį iškrė̃sti apmušti: Daugiau nieko, tik kailį iškrėsti, ir viskas praeis. Šts.
káilį iškùlti primušti: Aš jau nebegaliu, pamatysi, kaip tam katinui iškulsiu kailį. Ds.
káilį iškùtryti prilupti: Iškutrijau kailį, kad žinotų ir kitą kartą tokių šposų nekrėstų. Brs.
káilį išlýginti prilupti: Ar nori, kad kailį išlyginčiau, ką čia dabar dirbi?!. Jrb.
káilį išlùpti primušti: Išlupsiu gerai kailį, visa siusta tavo išlakstys. Vvr. Aš tau išlupsiu kailį, kad neklausai. Mrj.
káilį išmangū̃ryti primušti, prilupti: Aš tuoj jam kailį išmangūrysiu, kad tik užspėjus. Žem.
káilį išnérti primušti, prilupti: Išnerk gerai tu jam kailį. Alk.
káilį išnèšti ištrūkti: Vyram, matyt, pasisekė išnešti kailį. Avyž. Kur jau čia suksis: jiems bet tik kailis išnešt!. rš. Tik kailį išnešiau, kaip pradėjo anys daužytis. Grv.
káilį išper̃ti prilupti: Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim. Myk-Put. Greičiau eik, suieškok; nesurasi, visą kailį išpersiu!. Bil.
káilį išpìlti prilupti: Gana tokiam išpilti kailį, ir ateis į protą. Avyž. Išpilk tik kailį su sprunguliu, ir nutils. Jnš.
káilį išplóninti išperti: Dabar imkim ir išploninkim kailį tam, kur prie sienai guli. Rs.
káilį išplum̃pinti prilupti: Kodėl tu piemenukui kailį išplumpinai?. Skr.
káilį išplum̃pyti prilupti: Anam reikia kailį gerai išplumpyti. KlvrŽ.
káilį išpùrtyti prilupti: Na kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?. Jrb.
káilį išpū̃sti prilupti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę gerai. Lnkv.
káilį išrangýti sumušti: Jam reikia gerai kailį išrangyti, tada bus kitoks. Skr.
káilį išrašýti prilupti: Kaip aš tau išrašysiu kailį, tai atsiminsi, kada gimei!. Al.
káilis išrū́go nusilpo begerdamas, nusistekeno: Vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė. Dauk.
káilį išsiver̃sti pakeisti pažiūras: Išsivertę kailius, tokie čia ir lenkai. Rdn.
káilį išskal̃bti sumušti: Geriau neprasidėk: kailį išskalbs, ir tiek tebus. Ll. Išalkus parėjau kitos dienos popiete, mama išskalbė kailį, o paskui padavė tokią lėlytę. Bub.
káilį išskùsti sumušti: Palauk, atjoja Šarūnas, jis tau išskus kailį, kaip tavo broliui buvo sumanęs. Krėv.
káilį išspìrginti smarkiai sumušti: Sako, ant turgaus nei iš šio nei iš to taip išspirginęs žmonelei kailį, kad baisu. Jnš.
káilį išsùkti išvengti kokios bėdos: Ilgai bylinėjo, ale ką tu jam padarysi, vis tiek raitės raitės ir išsuko kailį – nepakliuvo. Jnš.
káilį iššukúoti primušti, prilupti: Iššukuosma tavo seną kailį!. Užv. Gerai iššukuok kailį, ir klausys. Užv.
káilį iššùtinti prilupti: Kazokai jums iššutins kailį. Sruog. Iššutino tėvas bernui kailį. Srj.
káilį iššveĩsti prilupti: Neverk, ba kai iššveisiu kailį, tai žinosi!. Alv. Iššveisk vaikui kailį, nedirbs niekų. Srv.
káilį ištarkúoti prilupti: Nu ir ištarkavo jis vakar tai mergai kailį. Jnš.
káilį ištriñkti išbarti, iškoneveikti: Man patiko jo atvirumas ir drąsa, su kuria jis ištrinko mums kailį už blogą vadovavimą. rš.
káilį išvangū̃ryti prilupti: Už tokį darbą reik gerai jam kailį išvangūryti. Ll.
káilį išvanóti prilupti: Kaip išvanos tau kailį, tada žinosi!. Kdl. Už tokį darbą tau gerai reikia kailį išvanoti. Bgs.
káilį išvąšúoti primušti: Išvąšuosiu kailį – tinginys tuoj išgaruos. Snt.
káilį išvelė́ti primušti, prilupti: Saugokis, kad ir tau kailio neišvelėtų. Krs. Na ir išvelėjo kailį. Mrj.
káilį išvélti primušti: Išvėlė kailį, bus dabar ramesnis. Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga. Vlkv.
káilį išver̃sti pakeisti pažiūras: Gal dar atsiras tokių, kurie, paskaitę mano žodžius, pasakys, kad, girdi, tas išvertė kailį... Tai tiesa. Aš kailį išverčiau, bet tik į gerąją pusę. rš. Nu ans tai taip greitai kailį išvertė, manė, kad niekas nesupras. Šv. Kaipgi atskirti, kuris iš tikrųjų nusivalė dvasinį purvą ir nuoširdžiai dirba Tėvynės labui, o kuris tik išvertė kailį ir pirmai progai pasitaikius dar kartą jį išverstų mainais į šiltą vietą. rš.
káilį išver̃sti į añtrą pùsę pakeisti pažiūras: Kaip moka kailį išversti į antrą pusę!. Šv.
káilį išvė́tyti prilupti: Kai išvėtysiu kailį, tai daugiau taip nedarysi!. Ll.
káilį išvokúoti prilupti: Aš tau kailį išvokuosiu, jei nesiliausi išdykauti. Šv.
káilį išžãryti prilupti: Kaip anas pačiupęs gerai kailį išžarys, tai žinos daugiau nelįst į svetimą sodą. Paį.
káilį kaĩsti mušti, lupti: Kai pareisi namo, tai, vaikel, tau tėvas kailį kais. Lš.
káilį kaĩšti mušti: Tokiam neklaužadai reik kasdien kailį kaišt. Rs.
káilį kapóti mušti, lupti: Be reikalo tam vaikui kailį kapoji, ar jis ką supranta. Jnš.
káilį kar̃šti mušti, lupti: Sučiupę savo arklį nujojant, karšia kailį tokiam raiteliui. Pt. Už tokį darbą, vaike, tėvas karš tau kailį. Ėr.
káilį kasýti spausti prie darbo: Per metus tau kailį kaso gaspadorius, ir ne ką tegausi. Pnd.
káilį kedénti mušti, lupti: Susilaukė bobelė, ko norėjo: sako, jau kedena vyras kailį. Jnš.
káilį kočióti mušti, lupti: Neturi pačios, nei marčios, niekas kailio nekočios. Brs.
káilis krãtosi
1.bijo: Kur ten girsies, nė į tą pusę! Bet... man kailis kratosi, bijau. Žem. Ir man kailis ėmė kratytis, o ans baras, ir gana. Tl.
2.labai nenori, nemalonu: Taip priprato tingėti, jog, apie darbą atsiminus, kailis jai kratėsi. Žem.
káilį kùtryti mušti: Kutryk kutryk jam kailį, matai, ką jis padarė. Vl.
káilį kutúoti lupti: Tėvas kutavo jam gerai kailį, kas iš to?!. Vl.
káilį lýginti mušti: Ar tu motina, ar ne – kailį lyginsiu. Skr.
káilį lùpti
1.mušti: Lupk lupk gerai tam šuniui kailį, nesitąsys naktimis. Žž. Oo, kaip jai mažutei tėvas lupo kailį – juoda mėlyna būdavo. Jnš.
2.varginti, išnaudoti: Baisiai man kailį lupo visą gyvenimą, dabar tik atsitiesiau. Jrb. Buvau kaime – vargau, išvažiavau miestan – tas pats, argi ir duosies per visą amžių kailį lupti. rš.
káilį mainýti rš. keisti pažiūras:
káilį mangū̃ryti mušti: Ar vėl mangūrijai kailį šuniui?. Škn.
káilis nepatiñka nemielas: Jeigu kailis nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
káilis nerìmsta baisu: Ale mat kailis nerimsta – tokie laikai dabar baisūs. Sur.
káilyje nerìmti išdykauti, triukšmauti: Kai prisigeria, tai kailyje nerimsta. Pc. Vaikai iš to linksmumo kailyje nerimsta. Varn.
káilyje nesitvérti
1.nenustygti: Aš jau tuokart nebtveriuos kaily, mirštu iš juoko. Pln.
2.jaudintis: Laukiam čia tavęs, nebsulaukiam – kailyje netveriamos. Plt.
káilio nesuvaldýti pasileisti, nesitvarkyti: Jeigu savo kailio nesuvaldai, tai tada ir išeini velniop. Sur.
káilį nèšti bėgant gelbėtis: Plechavičiukams tris kartus iššovus, teko nešti kailį kaip zuikiams. Trein.
káilyje netil̃pti
1.šėlti, triukšmauti: Ir nebetilpo piliečiai kailyje, ir ėmė vėl nerimti, tik jau nebesusivaldydami. Vaižg.
2.būti storam: Kad jau priėdę avys – kailyje nebetelpa!. Krk.
káilis netiñka prie káilio neatitinka charakteriai: Netiko kailis prie kailio – von!. Bsg.
káilyje netvérti jaudintis: Kipšas kailyj netvėrė, matydamas jaunikaitį taip elgiantis. Valanč.
káilis niẽžti
1.apie labai nerimstantį: Kad niežti kailis, tai aš greit pakasysiu!. Ds. Kailis niežti, gausi diržų nuo tėvo. Jnš.
2.rūpėti ką padaryti: Tiesiog kailis jam niežti, taip nori pasakyti ir kai ko paklausti. Ap.
káilį nuáusti apmušti: Nuausk kailį paėmus šakikotį, ir užsikiš žiaunos. Jnš.
káilį nudažýti primušti, prilupti: Ponas ir juokaudamas tankiai nudažo kailį. Dauk. Jis man be jokio reikalo kailį nudažė. Skd.
káilį nudìrti prilupti: Tėvas nudyrė jam kailį. Mrc.
káilį nudìrti gyvám prilupti, nuplakti, primušti: Britvonai, už tokį darbą gyviems kailį nudirti... Tėvui skolų kaklas nekelia... o vaikai?... Žem. Tėvai jiems už tai gyviems kailį nudirs. rš.
káilį nudýžinti prilupti: Taip jau nudyžino kailį, kad baisu!. Vvr.
káilį nudýžti primušti, nuplakti: Kad jau mažam niekas nenudyžė kailio, ką jau dabar pusberniui bepadarysi. Jnš.
káilį nudùlkinti aplupti: Ar nudulkinai šuniui kailį už kiaušinių ėdimą?. Sk.
káilį nudúoti prilupti: Tu man palauk, pagausiu, tai nuduosiu kailį. Brž. Nuduok kailį, juk kitaip neklausys!. Vkš.
káilis nuė̃jo pagáugomis apėmė baimė: Žvilgterėjo dešinėn, ir kailis jam pagaugomis nuėjo. Vaižg.
káilį nugarúoti primušti: Aną vakarą jam gerai kailį nugaravo, kol ženysis, atmins. Žg.
káilį nuglóstyti apmušti, išperti: Kiek čia seniai tėvas nuglostė kailį, ir vėl nori!. Jrb.
káilį nuim̃ti išperti: Reiks užduoti, kad tėvas tau kailį nuimtų. Rk.
káilį nukar̃šti išperti: Aš matau, kad reikės ir tau kailį nukaršti. Krs.
káilį nukedénti prilupti: Ar ir vėl tau tėvas nukedeno kailį, kogi neklausai?. Jrb.
káilį nulýginti primušti, išperti: Nulygino kailį, tai dabar kai šventas. Jrb.
káilį nulùpti
1.primušti, išperti: Papuolei, vaikeli; tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
2.išnaudoti: Stengdavosi už tą patį litą nulupti nuo Mortos kuo didesnį kailį. Avyž.
3.į vargą įstumti, nualinti: Tas ponas taip nulupo kailį, kad žmogelis duonos nebeturėjo. Jnš.
káilį numáuti primušti, išperti: Vagį kai pagaus, tai ir kailį numaus. Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu!. rš.
káilį nunérti
1.primušti, prilupti: Taip padirbus, tėvas kailį nunertų. Krš. Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenunertų kailio. Dkš.
2.išnaudoti, nuvarginti: Tikrasis ponas, grafas, gyvena Vilniuje, o čia, dvare, kamisorius įmano žmonėms kailį nunerti. Žem. Tie teismai jam visai kailį nunėrė – liko be kelnių. Jrb.
3.apgauti: Jis jam gerai nunėrė kailį su tom avižom. Jrb.
káilį nunèšti ištrūkti, pabėgti: Džiaukis, kad nunešei kailį. Sd.
káilį nuraitýti prilupti: Na, dabar tai pražuvau: jis man kailį nuraitys!. Sruog.
káilį nurašýti primušti, išperti: Dar gal nebuvo kailis gerai nurašytas, kad šitaip šneka. Ds.
káilį nusvìlti įkliūti į bėdą: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia. Krs.
káilį nušérti prilupti: Kai pašauksiu tėvą, tai pasakysiu – nušers tau gerai kailį!. Krėv. Kad tavo kailis nenušertas. Lp.
káilį nušmùtryti primušti: Aš tau kaip nušmutrysiu kailį, tai tu žinosi!. Trg.
káilį nušùtinti primušti: O aš jūsų piemenį vis dėlto nukulsiu ir gerai kailį nušutinsiu. Krėv.
káilį nušveĩsti primušti: Nušveitė jam kailį. Ds.
káilį nušukúoti išlupti, išperti: Ar tik nenori, kad kailį nušukuočiau?!. Krs. Kai nušukuosiu tau kailį, tai žinosi!. Km.
káilį nutaisýti primušti: Aš tau tuoj kailį nutaisysiu!. Antz.
káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip kailis nutrūko. Rt.
káilį nuvanóti prilupti: Kai nuvanosiu kailį, kituokart žinos!. Skp.
káilį nužãryti prilupti: Tėvas jam gerai kailį nužarijo. Ėr.
(kieno) káilyje pabū́ti patekti į kieno padėtį: Tegu ir jie mūsų kaily pabūna ir pamato, ar ne tas pats!. Vien. Pabūtum tu mano kailyje, padėliotum per dieną pasmirdusius baltinius, ir ponios Stuinienės gyvenimas tau pasirodytų rojum. rš.
káilis padulkė̃s apie grasinimą mušti: Kad duosiu tau, tai ir kailis padulkės, tik tu man nenustok [šėlti]!. Ms.
káilį padùlkinti kiek perti: Padulkino kailį, ale jis vis tiek savo. Jrb.
káilį padúoti įkliūti (į bėdą): Padavei kailį [ištekėdama], tai ir paivija (muša). Trgn. Išėjau (ištekėjau) ir padaviau kailį. Lb.
káilį pakasinė́ti apmušti: Ar lauki, kad kailį pakasinėčiau – aš ilgai nelauksiu. Jrb.
káilį pakasýti primušti: Matyt, pati nori, kad kailį pakasyčiau už tokį darbą. Jnš.
káilį pakedénti primušti, išperti: Jam pakedeno kailį, o jis nė štai nė antai. Jrb.
káilį pakeĩsti prisitaikyti (pažiūromis): Duok tokiems kokią nori partiją, kokią nori valdžią, – jeigu tik ji padėties viešpats, – per vieną naktį pamatysi tiek atsivertėlių, tiek kailius pakeitusių. Cvir.
káilį pakliudýti užsitraukti bėdą: Už akių visi mandrūs teisybę rėžti, o į akis – nė mur mur, katras bijo kailį pakliudyti. Škn.
káilį palýginti paperti: Kad tik tu nori, aš tau greitai galiu palyginti kailį, man nesunku. Sk.
káilis pàmetė káulus sulyso: Valgyk, kad kailis kaulų nepamestų. Ps.
káilis panìžo parūpo (netikusiai elgtis): Muštis nori, kailis panižo. LzP.
káilį papùrtyti aplupti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tyli. Jrb.
káilį partãlyti mušti: Tai tu vėl partalijai tai katei kailį. Škn.
káilį parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik kailį parvilkau. Skd.
káilį paspìrginti primušti, prilupti: Kaip reikiant reikėjo jai kailį paspirgint, tai būtų žinojus.... Sk.
káilį pasvìlinti primušti, prilupti: Kad nemoki!.. reik tik pasvilinti tokiem kailį gerai, ir nebelįs. Jnš.
káilį pašiáušti supykti, pasipūsti: Tik pamėgink aną užkliudyti, tuojau pašiauš kailį. Ms.
káilis pašiur̃psta apima baimė: Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis. Gruš.
káilį pašukúoti prilupti: Išvesti iš kantrybės vaikinai ne kartą grasino kailį jam pašukuoti. rš. Kaip pašukavo kailį, tai kaip šilta vilna dar̃. Sn.
káilį pérversti pakeisti pažiūras: Vokiečių laikais buvo pervertę kailį į vieną pusę, dabar pervertė į kitą – tai žmonės!. Šl.
káilį pìlti mušti: Girdėjau, kad vėl jam kailį pylė. Šl.
káilį plū̃kti mušti: Pas ponų nedirbau, man kailio neplūkė. Šlv.
káilį pridė́ti mirti: Ana ir kailį pridėjo ten bedirbdama, o niekas ir ačiū nepasakė. Skd.
káilį prikaĩsti pakliūti į bėdą, įkliūti, susilaukti nemalonumų: Geras buvo berniukas, tik be reikalo prikaitė kailį. Krs. Oi, galima kailį prikaisti su tokiais dalykais. Mžš.
káilį prikinkýti įkliūti į bėdą: Matai, kas nusidėjo, o kas kailį turėjo prikinkyti. Škn.
káilį prikìšti patekti į bėdą: Ir vis dėlto iškilo aikštėn šuniška jo baimė prikišti kailį. rš.
káilį prilùpti smarkiai nudyžti: Gerai jam reikėjo kailį prilupti, ne taip sau. Jrb.
káilį prišùtinti primušti: Sako, jis kailį gerai prišutinęs ir žmonai, ir uošvienei. Jnš.
káilis pùrtinasi bjauru: Purtinas kailis nuo tokių obuolių. Tl.
káilis raĩtosi
1.smarkiai (muša): Kad daviau, tai daviau – kailis tik vien raitės!. Jnš.
2.smarkiai (bėga): Kad movė vyrelis namo, kailis tik vien raitės – išsigando bobelės vargšas. Jnš.
káilį rėžúoti mušti, perti: Reikia tik kailį tokiai rėžuoti. Pgr.
káilį rùmžti mušti: Vaikui kailį rumžė. Nm.
káilį skal̃bti perti: Nieko nebelaukę vyrai ėmė jam kailį skalbti. Šl. Kad tie ims kailį skalbti, tas rėkti!. Ll. Skalbė kailį, kiek betilpo. Lpl.
káilį skùsti mušti, perti: Kai paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. Vnž. Kas gi beminės tuos, kurie kailį skuto?. Krėv.
káilį sudìrbti sumušti: Na ir sudirbo jam kailį prisišveitę vyrai. Brt.
káilis sukaĩto apėmė baimė: Jam tik kailis sukaito, kai pamatė mane ant kelio. Krs.
káilį sùkti stengtis neįkliūti: Aš sukau kailį, norėjau iš bėdos išsisukti. Prn. Kiekvienas savo kailį suka. Rm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad kailį šertų – tai tau!. Krn.
káilį šiáušti pūstis, didžiuotis: Nešiaušk kailio prieš mumis, dar ne tokių matėm. Varn.
káilis šiáušiasi
1.ima baimė, bijo: Dabar beliko pas poną eiti; Juozui kailis šiaušėsi. LzP. Bet dėl jų (arklių) likimo Domo kailis šaušėsi: paskutiniųjų netekęs – eik ir ieškok patogesnės gembės pasikarti; vis tiek elgeta būsi paleistas. Gric. Kai anie pradeda pasakoti, kailis šiaušias. Vgr.
2.darosi neramu: Gumbas rokuoja, o uriadnikui kailis šiaušiasi iš piktumo. Žem.
káilį šukúoti mušti, perti: Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti!?. Šl. Buvo tokie laikai, kad ponai ir kailį šukavo. Ub.
káilį šùtinti smarkiai mušti, perti: Ar mama negirdėjai, man sakė, kad ir vakar Jonis Stasei kailį šutinęs. Jnš. Kad aš tau imsiu kailį šutinti!. Ll. [Smuklininkas] ėmė šutinti nedorėliui kailį. Cvir.
káilį švantãlyti mušti: Gėrė gėrė – prigėrė ir ėmė kits kitam kailį švantalyti. Krp.
káilį šveĩsti mušti, perti: Žiūrėk, ans vėl kailį šveičia tavo seniui. Škn. Paskui vyras ir ėmė jai kailį šveist. Prn.
káilį švéntinti mušti, perti: Sako, ar šeštadienį, ar sekmadienį parėjęs vėl gerai įtraukęs ir vėl ėmęs pačiai kailį šventinti. Sk.
káilį taisýti mušti, lupti: Sugrįžo supykęs pas raganą ir kaip pradės vėl jai kailį taisyt. Jnš.
káilį tašýti mušti, perti: Ką ten! Sakė, vėl tašė Juozeliui kailį kaip pašėlę, na, ar nereik tokiem nagus nudaužyti!. Sk.
kailiùkas tem̃piasi darosi išdykęs, neklauso: Ką tiems jauniems pasakysi, kad aniems ragiukai dygsta, kailiukas tempias. Šauk.
káilį tvóti mušti, lupti: Pagriebė boba šluotą, valiai jam kailį tvoti. Pgr.
káilis užkaĩto supyko: Kai pradėsiu rokuotis, o jis ką pasakys priešais, tai užkais man kailis. Žem.
káilį užkar̃šti aplupti: Tai sakau, kad taip anys nučiupus ir gerai užkaršus kailį. Sug.
(kieno) káilis užmokė̃s (kas) atsakys: Jaugi (juk) ne mūsų kailis užmokės, bet jūsų. Ps.
káilius užráugti Ds. supykus nekalbėti:
káilis užsìdegė perpyko: Jau užsidegė kailis nabagei, kad pulna priešais. Krš.
káilis užšãlo apėmė išgąstis: Jau man visas kailis užšalo, kai jis pasakė. Skdv.
káilį vanóti mušti: Na, vaikeli, tai tavo kailis vėl buvo vanojamas. Sk. Kad aš duonos nenusipirksiu, tai aš tau kailį vanosiu. Všn. Tokiam verkiant reik kailį vanoti. Ll.
káilį vartýti nuolat keisti pažiūras: Kad ir mokėjo kailį vartyti, ale priėjo liepto galą. Krž.
káilį vąšúoti mušti: Paskui ten kailius vąšavo visiems su kančiumi. Snt.
káilį velė́ti primušti, prilupti: Kelis kartus velėjau kailį, o nieko nepadeda. Pn.
káilį ver̃sti keisti pažiūras: Mes kitaip kailio nebverčiam. Žv. Kiti labai moka kailį versti, jiejie ir gyvena gerai. Trg.
káilį ver̃sti į kìtą pùsę keisti pažiūras: Kas tik ateina, ir verčia kailį į kitą pusę. Krš.
káilį ver̃stis keisti pažiūras: Niekas per gvaltą nespiria kailio versti, patys verčias. Krš.
káilį vė́tyti mušti: Reiks kailį vėtyti, jei neklausai. Ll.
káilį vyzgúoti slėpti teisybę: Aš ir biskį savo kailį vyzguoju – kam turi mane tokį matyti. Jrb.
káilį vokúoti mušti: Ištekėjo už tokio vilkmušos – kur ans tau kailio nevokuos. Ggr.
ant sàvo káilio pats iš praktikos (patyręs vargo): Ant savo kailio pramokę pažinti, kas po kam, turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis ne brolis. Pt. Kaip jis mokinosi universitete ir kiek jis perkentėjo, kiek vargo, tas tik tegali suprasti, kas ant savo kailio yra tokią kovą ir vargą patyręs. Žem.
ant sàvo káilio im̃ti būti atsakingam: Eikit po kelmais, o kam aš imsiu viską ant savo kailio, matai, kokie ponai atsirado!. Šl.
ant sàvo káilio nèšti būti atsakingam: O kam aš turiu ant savo kailio nešti, tegu jis sau žinos. Jnš.
ant sàvo káilio pakélti išgyventi, patirti: Sykiu ir mano vyras, būdavo, pripasakos, kiek ponų malonės ant savo kailio pakėlęs!. Žem.
ant sàvo káilio patìrti išgyventi: Žmogui reikia viską ant savo kailio patirt, tada jis įsitikina, supranta. Mark. Mes tą juoką patyrėm ant savo kailio gerai. Rd.
ant sàvo káilio prisiim̃ti būti atsakingam: Prisiimu visa ant savo kailio. An. Neprisiimk nieko ant savo kailio. Krs.
be káilio lìkti labai stengtis: Nors be kailio liksi, visiems neįtiksi. Pnd.
dėl sàvo káilio drebė́ti bijoti (įkliūti): Taip jau pirma gudravojo, o dabar pats dreba dėl savo kailio. Sk.
į kìtą káilį įlį̃sti pakeisti pažiūras: Buvo tautininkas, o dabar įlindo į kitą kailį. Gs.
į (kieno)káilį atnė́ręs labai panašus: Į tėvo kailį atnėręs. Šts.
į káilį dróžti mušti, lupti: Pasiraitojo rankas, kad drožė, tai drožė jam į kailį!. Ar.
į káilį dúoti mušti, lupti: Dabar jį tėvas gali nutverti ir duoti gerai į kailį. Mont. Tu, Liudai, žiūrėk, – juokavo jis, – nepaviliok mums Liucės! Duos tau Trikauskas į kailį!. Myk-Put. Duok gerai pagavęs kailin, tai atsimins. Ssk. Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek. Ms. Duok į kailį, kad visą gyvenimą atsimintų. Žg. prk Duos į kailį saulė [vidurdienį], kepins nugarą. Krtn.
į káilį gáuti būti mušamam, lupamam: Ne taip ką padarysi, nesuprasdamas paliepimo, tuojau gausi į kailį. Žem. Pasidarė tokia velniava, kad senis vos negavo į kailį. Cinz. Gavai į kailį? – mėgino pasirodyti abejingas Benas. Ap. Kabeikos vyrai, kaip kokie peštukai, prie visų kabinėjasi, bet užtat ir patys gauna į kailį. Brt. Nepaklausysi, tai, žinok, ir gausi kailin. Šmn. Vaikas gageno gageno, kol kailin gavo. Bd.
į káilį įdė́ti išlupti, išperti: Į kailį kaip įdės mama, ir žinosi!. Jdr. Kai įdės į kailį, tai ir nebenorėsi išdykauti. Brs.
į káilį įkar̃šti išperti: Aš jam gerai įkaršiau į kailį. Vv.
į káilį įkrė̃sti primušti, prilupti: Reikia tam neklaužadai kailin įkrėsti. Kp. Jam mažam įkrėsdavo į kailį, aš matydavau. Šl. Įkrėsk gerai kailin, ir šventa bus. Krs.
į káilį įkùlti primušti, išperti: Palauk, įkulsiu aš tau kailin!. Btr.
į káilį įpìlti primušti, prilupti: Vagiui vakar gerai į kailį įpylė už vogimą. Pln.
į káilį įsègti sušerti, suduoti: Įsegs tau į kailį. LzP.
į káilį įsū́dyti išplakti: Įsūdyk gerai į kailį už tokį darbą, ir tegul žinos!. Vvr.
į káilį įšveĩsti prilupti: Jam gerokai į kailį įšveitė. Slv.
į káilį įvąšúoti įkirsti, įkrėsti: Kad man vėl į kailį įvąšuotų?!. Graž.
į káilį kar̃šti mušti, perti: Oi, karšiu kailin, jei nepasitaisysi!. Lp.
į káilį kliū́ti būti sumuštam: Kliuvo ir tai moteriai į kailį. Slnt. Ir jam pačiam gerai kailin kliuvo. Krs.
į káilį pìlti
1.primušti, nupliekti: Ar ne už tą patį (už liežuvį) ir vyras į kailį pildavo. Krš.
2.lydyti: Kad pradėjo pilti į kailį lietus, kai žiurkučiai šlapi namo parėjom. Jnš.
į káilį sudróžti primušti, nupliekti: Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui?. Jnš.
į káilį sukáustyti primušti, prilupti: Aniem tėvas gerai į kailį sukausto, kad neklauso. Pgr.
į káilį supìlti primušti, prilupti: Žinai, kad aš jam gerai supyliau į kailį su ta lazda. Sk.
į káilį susigriẽbti būti sumuštam, priluptam: Tas ir gerai susigriebė į kailį, prie ano belįsdamas. Škn.
į káilį tèkti būti sumuštam, priluptam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti. Žem. Juokis juokis, teks ir tau į kailį, tik nenustok!. Yl. Oi gerai jam kailin teko nuo tėvo, pakliuvo vyras. Krs. Per tave teko man kailin. Pl.
į káilį užbraũkti primušti, prilupti: Na kaip? Ar pačiam gerai užbraukė į kailį zalimuos (gegužinėje)?. Sk.
į káilį uždúoti kiek sumušti: Dabar prieglaudon dar kailin užduoda. Alks.
į káilį užpliū̃pti suduoti, įkirsti: Aš tau ne mama: užpliūpsiu į kailį, i bus. Krš.
į káilį vèžti mušti: Kailin veža dykam kaip katram. Drsk.
iš káilio kiek įmanydamas, smarkiai: Apibariau, tai jis ginas iš kailio. Slm.
iš káilio eĩti labai pykti: Eina iš kailio, kai sužinojo, kad reikia manopoliai uždaryt. Šv. Aš jau iš kailio einu, kad tos šnapšės taip daug. KlvrŽ. Tėvas iš kailio eina, ką čia niekus šneki. End.
iš káilio im̃tis labai augti, suvešėti: Na, burokai tai taip iš kailio imas, kad net malonu, po to lietaus. Sk.
iš káilio išeĩti
1.pakvaišti, išprotėti: Ar iš kailio išėjai, kad vinį į stalą kali!. Vkš. Kur tu duosi taukus šuniui, ar iš kailio išėjai!. KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išėjęs ir esi?!. Skd.
2.labai stengtis: Trys mergikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvilkti. End.
iš káilio išjóti labai prikamuoti: Išjos iš kailio visus mumis ta karė. Ggr.
iš káilio išsinérti
1.labai stengtis, rūpintis: Dabar tai jau įmanytų iš kailio išsinerti, – pridėjo Kižienė, – kad tik kaip norint tą savo mergą Domui užkarti. Žem. Kotrė taip nori seniams įtikti, kad prie darbo klupdama bėga – įmanytų iš kailio išsinerti. Vkš. Onytė dėl šito berno tai ir iš kailio išsiners. Užp. Gatavas iš kailio išsinert, kad tik laimę už uodegos galėtų nutvert. KrvP.
2.šėlti, smarkauti: Taip ir kitiems [arkliams] įpila gerai [degtinės], paskui įmano iš kailio išsinerti.... Žem. Dūksta, šėlsta minia. Nebežino, kaip iš savo kailio išsinerti. Švaist.
iš (kokio)káilio išsinérti pakeisti tautybę ar įsitikinimus: Ji tik dabar iš lenkiško kailio išsinėrė. Mrj.
iš káilio lį̃sti labai stengtis: Lįsti iš kailio reikia, kol tiek plytų perlaidysi iš rankų į rankas. Šts. Tu neprašomas lendi iš kailio. Krs. Iš kailio lenda, kad padarytų karjerą. rš.
iš káilio nértas labai panašus: Duktė toji pati motinysta, t. y. iš kailio nerta motina. J.
iš káilio nértis
1.labai stengtis: Jau savaitė, kaip penki vyrai dirba iš kailio nerdamiesi; o naudos nė už skatiką nėra. LzP. Skubina, net iš kailio nerias. Ds. Geras gaspadorius, kol darbininkas iš kailio nerias. VšR. Ar šiaip tu žmogus galvok, ar taip – nors iš kailio nerkis, nėra gyvenimo, – skundėsi senis. Myk-Put. Kauniečiai net iš kailio nėrėsi, kad tik apgalėjus vilniečius. Šein. Mes čia sėdime, o ji iš kailio neriasi dėl mūsų. Mont. Nors iš kailio nersies, vis tiek neištversi. Grk. Geras arklys, kad iš kailio neriasi, bet paveža. Slk.
2.labai nerimauti: O tas nebsulaukdamas iš kailio nerias. Plt.
3.siausti, dūkti: Jaunimas iš kailio nėrėsi – šoko, kiemo pievutė bematant vienu dumblu pavirto. Paukš.
4.gerai, vešliai augti: Geri metai – vasarojus iš kailio nerias. Jnš.
5.keisti įsitikinimus: Tada ką gi – daug kas nėrės iš kailio. Jnš.
iš káilio ver̃stis labai stengtis: Žmonės patys iš savęs verčias iš kailio. Dv.
per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį. Žem.
per káilį važiúoti pajuokti: O ji žino, kad čia važiuota per jos kailį, kad čia – greičiausiai – buvo juokiamasi iš jos. Simon.
prie káilio taisýtis rengtis, ketinti mušti, bausti: Tėvas taisos anai prie kailio. Akm.
už káilio užlíeti išgerti svaigalų: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti. Valanč.
už káilio užlį̃sti patikti: Nejaugi tau per visą ilgą amžių jokia moteris neužlindo už kailio, kad vien žemės teieškai?. Vaižg.
kaĩp ne sàvo káilyje nejaukiai: Jis jautėsi kaip ne savo kailyje. rš.
kaĩp nesavamè káilyje nejaukiai: Per balių buvau kaip nesavame kailyje. Varn.
kaĩp iš (kieno)káilio išnértas labai panašus: Koks tėvas, toks ir vaikas, kaip iš tėvo kailio išnertas. Klp.
angino kailis žr anginas
avies kailyje žr avis
į avies kailį įsisiausti žr avis
ėriuko kailiu prisidengti žr ėriukas
į jaučio kailį nesurašytų žr jautis
katės kailiuko nenupirksi žr katė
kiškio kailį pakabinti ant vartų žr kiškis
nežolės kailis žr nežolė
rupkės kailis žr rupkė
šuns kailiu apsiūti žr šuo
į tinginio kailį įlįsti žr tinginys
utėlę įsileisti į kailį žr utėlė
utėlės paėdė kailį žr utėlė
velnias įlindo į kailį žr velnias
velnias mieruoja kailį žr velnias
vilkas avies kailyje žr vilkas
vilko kailį nešioti žr vilkas
vilko kailiu apsisegti (apsisiūti, apsivilkti) žr vilkas
ant vilko kailio mautis avies kailelį žr vilkas
iš vilko kailio išlindęs žr vilkas
žvėris avino kailyje žr žvėris
Frazeologijos žodynas