Gyvūno ar žmogaus tiesioginis šališkas aplinkos reiškinių ir situacijų reikšmių išgyvenimas. Emocijas lemia aplinkos reiškinių savybių santykis su individo poreikiais. Emocijos susiklostė per evoliuciją kaip priemonė, padedanti nustatyti aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą organizmui. Paprasčiausia emocijų forma yra vadinamasis bendras ↑ emocinis pojūčių tonas- gyvybiškai svarbių veiksnių sukeliami tiesioginiai išgyvenimai (pvz., skonio, temperatūros pojūčiai), skatinantys individą šiuos veiksnius išlaikyti arba pašalinti. Kai individas nesugeba rasti išeities iš itin kritinės situacijos, kyla ypač stiprios emocijos - ↑ afektai. Emocijos yra gyvūnų rūšinės patirties forma; individas pagal jas orientuojasi ir atlieka būtinus veiksmus (pvz., veiksmus, kad išvengtų pavojaus, pratęstų giminę), kurių tikslingumo pats nesuvokia. Emocijos reikšmingos ir individualiam patyrimui susidaryti. Šiuo atveju jas sukelia situacijos ir signalai, ankštesni už tiesioginius poveikius, ir individas turi galimybę jiems pasirengti. Kad emocijos atliktų savo funkcijas, reikalinga tam tikra organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos srnegenų struktūrų, veiklos mobilizacija. Kylant emocijoms, pakinta kvėpavimo, virškinimo organų, širdies ir kraujagyslių sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, lygiųjų ir griaučių raumenų veikla. Žmogaus emocijų plėtotė yra susijusi su visuomenės istorine raida. Emocijos yra vienas iš elgesio vidinio reguliavimo procesų. Kaip subjektyvi poreikių reiškimo forma emocijos yra pirmesnės už jų tenkinimo veiklą, jos skatina ir kreipia tą veiklą. Aukščiausia žmogaus emocijų forma yra ilgalaikiai ↑ jausmai, kuriuos sukelia jo dvasiniai poreikiai. Labai ryškus, stipresnis už kitus jausmas yra vadinamas ↑ aistra. Įvykiai, kurie signalizuoja apie galimas gyvenimo permainas, gali sukelti ne tik savitas emocijas, bet ir bendro emocinio tono pokyčius - ↑ nuotaikas. Žmogaus emociniai išgyvenimai labai įvairūs: emocijos rodo, kaip vertinamos aplinkybės, padedančios arba trukdančios žmogaus veiklai (baimė, pyktis), kaip žiūrima į veiklos rezultatus (džiaugsmas, sielvartas), į jau susiklosčiusias arba būsimas situacijas ir kt. Situacinių emocijų pobūdį ir dinamiką lemia ir objektyvūs įvykiai, ir jausmai, iš kurių jos kyla (pvz., iš meilės gali atsirasti pasididžiavimas mylimu žmogumi, sielvartas dėl jo nesėkmių, pavyduliavimas ir kt.). Svarbiausia emocijų savybė yra santykis su objektu. Šį santykį parodo jų kokybinės savybės (teigiamas arba neigiamas vertinimas ir modalumas: nustebimas, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, pasipiktinimas, nerimas, liūdesys ir kt.), dinamika (trukmė, intensyvumas ir kt.) ir išorinė išraiška (emocinė ekspresija) - mimika, kalba, gestai. Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos. Konfliktas tarp jų dažnai sukelia neurozes. Ontogenezės procese emocijų ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja sugebėjimas reguliuoti emocijas ir jų išorinę išraišką. Žmogaus emocijų plėtotė yra susijusi su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai ( ↑ Empatija), meno kūrinių, masinės informacijos poveikis. Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo partnerius, lemia bendravimo būdus ir priemones. Viena iš tokių priemonių yra išraiškos judesiai, turintys informacinį ir socialinį pobūdį. Įvairių laikotarpių ir kultūrų žmonių išraiškos judesiai labai skirtingi, nors turi ir bendrų bruožų.